- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-19
- Bylos Nr.
- 1A-346-579/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Nerijus Meilutis, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- S.
- Nukentėjusysis
- P.
- Advokatai
- Angelė Fominienė
- Kategorijos
- 1.2.7.2.2.3Mažamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 str. 4 d.)
- 1.2.7.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Aivos Survilienės,
neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. apeliacinį skundą dėl (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2024 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį (mažametės seksualinis prievartavimas) 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nepilnametės išžaginimas) 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (nepilnametės seksualinis prievartavimas) 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 161 straipsnio 2 dalį 20 (dvidešimties) parų arešto bausme.
Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 1 punktas) ir skirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė; ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 161 straipsnio 2 dalį (BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 2 punktas), ir skirta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė; paskirta subendrinta bausmė subendrinta su pagal BK 150 straipsnio 4 dalį paskirta bausme iš dalies bausmes sudedant (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) ir skirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme iš dalies bausmes sudedant (BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalys) ir S. skirta galutinė 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė.
Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmime nuo 2023 m. vasario 23 d. iki 2023 m. rugpjūčio 23 d. išbūtas laikas ir iš dalies pagal (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2023 m. vasario 9 d. nuosprendį atlikta bausmė (BK 63 straipsnio 9 dalis,66 straipsnis).
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
U. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš S. priteista 7 000 (septyni tūkstančiai) eurų nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti.
P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš S. priteista 8 000 (aštuoni tūkstančiai) eurų nusikalstamais veiksmais padarytai neturtinei žalai atlyginti. Priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise iki nukentėjusiosios P. pilnametystės nustatytas jos atstovas pagal įstatymą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš S. nepriteistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki (duomenys neskelbtini), tyrimo metu nenustatytą dieną, tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas U., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl ko nukentėjusioji negalėjo suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tokiems veiksmams pasipriešinti, tyčia pakišo savo ranką po U. drabužiais ir rankos pirštais lietė bei dirgino jos lytinius organus, tuo būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamete U. prieš jos valią, tai yra seksualiai prievartavo mažametį asmenį. Tokie jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje.
2. S. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. 19 val. iki 2023 m. sausio 11 d. 10.55 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, žinodamas, kad P., (duomenys neskelbtini), yra nepilnametė, ragino, kvietė ir siūlė jai vartoti alkoholinį gėrimą – degtinę, dėl ko, pavartojusi degtinės ji apsvaigo, tuo būdu nugirdė vaiką. Tokie jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikalstama veika, numatyta BK 161 straipsnio 2 dalyje.
3. S. taip pat nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 10 d. 19 val. iki 2023 m. sausio 11 d. 10.55 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nugirdydamas nepilnametę P., gim. (duomenys neskelbtini), degtine, taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę pasipriešinti ir pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl amžiaus, lengvo protinio atsilikimo, emocinės ir socialinės brandos stokos bei apsvaigimo, dėl ko nukentėjusioji negalėjo pilnai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų pobūdžio ir reikšmės bei tokiems veiksmams pasipriešinti, tyčia rankomis lietė ir glamonėjo P. krūtinę, kojas, lūpomis bučiavo jos veidą ir kaklą, rankomis lietė ir dirgino P. lytinius organus, liepė P. rankomis liesti ir dirginti jo varpą, dėl ko, vykdydama paliepimą, P. tai darė, mažiausiai vieną kartą įvedė savo varpą į P. išeinamąją angą, mažiausiai du kartus įvedė savo varpą į P. makštį ir su ja lytiškai santykiavo, tuo būdu, atimdamas galimybę priešintis ir pasinaudodamas bejėgiška būkle, tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio ir analiniu būdu bei lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią, tai yra seksualiai prievartavo ir išžagino nepilnametį asmenį. Tokie jo veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 150 straipsnio 3 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
4. Nuteistasis S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti (duomenys neskelbtini) apygardos teismo 2024 m. gegužės 7 d. nuosprendį dalyje dėl nusikalstamos veikos U. atžvilgiu ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį – jį išteisinti; sušvelninti galutinę subendrintą bausmę, paskiriant trumpesnį laisvės atėmimo bausmės laiką.
4.1. Nurodo nepadaręs nusikalstamos veikos U. atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo netinkamai įgyvendintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 187, 219 straipsnių nuostatos, pažeista teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis). Tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte turi būti nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės – veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai. Šiuo atveju nebuvo nustatytas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas, kuris veikos aprašyme nurodytas pakankamai ilgas – nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki (duomenys neskelbtini) Kaip galima suprasti iš skundžiamo nuosprendžio, šis laikotarpis nustatytas remiantis U. parodymais, jog prie jos „lindo“ antroje, trečioje klasėje. Tačiau teismas nenustatė, kokio amžiaus nukentėjusioji pradėjo lankyti mokyklą, ji pati nurodė, jog vienais metais buvo palikta kartoti kursą. Taigi veikos padarymo laikas yra nustatytas netiksliai ir tai vertintina kaip teisės į gynybą pažeidimas. Kaltinime nenurodžius tikslaus veikos padarymo laiko, apeliantas nurodo negalėjęs tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo.
