Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-09-22 · Administracinė byla Nr. A-1394-552/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-22
Bylos Nr.
A-1394-552/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03603-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1394-552/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03603-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Coprex“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Energetikos ministerija) 252 869,40 Lt dydžio žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio dalis, kurioje nustatyta, kad peržiūrėti fiksuotų elektros energijos ir atsinaujinančių išteklių tarifų (toliau – ir fiksuoti tarifai) didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją (toliau – ir leidimas gaminti) išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Pakeitimo įstatymu pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir leidimas plėsti) išdavimo metu, o tas, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną. Pareiškėjas leidimą plėsti gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y., kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW, ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pabrėžė, kad, pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, kad fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo leidimo plėsti išdavimo momentu, o tie, kurie galios leidimo gaminti išdavimo metu, pareiškėjo teisinė padėtis buvo suvaržyta. Dėl jo teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėsti, o leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d. Dėl pakeisto ir jo teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, pareiškėjas patyrė 252 869,40 Lt žalą, o atsakovui atitinkamai kilo Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyta civilinė atsakomybė. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal Įstatymą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) fiksuotas tarifas buvo susietas su leidimo plėsti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjui išdavus leidimą plėsti. Teigė, kad, priėmus Pakeitimo įstatymą, kuriuo įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lot. lex retro non agit) principas, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai. Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia jo interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėjas nebūtų patyręs nuostolių, todėl manė, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jo patirtų nuostolių.

Atsiliepimas

Energetikos ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Pažymėjo, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai. Manė, kad pareiškėjas, atsižvelgęs į viešai išplatintą informaciją apie nepamatuotą saulės energetikos plėtrą, besitęsiantį perteklių saulės energetikos sektoriuje, turėjo galimybę numatyti būsimą reglamentavimo pakeitimą. Pabrėžė, kad pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė buvo pripažinta kaip atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl pareiškėjas Įstatymo galiojimo metu dar nebuvo įgijęs teisės į fiksuotą tarifą. Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), pagal savo kompetenciją pakeitęs Įstatymo nuostatas, atliko neteisėtus veiksmus. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Coprex“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, padarytos, pareiškėjo vertinimu, neteisėtais valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo. Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjui išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4916. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 27 d. Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 15ĮP2-45897 pažymėjo, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Pareiškėjui 2013 m. birželio 28 d. išduotame leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2185 nurodoma, kad jis išduodamas 2012 m. gruodžio 6 d. leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4916 pagrindu. Leidimo galiojimo trukmė neribojama. Leidimu reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintų „Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių“ VII skyriuje nurodytas sąlygas. Nurodoma, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teismas konstatavo, kad, atsižvelgus į tai, jog dėl leidimo gaminti pareiškėjas kreipėsi ir leidimas gaminti jam buvo išduotas jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, Energetikos ministerija pagrįstai vadovavosi leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Remiantis anksčiau minėtu teisiniu reglamentavimu, Energetikos ministerija neturėjo pagrindo leidime gaminti įtvirtinti nuostatos, kad elektros energijai supirkti turi būti taikomi tarifai pagal leidimo plėsti išdavimo datą, t. y. Energetikos ministerija neturėjo teisinio pagrindo vadovautis teisinio santykio atsiradimo metu jau nebegaliojusiomis teisės normomis.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti, kurį jis gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo lex retro non agit, nes su leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai iki 2013 m. birželio 28 d. nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Jokių išimčių tiems gamintojams, kurie leidimus plėsti gavo galiojant ankstesniam teisiniam reglamentavimui, teisės aktai nenustato.

Kadangi nagrinėjamu atveju nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos, nėra pagrindo nukrypti nuo pirmiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos suformuluotų nuostatų. Tuo remdamasis teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo. Kadangi Energetikos ministerija, pareiškėjui išduodama leidimą gaminti, vadovavosi jo išdavimo metu galiojančia Įstatymo redakcija ir veikė pagal savo kompetenciją, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti jos neteisėtus veiksmus ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu.

