Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, e3K-3-77-219/2016

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-01-13
Bylos Nr.: e3K-3-77-219/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-19802-2014-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Sigitas Gurevičius (pirm.), Egidijus Laužikas, Vincas Verseckas (pran.)
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“, uždarosios akcinės bendrovės „Giedraičių energija“, V. P., T. V., A. A.
Atsakovas: akcinei bendrovei „Lesto“
Trečiasis asmuo: Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Kategorijos

2.1.1.3.3Sutarties laisvės principas
2.1.1.3.7Teisėtų lūkesčių apsaugos principas
2.5.8.11.2Sutarties pakeitimas

Civilinė byla Nr. e3K-3-77-219/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19802-2014-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.1.3.3; 2.1.1.3.7; 2.5.8.11.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 13 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“, uždarosios akcinės bendrovės „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Coprex“, uždarosios akcinės bendrovės „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lesto“ dėl įpareigojimo pakeisti sutarčių sąlygas, trečiasis asmuo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išvadas teikiančios institucijos – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, supirkimo tarifus, aiškinimo ir taikymo.Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovę pakeisti ab initio elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčių sąlygas, nustatančias elektros energijos supirkimo kainą: 1) UAB „Coprex“ ir atsakovės 2013 m. lapkričio 25 d. sutarties elektros energijos supirkimo kainą pakeisti į 1,44 Lt/kWh (0,42 Eur/kWh) (be PVM); 2) UAB „Giedraičių energija“ ir atsakovės 2013 m. rugsėjo 24 d. sutarties – į 1,44 Lt/kWh (0,42 Eur/kWh) (be PVM); 3) V. P. ir atsakovės 2013 m. rugpjūčio 29 d. sutarties – į 1,80 Lt/kWh (0,52 Eur/kWh) (be PVM); 4) T. V. ir atsakovės 2013 m. rugpjūčio 26 d. sutarties – į 1,80 Lt/kWh (0,52 Eur/kWh) (be PVM); 5) A. A. ir atsakovės 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. balandžio 3 d. sutarčių – į 1,80 Lt/kWh (0,52 Eur/kWh) (be PVM).Ieškovai nurodė, kad su atsakove sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, kuriomis atsakovė įsipareigojo supirkti visą ieškovų saulės šviesos energijos elektrinėmis pagamintą ir į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą pateiktą elektros energiją. Sutartyse atsakovė nustatė elektros energijos supirkimo tarifus, galiojusius ieškovams išduodant leidimus gaminti elektros energiją. Tokius tarifus ji grindė 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“. Siekdami neprarasti sumokėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijų, ieškovai sutartis su atsakove pasirašė jos nurodytomis sąlygomis, tačiau raštu kreipėsi į ją prašydami pakeisti minėtų sutarčių sąlygas ir nustatyti elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių supirkimo tarifą, galiojusį leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu. Atsakovė šių prašymų netenkino. Atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) nuostatas ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ patvirtintus tarifus, UAB „Coprex“ ir UAB „Giedraičių energija“ saulės elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas turėtų būti ne 0,69 Lt/kWh (0,20 Eur/kWh) (be PVM), o 1,44 Lt/kWh (0,42 Eur/kWh) (be PVM); T. V., V. P. ir A. A. saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas turėtų būti ne 0,87 Lt/kWh (0,25 Eur/kWh) (be PVM), o 1,80 Lt/kWh (0,52 Eur/kWh) (be PVM).Ieškovai prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169, pakeitusio Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) 20 straipsnį, atitiktį Konstitucijai. Įstatymų leidėjas skubos tvarka priėmė Pakeitimo įstatymą, kuriuo iš esmės pakeista ketinusių statyti mažąsias iki 30 kW įrengtosios galios saulės elektrines gamintojų teisinė padėtis, nes Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, pakeitęs AIEĮ 20 straipsnį, nustato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis fiksuotų tarifų didžiausių galimų dydžių peržiūrėjimą ir taikymą, prieštarauja Konstitucijai, nes pažeidžia lex retro non agit ir proporcingumo principus. Pakeitimo įstatymo nustatyti pakeitimai savaime neprieštarauja Konstitucijai ir lex retro non agit principui tuo atveju, jei kalbama apie subjektus, kurie plėtros leidimus gaus Pakeitimo įstatymo galiojimo metu, tačiau Pakeitimo įstatymo nuostatos neturėtų būti taikomos ieškovams ir kitiems subjektams, kurie plėtros leidimus gavo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir pagal tuometį reglamentavimą įgijo teises į šių leidimų išdavimo metu galiojusius tarifus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovams parengiamojo posėdžio metu atstovavo jų atstovas – advokato padėjėjas, kuris, atsakydamas