4.2. Svarbu šiuo atveju ir tai, kad skundo autorius nurodė, jog inkriminuojamos veikos padarymo metu jis su šeima negyveno bute (duomenys neskelbtini), tuo metu galimai gyveno nuomojamame bute (duomenys neskelbtini). Buvusi sutuoktinė taip pat patvirtino, jog kurį laiką šeima gyveno (duomenys neskelbtini). Tiek S., tiek buvusi sutuoktinė tiksliai laiko nepamena, nes praėjo aštuoneri metai.
4.3. Skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai vertino U. parodymus kaip teisingus. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl tiksliai nenustatytu nakties metu mažametė nukentėjusioji ruošė namų darbus virtuvėje, ar ji turėjo galimybę namų darbus ruošti kitur (pavyzdžiui, savo kambaryje). Nukentėjusioji nenurodė, kodėl būtent nuteistasis padėjo jai ruošti namų darbus, kodėl nepadėjo teta (liudytoja kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-128-926/2022) Y. Aplinkybė, neva U. ruošė namų darbus virtuvėje, anot nuteistojo, yra melaginga. S. teigimu to ji nedarė – virtuve naudojosi trys šeimos (aštuoni žmonės), nuteistojo šeimoje buvo du mažamečiai vaikai, žmona iki vėlaus vakaro ruošdavo valgį, virtuvėje iki paryčių užsibūdavo ir Y. Teismas, nesiaiškinę šių aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą dėl seksualinio priekabiavimo fakto.
4.4. Skunde akcentuojama, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme netirtos aplinkybės, dėl kokių priežasčių apklausiant U. 2022 m. (baudžiamojoje byloje Nr. 1-128-926/2022), ji prisiminė 2014–2015 m. įvykius, kas trukdė duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos Nr. 1-128-926/2022 nagrinėjimas užsitęsė. Tiriant pirmąją bylą U. gyveno minėtame bute (su motina), tame pačiame bute gyveno nuteistasis su šeima, taip pat Y. su vyru (trys šeimos). Apelianto padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės buvo labai plačiai aptarinėjamos, tačiau U. neprisiminė, jog 2014–2015 m. S. ją lietė (seksualiai prievartavo). Teismui turėjo sukelti abejonių tai, kad apklausant U. pirmojoje byloje, ji sunkiai prisiminė tai, kas vyko prieš kelis mėnesius, o apklausant ją 2022 m. teisme, ji jau atsiminė aštuonerių metų senumo įvykį.
4.5. Nuteistojo teigimu, duodama parodymus U. tiesiog papasakojo buvusios S. sutuoktinės E. sugalvotas aplinkybes. Taip siekiama atkeršyti nuteistajam, pasunkinti jo teisinę situaciją (kadangi nepavyko jo apkaltinti dėl kitos dukters, R., seksualinio prievartavimo). Ikiteisminis tyrimas dėl veikos R. atžvilgiu buvo nutrauktas nustačius, kad negalima remtis jos parodymais, kadangi pastarieji buvo įtakoti E.. T. ir E. parodymai turi būti vertinami kaip suinteresuotų asmenų parodymai, siekiant keršto už nusikalstamas veikas jų dukrų atžvilgiu. Be to, minėtos liudytojos žino tik U. pasakojimus, pačios veiksmų jos atžvilgiu nematė.
4.6. Skunde pateikiami samprotavimai apie tai, kad jei nuteistasis būtų nuskriaudęs U., ji jaustų jam pyktį, baimę, tačiau to niekada nebuvo. Ji pati 2022 m. vasarą dažnai lankydavosi pas nuteistąjį bute (kurį jis nuomojosi ir gyveno kartu su dukra R., kadangi motinai buvo apribotos teisės). Ji ateidavo tai su savo motina, tai su savo kūdikiu. Nuteistasis daro išvadą, jog U. apkalbėjo jį tiek pirmoje byloje, kurioje S. yra nuteistas, tiek šioje baudžiamojoje byloje. Vertindamas jos parodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas
6. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu S. nuteistas už vieną nusikalstamą veiką nukentėjusiosios U. atžvilgiu ir už tris nusikalstamas veikas P. atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija kaltę dėl seksualinio U. prievartavimo, tai yra, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, prašo jį išteisinti ir atitinkamai sušvelninti galutinę subendrintą bausmę. Nusikalstamos veikos nukentėjusiosios P. atžvilgiu skunde nėra ginčijamos, apeliacinės instancijos teismas dėl šių nusikalstamų veikų taip pat nenustatė esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus, nustatant faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir kvalifikuojant nuteistojo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde – dėl S. kaltės seksualiai prievartavus mažametę U.. Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, darytina išvada, jog sprendimas pripažinti nuteistąjį kaltu dėl šios nusikalstamos veikos yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir S. veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, kvalifikavo tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
7. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Vaikai dažnai patiria asmenų, priklausančių jų artimam socialiniam ar šeimos ratui, seksualinę prievartą, ir dažnai apie tokią prievartą nei artimiausiems nukentėjusio asmens giminaičiams, nei tuo labiau aplinkiniams nėra žinoma. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems jis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio asmens parodymai.
