Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-03-30 · Civilinė byla Nr. e2A-1184-656/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-30
Bylos Nr.
e2A-1184-656/2016
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-02118-2015-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andrius Ignotas (pran.), Rūta Petkuvienė, Rosita Patackienė
Ieškovas
UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V., A. A.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos
Trečiasis asmuo
AB LESTO
Kategorijos
  • 2.1.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Bylos Nr. 2A-1184-656/2016
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-02118-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.3., 3.2.6.1.,1.121.21. (S)
VILNIAUS APYGRDOS TEISMASNUTARTIS2016 m. kovo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovų (apeliantų) UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos, dėl teisės pripažinimo, trečiasis asmuo AB LESTO, kurio teisių perėmėjas yra AB „Energijos skirstymo operatorius“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

Ieškovai prašė pripažinti atsakovo Lietuvos valstybės:

-ieškovui UAB „Coprex" garantuotą teisę į atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonę - 1,44 LTL/kWh arba 0,417 Eur/kWh (be PVM) dydžio 12 metų terminui, skaičiuojamam nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo 2013 m. birželio 28 d., taikytiną fiksuotą tarifą, įgytą leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-4916 išdavimo dieną (2012 m. gruodžio 6 d.) Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau - AIEĮ) (įstatymo redakcija, galiojusi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-4916 išdavimo dieną) 20 str. pagrindu;

-ieškovui UAB „Giedraičių energija" garantuotą teisę į atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonę - 1,44 LTL/kWh arba 0,417 Eur/kWh (be PVM) dydžio 12 metų terminui, skaičiuojamam nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo 2013 m. birželio 7 d., taikytiną fiksuotą tarifą, įgytą leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2475 išdavimo dieną (2012 m. spalio 11 d.) AIEĮ (įstatymo redakcija, galiojusi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-2475 išdavimo dieną) 20 str. pagrindu;

- ieškovui T. V. garantuotą teisę į atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonę - 1,80 LTL/kWh arba 0,521 Eur/kWh (be PVM) dydžio 12 metų terminui, skaičiuojamam nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo 2013 m. birželio 7 d., taikytiną fiksuotą tarifą, įgytą leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-11752 išdavimo dieną (2012 m. gruodžio 10 d.) AIEĮ (įstatymo redakcija, galiojusi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-11752 išdavimo dieną) 20 str. pagrindu;

-ieškovui V. P. garantuotą teisę į atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonę - 1,80 LTL/kWh arba 0,521 Eur/kWh (be PVM) dydžio 12 metų terminui, skaičiuojamam nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo 2013 m. birželio 3 d., taikytiną fiksuotą tarifą, įgytą leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1382 išdavimo dieną (2012 m. rugpjūčio 23 d.) AIEĮ (įstatymo redakcija, galiojusi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-1382 išdavimo dieną) 20 str. pagrindu;

-ieškovui A. A. garantuotą teisę į atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonę - 1,80 LTL/kWh arba 0,521 Eur/kWh (be PVM) dydžio 12 metų terminui, skaičiuojamam nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo 2013 m. birželio 27 d., taikytiną fiksuotą tarifą, įgytą leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-14123 išdavimo dieną (2012 m. gruodžio 27 d.) AIEĮ (įstatymo redakcija, galiojusi leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-14123 išdavimo dieną) 20 str. pagrindu; be to, prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovai nurodė, kad su Pirkėju (AB LESTO) sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis (toliau - Sutartys), kuriomis Pirkėjas įsipareigojo supirkti visą Ieškovų saulės šviesos energijos elektrinėmis pagamintą ir į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą pateiktą elektros energiją. Pirkėjas Sutartyse nustatė elektros energijos supirkimo tarifus galiojusius leidimų gaminti elektros energiją išdavimo Ieškovams metu. Sutartyse nurodytus elektros energijos supirkimo tarifus Pirkėjas grindžia 2013 m. sausio 17 d. LR Seime ypatingos skubos tvarka priimtu LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau - Pakeitimo įstatymas) ir 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui" (toliau – VKEKK) Nutarimas I). Ieškovai nesutiko su elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse nustatytu elektros energijos supirkimo tarifu, tačiau vykdydami LR Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-170 (toliau - Įgyvendinimo įstatymas) reikalavimus bei siekdami nepatirti didesnių nuostolių, Ieškovai sutartis su Pirkėju pasirašė Pirkėjo nurodytomis sąlygomis, t.y. su mažesniu elektros energijos supirkimo tarifu, galiojusiu leidimų gaminti elektros energiją išdavimo Ieškovams metu. Ieškovai raštu kreipėsi į Pirkėją su prašymais pakeisti elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčių sąlygas bei nustatyti elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių supirkimo tarifus, galiojusius leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu, tačiau Pirkėjas į Ieškovų prašymus neatsižvelgė. Nustatant Sutarties su Ieškovais sąlygas Pirkėjas vadovautis Pakeitimo įstatymo ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos Nutarimu negali, nes tokiu atveju pažeidžia bendrąjį teisės principą – lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja).

Atsiliepimas

Atsakovas LR valstybė, atstovaujama LR Energetikos ministerijos, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tenkinti Ieškovų ieškinį ir pripažinti jų tariamą teisę į didesnį tarifą nėra pagrindo. Su ieškovais sudarytose elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančiu energijos ištekliu gamintoju sutartyse elektros energijos kainos nustatytos teisėtai ir teisingai, vadovaujantis leidimo gaminti elektros energija Ieškovams išdavinio dieną galiojusio AIEĮ nuostatomis.

Tretysis asmuo AB LESTO prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Ieškovai su Trečiuoju asmeniu sudarė elektros energijos supirkimo sutartis, kuriomis Trečiasis asmuo įsipareigojo supirkti visą Ieškovų saulės šviesos energijos elektrinėmis pagamintą ir į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą pateiktą elektros energiją. Tretysis asmuo supirkimo sutartyse nustatė elektros energijos supirkimo tarifus, galiojusius leidimų gaminti elektros energiją išdavimo Ieškovams metu.

II. Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatytė, kad LR Energetikos ministerija 2012 m. spalio – gruodžio mėnesių laikotarpiu išdavė ieškovams leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Minėtuose leidimuose plėtrai nurodyta, jog elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Energetikos ministerija leidimus gaminti elektros energiją ieškovams išdavė 2013 m. birželio mėnesį. Leidimuose Energetikos ministerija apibrėžė leidimu reguliuojamas veiklos sąlygas, pagal kurias elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ieškovai su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo supirkti 0,69 – 0,87 Lt/kWh (be PVM) tarifu visą ieškovų saulės šviesos energijos elektrinėse pagamintą ir į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą pateiktą elektros energiją, taikant elektros energijos supirkimo tarifus, galiojusius leidimų gaminti išdavimo ieškovams metu (2013 m. rugpjūčio - 2014 m. balandžio mėnesiais).

AIEĮ redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 31 d., 20 straipsnio 7 dalis nustatė, jog VKEKK kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.

2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įsigaliojęs nuo 2013 m. vasario 1 d., kuriuo buvo pakeistas 20 straipsnis, 6 dalyje nustatant, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Taigi leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovams buvo išduoti dar galiojant ankstesnei AIEĮ redakcijai ir 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ patvirtintiems elektros energijos supirkimo kainų tarifams. Tuo tarpu leidimai gaminti elektros energiją ieškovams buvo išduoti jau galiojant naujai AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies redakcijai ir 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ patvirtintiems elektros energijos supirkimo kainų tarifams, kurie buvo nustatyti mažesni, negu egzistavo ieškovams gavus leidimus plėtrai. Ieškovų su atsakovu sudarytose elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse buvo numatyta leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusi elektros energijos supirkimo kaina.

Teismas nustatė, kad pačiuose teisės aktuose gali būti nustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Teisės teorijoje pripažįstamas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu. 2015-06-03 Vilniaus apygardos teismo nutartyje civ. byloje Nr. e2A-1645-431/2015 pagal ieškovų UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. ieškinį atsakovui AB „Lesto“ dėl įpareigojimo pakeisti sutarčių sąlygas, trečiasis asmuo byloje – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išvadas teikiančios institucijos – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, matyti, kad nustatė, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, ir pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kuriuose buvo aptarti ir minėtų AIEĮ pakeitimų taikymo bei šio įstatymo galiojimo laike klausimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje iš esmės konstatavo, kad pareiškėjui gavus leidimą gaminti elektros energiją jau galiojant AIEĮ 20 straipsnio 6 daliai (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), šios naujos įstatymo redakcijos taikymas nepripažintinas principo lex retro non agit pažeidimu. Pažymėjo, kad ir nagrinėjamoje byloje (Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr. e2A-1645-431/2015) ieškovams leidimai gaminti elektros energiją jau buvo išduoti įsigaliojus 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ pakeitimams, todėl atsakovas (AB „Lesto“) elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse pagrįstai nustatė šių leidimų išdavimo metu galiojusias Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas elektros energijos supirkimo kainas.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovų atžvilgiu Lex retro non agit principas yra pažeistas, nes pagal jau suformuotą teismų praktiką nustatytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje nurodyta, kad teisės norma nurodyta AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo XII-169 redakcija) neveikia retrospektyviai (nėra nukreipta į praeitį). Ieškovai prašo pripažinti jiems teisę parduoti pagamintą elektros energiją pagal negaliojančio įstatymo redakcijos nuostatą, tačiau nagrinėjamoje byloje jau negaliojančio įstatymo nuostatos pagrindu tenkinti ieškovų ieškinį nėra pagrindo. Tolia teisės taikymo praktika suformuluota kitose Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismo argumentas, kad ieškovai prašo pripažinti jiems teisę perduoti pagamintą elektros energiją pagal negaliojančią įstatymo redakcijos nuostatą ir tai sudaro pagrindą atmesti ieškinį, yra nepagrįstas. CK 6.2 str. nustatė, kad prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Su fiksuoto tarifo ieškovams taikymu susiję santykiai susiformavo įvykus AIEĮ 20 str. 7 d. (iki 2013 m. sausio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytose taisyklėse nurodytam juridiniam faktui - Leidimo plėtrai išdavimui. Šis teisinis santykis įtvirtino Fiksuoto tarifo ieškovų atžvilgiu taikymą. Ieškovų saulės elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo skatinamasis laikotarpis nėra pasibaigęs, todėl minėtas santykis nėra pasibaigęs. Teisės normos galiojimo pabaiga nereiškia teisinių santykių, atsiradusių tos normos pagrindu, galiojimo pabaigos. Naujojo teisinio reguliavimo (2013-01-17 įstatymo Nr.XII-169 redakcija) pritaikymas ieškovų atžvilgiu nepakeitė iki tol galiojusių santykių dėl fiksuoto tarifo taikymo tyrinio, o nustatė naują prievolę tarp ieškovo ir Lietuvos valstybės reguliuojančią tų pačių visuomeninių santykių kausimus, dėl ko naujojo teisinio reguliavimo pritaikymas ieškovų atžvilgiu atitinka principo lex retro non agit pažeidimą.Skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktika 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje nurodyta, kad teisės norma nurodyta AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo XII-169 redakcija)neveikia retrospektyviai (nėra nukreipta į praeitį). Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs ne dėl AIEĮ 20 str. 6 d. (2013 m. sausio 17 d. įstatymo XII-169 redakcija) teisėtumo, o dėl minėtos normos taikymo ieškovų atžvilgiu. Reikalavimas, kad teisės norminiuose aktuose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki šio akto įsigaliojimo yra taikomas ne tik patiems teisės norminiams aktams, bet ir ginčą dėl teisės taikymo sprendžiančiam teismui. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nesprendė klausimo dėl ginčui taikytinos teisės, nevertino tarp ieškovo ir Lietuvos valstybės leidimo plėtrai išdavimo momentu atsiradusių prievolinių teisinių santykių, nors dėl šių santykių įgyvendinimo ginčo šalys ir nesutaria.

Lietuvos valstybė, atstovaujama LR Energetikos ministerijos, prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

AIEĮ redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 31 d., 20 straipsnio 7 dalis nustatė, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.Įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti visuomeninius interesus, apsaugoti vartotojus, Seimas turėjo teisę priimti AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, t. y. teisės aktais sureguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas, įsigaliojęs nuo 2013 m. vasario 1 d., kuriuo buvo pakeistas 20 straipsnis, 6 dalyje nustatant, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.Leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovams buvo išduoti dar galiojant ankstesnei AIEĮ redakcijai ir 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams" patvirtintiems elektros energijos supirkimo kainų tarifams. Tuo tarpu leidimai gaminti elektros energiją ieškovams buvo išduoti jau galiojant naujai AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies redakcijai ir 2013 m. vasario 28 d. VKEK nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui" patvirtintiems elektros energijos supirkimo kainų tarifams, kurie buvo nustatyti mažesni, negu egzistavo ieškovams gavus leidimus plėtrai. Ieškovų su atsakovu sudarytose supirkimo sutartyse buvo numatyta leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusi elektros energijos supirkimo kaina.LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 iš esmės konstatavo, kad pareiškėjui gavus leidimą gaminti elektros energiją jau galiojant AIEĮ 20 straipsnio 6 daliai (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), šios naujos įstatymo redakcijos taikymas nepripažintinas principo Lex retro non agit pažeidimu. LVAT pažymėjo, kad Ieškovams leidimai gaminti elektros energiją jau buvo išduoti įsigaliojus 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ pakeitimams, todėl atsakovas (AB „Lesto") elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse pagrįstai nustatė šių leidimų išdavimo metu galiojusias VKEK nustatytas elektros energijos supirkimo kainas. teisės norma, nurodyta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalyje (2013 m. sausio 17 d. įstatymo XII-169 redakcija) neveikia retrospektyviai. Tai reiškia, kad minėta norma nėra nukreipta į praeitį.Verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė įstatymo nuostatas. Ieškovas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros.AIEĮ įgyvendinimo įstatymas numatė kelias alternatyvas leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus turintiems asmenims. Pirma, asmenys, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, galėjo tęsti projektus, pateikdami AIEĮ įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą garantiją.

Antra, asmenys, nebenorintys vystyti projektų ir per AIEĮ įgyvendinimo įstatymo numatytą laikotarpį (t. y. iki 2013 m. liepos 1 d.) nesikreipę į Energetikos ministeriją dėl leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus pratęsimo, arba tie asmenys, kuriems leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus nebuvo pratęstas, turėjo AIEĮ įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę iki 2013 m. rugsėjo 1 d. kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl iki AIEĮ įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo. AIEĮ įgyvendinimo įstatymas tokiu būdu užtikrino ne tik vartotojų apsaugą, bet ir ūkio subjektų teises, kadangi AIEĮ įgyvendinimo įstatyme numatė net keletą alternatyvių mechanizmų, kuriuo galėtų pasinaudoti ūkio subjektas, besiverčiantis energetikos veikla

Skatinimo sistemos priemonių taikymas ieškovų atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovų pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jie siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Supirkimo sutartis ieškovai sudarė, t. y. skatinimo priemonėmis naudojasi. energiją), Verslininkai turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat elektros kainų pasikeitimus.

Administraciniuose teismuose suformuotos teisės taikymo praktikos taisyklės, pagal kurias teismai nepripažino reikalavimų dėl žalos atlyginimo pagrįstais, konstatavęs, kad skatinimo priemonių taikymas pareiškėjams nebuvo visiškai panaikintas, nėra duomenų, kad pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas prarado ekonominę prasmę; Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, kai tai daroma įstatymu, o ribojimai yra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; AIEĮ pakeitimais siekta užkirsti kelią akivaizdžiam elektros energijos kainos vartotojams didėjimui; reguliuojant ūkinę veiklą būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų.

Trečiasis asmuo AB LESTO prašė jį pakeisti teisių perėmėju yra AB „Energijos skirstymo operatorius“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Trečiasis asmuo AB LESTO pakeičiamas teisių perėmėju AB „Energijos skirstymo operatorius“ (CPK 48 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais bei pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Nagrinėjamoje byloje ieškovai pasirinko teisių gynimo būdą teikti ieškinį teismui dėl teisės į didesnį tarifą pripažinimo (CK 1.138 str. 1 p.). Ieškovų siekiamas galutinis materialinis teisinis rezultatas yra didesnio tarifo - didesnių išmokų pagal supirkimo sutartis 12 metų laikotarpiu arba žalos, atsiradusios dėl tarifų skirtumo, pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, atlyginimo už 12 metų laikotarpį gavimas.

Ieškovai grįsdami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis civilinio proceso tvarka buvo pareiškę kitą ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lesto“ dėl įpareigojimo pakeisti sutarčių sąlygas, trečiasis asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovę pakeisti ab initio elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčių sąlygas, nustatančias elektros energijos supirkimo kainą. Ieškovai siekė tokių pačių padarinių – didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai grįsdamos teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo ir lex retro non agit principais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ieškinį atmetė visiškai. Teismai nurodė, kad ieškovams Energetikos ministerijos išduotuose leidimuose gaminti elektros energiją buvo nurodyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi atsakovei jau leidimuose, pagal kuriuos buvo sudaromos elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartys, Energetikos ministerija faktiškai nurodė, kuria įstatymo redakcija vadovautis, t. y. galiojančia jau išdavus leidimą gaminti elektros energiją ir ją faktiškai gaminant. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs tų pačių ieškovų kasacinį skundą, 2016 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-219/2016 ieškovų kasacinį skundą atmetė. Kasacinis teismas nurodė:

21. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl pasikeitusio elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių išteklių, teisinio reguliavimo taikymo, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), neįtvirtino jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą. Naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis) taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d. Įstatymo leidėjo poziciją patvirtina Aiškinamasis raštas dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projekto, kuriame nurodyta, kad šiuo projektu siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas; asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų, tačiau tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Daigai“ ir kt. v. UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-7-196-915/2015).<..............>

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, vadovaudamasi minėtais kasacinio ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų išaiškinimais, konstatuoja, kad elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių, plėtra, gamyba, skatinimas, kontrolė, tokios energijos supirkimas ir pan. yra imperatyviai reguliuojami pirmiau šioje nutartyje nurodytų teisės normų. Būtent dėl imperatyviojo teisinių santykių reglamentavimo šių santykių subjektai negali savarankiškai nuspręsti dėl sutarties turinio. Vadinasi, atsakovė negalėjo laisvai nustatyti kitokių, negu Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų. Dėl to pripažintini teisiškai nepagrįstais kasatorių teiginiai apie atsakovės savarankišką teisę pasirinkti kasatoriams taikytinų elektros energijos supirkimo tarifų dydžius. Kadangi leidimus gaminti elektros energiją kasatoriai gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimams, tai, kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismą, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas (AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies ir šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos) kasatoriams taikomas retrospektyviai.“

Ieškovas (pareiškėjas) UAB „Coprex“ taip pat pasinaudojo galimybe LR Administracinių bylų teisenos įstatymo administracinės nustatyta tvarka teikti skundą administraciniam teismui dėl žalos, padarytos valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo. Ieškovas UAB „Coprex“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 252 869,40 Lt dydžio žalos atlyginimą. UAB „Coprex“ administracinės teisenos byloje nurodė, kad AIEĮ Pakeitimo įstatymu pakeista bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, o tas, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną. Pareiškėjas leidimą plėsti gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y., kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pabrėžė, kad, pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo leidimo plėsti išdavimo momentu, o tie, kurie galios leidimo gaminti išdavimo metu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėsti, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d. Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiškėjas patyrė 252 869,40 Lt žalą. Pareiškėjo UAB „Coprex“ skundas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų buvo atmestas. LVAT, nagrinėdamas pareiškėjo UAB „Coprex“ apeliacinį skundą 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1394-552/2015 iš esmės konstatavo, kad pareiškėjui gavus leidimą gaminti elektros energiją jau galiojant AIEĮ 20 straipsnio 6 daliai (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), šios naujos įstatymo redakcijos taikymas nepripažintinas principo, kad teisės norma atgal negalioja pažeidimu. LVAT pažymėjo, kad leidimas gaminti elektros energiją jau buvo išduoti įsigaliojus 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ pakeitimams, todėl atsakovas (AB „Lesto") elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse pagrįstai nustatė šių leidimų išdavimo metu galiojusias VKEK nustatytas elektros energijos supirkimo kainas. Teisės norma, nurodyta AIEĮ 20 straipsnio 6 dalyje (2013 m. sausio 17 d. įstatymo XII-169 redakcija) neveikia retrospektyviai. Tai reiškia, kad minėta norma nėra nukreipta į praeitį. Naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

LVAT praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, plėtrą, gamybą, supirkimą, laikomasi tokios pat pozicijos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013; teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014; 2015 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1081-525/2015; kt.). LVAT yra išaiškinta, kad teisėtų lūkesčių (ūkio subjektų, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., lūkesčio, kad jų pagaminta elektros energija bus supirkta pagal tarifus, galiojusius tokio leidimo išdavimo dieną) principo ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią smarkiam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui; specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos), finansuojamų paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, energetikos sektoriuje skyrimo pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad, teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nagrinėjamoje byloje ieškovai rinkosi kitą atsakovą, tačiau visose skirtingais procesiniais būdais siekiamas tas pats galutinis materialinis teisinis rezultatas yra didesnio tarifo - didesnių išmokų pagal supirkimo sutartis 12 metų laikotarpiu arba žalos, atsiradusios dėl tarifų skirtumo, pasikeitus įstatyminiam reguliavimui, atlyginimo už 12 metų laikotarpį gavimas. Ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas (faktinės aplinkybės) buvo tas pats. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukrypti nuo aiškios ir vieningos administracinių bei bendrosios kompetencijos teismų praktikos, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrius Ignotas

Rūta Petkuvienė

Rosita Patackienė