į pastabas dėl atsakovės tinkamumo ir kompetencijos įgyvendinti ieškovų reiškiamus reikalavimus, nurodė, jog ieškinys yra pareikštas tinkamai atsakovei, nes AB „Lesto“ savavališkai nusprendė, kokio dydžio energijos supirkimo tarifus taikyti ieškovams. Teismas su tokia ieškovų pozicija nesutiko. Pagal AIEĮ nuostatas atsinaujinančių išteklių energetikos sektorius priklauso valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės sričiai. Ieškovai priklauso subjektų ratui, kuriems taikomos valstybės atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės, o konkrečiai – valstybė įsipareigojo supirkti ieškovų elektrinių pagamintą elektros energiją 12 metų laikotarpiu, taikydama fiksuotą tarifą. Todėl elektros energijos supirkimo santykiai susiklostė tarp ieškovų ir valstybės. AB „Lesto“ yra tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti, tačiau už superkamą elektros energiją atsiskaitoma paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, o elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytais tarifais (Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 827, 14.1 punktas). Prašydami pripažinti teisę į didesnius elektros energijos supirkimo tarifus ieškovai iš esmės siekia pakeisti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius taip, kad valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl, teismo vertinimu, tinkama atsakovė byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė. Teismas pažymėjo, kad sudarydama su ieškovais sutartis AB „Lesto“ privalėjo įgyvendinti valstybės politiką atsinaujinančių energijos išteklių srityje ir laikytis valstybės nustatyto reglamentavimo. Todėl nepagrįsti ieškovų argumentai, kad atsakovė savavališkai pasirinko ieškovams taikytinus elektros energijos tarifus. Nagrinėjamu atveju sudarydamos sutartis šalys privalėjo laikytis galiojančių imperatyviųjų teisės normų (CK 6.156 straipsnio 4 dalis). Sudarant sutartis galiojo nauja 2013 m. vasario 1 d. AIEĮ redakcija, nustatanti, kad konkrečiam ūkio subjektui taikomas leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas tarifas, todėl teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai pasirinko ir sutartyse nustatė ieškovams taikomą tarifą, kurį Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisija nustatė 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58.Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nurodytu klausimu ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, o prašymui išspręsti itin aktualus minėto teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teisės aiškinimas, pateiktas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Nors pastarojoje administracinėje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl sutarčių nuostatų pakeitimo, tačiau kitokio pobūdžio reikalavimais šalys siekė tokių pačių padarinių – didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai grįsdamos teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo ir lex retro non agit principais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad, teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių turėtų nukrypti nuo šio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto išaiškinimo. Ieškovų apeliavimas į Pakeitimo įstatymo aiškinamąjį raštą, kuriame buvo nurodoma, kad asmenys, pradėję vykdyti projektus, galės juos tęsti iki Pakeitimo įstatymo buvusiomis sąlygomis, koreliuoja su pateiktu išaiškinimu. Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo projekto rengimo medžiagos (travaux preparatoires), pakeitimai buvo nulemti susiklosčiusios situacijos, kai dėl didelio susidomėjimo ir didelio kiekio plėtros leidimų išdavimo galėjo gerokai išaugti elektros energijos kaina vartotojams, todėl toks pakeitimas buvo būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui. Pati skatinimo priemonė nebuvo paneigta, ieškovams ji tebetaikoma, ar dėl to ieškovai patirs nuostolių, byloje jokių įrodymų nėra. Todėl teismas nepripažino, kad aktuali bylai įstatymo dalis prieštarauja Konstitucijai, prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino, o ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir pareikštą netinkamai atsakovei.Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovė elektros energijos supirkimo sutartis su gamintojais privalo sudaryti laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jai kyla atsakomybė už netinkamą įstatymų jai nustatytos pareigos įgyvendinimą ir sutarčių sudarymo ar jų sąlygų vykdymo pažeidimus. Tiek AIEĮ 11 straipsnyje, tiek Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, 14.1 punkte nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija reguliuoja elektros energijos kainas, elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais. Todėl atsakovė negali savarankiškai spręsti dėl Komisijos nustatytų tarifų taikymo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovams Energetikos ministerijos