8. Nagrinėjamoje byloje S. padarytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nustatytos remiantis nukentėjusiosios parodymais. Šios konkrečios baudžiamosios bylos specifika – jog U., apklausiama kaip nukentėjusioji kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje dėl seksualinės prievartos taip pat buvo teisiamas S. (dėl seksualinio nukentėjusiosios prievartavimo 2020 m. balandžio 18 d. ir 2020 m. balandžio mėnesį, dvi BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos), teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, nurodė (prisiminė) ir aplinkybes dėl nuteistojo veiksmų, kurie pastarajam inkriminuoti šioje baudžiamojoje byloje (ir kurie atitinkamai atlikti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki (duomenys neskelbtini)). Šiuo atveju sutiktina apeliacinio skundo teiginiu, jog nukentėjusioji ankstesnių apklausų metu (ikiteisminiame tyrime dėl 2020 m. balandžio mėnesio įvykių) nenurodė aplinkybių dėl S. veiksmų jos atžvilgiu, kuomet ji buvo mažametė:
8.1. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-37492-20 2020 m. spalio 20 d. U. apklausta kaip liudytoja (apklausta vykdyta dėl 2020 m. balandžio 18 d. įvykių). Šioje apklausoje ji, be kita ko, nurodė, jog jai žinoma apie tai, kad žmonės turi vietas, kurios yra neliečiamos. Paaiškino, jog jai taip nutikę nėra, jei būtų kas nors įvykę, būtų papasakojusi motinai (3 t., b. l. 116, 117);
Žemesnės instancijos teismas
8.2. Vėliau tame pačiame ikiteisminiame tyrime U. apklausta kaip nukentėjusioji pas ikiteisminio tyrimo teisėją (2020 m. gruodžio 3 d., 3 t., b. l. 118–122). Šioje apklausoje ji vėlgi pasakojo aplinkybes dėl 2020 m. balandžio 18 d. įvykių, šį kartą nurodė ir S. 2020 m. jos atžvilgiu atliktus veiksmus, tačiau kartu patvirtino, kad anksčiau tokio pobūdžio veiksmų S. jos atžvilgiu nebuvo atlikęs;
8.3. Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-37492-20 U. 2021 m. kovo 19 d. – balandžio 16 d. atlikta teismo psichiatrinė, psichologinė ekspertizė. Psichologinio įvertinimo dalyje, aprašant pokalbį su tiriamąja, pažymėta, jog atminties sutrikimų, dėl kurių negalėtų teisingai įsiminti faktinės informacijos ir atgaminti jos apklausų metu, nenustatyta. Aplinkybių dėl S. ankstesnių veiksmų (inkriminuotų šioje baudžiamojoje byloje), psichologei tiriamoji vėlgi nenurodė (3 t., b. l. 126–138);
9. Baudžiamojoje byloje dėl S. veiksmų 2020 m. balandžio mėnesį buvo nutarta dar kartą apklausti nukentėjusiąją U. pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusioji apklausta 2022 m. spalio 13 d. teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 185–193). Tuo metu jai buvo 17 metų. Nepilnametės nukentėjusiosios apklausa vykdyta dalyvaujant psichologei, U. įspėta pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, jai taip pat išaiškinta, jog už melagingų parodymų davimą numatyta atsakomybė BK 235 straipsnyje. Apklausos metu nukentėjusioji nurodė, jog buvo atvejis, apie kurį anksčiau nebuvo pasakojusi ir kurį prisiminė neseniai. Viskas vyko, kai ji buvo 3–4 klasėje (pusseserė R., kaip nurodė, dar nebuvo gimusi), kuomet nakties metu jai reikėjo daryti namų darbus. Namų darbus nurodė dariusi su S. ir tuo metu nuteistasis lindo prie jos lytinių organų. Ji buvo su rūbais, o S. su pirštais lindo prie jos „putės“, ranką buvo pakišęs po rūbais. Ką darė su pirštais nurodė nemačiusi, lyg ir trynė jais, nepastebėjo su vienu pirštu ar su keliais. Tuo metu nukentėjusioji stovėjo, o S. sėdėjo. Virtuvėje daugiau žmonių nebuvo, kadangi nukentėjusiosios krikšto mama (tuometinė S. sutuoktinė I.) buvo nuėjusi miegoti į savo kambarį arba buvo darbe, o nukentėjusiosios motina po darbo miegojo. U. tokių veiksmų atlikimo metu jautėsi keistai, ar jai atlikdamas nurodytus veiksmus S. kažką sakė, nurodė neprisimenanti. Po to abu nuėjo miegoti (kiekvienas į savo kambarį). Tai buvo pirmas kartas, kai jis atliko tokio pobūdžio veiksmus U. atžvilgiu, kiti įvykiai, apie kuriuos yra pasakojusi, buvo praėjus 3–4 metams po pirmojo įvykio. Nukentėjusiosios parodymai kitoje baudžiamojoje byloje, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, perskaityti teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme (2024 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas baudžiamojoje byloje Nr. 1-132-813/2024).
