Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-06-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-257-908/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2022-02-03Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-06-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-06-16
Bylos Nr.
1A-257-908/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-45091-2021-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Advokatai
Saulius Lauraitis
Kategorijos
Baudžiamosios bylos Nr. 1A-257-908/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45091-2021-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.1; 1.1.9.2; 1.1.9.8; 1.2.25.6; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Donatai Leščiuvienei,dalyvaujant prokurorei Renatai Augutavičienei,

asmeniui, kurio atžvilgiu nutraukta byla, D. M. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Lauraičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla, D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. M., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduotas K. M. atsakomybei pagal laidavimą vieneriems metams šešiems mėnesiams su 1 000 Eur užstatu, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. gruodžio 30 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi iš D. M. konfiskuota automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti 1 300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų) suma.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. D. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad jis 2021 m. gruodžio 28 d., apie 14.30 val., Perkūnkiemio g., Vilniuje, ties pastatu Nr. 19, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 1,95 promilės etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. apeliaciniu skundu prašo sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – iki vienerių metų, netaikyti automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo, o vietoje jo skirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį, t. y. 10 MGL, atidedant mokėjimą vienerių metų laikotarpiui.

2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas baudžiamojo poveikio priemonių dydžius, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais. Baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra ne bausti, o auklėti teisės pažeidėjus. Skunde nurodoma, kad teismas, spręsdamas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo klausimą, turi įvertinti kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus faktinius duomenis, pavyzdžiui, COVID-19 pandemiją, o baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

2.2. Skunde pažymima tai, kad teismas, vertindamas, ar byloje yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – turi atsižvelgti tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, jo padarytus konkrečius KET pažeidimus. Teismai, nagrinėdami administracinių nusižengimų bylas, jeigu pažeidėjas gailisi, pripažįsta kaltę, taip pat byloje yra kitos aplinkybės, pavyzdžiui, teisė vairuoti reikalinga darbo funkcijoms atlikti, sunki pažeidėjo sveikata, dažnai skiria specialios teisės atėmimą sankcijoje numatytam minimaliam terminui. Apelianto vertinimu, draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones jam turėtų būti taikomas minimaliam terminui, nes byloje nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nenustatyta sunkinančių, jis yra neteistas, neįrašytas į narkologo įskaitą, apibūdinamas teigiamai, dėl vairavimo būnant neblaiviu labai gailisi, ankščiau nebuvo baustas už vairavimą išgėrus ar kitus šiurkščius administracinius nusižengimus, per paskutinius penkerius metus užfiksuoti KET pažeidimai padaryti nesistemingai, paskirtos nuobaudos sumokėtos nepraleidžiant terminų. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jam buvo nustatytas vidutinis girtumas, o teise vairuoti naudojasi intensyviai dėl savo darbo pobūdžio, dažnai komandiruojamas ir į kitas valstybes kaip vairuotojas-ekspeditorius (šiai aplinkybei patvirtinti prie skundo pridedami komandiruočių įsakymai ir profesionalaus vairuotojo kortelė). Teisė vairuoti apeliantui reikalinga ir dėl turimų sveikatos problemų, be to, jis turi pasirūpinti (duomenys neskelbtini) gyvenančia 89 m. sergančia motina, kurios mobilumas yra ribotas, dėl COVID-19 viruso ji negali naudotis viešuoju transportu ar pavėžėjų paslaugomis, todėl apeliantui reikalinga teisė vairuoti, jog galėtų jai padėti. Be kita ko, apeliantas turi kreditorinių įsipareigojimų, nes yra paėmęs 289 620 Eur paskolą, kurios, netekęs darbo, negalės mokėti.

2.3. Skunde nurodomos Vilniaus apygardos teismo apeliacinės bylos Nr. 1A-197-851/2018, 1A-412-626/2018, kuriose asmeniui net ir nustačius sunkų girtumo laipsnį skiriamas draudimas naudotis teise vairuoti minimalus ar artimas minimaliam terminas. Pateikiama ir pirmosios instancijos teismų praktika, kai nenustačius ypatingų aplinkybių skiriamas minimalus draudimo naudotis specialia teise terminas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones skiriamas dvejų metų terminui, neargumentavo, kodėl terminas negali būti minimalus, nevertino COVID-19 pandemijos įtakos šalies ekonomikai ir ūkio sektoriui. Skunde remiantis Užimtumo tarnybos statistika teigiama, jog apeliantas, esant dabartinei šalies situacijai, neturi galimybės susirasti kitą darbą.