išduotuose leidimuose gaminti elektros energiją buvo nurodyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi atsakovei jau leidimuose, pagal kuriuos buvo sudaromos elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartys, Energetikos ministerija faktiškai nurodė, kuria įstatymo redakcija vadovautis, t. y. galiojančia jau išdavus leidimą gaminti elektros energiją ir ją faktiškai gaminant.Energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (8.3-10)3-817 išaiškino, kad asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus ir iki 2013 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, taikoma AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis, nustatanti, kad elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Atsakovė, būdamas tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti, negali savarankiškai aiškinti AIEĮ pakeitimų taikymo ir, sudarydama sutartis su ieškovais, nesivadovauti minėtu Energetikos ministerijos išaiškinimu. Dėl šios priežasties kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai iš esmės siekia pakeisti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius taip, jog valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl tinkama atsakovė byloje turėtų būti Lietuvos valstybė.Kolegija, remdamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgdama į tai, kad žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktais išaiškinimais, kuriuose buvo aptarti minėtų AIEĮ pakeitimų taikymo ir šio įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu klausimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje iš esmės konstatavo, kad, pareiškėjui gavus leidimą gaminti elektros energiją jau galiojant AIEĮ 20 straipsnio 6 daliai (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), šios naujos įstatymo redakcijos taikymas nepripažintinas principo lex retro non agit pažeidimu. Kolegija pažymėjo, kad ir nagrinėjamoje byloje ieškovams leidimai gaminti elektros energiją jau buvo išduoti įsigaliojus 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ pakeitimams, todėl atsakovė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse pagrįstai taikė šių leidimų išdavimo metu galiojusias Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas elektros energijos supirkimo kainas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismai pažeidė CK 6.1 ir 6.2 straipsnių nuostatas, nes nustatę, kad ieškovams leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus buvo išduoti galiojant AIEĮ redakcijai, nustatančiai, jog fiksuoti elektros energijos supirkimo tarifai taikomi galioję leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo momentu, ir kad sutartyse buvo nustatyta ne leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, o leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusi elektros energijos supirkimo kaina, ieškovų klausimo dėl prievolinių teisinių santykių, atsiradusių tarp Lietuvos valstybės ir ieškovų leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu, nei nagrinėjo, nei vertino. Teismai, nenagrinėdami ir nevertindami ieškovų argumentų dėl bendrojo teisės principo lex retro non agit, pagal kurį įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda šiems įstatymams įsigaliojus, nenagrinėjo ir nevertino Lietuvos valstybę ir ieškovus siejančių prievolinių teisinių santykių turinio. Teismai nepagrįstai, pažeisdami CPK 2 straipsnį, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutarties išaiškinimais, atsisakė vertinti minėtų prievolinių teisinių santykių turinį. Minėtoje nutartyje šioje byloje aptariamų prievolinių teisinių santykių turinys vertintas nebuvo. Joje buvo pasisakyta tik dėl AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies (redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) normos atitikties bendrajam teisės principui lex retro non agit, tačiau nebuvo nustatomos ir vertinamos esminės aplinkybės, keliamos šioje byloje dėl to, kad fiksuotų tarifų nustatymo ieškovams klausimą laiko atžvilgiu reglamentuoja skirtingos teisės normos ir kad ankstesniosios normos pagrindu atsiradę santykiai nėra pasibaigę ar pasikeitę.Tarp ieškovų ir valstybės prievoliniai turtiniai teisiniai santykiai susiformavo juridinio fakto – leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo, pagrindu. Leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimas, kaip prievolinius santykius sukuriančio juridinio fakto statusas, nustatytas AIEĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) 2 straipsnio 27 dalyje ir 20 straipsnio 7 dalyje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės normos galiojimo pabaiga nereiškia prievolinių santykių, atsiradusių tos normos pagrindu, galiojimo pabaigos. Todėl Lietuvos Respublikos Seimui 2013 m. sausio 17 d. priėmus Pakeitimo įstatymą ir nenustačius, kad prievolės, kurios atsirado ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, nustoja galioti ar yra pakeičiamos, pasibaigti