10. Kaip matyti, nukentėjusioji pakankamai išsamiai papasakojo S. prieš ją atliktus veiksmus. Iš teisiamojo posėdžio, kurio metu buvo vykdoma nukentėjusiosios apklausa, protokolo matyti, jog nukentėjusioji negalėjo atsakyti į dalį proceso dalyvių pateiktų klausimų (kiek tiksliai jai buvo metų, koks tuo metu buvo metų laikas, kaip ji ar S. buvo apsirengę, koks oras tuo metu buvo, ar po šio įvykio kalbėjo apie tai, kas įvyko, su nuteistuoju), kas patvirtina, jog ji pasakojo tik tas aplinkybes, kurias tikrai prisiminė. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, jog U. prisiminė seniai vykusius įvykius, tačiau toje pačioje apklausoje sunkiai prisiminė tai, kas vyko prieš kelis mėnesius (4.4. pastraipa). Atsakydama į tokius skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog minėtoje apklausoje U. davė parodymus apie S. veiksmus 2020 m. balandžio 18 d., kuomet, kaip nustatyta priimtu nuosprendžiu (kuris šiuo metu jau yra įsiteisėjęs), U. nuteistojo buvo apsvaiginta alkoholiniais gėrimais, taigi natūralu, jog nepilnametė dėl neblaivumo tiksliai neprisiminė visų įvykio aplinkybių. Lyginti jos parodymų ir galimybių atsiminti tam tikras aplinkybes dėl įvykio, kuomet buvo apsvaiginta, ir įvykio, nutikusio pastarajai būnant mažametei, teisėjų kolegijos vertinu, pagrindo nėra.
11. Nuteistasis skunde tvirtina ir tai, kad nukentėjusiosios parodymai dėl S. veiksmų neva buvo įtakoti buvusios nuteistojo sutuoktinės E. bei nukentėjusiosios motinos T.. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Abi skunde minimos liudytojos buvo apklaustos pirmosios instancijos teisme. T. nurodė, jog dukra U. apie pirmuosius S. veiksmus, atliktus jai mokantis pradinėse klasėse, papasakojo vėliau, kai jau buvo 17–18 metų. Pati liudytoja tuo metu (dukrai mokantis pradinėse klasėse) nepastebėjo nei dukros, nei S. elgesio pasikeitimų, pastarasis jai atrodė ramaus būdo žmogus. Liudytoja E. nurodė, jog iš pradžių apie S. seksualinio pobūdžio veiksmus pradėjo kalbėti jos dukra O., motina savo dukra netikėjo, tačiau tuomet apie jos atžvilgiu atliktus veiksmus papasakojo ir U. (kad liudytoja patikėtų savo dukters pasakojimu). Liudytoja taip pat patvirtino dalyvavusi U. apklausoje teisme, kuomet ją apklausinėjo psichologė. Šioje apklausoje nukentėjusioji ir papasakojo, jog tuo metu, kai mokėsi trečioje klasėje ir kartu su S. virtuvėje ruošė namų darbus, pastarasis pradėjo prie jos lįsti, masturbuoti apatinę dalį. Apie šį įvykį U. ruošiant namų darbus liudytoja sužinojo tik minėto teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiosios apie tai po posėdžio neklausinėjo. Kaip matyti, U. pirmąjį S. seksualinės prievartos atvejį prisiminė ir apie jį papasakojo apklausiama kitoje baudžiamojoje byloje. Nei liudytojai T., nei liudytojai E. apie tokius nuteistojo veiksmus mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu, jai mokantis pradinėse klasėse, nebuvo žinoma, pastarosios žinojo tik S. veiksmus, už kuriuos jis buvo teisiamas kitoje baudžiamojoje byloje (tai yra, apie seksualinę prievartą nukentėjusiajai esant nepilnametei). Taigi nėra jokio pagrindo apeliaciniame skunde keliamoms prielaidoms apie tai, kad nukentėjusioji apie S. atliktus veiksmus papasakojo paskatinta motinos ar kartu gyvenusios liudytojos E..
12. Priemonių patikrinti nukentėjusiosios U. parodymų patikimumą buvo imtasi dar ikiteisminio tyrimo metu – buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrinė-psichologinė ekspertizė (4 t., b. l. 54, 55). Atlikus ekspertinį tyrimą buvo pateiktos išvados, kurios aktualios vertinant nukentėjusiosios parodymus jų patikimumo aspektu:
12.1. jog byloje tiriamų įvykių metu U., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jos protinio išsivystymo lygį, emocinę būseną, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamų įvykių aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai, jų veiksmai), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus;
12.2. padidintas polinkis fantazuoti ir padidintas įtaigumas U. nenustatytas;
12.3. kitų asmenų poveikis U. duodamiems parodymams nenustatytas;
12.4. U. parodymai yra paremti jos pačios patyrimu, nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis tiriamosios parodymais (4 t., b. l. 67–72).