2.4. Apeliantas pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog turto konfiskavimu yra siekiama daryti poveikį tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma lemia savanaudiškų nusikaltimų padarymą (1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas), tačiau apelianto nusikalstama veika nebuvo padaryta iš savanaudiškų tikslų. Jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl turto konfiskavimo klausimo sprendimas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir nuteisimo atvejais skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, automobilio (ar jo vertės) kaip nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat gali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Pabrėžiama, kad atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai, todėl apelianto atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad alkoholio vartojimas nėra jo gyvenimo būdo išraiška, turto konfiskavimas turės nubaudimo, o ne auklėjamąjį, poveikį. Skunde cituojama teismų praktika, pagal kurią, atleidžiant asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio tvarka už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, transporto priemonė (jos vertė) paprastai nekonfiskuojama, jei nustatytas girtumas labai neviršija ribos, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė arba girtumas nėra sunkus, vairuotojas nelinkęs daryti šiurkščių KET pažeidimų, padarytas pažeidimas atsitiktinio pobūdžio, asmuo charakterizuojamas išskirtinai teigiamai. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas nėra teistas, padarė nesunkų, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimą, dėl kurio prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, yra aktyvus socialinėje veikloje.

2.5. Skunde nurodoma, kad jeigu teismas manytų, jog be draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones apeliantui turėtų būti taikoma dar viena baudžiamojo poveikio priemonė, jam turėtų būti skiriama įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant minimalų įmokos dydį. Tokio pobūdžio nusikaltimų atveju šios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą palaiko ir apeliacinės instancijos teismai (Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021).

3. Teismo posėdžio metu asmuo, kurio atžvilgiu nutraukta byla, ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti – sutrumpinti draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą, o kitus skundo prašymus vertinti teisėjų kolegijos nuožiūra. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Asmens, kuriam byla nutraukta, D. M. apeliacinis skundas atmetamas

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Nagrinėjamu atveju iš D. M., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neginčija nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybių ar kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia tik dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių: uždraudimo naudotis specialia teise termino ir automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai pripažino, kad D. M. padarė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir teisingai bei teisėtai, nustatęs BK 40 straipsnyje įtvirtintas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, D. M. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukė. Nagrinėjamu atveju kitų nesutikimo su skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl vadovaudamasis anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija sprendžia uždraudimo naudotis specialia teise termino ir automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo pagrįstumo klausimą.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise

6. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažino, kad D. M., naudodamasis specialia teise vairuoti transporto priemones, padarė nusikalstamą veiką, nes vairavo automobilį būdamas neblaivus. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad dėl šios priežasties atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise. Tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija ir pats apeliantas, tačiau, jo teigimu, dvejų metų minėtosios teisės atėmimas nagrinėjamu atveju laikytinas neteisingu ir neproporcingu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su tokia atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens pozicija ir sprendžia, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas nustatytas tinkamai vadovaujantis baudžiamojo įstatymo reikalavimais, nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų.

Žemesnės instancijos teismas

7. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Pažymėtina tai, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). Nors apeliaciniame skunde pateikiama Vilniaus apygardos teismo praktika, kai, net ir nustačius sunkų girtumo laipsnį, asmeniui skiriamas draudimas naudotis teise vairuoti minimalus ar artimas minimaliam terminas, tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad kiekviena byla ir situacija yra individuali, todėl net ir esant panašioms aplinkybėms teismas nėra įpareigotas paskirti tokias pačias baudžiamojo poveikio priemones ar jų neskirti, tuo labiau, kad baudžiamojo poveikio priemonių trukmės ir dydžio klausimas yra teismo diskrecijoje.

8. Nagrinėju atveju skundžiamu nuosprendžiu nustatytas dvejų metų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas, skaičiuojant nuo 2021 m. gruodžio 30 d. Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl nebūtų pakankamas trumpesnis teisės vairuoti atėmimo terminas, tačiau su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad, nors D. M. pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, nebuvo anksčiau teistas, tačiau piktnaudžiavo specialia teise, būdamas vidutinio neblaivumo laipsnio, taip sukėlė padidintą grėsmę savo ir aplinkinių saugumui, be to, praeityje buvo du kartus baustas administracine tvarka už KET taisyklių pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įvertinęs šių aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog D. M. skirtinas ne minimalus, tačiau mažesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas galimas draudimo naudotis specialia teise taikymo termino vidurkis.

9. Vertinant D. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą pastebėtina, kad baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog pirmojo patikrinimo alkotesteriu metu D. M. nustatytas 1,95 promilės neblaivumo laipsnis, o antrojo – 2,90 promilės neblaivumo laipsnis (b. l. 12, 29-30, 33-34). Iš liudytojo R. R. parodymų matyti, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko gavę pranešimą, kad Ukmergės g. 308, Vilniuje, pranešėjas pamatė, kaip galimai neblaivus asmuo su tamsios spalvos automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bando išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės. Vykstant į įvykio vietą ties namu, esančiu Perkūnkiemio g. 19. Vilniuje, pastebėjo važiuojantį minėtą automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Jį sustabdžius ir priėjus paaiškėjo, kad nuo jį vairavusio D. M. burnos sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti, kalba nerišli. Patikrinus vairuotoją alkoholio matuokliu, jam buvo nustatytas 1,95 promilės girtumas, o maždaug po 15 minučių antrą kartą patikrinus asmenį alkoholio matuokliu jam buvo nustatytas 2.90 promilių girtumas. Anot liudytojo, pildant dokumentus asmuo užmigo ir jo pažadinti nepavyko (t. 1, b. l. 26). Minėti duomenys užfiksuoti ir 2021 m. gruodžio 28 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 11). Kaip nurodė pats D. M., dar 2021 m. gruodžio 27 d. vakare jis pradėjo vartoti alkoholį, o kitą dieną parduotuvės aikštelėje pasijutęs prastai išgėrė dar apie 300 ml degtinės ir, nepaisant to, nusprendė išvažiuoti iš automobilių aikštelės, kuri yra mokama (b. l. 45-46, 137). Įvertinus tai, net sutinkant su apelianto argumentais, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, nuo proceso pradžios savo kaltę pripažino ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, yra neteistas, už administracinius nusižengimus baustas du kartus, apibūdinamas teigiamai, konstatuotina, kad D. M. padarė itin šiurkštų tyčinį KET pažeidimą, kuris, be kita ko, pasireiškė pavojingu tiek pačiam transporto priemonės vairuotojui, tiek ir kitų eismo dalyvių saugumui elgesiu. Ta aplinkybė, kad asmuo pasijuto prastai (šiuo atveju D. M. teigė, jog pajuto skausmą širdyje), niekaip nepateisina alkoholio vartojimo ir tokio elgesio, kai asmuo tuojau po alkoholio pavartojimo sėdasi už automobilio vairo.

10. Nors apeliantas pabrėžia, kad iki šio įvykio per 40 metų vairavimo stažą nėra padaręs jokių nusižengimų būdamas neblaivus, o tokia nusikalstama veika yra atsitiktinė ir, jo teigimu, niekada nepasikartos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo dar labiau švelninti asmens padėties. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atleisti D. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įvertino tai, jog jis prisipažino savo kaltę ir gailėjosi dėl nusikalstamo elgesio, per penkerius metus administracine tvarka buvo baustas du kartus, o baudos sumokėtos (b. l. 59), asmuo yra neteistas (b. l. 60-61), taip pat atsižvelgta į tai, kad neužfiksuota naujų netinkamo elgesio faktų, o padarytas nusikaltimas laikytinas atsitiktinio pobūdžio, todėl buvo nuspręsta, jog yra pagrindas manyti, kad D. M. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Visos šios aplinkybės išanalizuotos ir įvertintos skundžiamame nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija, sprendžia, kad pakartotinis šių aplinkybių sureikšminimas ir draudimo naudotis specialia teise termino sutrumpinimas neproporcingai gerintų nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vienerių metų ir šešių mėnesių laidavimo terminą, kai baudžiamasis įstatymas leidžia nustatyti terminą iki trejų metų (BK 40 straipsnio 4 dalis).

11. Baudžiamoji atsakomybė gali būti realizuojama ne tik skiriant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę, tačiau ir atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones. Apeliaciniame skunde pažymima, kad baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra ne bausti, o auklėti teisės pažeidėjus. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, kuri apibrėžta BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmių tikslų visuma. Vienas iš bausmės tikslų yra nubaudimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos vadovaujantis tokių priemonių prevencine, o ne nubaudimo, paskirtimi, tačiau, kaip ir bausmių, taip ir skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės sukeliamos tam tikro pobūdžio neigiamos pasekmės yra neišvengiamos, nes šios priemonės iš esmės yra susijusios su tam tikrų asmens teisių ir laisvių ribojimu arba atėmimu. Kaip ir bausmė, taip ir šios priemonės negali sukelti neproporcingų neigiamų pasekmių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, tačiau teisingumo principui prieštarautų ir aiškiai per švelnios baudžiamojo poveikio priemonės.

12. Apeliaciniame skunde D. M. pabrėžia, kad teisė vairuoti jam ypatingai svarbi dėl darbo pobūdžio, nes jis dažnai vyksta į komandiruotes kaip vairuotojas-ekspeditorius. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad įmonėje nuolat stovi dvi nedirbančios mašinos, trūksta vairuotojų, dėl paties D. M. negalėjimo vairuoti nukenčia ir finansiniai įmonės rodikliai, dėl dvejų metų draudimo naudotis specialia teise termino sunkiau planuoti įmonės veiklą, negali priimti naujų darbuotojų ar tenka darbuotojus atleisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto teiginiai (pavyzdžiui, kad trūksta vairuotojų, bet tenka atleisti darbuotojus), prieštarauja vieni kitiems, yra deklaratyvūs. Iš baudžiamosios byloje medžiagos matyti, kad D. M. nuo 2016 m. kovo 24 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. yra direktoriaus pavaduotojas transportui, be to, yra 51 proc. bendrovės akcijų valdantis akcininkas (b. l. 57, 127). Teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo, kuriam, jo teigimu, teisė vairuoti yra būtina darbinėje veikloje, vairuodamas automobilį neblaivus, elgėsi ypač nerūpestingai, ignoruodamas dėl tokio elgesio galinčias kilti pasekmes. Apeliantas apie teisės vairuoti transporto priemones turėjimo būtinybę žinojo dar iki nusikalstamos veikos, todėl galėjo įvertinti galimus nuostolius ir pasirinkti elgesio variantą, neprieštaraujantį baudžiamajam įstatymui. Taip pat apeliantas žinojo apie turimus kreditorinius įsipareigojimus dėl turimos 289 620 Eur dydžio paskolos, kurios mokėjimui jam reikalingos nuolatinės pajamos. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, kad dvejų metų terminas uždraudžiant naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones yra neproporcingas ir per ilgas, todėl apelianto padėtis turi būti švelninama.

13. Be kita ko, D. M. skunde nurodoma, kad dėl COVID-19 pandemijos nulemtos šalies darbo rinkos situacijos apeliantas neturi galimybių susirasti kitą darbą, kuriame teisė vairuoti nebūtų reikalinga. Nors apeliantas pateikia Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos Respublikos finansų ministerijos duomenis, kuriais bando pagrįsti savo poziciją dėl itin apsunkintos galimybės susirasti darbą, tačiau aptarti apeliacinio skundo argumentai taip pat laikytini deklaratyviais, nes objektyviai D. M. galimybės ieškoti ir rasti kitą darbovietę nėra apribotos, be to, kaip jau buvo minėta, jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Pažymėtina ir tai, kad netgi kaltininko darbas, kuris yra tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, nesudaro pagrindo atsisakyti jam uždrausti naudotis specialia teise ar trumpinti šios baudžiamojo poveikio priemonės maksimalų laikotarpį, net jeigu jos paskyrimas kaltininkui iš esmės reikštų teisės dirbti šį darbą atėmimą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-697/2018).

14. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad teisė vairuoti transporto priemones apeliantui reikalinga ne tik dėl darbinės veiklos, tačiau ir dėl turimų sveikatos problemų, poreikio rūpintis (duomenys neskelbtini) gyvenančia 89 m. sergančia motina, kuri dėl COVID-19 pandemijos negali naudotis viešuoju ar kitu transportu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad teisės vairuoti transporto priemones netekimas sukelia nepatogumų tiek pačiam apeliantui, tiek ir jo šeimai, tačiau atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims būnant neblaiviems, pavojingumą, tokio asmens patiriami sunkumai paprastai nelaikytini pakankamu pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės ar nustatyti minimalų jos terminą. Tuo labiau, kad COVID-19 pandemijos situacija šalyje stabilizavosi, o, kaip matyti iš bylos medžiagos, D. M. žmona turi vairuotojo pažymėjimą.

15. Visų aptartų apeliacinio skundo argumentų kontekste pabrėžtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog apelianto išdėstytos aplinkybės tiek dėl darbinės veiklos, tiek dėl jo paties bei jo motinos sveikatos būklės, taip pat ir dėl turimų kreditorinių įsipareigojimų neatsirado staiga ir egzistavo dar prieš padarant nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad D. M., suprasdamas, jog teisė vairuoti transporto priemones yra būtina ne tik jo darbinei veiklai, bet ir jo įprastiniam gyvenimui, todėl netekęs šios teisęs gali susidurti su tam tikrais apribojimais, įskaitant finansinius nuostolius, nusikalstamo elgesio neatsisakė, nors asmuo, kuriam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga įvairiems poreikiams tenkinti, pats turi būti suinteresuotas nedaryti tokių pažeidimų, kurie gali lemti šios teisės netekimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino D. M. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes bei jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kurių visumos pagrindu priėmė pagrįstą sprendimą nustatyti kiek didesnį nei minimalus uždraudimo naudotis specialia teise terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios trukmės priemonė neabejotinai atitinka siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, be to, nevaržo nusikalstamą veiką padariusio asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Ji neprieštarauja ir apelianto teismo posėdyje akcentuotam viešojo intereso ir visuomenės gynimo tikslui, nes D. M. nusikalstamą veiką padarė pasinaudodamas teise vairuoti transporto priemones ir taip sukėlė pavojų visiems eismo dalyviams, todėl tokio pobūdžio bylose skiriamas draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones užtikrina viešąjį interesą, taip pat ir visuomenės apsaugą nuo KET reikalavimus pažeidinėjančių vairuotojų.

Dėl turto konfiskavimo ir įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą

16. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimu, pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad D. M. nusikaltimą padarė naudodamasis kelių transporto priemone – automobiliu „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šis automobilis laikytinas nusikalstamos veikos priemone, nes be jo D. M. nebūtų galėjęs padaryti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis, kad minėtasis automobilis nuosavybės teise priklauso ne D. M., o žmonai K. M. (b. l. 23), nusprendė iš D. M. konfiskuoti vairuoto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.

17. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, teismas, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali skirti baudžiamojo poveikio priemones, iš kurių viena – turto konfiskavimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turto konfiskavimo kaip baudžiamojo poveikio priemonės taikymo teisinis pagrindas nurodytas BK 67 straipsnio 2 dalyje. Iš šioje normoje pateikto teisinio reguliavimo ir paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto sutaikomosios paskirties išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas šiuo atveju paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018).

18. Dėl apeliaciniame skunde pateiktos apygardų teismų praktikos teisėjų kolegija pažymi tai, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad teismų praktika dėl turto konfiskavimo instituto taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra įvairi. Nors teismų praktikoje yra atvejų, kai atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui neskiriamas turto konfiskavimas, pavyzdžiui, taip pat ir apeliaciniame skunde pateikiamoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-323-312/2021, kurioje asmeniui buvo paskirta įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, turto konfiskavimo taikymo klausimas yra teismo diskrecija. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje byloje, kitaip nei nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti ne automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, o patį automobilį, kuris buvo šeimos turtas, be to, nusikaltimą padariusio asmens iškvėptame ore buvo 1,72 promilės etilo alkoholio koncentracija, t. y. mažesnė nei apelianto atveju.

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė konfiskuoti automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, kad tokia baudžiamojo poveikio priemonė pažeidėją atgrasytų nuo tokio pobūdžio teisės pažeidimų ateityje. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo pagrįstumo, atsižvelgtina ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis tikslingumo ir teisingumo principais, nuspręsta konfiskuoti mažesnę nei VšĮ „Emprekis“ nustatyta vidutinė tokio automobilio vertė (b. l. 24).

20. Apeliantas pabrėžia tai, kad yra neteistas, padarė nesunkų, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimą, kurį padėjo atskleisti ir dėl kurio prisipažino ir gailėjosi, taip pat yra aktyvus socialinėje veikloje, todėl turto konfiskavimo taikymas neturės auklėjamojo poveikio ir užtikrins tik apelianto nubaudimą. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertintina visuma nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimui svarbių aplinkybių, taip pat ir tai, kad asmuo praeityje baustas už KET pažeidimus; kad, kaip jau minėta, vairuodamas transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kurį, jo teigimu, buvo neseniai pavartojęs (anot liudytojo R. R., bepildant dokumentus D. M. užmigo ir negalėjo jų pasirašyti (t. 1, b. l. 26-28)); kad policijos pareigūnai atvyko reaguodami į pareiškėjo skambutį, jog galimai neblaivus asmuo bando išvažiuoti iš aikštelės (t. 1, b. l. 9) ir jo vairuojamą automobilį sustabdė, taip užkirsdami kelią tolimesniems apelianto tiek sau, tiek kitiems eismo dalyviams pavojingiems veiksmams. Pažymėtina ir tai, kad apelianto asmenybę apibūdinantys duomenys pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti priimant sprendimą dėl D. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. taip pat sprendžiant dėl uždraudimo naudotis specialia teise taikymo termino klausimą. Gi kitų šios baudžiamojo poveikio priemonės netaikymo argumentų apeliaciniame skunde nepateikiama, tačiau, ir atsižvelgiant į tai, kad D. M. turi darbinių ir kitų finansinių įsipareigojimų, nėra pagrindo spręsti, jog nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimas.

21. Analizuojant kitus apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų netaikyti turto konfiskavimo ir spręstų antros taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, apeliantas iš esmės prašo skirti 10 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Dėl anksčiau išdėstytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – nagrinėjamu atveju paskirta pagrįstai, o vietoj šios priemonės paskirta įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taikoma su uždraudimu naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nebūtų pakankamos teisingumo principo įgyvendinimui ir neužtikrintų galimybės taisomai veikti D. M. – asmenį, atleistą nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 67 straipsnio 6 dalis).

22. Pažymėtina ir tai, kad atleidus kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ne su kaltininko suinteresuotumu išvengti neigiamų pasekmių, o su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo ar klaidingos nuomonės dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo už pavojingą visuomenei veiką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018).

23. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas D. M. pagrįstai skyrė draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams bei automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios sumos konfiskavimą, todėl šios priemonės keisti įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą nėra pagrindo. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatytas pagrindas, remiantis apeliacinio skundo argumentais, sutrumpinti draudimo naudotis specialia teise terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės D. M. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimas ir uždraudimas naudotis specialia teise, yra tinkamai individualizuotos, proporcingos padarytam nusikaltimui ir D. M. asmenybei, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo.

24. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, D. M. valstybės naudai prašoma išieškoti 106,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

26. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir pagal minėto baudžiamojo proceso įstatymo straipsnio 3 dalį D. M. gynėju buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas Saulius Lauraitis (b. l. 178). Įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas nagrinėjamoje byloje pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. M.; kad asmuo pateikė duomenis, patvirtinančius paskolinius įsipareigojimus, kad nuspręsta iš jo konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti D. M., kuriam baudžiamoji byla nutraukta, apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš D. M. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė