- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-03
- Bylos Nr.
- e2A-1645-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19802-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V., A. A.
- Atsakovas
- AB „Lesto“
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 20.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. ieškinį atsakovui AB „Lesto“ dėl įpareigojimo pakeisti sutarčių sąlygas, trečiasis asmuo byloje – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išvadas teikiančios institucijos – Lietuvos Respublikos energetikos ministerija ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti ab initio elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčių sąlygas, numatančias elektros energijos supirkimo kainą: 1) ieškovo UAB „Coprex“ ir atsakovo 2013 m. lapkričio 25 d. sudarytos sutarties supirkimo kainą pakeisti į 1,44 Lt/kWh (be PVM); 2) ieškovo UAB „Giedraičių energija“ ir atsakovo 2013 m. rugsėjo 24 d. sudarytos sutarties – į 1,44 Lt/kWh (be PVM); 3) ieškovo V. P. ir atsakovo 2013 m. rugpjūčio 29 d. sudarytos sutarties – į 1,80 Lt/kWh (be PVM); 4) ieškovo T. V. ir atsakovo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sudarytos sutarties – į 1,80 Lt/kWh (be PVM); 5) ieškovo A. A. ir atsakovo 2013 m. liepos 24 d. ir 2014 m. balandžio 3 d. sudarytų sutarčių – į 1,80 Lt/kWh (be PVM). Nurodė, jog su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo supirkti visą ieškovų saulės šviesos energijos elektrinėmis pagamintą ir į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą pateiktą elektros energiją. Sutartyse atsakovas nustatė elektros energijos supirkimo tarifus, galiojusius leidimų gaminti elektros energiją išdavimo ieškovams metu. Tokius tarifus atsakovas grindė 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 ir 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“. Siekdami neprarasti sumokėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijų, ieškovai sutartis su atsakovu pasirašė atsakovo nurodytomis sąlygomis, tačiau raštu kreipėsi į atsakovą su prašymais pakeisti elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarčių sąlygas bei nustatyti elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių supirkimo tarifą, galiojusį leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavimo metu. Atsakovas į tokius ieškovų prašymus neatsižvelgė. Atsižvelgiant į Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatas bei 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. 03-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ patvirtintus tarifus, UAB „Coprex” ir UAB „Giedraičių energija“ saulės elektrinėse pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas turėtų būti ne 0,69 Lt/kWh (be PVM), o 1,44 Lt/kWh (be PVM), o T. V., V. P. ir A. A. saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas turėtų būti ne 0,87 Lt/kWh (be PVM), o 1,80 Lt/kWh (be PVM). Ieškovai prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti Pakeitimo įstatymo, pakeitusio Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo Nr. XI-1375 (redakcija iki 2013 m. sausio 31 d.) 20 straipsnį, atitikimą Konstitucijai. Įstatymų leidėjas skubos tvarka priėmė Pakeitimo įstatymą, kuriuo iš esmės pakeista ketinusių statyti mažąsias iki 30 kW įrengtosios galios, saulės elektrines gamintojų teisinė padėtis, kadangi Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis, pakeitęs AIEĮ 20 straipsnį, numato, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, o fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pakeitimo įstatymo 6 straipsnio dalis, reglamentuojanti fiksuotų tarifų didžiausių galimų dydžių peržiūrėjimą ir taikymą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi pažeisti lex retro non agit ir proporcingumo principai. Pakeitimo įstatymo nustatyti pakeitimai savaime neprieštarauja Konstitucijai ir lex retro non agit principui tuo atveju, jei yra kalbama apie subjektus, kurie leidimus plėtrai gaus Pakeitimo įstatymo galiojimo metu, tačiau Pakeitimo įstatymo nuostatos neturėtų būti taikomos ieškovams ir kitiems subjektams, kurie leidimus plėtrai gavo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir pagal tuometinį reglamentavimą įgijo teises į leidimų plėtrai išdavimo metu galiojusius tarifus.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog supirkimo sutartyse superkamos elektros energijos kainos nustatytos teisėtai ir teisingai, vadovaujantis leidimo gaminti elektros energiją ieškovams išdavimo dieną galiojusio AIEĮ nuostatomis. 2013 m. vasario 1 d. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kreipėsi į Energetikos ministeriją, kuri 2013 m. vasario 28 d. išaiškino, kad gamintojams, kurie pateikė prašymus gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau negavo leidimo gaminti elektros energiją iki 2013 m. sausio 31 d., taikoma AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu, tarifu, kuris galioja leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Ieškovai leidimus gaminti elektros energiją gavo 2013 m. birželio mėn., todėl ieškovų prašymas pakeisti sutartis yra nepagrįstas ir prieštarauja AIEĮ nuostatoms. Atsakovas, sudarydamas sutartis ir rengdamas jų projektus, nėra laisvai veikiantis subjektas, elektros energijos supirkimo veikla yra reglamentuojama ir kontroliuojama valstybės. Supirkimo kainas ir tarifus nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, ji taip pat prižiūri ar yra taikomi tinkami tarifai elektros gamintojams. Atsakovas neturi teisės aiškinti įstatymo, privalo jį taikyti tokį, koks jis yra.
Trečiasis asmuo, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovams išduotuose leidimuose plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl darytina išvada, kad ieškovai pradėdami veiklą energetikos sektoriuje ir gavę leidimus, sutiko su leidimais reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, tai yra ir su tuo, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovams parengiamojo posėdžio metu atstovavo jų atstovas – advokato padėjėjas, kuris į teismo pastabas dėl atsakovo tinkamumo ir kompetencijos įgyvendinti ieškovų reiškiamus reikalavimus nurodė, jog ieškinys yra pareikštas tinkamam atsakovui, nes AB „Lesto“ savavališkai nusprendė kokio dydžio energijos supirkimo tarifus taikyti ieškovų atžvilgiu. Su tokia ieškovų pozicija nesutiktina. Pagal AIEĮ nuostatas atsinaujinančių išteklių energetikos sektorius priklauso valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės sričiai. Ieškovai priklauso subjektų ratui, kuriems taikomos valstybės atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės, o konkrečiai – valstybė įsipareigojo supirkti ieškovų elektrinių pagamintą elektros energiją 12 metų laikotarpiu, taikant fiksuotą tarifą. Todėl ieškovai teisingai savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog elektros energijos supirkimo santykiai susiklostė tarp jų ir valstybės. AB „Lesto“ yra tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti, tačiau už superkamą elektros energiją atsiskaitoma paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, o elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais VKEKK nustatytais tarifais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 827 patvirtinto Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo 14.1 punktas). Prašydami pripažinti jų teisę į didesnius elektros energijos supirkimo tarifus ieškovai iš esmės siekia modifikuoti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kad valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė. Tuo labiau, jog sudarydama su ieškovais sutartis AB „Lesto“ privalėjo įgyvendinti valstybės politiką atsinaujinančių energijos išteklių srityje ir laikytis valstybės nustatyto reglamentavimo šioje srityje. Todėl nepagrįsti ieškovų argumentai, jog atsakovas savavališkai pasirinko ieškovų atžvilgiu taikytinus elektros energijos tarifus, nes nagrinėjamu atveju sudarydamos sutartis šalys privalėjo laikytis galiojančių imperatyvių teisės normų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.156 straipsnio 4 dalis). Sutarčių sudarymo metu galiojo nauja, nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusi AIEĮ redakcija, numatanti, kad konkrečiam ūkio subjektui taikomas leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas tarifas, todėl atsakovas tinkamai pasirinko ir sutartyse nustatė ieškovams taikomą tarifą, kurį VKEKK nustatė savo 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58.
Teismas pažymėjo, kad ieškovų prašyme kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nurodytu klausimu ne kartą yra pasisakęs Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, o prašymui išspręsti itin aktualus minėto teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teisės aiškinimas, pateiktas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Nors pastarojoje administracinėje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl sutarčių nuostatų pakeitimo, tačiau, kitokio pobūdžio reikalavimais, šalys siekė tokių pačių pasekmių – didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo ir lex retro non agit principais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“.
Teismas nenustatė priežasčių, dėl kurių turėtų nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto išaiškinimo. Ieškovų apeliavimas į Pakeitimo įstatymo aiškinamąjį raštą, kuriame buvo nurodoma, jog asmenys pradėję vykdyti projektus galės juos tęsti iki Pakeitimo įstatymo buvusiomis sąlygomis koreliuoja su pateiktu išaiškinimu, nes kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo projekto rengimo medžiaga (travaux preparatores), pakeitimai buvo nulemti susiklosčiusios situacijos, kuomet, dėl didelio susidomėjimo ir didelio kiekio leidimų plėtrai išdavimo, galėjo ženkliai padidėti elektros energijos kaina vartotojams, todėl toks pakeitimas buvo būtinas ir proporcingas siekiamam tikslui, nes pati skatinimo priemonė nebuvo paneigta, ieškovams ji tebetaikoma, ar dėl to ieškovai patirs nuostolių byloje jokių įrodymų nėra. Todėl teismas nepripažino, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino, o ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir pareikštą netinkamam atsakovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai UAB „Coprex“, UAB „Giedraičių energija“, V. P., T. V. ir A. A. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį tenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas ieškinį atmetė vadovaudamasis vieninteliu motyvu, jog ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Tačiau ginčas šioje byloje yra kilęs ne iš elektros energijos supirkimo teisinių santykių, egzistuojančių tarp ieškovų ir Lietuvos valstybės, o iš teisinių santykių, kilusių tarp ieškovų ir atsakovo, atsiradusių 2012 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 827 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo” patvirtinto aprašo 14.1 punkto pagrindu, kuriame numatyta, jog elektros energiją elektros energijos gamintojo pageidavimu privalomai superka visuomeninis tiekėjas, kurio aptarnaujamoje teritorijoje veikia gamintojas, sutarties su gamintoju pagrindu. Minėtu teisiniu reguliavimu atsakovui (visuomeniniam tiekėjui) numatyta teisinė pareiga su gamintojais (šiuo atveju ieškovais) sudaryti sutartis dėl skatinamosios elektros energijos supirkimo, jeigu yra gamintojų pageidavimas. Atsakovui tenka pareiga ne tik sudaryti sutartis su gamintojais (ieškovais), bet ir sudaryti jas nepažeidžiant ieškovų teisių ir teisėtų interesų. Ieškovai į teismą kreipėsi būtent dėl to, jog atsakovas minėtas pareigas įgyvendina netinkamai, tai yra netinkamai aiškino teisės galiojimo laike taisykles, todėl atsisakė elektros energijos supirkimo sutartyse su ieškovais nurodyti tas elektros energijos supirkimo kainas, dėl kurių ieškovai teises įgijo leidimų plėtrai išdavimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas nurodė, jog ieškovai siekia modifikuoti Lietuvos valstybę ir ieškovus siejantį teisinį santykį, kad ieškovams būtų taikomi didesni elektros energijos supirkimo tarifai. Ieškovai nesiekia modifikuoti juos ir Lietuvos valstybę siejančių teisinių santykių, priešingai, ieškovai siekia, jog tarp jų ir Lietuvos valstybės leidimų plėtrai išdavimo pagrindu susiformavę prievoliniai turtiniai santykiai būtų įgyvendinti. Šie prievoliniai turtiniai santykiai susiformavo, kai Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.) Lietuvos valstybė įsipareigojo iš elektros energijos gamintojų elektros energiją supirkti tokiu fiksuotu tarifu, kuris nustatytas Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu galios leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną. Leidimai plėtrai ieškovams išduoti galiojant Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijai, galiojusiai iki 2013 m. sausio 31 d. Tai reiškia, jog ieškovai leidimų plėtrai išdavimo momentu įgijo teisę elektros energiją parduoti leidimų plėtrai išdavimo momentu galiojusiu fiksuotu tarifu. Pareiga tinkamai įgyvendinti ieškovų teises, kylančias iš ieškovus ir Lietuvos valstybę siejančių prievolinių santykių kyla atsakovui. Esant nepagrįstai teismo prielaidai dėl ieškovų siekio modifikuoti tarp jų ir Lietuvos valstybės susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kad Lietuvos valstybė ieškovų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, nepagrįsta tampa ir skundžiamą sprendimą priėmusio teismo išvada, jog dėl to tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė (atsakovas).
3) Teismas padarė išvadą, jog atsakovas neturėjo teisės pasirinkti ieškovų atžvilgiu taikytinų elektros energijos supirkimo tarifų, nes privalėjo laikytis galiojančių imperatyvių teisės normų. Teismas neatsižvelgė į ieškovų nurodytą teisinį ieškinio pagrindą, nes neįvertino to, jog supirkimo tarifą nustatančios imperatyvios nuostatos ieškovų atžvilgiu yra galiojančios kelios, tuos pačius visuomeninius santykius reguliuojančios skirtingai, tai yra: įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2013 m. vasario 1 d., bei įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d. Šioje byloje kilęs ginčas dėl teisės aiškinimo ir jos įgyvendinimo – tai yra kuri imperatyvi fiksuotus tarifus nustatanti teisės norma turėtų būti įgyvendinta. Atsakovas, sudarydamas elektros energijos supirkimo sutartis su ieškovais turi vadovautis tomis imperatyviomis teisės normomis, kurios įtvirtintos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. sausio 31 d., nes būtent šios įstatymo redakcijos teisės normos ieškovams nustatė teisinį pagrindą teisei į fiksuotą supirkimo tarifą įgyti. Įvykus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 31 d., normose numatytam juridiniam faktui, tai yra ieškovams gavus leidimus plėtrai, tarp ieškovų ir Lietuvos valstybės susiformavo prievolinis turtinis santykis, kuriuo Lietuvos valstybė iš ieškovų įsipareigojo pagamintą elektros energiją supirkti leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu fiksuotu tarifu. Teismas netinkamai įvertino ginčo esmę. Ginčas šioje byloje yra kilęs dėl imperatyvios teisės normos – bendro teisės principo lex retro non agit tinkamo įgyvendinimo. Šis teisės principas privalomas ne tik teisėkūros stadijoje, bet ir teisę įgyvendinant, kuomet teisės normos yra vykdomos, jų yra laikomasi, jos yra taikomos, jomis yra naudojamasi. Būtent teisės įgyvendinimo stadijoje atsakovas nusižengė teisės principo lex retro non agit reikalavimams, ir taip pažeidė ieškovų įgytas teises.
Atsakovas AB „Lesto“ nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisingai konstatavo, jog elektros energijos supirkimo santykiai susiklostė tarp ieškovų ir valstybės, o atsakovas yra tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prašydami pripažinti jų teisę į didesnius elektros energijos supirkimo tarifus ieškovai iš esmės siekia modifikuoti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kad valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė. pirmosios instancijos teismas tinkamai padarė teisingą ir pagrįstą išvada, jog nepagrįsti ieškovų argumentai, jog atsakovas savavališkai pasirinko ieškovų atžvilgiu taikytinus elektros energijos tarifus, nes nagrinėjamu atveju sudarydamos sutartis šalys privalėjo laikytis galiojančių imperatyvių teisės normų. Teismas tinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą civiliniame procese, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos įrodinėjimo procese. Ieškovai nesutinka su pasikeitusiomis AIEĮ nuostatomis, tai yra įstatymų leidėjo išreikšta valia, jog nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus AIEĮ pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metu laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kuris buvo susietas su leidimo gaminti išdavimo ūkio subjektui diena. Todėl teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, jog atsakovas yra tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti, tačiau už superkamą elektros energiją atsiskaitoma paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas, o elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais VKEKK nustatytais tarifais. Prašydami pripažinti jų teisę į didesnius elektros energijos supirkimo tarifus, ieškovai iš esmės siekia modifikuoti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kad valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne vieną iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo priemonių (energijos išteklių supirkimą) įgyvendinanti įmonė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl įstatymo galiojimo laike, tinkamos įstatymo redakcijos taikymo bei tinkamo atsakovo byloje.
Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministerija išdavė ieškovams leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus: UAB „Coprex“ – 2012 m. gruodžio 6 d., UAB „Giedraičių energija“ – 2012 m. spalio 11 d., T. V. – 2012 m. gruodžio 10 d., V. P. – 2012 m. rugpjūčio 23 d., o A. A. – 2012 m. gruodžio 23 d. Minėtuose leidimuose plėtrai nurodyta, jog elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją, elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. Energetikos ministerija leidimus gaminti elektros energiją ieškovams išdavė: UAB „Coprex“ – 2013 m. birželio 28, V. P. –2013 m. birželio 3 d., UAB „Giedraičių energija“ ir T. V. – 2013 m. birželio 7 d., A. A. – 2013 m. birželio 27 d. Leidimuose Energetikos ministerija apibrėžė leidimu reguliuojamas veiklos sąlygas, pagal kurias elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ieškovai su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, kuriomis atsakovas įsipareigojo supirkti visą ieškovų saulės šviesos energijos elektrinėse pagamintą ir į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą pateiktą elektros energiją, taikant elektros energijos supirkimo tarifus, galiojusius leidimų gaminti išdavimo ieškovams metu: 2013 m. lapkričio 25 d. ieškovas UAB „Coprex” su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232743, kurioje numatyta, jog ieškovo UAB „Coprex” pagaminamą elektros energiją atsakovas supirks 0,69 Lt/kWh (be PVM) tarifu; 2013 m. rugsėjo 24 d. ieškovas UAB „Giedraičių energija“ su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232253, kurioje buvo numatyta, jog ieškovo UAB „Giedraičių energija“ pagaminamą elektros energiją atsakovas supirks 0,75 Lt/kWh (be PVM) tarifu; 2014 m. vasario 17 d. UAB „Giedraičių energija“ ir atsakovas sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl 2013 m. rugsėjo 24 d. Sutarties Nr. 80000/232253 pakeitimo, kuriuo buvo nustatytas naujas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,69 Lt/kWh (be PVM); 2013 m. rugpjūčio 26 d. ieškovas T. V. su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/231961, kurioje numatyta, jog „T. V.saulės elektrinėje“ pagaminamą elektros energiją atsakovas supirks 0,97 Lt/kWh (be PVM) tarifu; 2014 m. vasario 26 d. ieškovas T. V. ir atsakovas sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl 2013 m. rugpjūčio 26 d. Sutarties Nr. 80000/231961 pakeitimo, kuriuo buvo nustatytas naujas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,87 Lt/kWh (be PVM); 2013 m. rugpjūčio 29 d. ieškovas V. P. su atsakovu sudarė elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/232017, kurioje numatyta, jog „V. P.saulės elektrinėje“ pagaminamą elektros energiją atsakovas supirks 0,97 Lt/kWh (be PVM) tarifu; 2014 m. kovo 7 d. ieškovas V. P. ir atsakovas sudarė Susitarimą Nr. 1 dėl 2013 m. rugpjūčio 29 d. Sutarties Nr. 80000/232017 pakeitimo, kuriuo buvo nustatytas naujas elektros energijos supirkimo tarifas – 0,87 Lt/kWh (be PVM); 2014 m. balandžio 3 d. ieškovas A. A. su atsakovu sudarė naują elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 12400/240571, kurioje numatyta, jog „A. A. saulės elektrinėje“ pagaminamą elektros energiją atsakovas supirks 0,87 Lt/kWh (be PVM) tarifu.
Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 31, 20 straipsnio 7 dalis nustatė, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.
2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, įsigaliojęs nuo 2013 m. vasario 1 d., kuriuo buvo pakeistas 20 straipsnis, 6 dalyje nustatant, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Taigi leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ieškovams buvo išduoti dar galiojant ankstesnei AIEĮ redakcijai ir 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-23 „Dėl elektros energijos ir biodujų, pagamintų naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2012 metams“ patvirtintiems elektros energijos supirkimo kainų tarifams. Tuo tarpu leidimai gaminti elektros energiją ieškovams buvo išduoti jau galiojant naujai AIEĮ 20 straipsnio 6 dalies redakcijai ir 2013 m. vasario 28 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-58 „Dėl elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, tarifų nustatymo 2013 metų II ketvirčiui“ patvirtintiems elektros energijos supirkimo kainų tarifams, kurie buvo nustatyti mažesni, negu egzistavo ieškovams gavus leidimus plėtrai. Ieškovų su atsakovu sudarytose elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse buvo numatyta leidimų gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojusi elektros energijos supirkimo kaina.
Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su ieškovų argumentais, jog atsakovas privalo sudaryti elektros energijos supirkimo sutartis su gamintojais laikydamasis įstatymų bei kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Taip pat, atsakovui kyla atsakomybė už netinkamą įstatymų jam nustatytos pareigos įgyvendinimą bei sutarčių sudarymo ar jų sąlygų vykdymo pažeidimus. Tačiau tiek AIEĮ 11 straipsnyje, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 827 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 14.1 punkte nustatyta, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija reguliuoja elektros energijos kainas, elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais. Todėl atsakovas negali savarankiškai spręsti dėl Komisijos nustatytų tarifų taikymo. Pažymėtina, kad ieškovams Energetikos ministerijos išduotuose leidimuose gaminti elektros energiją buvo nurodyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi atsakovui jau leidimuose, pagal kuriuos buvo sudaromos elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartys, Energetikos ministerija faktiškai nurodė, kuria įstatymo redakcija vadovautis, tai yra galiojančia jau išdavus leidimą gaminti elektros energiją ir ją faktiškai gaminant.
Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. (8.3-10)3-817 išaiškino, jog asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybinius pajėgumus ir iki 2013 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, taikoma AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Atsakovas, būdamas tik valstybės paskirta įmonė elektros energijai supirkti, negali savarankiškai aiškinti AIEĮ pakeitimų taikymo bei, sudarydamas sutartis su ieškovais, nesivadovauti minėtu Energetikos ministerijos išaiškinimu. Todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovai iš esmės siekia modifikuoti tarp jų ir valstybės susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kad valstybė jų pagamintą elektros energiją supirktų už didesnę kainą, todėl tinkamu atsakovu byloje turėtų būti Lietuvos valstybė.
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktais išaiškinimais, kuriuose buvo aptarti ir minėtų AIEĮ pakeitimų taikymo bei šio įstatymo galiojimo laike klausimai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje iš esmės konstatavo, kad pareiškėjui gavus leidimą gaminti elektros energiją jau galiojant AIEĮ 20 straipsnio 6 daliai (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija), šios naujos įstatymo redakcijos taikymas nepripažintinas principo lex retro non agit pažeidimu. Pažymėtina, kad ir nagrinėjamoje byloje ieškovams leidimai gaminti elektros energiją jau buvo išduoti įsigaliojus 2013 m. sausio 17 d. AIEĮ pakeitimams, todėl atsakovas elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyse pagrįstai nustatė šių leidimų išdavimo metu galiojusias Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas elektros energijos supirkimo kainas. Ieškovai apeliaciniame skunde nepateikė nei vieno argumento, kodėl negalima būtų vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo cituojama nutartimi. Taip pat nenurodė jokių motyvų, galinčių paneigti šioje nutartyje teismo padarytas išvadas, susijusias su įstatymo pakeitimo taikymu ir galiojimu laike.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.