13. Pažymėtina, jog ekspertinio tyrimo metu su U. bendravo tiek teismo vaikų ir paauglių psichiatrė ekspertė Ramunė Drazdauskienė, tiek psichologė Daiva Berzkalne. Psichiatrei tiriamoji nurodė tokias aplinkybes: „Aš dariau namų darbus virtuvėje. Mama kambary miegojo po darbo arba dirbo. Močiutė gal irgi miegojo. S. gyveno krikšto mamos pusėje.<...> Jis man padėjo namų darbus daryti. Kai baigėm, jis pradėjo lįsti. Su pirštais prie lytinių organų. Jis rodos, sėdėjo, o aš stovėjau. Už kelnaičių buvo užkišęs“. Psichiatrei pasiteiravus, ką tuo metu jautė, tiriamoji nurodė, jog „skaudėjo ir nemalonus jausmas. Keistai jaučiausi“ (ekspertizės akto dalis dėl psichikos būsenos). Psichologei tiriamoji nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes: „Tas įvykis buvo virtuvėje, kai dariau namų darbus su S., neatsimenu, kur buvo mama. Buvo vakaras ir tamsu, aš sėdėjau jam ant kelių ir jis kišo ranką už triusikų ir lietė man lytinį organą. Darė kažką mano putei, jis judino ranką ant putės“ (ekspertizės akto dalis dėl psichologinio įvertinimo). Aplinkybė, jog psichiatrei U. įvykio metu nurodė stovėjusi, o psichologei – sėdėjusi ant S. kelių, vertinant jos parodymų patikimumą lemiamos reikšmės neturi. Parodymus dėl šio įvykio pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji davė 2022 m. spalio 13 d. (apklausiama kitoje baudžiamojoje byloje), pas ekspertes pokalbyje ji dalyvavo dar vėliau (2023 m. gegužės 12 d.). S. veiksmus mažametės atžvilgiu atliko tiksliau nenustatytu laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki (duomenys neskelbtini), taigi nuo veiksmų atlikimo iki apklausos teisme praėjo ne mažiau kaip septyneri metai, iki pokalbio pas ekspertes – dar daugiau. Įvertinus tokį laiko tarpą, ekspertizės išvadą, taip pat aplinkybę, jog nukentėjusioji visais atvejais esmines įvykio aplinkybes (nuteistojo atliktus veiksmus jos atžvilgiu) nurodė vienodai, pagrindo abejoti U. parodymais nėra.
14. Pažymėtina šiuo atveju ir tai, kad teismo vaikų ir paauglių psichologė ekspertė Daiva Berzkalne, kuri buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme, dar kartą patvirtino, jog jokių abejonių tiriamosios teiginių teisingumu jai nekilo. Ekspertė paaiškino, jog nukentėjusiosios parodymai, jos vertinimu, yra paremti pačios U. patyrimu, nei polinkis fantazuoti, nei padidintas įtaigumas, nei atminties sutrikimai jai nenustatyti. Nukentėjusiosios emocijos, kalbant apie byloje tiriamas aplinkybes, atitiko pasakojimo turinį, pasakodama ji nerimavo. Ekspertė taip pat paaiškino, jog žmogaus atmintis veikia tokiu principu: skaudūs, sunkūs, nemalonūs epizodai yra blokuojami tam, kad žmogus galėtų išgyventi. Gali atsitikti taip, kad tuos nemalonius epizodus žmogus prisimena vėliau (atsimena žmogaus kūnas, emocijos). Kaip matyti, ekspertės paaiškinimai teisme, visų pirma, patvirtina nukentėjusiosios parodymų patikimumą (ekspertė patikino, jog polinkis fantazuoti tiriamajai nenustatytas, o jos pasakojimas buvo apie tikrus, patirtus įvykius). Antra, ekspertė iš esmės patvirtino, jog tam tikrus skaudžius išgyvenimus asmuo gali prisiminti ir vėliau, praėjus tam tikram laiko tarpui po įvykio, kadangi prisiminimai apie nemalonius išgyvenimus gali būti žmogaus blokuojami (kas ir nustatyta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje).
15. Vertinant nukentėjusiosios parodymus ir atliktų veiksmų atskleidimo laiką svarbus ir patirtos seksualinės prievartos suvokimas. Kaip nurodyta ekspertizės akte, tiriamosios psichodiagnostinis įvertinimas atskleidžia jos individualius psichologinius ypatumus – žemą intelektą, siekiantį lengvo protinio atsilikimo lygį, sunkumus tvarkantis su subjektyviai sudėtingomis situacijomis, žemą savivertę, uždarumą. Byloje nagrinėjamų įvykių metu tiriamoji dėl mažo amžiaus ir seksualinio smurto esmės nesuvokimo visiškai negalėjo aktyviau ir savalaikiai jiems priešintis, tame tarpe ir atsiskleisti apie tai kitiems asmenims. Šiuo metu tiriamosios žinios apie seksualinę prievartą dar nėra pilnavertės – ji iš dalies supranta tokių veiksmų pobūdį ir vis dar ribotai supranta reikšmę. Kaip matyti, nei ekspertizės atlikimo metu, nei tuo labiau inkriminuotų veiksmų atlikimo metu nukentėjusiosios žinios apie seksualinę prievartą nebuvo pilnavertės. Nors ji ir galėjo suprasti konkrečias faktines aplinkybes, tai yra, suprato, kokius veiksmus atlieka nuteistasis, atitinkamai galėjo duoti apie šiuos veiksmus parodymus, pati nukentėjusioji, būdama mažametė, nesuprato šių veiksmų reikšmės ir jų pavojingumo. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl nukentėjusioji apie patirtą seksualinę prievartą nepapasakojo iš karto.
16. Kritikuodamas nukentėjusiosios parodymus S. skunde akcentuoja aplinkybes, neturinčias jokios reikšmės jos parodymų patikimumo vertinimui (4.3. pastraipa). U. baudžiamojo proceso metu (tiek apklausiama teisme, tiek bendraudama su ekspertėmis) nuosekliai aiškino įvykio vietoje (virtuvėje) nakties metu buvusi viena su nuteistuoju, ruošusi su juo namų darbus. Kiti šeimos nariai, kaip paaiškino nukentėjusioji, tuo metu arba miegojo, arba dirbo. Kaip nustatyta, bute kiekviena šeima turėjo atskirą kambarį, tik virtuvė buvo bendra. Taigi aplinkybė, jog nakties metu bendroje virtuvėje galėjo būti tik nuteistasis su mažamete nukentėjusiąja, teisėjų kolegijos vertinimu, yra visiškai reali.
17. Tai, kad nukentėjusioji U. tam tikru metu po seksualinės prievartos veiksmų jos atžvilgiu atlikimo (kaip teigiama skunde, 2022 m. vasarą) galimai lankėsi pas nuteistąjį bute (kuriame jis gyveno su dukra R.), nukentėjusiosios parodymų dėl seksualinės prievartos šiuo atveju nei patvirtina, nei paneigia. Tuo metu S. atžvilgiu jau buvo pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, kartu su nukentėjusiąja viename bute jis nebegyveno, taigi grėsmė dėl jo seksualinės prievartos veiksmų nukentėjusiajai jau buvo iš esmės išnykusi.
18. Skunde nuteistasis pažymi ir tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas tikslus nusikalstamos veikos padarymo laikas ir tai, anot apelianto, pažeidė jo teisę į gynybą (4.1., 4.2. pastraipos). Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka:
18.1. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo laikas šiuo atveju nustatytas remiantis ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis. U. apklausų metu paaiškino, jog pirmuosius seksualinės prievartos veiksmus S. atliko, kuomet ji mokėsi 3–4 klasėje, dar negimus jos pusseserei R.. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta informacija dėl U. mokymosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (4 t., b. l. 39), iš kurios, be kita ko, matyti ir tai, kada nukentėjusioji kartojo pirmos klasės kursą (skunde akcentuojama aplinkybė, kuri neva nebuvo tirta), taip pat tai, kada tiksliai ji mokėsi 3–4 klasėje (nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.). R., kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, yra gimusi (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 40). Taigi nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis (nuo 2014 m. rugsėjo 1 d., trečios klasės mokslo metų pradžia, iki (duomenys neskelbtini), R. gimimas) yra nustatytas taip tiksliai, kaip buvo įmanoma.
18.2. Dėl S. ir jo šeimos gyvenimo kitame bute teisėjų kolegija pažymi, jog pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog kitu adresu ((duomenys neskelbtini) gatvėje) gyveno tik susituokęs su E. 2013 m. Liudytoja E. taip pat nurodė 2014 m. su sutuoktiniu jau gyvenusi bute (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pati U. patvirtino, jog tuo metu, kai S. atliko seksualinės prievartos veiksmus jos atžvilgiu, jis gyveno tame pačiame bute kaip ir ji. Taigi inkriminuotų veiksmų atlikimo metu (nuo 2014 m. rugsėjo 1 d.) nuteistasis gyveno tuo pačiu adresu kaip ir nukentėjusioji.
18.3. Taigi BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo laikas, nors laiko prasme ir nėra visiškai tikslus (daugiau nei vienerių metų laikotarpis), buvo nustatytas pasitelkiant visas įmanomas priemones šiai aplinkybei patikslinti.
19. Galiausiai, vertindama nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir padarytos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes jas patvirtinančių įrodymų kontekste, teisėjų kolegija pažymi, jog U. ilgą laiko tarpą gyveno viename bute su nuteistuoju, nuteistasis buvo jos krikšto mamos sutuoktinis. Kelioms šeimoms gyvenant viename būste neabejotinai išsivystė tam tikri artimi tarpusavio ryšiai. Kuomet apie patirtą prievartą pradėjo kalbėti šioje šeimoje kartu gyvenusi O. (nuteistojo podukra), apie S. atliktus veiksmus (už kuriuos jis nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje) papasakojo ir U.. Prasidėję ikiteisminio tyrimo veiksmai (apklausos, ekspertiniai tyrimai), visų pirma, padėjo formuotis nukentėjusiosios suvokimui apie jos atžvilgiu atliktų veiksmų pavojingumą, antra, paskatino mergaitę prisiminti ir kitus veiksmus, nuteistojo atliktus dar anksčiau. Būdama sąlyginai saugioje aplinkoje, dalyvaudama apklausoje, kuomet klausimus jai uždavinėjo psichologė, nukentėjusioji papasakojo ir apie pirmuosius S. seksualinės prievartos veiksmus, atliktus jai būnant mažametei. Tokių jos parodymų patikimumas, kaip minėta, patikrintas ekspertinio tyrimo metu, ekspertėms (viena kurių apklausta ir apeliacinės instancijos teisme), jokių abejonių dėl U. papasakotų aplinkybių nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui.
20. S. veiksmai mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu skundžiamu nuosprendžiu kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje. Nuteistasis nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme neneigė žinojęs tikslų U. amžių. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį, t. y. tenkino lytinę aistrą su tokiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojo fizinį smurtą ar grasino tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atėmė galimybę priešintis, ar pasinaudojo bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Seksualinis prievartavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio nukentėjusiojo iniciatyva. Šioje byloje tokių išskirtinių atvejų nenustatyta. Atlikus ekspertinį nukentėjusiosios tyrimą nustatyta, jog byloje nagrinėjamų įvykių metu ji nesuprato seksualinio smurto esmės (pobūdžio bei reikšmės), ji negalėjo suprasti ir juridinės seksualinio smurto reikšmės (tokio elgesio neteisėtumo), o dėl mažo amžiaus ir seksualinio smurto esmės nesuvokimo visiškai negalėjo aktyviau ir savalaikiai atitinkamiems veiksmams priešintis. Taigi U. veiksmų atlikimo metu dėl mažametystės buvo bejėgiškos būklės.
21. Lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2009, 2K-50/2012, 2K-315/2014, 2K-50-511/2022, 2K-199-648/2023).
22. BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje nurodytą jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma.
22.1. Atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su mažamečiu asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinei aistrai tenkinti, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų. Tokiais atvejais būtina atsižvelgti ir į nukentėjusiojo savybes, kadangi tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir gali būti kitaip vertinamas.
22.2. Šiuo aspektu pažymėtina, kad seksualinis neliečiamumas, kaip įstatymo saugoma vertybė – tai vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Neabejotina, kad seksualiniai veiksmai prieš mažamečius turi labai neigiamą poveikį jų psichikai ir vystymuisi, todėl ir jų vertinimo kriterijai yra griežtesni nei analogiškų veiksmų prieš vyresnio amžiaus asmenis. Įstatymo leidėjui įtraukus į seksualinio prievartavimo normą aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu požymį, smarkiai susiaurėjo galimybės taikyti tvirkinimo normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija šiuo klausimu taip pat skatina teismus labiau taikyti seksualinio prievartavimo normą (BK 150 straipsnį), taip siekiant užtikrinti griežtesnę vaikų seksualinio neliečiamumo apsaugą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016).
23. Byloje nustatyta, kad S. laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki (duomenys neskelbtini) bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas U. bejėgiška būkle dėl mažametystės, pakišo savo ranką po nukentėjusiosios drabužiais ir rankos pirštais lietė bei dirgino jos lytinius organus, tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nustatyti tyčiniai nuteistojo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip seksualinis prievartavimas.
23.1. Visų pirma, tokiais S. veiksmais buvo kėsinamasi į itin pažeidžiamo asmens, t. y. mažamečio, (duomenys neskelbtini) metų amžiaus vaiko, seksualinį neliečiamumą, o tai reikalauja griežtesnės šio neliečiamumo apsaugos dėl mažamečiams būdingo fiziologinio bei psichologinio jautrumo.
23.2. Antra, nukentėjusioji gyveno tame pačiame bute kaip ir nuteistasis, taigi jis turėjo galimybę bet kuriuo momentu pasikėsinti į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Šiuo atveju S. pasirinko nakties metą, palankų lytinės aistros tenkinimui, kuomet kiti bute gyvenantys asmenys miegojo, o jis su nukentėjusiąja virtuvėje buvo vienas.
23.3. Galiausiai, nuteistojo veiksmai neapsiribojo tik lytinių organų glostymu, lietimu, o pasižymėjo didesnio laipsnio lytinių organų dirginimu ir intervencija. Kaip nurodė nukentėjusioji, nuteistasis vienu ar dviem pirštais trynė jos lytinius organus („putę“), judino ranką ant „putės“, dėl tokių veiksmų jai skaudėjo, ji jautėsi keistai, nemaloniai. Aplinkybė, jog nukentėjusioji jautė skausmą, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju patvirtina buvus tam tikro lygio intervenciją. Atliktų veiksmų intensyvumą šiuo atveju patvirtina ir tai, kad U. nuteistojo atliktus veiksmus faktiškai prisiminė praėjus ne mažiau kaip septyneriems metams po tokių veiksmų atlikimo. Mažametis, nesuprantantis su juo atliekamų seksualinių veiksmų pobūdžio, pavojingumo, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo įsiminti tik neįprastus, pakankamai aktyvius, intensyvius seksualinės prievartos veiksmus, iš esmės sukrėtusius jo emocinę būseną. Trumpalaikis, neintensyvus jos lytinių organų paglostymas, pagal savo pobūdį atitinkantis tvirtinimo veiksmus, nebūtų užsifiksavęs mažametės, nesuprantančios tokio veiksmo pobūdžio ir pavojingumo, sąmonėje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nuteistojo veiksmai pagrįstai įvertintini kaip lytinės aistros tenkinimas, kuris pagal savo pobūdį ir pavojingumą pripažintinas fiziniu sąlyčiu, būdingu seksualiniam prievartavimui, o ne mažametės tvirkinimui.
24. Įvertinusi visas aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog S. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės yra pagrįstos byloje surinktais įrodymais – nuosekliais nukentėjusiosios parodymais, ekspertinio tyrimo išvadomis, šias išvadas patvirtinančiais ekspertės paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme. Tik patyrusi seksualinę prievartą mažametė apie ją artimiesiems nepapasakojo, kadangi pati nesuprato patirto seksualinio smurto pobūdžio ir reikšmės. Vėliau, būdama vyresnė, seksualinę prievartą iš to paties asmens nukentėjusioji patyrė dar kartą (jau būdama nepilnametė, už šiuos veiksmus S. nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje). Duodama parodymus apie vėlesnius nuteistojo veiksmus, tam tikra apimtimi jau suvokdama seksualinės prievartos pobūdį ir reikšmę, nukentėjusioji papasakojo ir apie pirmąjį seksualinės prievartos iš S. atvejį, kuomet ji dar buvo mažametė. Tiek byloje atliktas ekspertinis tyrimas, tiek apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė patvirtina, jog pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra. Nukentėjusiosios parodymais ir jų patikimumu, kaip minėta, neabejoja ir teisėjų kolegija. Nuteistojo veiksmų kvalifikacija šiuo atveju taip pat yra teisinga – jo veiksmai, įvertinus atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą, taip pat atsižvelgus į aktualią kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, kvalifikuoti tinkamai, tai yra, kaip tyčinis nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje (kadangi nuteistasis suvokė savo veiksmų neteisėtumą, pavojingumą ir norėjo taip veikti).
Dėl bausmės, civilinių ieškinių
25. Nuteistojo S. apeliaciniame skunde neprašoma keisti ar sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu už atskiras nusikalstamas veikas jam paskirtų bausmių, nuteistasis prašo išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos U. atžvilgiu ir dėl to atitinkamai sumažinti galutinę subendrintą bausmę. Teisėjų kolegija jau padarė išvadą, jog prašymas dėl išteisinimo šiuo atveju yra nepagrįstas, todėl pagrindo subendrintos bausmės švelninimui šiuo atveju taip pat nėra.
26. Pasisakydama dėl S. už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių, taip pat dėl galutinės subendrintos bausmės, teisėjų kolegija pažymi, jog bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą.
27. Visas nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas šiuo atveju įvertino. Buvo atsižvelgta į tai, kad S. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą ir du sunkius nusikaltimus, nusikaltimai yra susiję su prievartiniais nusikaltimais žmogaus seksualiniam apsisprendimui ir neliečiamumui, padaryti prieš vaikus, veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis padarė ir baudžiamąjį nusižengimą dėl tyčinio vaiko nugirdymo. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, anksčiau jis teistas, baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai šiuo atveju įvertintas ir siekis apsaugoti visuomenę ir vieną labiausiai pažeidžiamų jos grupių – vaikus. S., kaip nustatyta, gyvendamas su sutuoktine, seksualinę prievartą naudojo ne tik prieš jos vaikus, bet ir prieš kartu gyvenusią U.. Išaiškėjus tokiems jo veiksmas, nuteistajam apsigyvenus kitur, savo neteisėtus veiksmus jis ir toliau tęsė – padarė nusikalstamas veikas P. atžvilgiu. Šios aplinkybės patvirtina, jog padarytos veikos nebuvo atsitiktinės ar padarytos dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, todėl asmens ilgalaikis izoliavimas nuo visuomenės šiuo atveju yra būtinas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė S. bausmių vidurkiui artimas laisvės atėmimo bausmes, bausmių bendrinimo taisyklės pritaikytos tinkamai, tiek atskiros bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, teisingos ir atitinka tiek padarytų nusikaltimų, tiek jas padariusio asmens pavojingumą.
28. Byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimas šiuo atveju taip pat išspręstas teisingai. Apygardos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiosioms, pagrįstai įvertino jų atžvilgiu atliktų veiksmų pobūdį, pasekmes nukentėjusiųjų emocinei būklei, patirtų išgyvenimų įtaką jų elgesiui ir bendravimui ateityje, taip pat atsižvelgta ir į aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.
Dėl proceso išlaidų
29. Byloje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma, kuria prašoma valstybės naudai priteisti antrinės teisinės pagalbas išlaidas, teikiant šią pagalbą S. – 286,32 Eur.
30. Baudžiamojoje byloje nuteistajam gynėja paskirta teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Nors baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris atmestas, skundžiamu nuosprendžiu jam skirta ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme. Tuo pačiu tai reiškia, kad nuteistojo galimybės sumokėti nurodytą sumą yra apsunkintos. Todėl pagrindo išieškoti iš S. antrinės teisinės pagalbos išlaidas nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo S. apeliacinį skundą atmesti.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme iš nuteistojo S. nepriteisti.