Teismui nekilo abejonių dėl ginčui spręsti taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Todėl prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmetė. Kadangi pareiškėjo skundo teismas netenkino, nebuvo pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant pareiškėjui 252 869,40 Lt turtinei žalai atlyginti bei visas bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašo kreiptis Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo. Taip prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtina naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Konstituciją.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo administraciniams teismams suteiktą kompetenciją, nes prisiėmė Konstitucijoje įtvirtintus išimtinai Konstituciniam Teismui suteiktus įgaliojimus. Pažymi, kad teismas šios bylos reikalavimų kontekste privalo įvertinti Seimo veiksmų teisėtumą, priimant Pakeitimo įstatymą, nes priešingu atveju pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą per se būtų paneigta. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju minėtų Seimo veiksmų teisėtumą turėjo įvertinti Konstitucinis teismas. Nors Konstitucinio Teismo praktikoje teigiama, kad teisėkūros reikalavimų laikymasis, leidžiant įstatymus, turi esminės reikšmės, sprendžiant klausimus dėl priimamų teisės aktų teisėtumo, tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė įvertinti Pakeitimo įstatymo priėmimo aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės bylos baigčiai, ir taip nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Nors pareiškėjas leidimą gamybai gavo, įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, leidimo elektros gamybai išdavimo faktas pakeitė su fiksuotu tarifu susijusius ir šiai dienai galiojančius turtinio pobūdžio teisinius santykius, valstybę ir pareiškėją siejančius Leidimo plėsti išdavimo pagrindu. Anot pareiškėjo, neteisingas teiginys, kad tarp pareiškėjo ir valstybės atsiradę turtinio pobūdžio teisiniai santykiai neturėtų būti vykdomi, nes jie, priėmus Pakeitimo įstatymą, dar nebuvo įgyvendinami. Pareiškėjas pabrėžia, kad leidimo plėsti išdavimo pagrindu valstybę ir pareiškėją siejantis turtinio pobūdžio teisinis santykis yra galiojantis ir nepanaikintas, dėl ko privalo būti vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju turi pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo, atsižvelgiant į šiai bylai aktualias 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (toliau – ir Direktyva 2009/28/EB) bei 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva 2001/77/EB) nuostatas. Direktyvos 2001/77/EB 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai bei nedviprasmiškai pažymėta, kad „kiekvienas pasiūlymas dėl kokios nors sistemos turėtų numatyti pakankamus bent 7 metų pereinamuosius laikotarpius nacionalinėms rėmimo sistemoms ir palaikyti investuotojų pasitikėjimą“.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Pabrėžia, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, t. y. priimti Įstatymo pakeitimus. Energetikos ministerija pažymi, kad superkamos elektros energijos dydį nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės kainų komisija bei atkreipia dėmesį į Pakeitimo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamąjį raštą, kuriame Energetikos ministerija deklaruoja tikrąjį Pakeitimo įstatymo tikslą – suteikti galimybę Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės kainų komisijai greičiau reaguoti į kintančius kaštus bei atitinkamai perskaičiuoti didžiausius galimus dydžius. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės kainų komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233 patvirtintos „Elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo metodikos“ 9 punktas įpareigoja nustatyti supirkimo tarifą tokio dydžio, kuris suteiktų galimybę gauti pelną tik pasibaigus skatinimo laikotarpiui, t. y. po 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Savo argumentus Energetikos ministerija grindžia, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Pažymi, kad leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad minėta norma veikia retrospektyviai. Energetikos ministerija pažymi, kad jai klausimas dėl Direktyvos 2009/28/EB nuostatų aiškumo ir galiojimo nekyla. Pareiškėjas taip pat nenurodo jam dėl turinio ar galiojimo nesuprantamų Direktyvos 2009/28/EB ar kitų Europos sąjungos teisės aktų nuostatų.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl turtinės žalos, galimai patirtos saulės šviesos energijos elektrinės valdytojo, Lietuvos valstybei teisės aktais pakeitus elektros energijos pardavimo sąlygas.

Savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia iš esmės tuo, kad, valstybei nuo 2013 m. vasario 1 d. pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu, pareiškėjas buvo priverstas pagamintą elektros energiją pardavinėti ne leidimo plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu galiojusiu tarifu, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl ko, pasak pareiškėjo, jis artimiausius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu nei buvo nustatyta pagal Įstatymo redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 31 dienos. Anot pareiškėjo, dėl tokio jo teises pabloginusio teisinio reglamentavimo jis patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią prašo priteisti iš atsakovo. Pareiškėjo įsitikinimu, priėmus bylai aktualų Pakeitimo įstatymą (konkrečiai – šio įstatymo 6 straipsnį), buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal principas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių bei kiti konstituciniai principai, taip pat nesilaikyta teisėkūros procedūrų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), padarytos valdžios neteisėtais veiksmais, atlyginimo gali būti tenkinamas konstatavus tris sąlygas: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Bent vienos iš paminėtų trijų sąlygų nebuvimas lemia tai, kad valstybei negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui turėtų būti kompensuota realiai patirta žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pažymėtina, kad žalos atsiradimo dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų fakto bei priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytos žalos ir valdžios institucijos neteisėtų veiksmų įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, kuris kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, t. y. pareiškėjui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011, A520-1673/2013, A525-3063/2011 ir kt.).

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtros skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas. Šio įstatymo 20 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 d.).