negali, taip pat negali keistis ir šių prievolinių santykių turinys. Kitaip būtų paneigta prievolės esmė ir įteisintas teisinis nihilizmas, kai viena iš prievolės šalių bet kada gali prievolės išsižadėti arba jos nebevykdyti.Teismai, pažeisdami CK 6.38 straipsnio 1 dalies ir Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 827, 14.1 punkto nuostatas, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė negali savarankiškai spręsti dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų tarifų taikymo, nes elektros energijos kainas reguliuoja minėta Komisija. Ginčas šioje byloje kilo ne dėl to, kad tarifus reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, o dėl to, jog atsakovė juos netinkamai taiko, todėl pastaroji ne tik gali, bet ir, būdama vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė, privalo tinkamai įgyvendinti iš to kylančias pareigas ir atitinkamas ieškovų teises. Taigi atsakovė yra ginčo materialinio teisinio santykio dalyvė ir tinkama atsakovė šioje byloje.Teismai, pažeisdami CPK 2, 3, 178, 185 straipsnio nuostatas, nepagrįstai nagrinėjamam ginčui išspręsti taikė ne šalių teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, o tik informacinio pobūdžio Energetikos ministerijos išaiškinimą, taip pat nepagrįstai rėmėsi Energetikos ministerijos išduotuose leidimuose nurodyta informacija, kuri neatlieka jokios teisinio reguliavimo funkcijos, t. y. nei nustato, nei pakeičia asmenų teises ir pareigas, taip pat nereguliuoja ir nenustato fiksuoto tarifo dydžio ieškovams. Teismai padarė išvadą, kad atsakovė neturėjo teisės pasirinkti ieškovams taikytinų elektros energijos supirkimo tarifų, nes privalėjo laikytis galiojančių imperatyviųjų teisės normų. Padarydami šią išvadą teismai neatsižvelgė į ieškovų nurodytą teisinį pagrindą, nes neįvertino to, kad galioja kelios ieškovams supirkimo tarifą nustatančios imperatyviosios nuostatos, tuos pačius visuomeninius santykius (dėl tarifų nustatymo) reguliuojančios skirtingai, t. y. įtvirtintos AIEĮ redakcijoje, galiojusioje nuo 2013 m. vasario 1 d., ir AIEĮ redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d. Šioje byloje kilęs ginčas tarp šalių yra dėl teisės aiškinimo ir jos įgyvendinimo, t. y. kuri imperatyvioji fiksuotus tarifus nustatanti teisės norma turėtų būti įgyvendinta. Teismai visiškai nemotyvuotai atmetė ieškovų argumentus dėl minėtų imperatyviųjų teisės normų, tuos pačius visuomeninius santykius reguliuojančius skirtingai, kolizijos. Teismai taip pat nepagrįstai ir nemotyvuotai ignoravo bendrąjį konstitucinį teisės principą, kad įstatymai įvykusiems faktams ir padariniams, atsiradusiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, netaikomi (lex retro non agit), nes neatsižvelgė į byloje nustatytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad juridiniai faktai ir padariniai dėl fiksuotų tarifų nustatymo yra įvykę galiojant AIEĮ redakcijai iki 2013 m. sausio 31 d. Dėl to teismai nusprendė, kad teisės normų kolizija laiko atžvilgiu sprendžiama naujesnės normos naudai.Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir teisingai konstatavo, jog elektros energijos supirkimo santykiai susiklostė tarp ieškovų ir valstybės, o atsakovė yra tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti; padarė pagrįstą išvadą, kad prašydami pripažinti jų teisę į didesnius elektros energijos supirkimo tarifus ieškovai iš esmės siekia pakeisti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius taip, kad valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl tinkama atsakovė byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne viena iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė; padarė teisingą išvada, kad nepagrįsti ieškovų argumentai, jog atsakovė savavališkai pasirinko ieškovams taikytinus elektros energijos tarifus; nagrinėjamu atveju sudarydamos sutartis šalys privalėjo laikytis galiojančių imperatyviųjų teisės normų (CK 6.156 straipsnio 4 dalis); tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos įrodinėjimo procese. Trečiasis asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios teisės normų pažeidimų, tinkamai taikė galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybą, plėtrą ir skatinimą. Atsakovės su ieškovais sudarytose sutartyse elektros energijos supirkimo tarifai nustatyti teisėtai ir teisingai, vadovaujantis leidimo gaminti elektros energiją jiems išdavimo dieną galiojusio AIEĮ nuostatomis, teisės normos ieškovams retrospektyviai netaikytos. Ieškovai yra asmenys, kurie pasirinkę tam tikrą verslo modelį (gaminti elektros energiją) turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai, įvertinti verslo riziką, taip pat galimus elektros energijos kainos pasikeitimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, supirkimo tarifus, aiškinimo ir taikymo

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.), kurio tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus (1 straipsnio 2 dalis), 11 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija rengia ir tvirtina fiksuotų tarifų elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, nustatymo metodiką; 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas elektros energijai gaminti skatinamas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis; 20 straipsnyje nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga; elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina fiksuotų tarifų elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, nustatymo metodiką ir nustato šių tarifų dydžius kiekvienai gamintojų grupei (5 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams; peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 827, 6.2 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme ir Apraše nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; 9 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengtoji galia – ne didesnė kaip 30 kW, taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai; 14.1 punkte nustatyta, kad elektros energijos gamintojų, kuriems leidimas gaminti elektros energiją išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., eksploatuojamose ne didesnės kaip 30 kW įrengtosios galios elektrinėse visą pagamintą ir į elektros tinklus patiektą elektros energiją superka Energetikos ministerijos paskirta elektros energetikos įmonė arba elektros energijos gamintojo pageidavimu privalomai superka visuomeninis tiekėjas, kurio aptarnaujamoje teritorijoje veikia gamintojas, sutarties su gamintoju pagrindu; už superkamą elektros energiją atsiskaitoma Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos apraše nustatyta tvarka ir sąlygomis; elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais; elektros energija superkama nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisija 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 nustatė elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus 2012 metams. Pagal šio nutarimo 1.1 punktą supirkimo ir maksimalūs tarifai elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kai jėgainės montuojamos į pastatą ir naudojamos kaip dalinis pastato paviršius, visiškai pakeičiantis atitinkamą pastato stogo ar sienos plotą, ir kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra 1,80 Lt/kWh (0,52 Eur/kWh); pagal 2.1 punktą supirkimo ir maksimalūs tarifai elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra 1,44 Lt/kWh (0,42 Eur/kWh).Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas pakeistas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2013 m. vasario 1 d. Naujos redakcijos įstatymo 11 straipsnio 1, 2 punktuose nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato fiksuotų tarifų didžiausio galimo dydžio nustatymo metodiką ir tvirtina fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius, nustato jų diferencijuojamus dydžius, kontroliuoja, kaip jie taikomi; 20 straipsnis nustato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija tvirtina fiksuotų tarifų didžiausio galimo dydžio nustatymo metodiką ir nustato šių tarifų dydžius kiekvienai gamintojų grupei (4 dalis); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą; atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai; peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos (6 dalis).Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatė elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifus 2013 metų antram ketvirčiui. Pagal šio nutarimo 1.1.2 ir 1.2.2 punktus perteklinės elektros energijos supirkimo ir maksimalūs tarifai elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra ne mažesnė kaip 10 kW ir ne didesnė kaip 100 kW, integruotoms į pastatą, yra 0,87 Lt/kWh (0,25 Eur/kWh), o neintegruotoms į pastatą – 0,69 Lt/kWh (0,20 Eur/kWh).Taigi nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija).Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl pasikeitusio elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių išteklių, teisinio reguliavimo taikymo, yra išaiškinta, kad įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui (AIEĮ 20 straipsnio 7 dalis (2011 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. XI-1375 redakcijai), neįtvirtino jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo, priimdamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įgyvendinimo įstatymą. Naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis) taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d. Įstatymo leidėjo poziciją patvirtina Aiškinamasis raštas dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo projekto, kuriame nurodyta, kad šiuo projektu siekiama sudaryti sąlygas asmenims, turintiems leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių pajėgumus, užbaigti pradėtus projektus leidimo išdavimo metu galiojusiomis sąlygomis, kaip numato Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas; asmenys, turintys leidimus ir nepradėję projektų įgyvendinti, šią galimybę prarastų, tačiau tokiems asmenims būtų atlyginamos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Daigai“ ir kt. v. UAB „Arginta“, bylos Nr. 3K-7-196-915/2015).Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, plėtrą, gamybą, supirkimą, laikomasi tokios pat pozicijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013; teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014; 2015 m. kovo 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-697-525/2015; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-1081-525/2015; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo yra išaiškinta, kad teisėtų lūkesčių (ūkio subjektų, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013 m. vasario 1 d., lūkesčio, kad jų pagaminta elektros energija bus supirkta pagal tarifus, galiojusius tokio leidimo išdavimo dieną) principo ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią smarkiam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui; specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos), finansuojamų paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, energetikos sektoriuje skyrimo pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad, teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.CK 6.156 straipsnio, įtvirtinančio sutarties laisvės principą, 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams; 4 dalyje nurodyta, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. CK 6.157 straipsnyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato; imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad civiliniuose santykiuose galiojantis ir CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia civilinių teisinių santykių subjektams pasirinkti ir sudaryti tokią sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai; bet kuris teisės principas nėra absoliutus, sutarties laisvė taip pat turi ribas, jas nustato imperatyviosios teisės normos, taip pat teisės principai, viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „IF draudimas“ v. UAB „Ketonas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-53/2007; 2015 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. D. v. UAB „Stiebas“, bylos Nr. 3K-3-521-313/2015; kt.). Byloje nustatyta, kad kasatoriai leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo: UAB „Coprex“ – 2012 m. gruodžio 6 d., UAB „Giedraičių energija“ – 2012 m. spalio 11 d., T. V. – 2012 m. gruodžio 10 d., V. P. – 2012 m. rugpjūčio 23 d., A. A. – 2012 m. gruodžio 23 d. Minėtuose plėtros leidimuose nurodyta, kad elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Leidimai gaminti elektros energiją kasatoriams buvo išduoti: UAB „Coprex“ – 2013 m. birželio 28, V. P. –2013 m. birželio 3 d., UAB „Giedraičių energija“ ir T. V. – 2013 m. birželio 7 d., A. A. – 2013 m. birželio 27 d. Leidimuose nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi leidimai gaminti elektros energiją kasatoriams išduoti jau pasikeitus teisiniam reguliavimui, dėl kurio, minėta, pasikeitė fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentas.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą, vadovaudamasi minėtais kasacinio ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų išaiškinimais, konstatuoja, kad elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių, plėtra, gamyba, skatinimas, kontrolė, tokios energijos supirkimas ir pan. yra imperatyviai reguliuojami pirmiau šioje nutartyje nurodytų teisės normų. Būtent dėl imperatyviojo teisinių santykių reglamentavimo šių santykių subjektai negali savarankiškai nuspręsti dėl sutarties turinio. Vadinasi, atsakovė negalėjo laisvai nustatyti kitokių, negu Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 patvirtintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų. Dėl to pripažintini teisiškai nepagrįstais kasatorių teiginiai apie atsakovės savarankišką teisę pasirinkti kasatoriams taikytinų elektros energijos supirkimo tarifų dydžius. Kadangi leidimus gaminti elektros energiją kasatoriai gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimams, tai, kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismą, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pasikeitęs teisinis reguliavimas (AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies ir šio įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos) kasatoriams taikomas retrospektyviai.Kadangi nagrinėjamu atveju kasatorių materialinis teisinis reikalavimas dėl sudarytų sutarčių sąlygų pakeitimo yra pareikštas tik atsakovei AB „Lesto“, tai teisiškai nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl prievolinių teisinių santykių, atsiradusių tarp Lietuvos valstybės ir kasatorių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nutartį nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas GurevičiusEgidijus LaužikasVincas Verseckas