Priėmus Pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų numatyta saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nuo 2013 m. vasario 1 d. galiojančios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. buvo pakeista Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatyta fiksuoto tarifo apskaičiavimo tvarka, įtvirtinant, kad fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų 12 metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas siejamas ne su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena (kaip buvo iki 2013 m. vasario 1 d.), o su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo diena (nuo 2013 m. vasario 1 d.). Įsigaliojus minėtiems Įstatymo pakeitimams, leidimo plėsti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimas apskritai nustojo būti ta faktine aplinkybe, kuri lemia atitinkamo fiksuoto elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifo taikymą. Pažymėtina, kad sąlygos vystyti saulės elektrinių projektus pasikeitė visiems asmenims, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nespėjo įrengti saulės jėgainių ir gauti leidimus gaminti elektros energiją.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjui leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013 m. birželio 28 d. Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“ patvirtintų „Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių“ VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, pasireiškusių Pakeitimo įstatymo priėmimu, įgyvendinamo saulės elektrinės projekto finansinis naudingumas ir investicinė grąža bus daug mažesnė nei jis tikėjosi, atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2013 m. sausio 31 d., dėl to pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose suformuota praktika (žr. pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1655/2014, 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1475/2014, 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1839/2014). Nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, yra iš esmės analogiškos aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pažymėjo, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis; 2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija), jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, išleisdamas Pakeitimo įstatymą ir jo įgyvendinimo įstatymą, neįtvirtino. Taigi, naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 dienos.

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 taip pat konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą, suformuluotą minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, nėra pagrindo abejoti naujos tarifų dydžių nustatymo tvarkos, įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), teisėtumu. Nesant kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių nei nurodyta paminėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje (pareiškėjas į administracinę bylą nepateikė jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje nebeteko ekonominės prasmės ir pan.), nukrypti nuo anksčiau suformuluotos minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nėra pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, taip pat ir pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostatos – „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kitiems konstituciniams principams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Pareiškėjas, prašydamas tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnis tiek, kiek jis įtvirtino naują fiksuotų elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifų dydžių nustatymo principą, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir kitiems konstituciniams principams, iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, t. y. kad įstatymų leidėjas, priėmęs minėtą Pakeitimo įstatymo nuostatą, pakeistą reguliavimą pritaikė retrospektyviai, taip pat nepaisė asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris yra vienas iš teisinės valstybės principo elementų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios leistų nukrypti nuo minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje anksčiau suformuluoto teisės aiškinimo (pareiškėjas nepateikė į bylą jokių faktinių duomenų apie tai, kad elektros energijos gamyba saulės elektrinėje apskritai nebeteko ekonominės prasmės; saulės elektrinių veikla nebuvo apribota; nebuvo panaikintas pats fiksuotų tarifų mokėjimas, kaip elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonė, ir pan.). Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo pagrįstai netenkintas pirmosios instancijos teismo ir yra netenkinamas apeliacinės instancijos teismo.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimą). Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, kad valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais, yra neteisėti, nėra pagrindo. Taigi, nenustačius valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271straipsnį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2006 m. birželio 15 d. sprendimą Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Pažymėtina, kad kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė dėl tokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (nuostatų) aiškinimo, kuri turėtų būti taikoma konkrečioje byloje. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priedo 1 punkte yra nurodyta, kad šiuo įstatymu, be kita ko, įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16). Remdamasis būtent šiuo Europos Sąjungos teisės aktu (taip pat ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje, kuri buvo panaikinta Direktyva 2009/28/EB, ir todėl nebegalioja), apeliantas mano, kad Lietuvos Respublikos Seimo priimtas 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-169 prieštarauja Europos Sąjungos teisei.

Atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris yra galutinė instancija administracinėms byloms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis), nagrinėjant bylą bei taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilus šių normų aiškinimo ar galiojimo klausimui, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nekyla Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo klausimų, nes šios normos (tarp jų ir pareiškėjo minima 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB), atsižvelgiant į byloje sprendžiamo ginčo pobūdį (valstybės civilinės atsakomybės klausimas dėl žalos, padarytos galbūt neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo) nėra taikomos, o yra taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę už žalą, taip pat vertintina nacionalinio teisėkūros subjekto veikla, jam priėmus teisinio reguliavimo pakeitimus, nulėmusius mažesnių fiksuotų tarifų taikymą. Padaryti nacionalinio teisės akto (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo) pakeitimai nepaneigė Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų, reguliuojančių energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių gamybą, jos skatinimą bei paramą. Kaip minėta, skatinimo priemonė net ir pasikeitus teisiniam reguliavimui nebuvo panaikinta ir byloje nepateikta faktinių duomenų, įrodančių pareiškėjo ūkinės veiklos, pasikeitus tarifams, nuostolingumą. Dėl nurodytų motyvų prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius