Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir jo gynėjos advokatės Ž. Šlyžiūtės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 3 (trims) mėnesiams, nuteistajam paskiriant intensyvią priežiūrą.

Kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir dėl jų atžvilgiu įvykdyto nusikaltimo iš A. R. J. L. priteista 422,65 Eur turtinei žalai ir 500 Eur neturtinė žalai atlyginti, Ž. L. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, O. R. priteista 287,19 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, M. L. priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

J. L. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintas visiškai ir jam iš A. R. priteista 2000 (du tūkstančiai) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato teisinių paslaugų suteikimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto, veikos kvalifikavimo ir asmens kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, tačiau pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą ir paskirdamas nuteistajam A. R. intensyvią priežiūrą, nenustatė šios prievartos priemonės taikymo sąlygų ? nuteistojo buvimo vietos ir laiko, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių veikos aplinkybių.

5. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas ir tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, įrodymams atsietai suteikė kitokią teisinę reikšmę. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis A. R., neigdamas dalį byloje nustatytų faktinių veikos aplinkybių, keldamas savo įvykio versiją, kategoriškai neigė savo kaltę dėl jam inkriminuoto savavaldžiavimo, panaudojant psichinę ir fizinę prievartą, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje A. R. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, susiejant juos į vientisą loginę grandinę.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

7. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo A. R., nukentėjusiųjų M. L., Ž. L., O. R., J. L., liudytojų I. A., E. I., G. K., D. N., S. I. parodymus, nuteistojo ir nukentėjusiosios darytus vaizdo įrašus, 2018 m. balandžio 23 d. specialisto išvadą Nr. G 1305/2018 ir specialistės R. G. parodymus bei byloje esančius dokumentus – Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėse bylose, juos palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad nuteistasis A. R., žinodamas, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl kurio vyksta teisminis ginčas, gyvena nepilnametė M. L., Ž. L. ir O. R., pagal buto savininkės I. A. 2018 m. balandžio 12 d. pasirašytą ir notaro patvirtintą įgaliojimą atstovauti šios interesams ir atlikti įvairius teisinius veiksmus, susijusius su šio buto disponavimu, siekdamas iškeldinti bute gyvenančius asmenis, 2018 m. balandžio 22 d., apie 11.00 val., atėjęs į buto ginčo kambarį, kuriame buvo nepilnametė M. L. ir Ž. L., tyčia panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, nustumdamas nepilnametę M. L. jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą, atėmęs iš Ž. L. ir M. L. jų rankose turėtus mobiliojo ryšio telefonus juos išmetė pro pravirą balkono langą, taip pat per šį langą išmetė kitos nukentėjusiosios O. R. seifą bei sugadino kitus šios nukentėjusiosios daiktus – lėkštę, peleninę, jas sudaužydamas, bei išmesdamas į laiptinę dvi dėžes sugadino joje buvusią O. R. kosmetiką.

8. Šios bylos kontekste pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju yra aktualūs būtent veikos padarymo metu nuteistąjį ir nukentėjusiuosius siejantys teisiniai santykiai, todėl įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, konstatuotina, jog pastarieji patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad veikos padarymo metu A. R., nuo 2018 m. balandžio 12 d. įgaliotas veikti I. A. vardu, atvykdamas į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žinojo, kad dėl šio buto Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje buvo panaikintas 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas už akių, kurio pagrindu buvo sudaryta 2017 m. gruodžio 8 d. buto pirkimo-pardavimo sutartis, kuria I. A. iš motinos V. R. įsigijo visą butą, t. y. kad tarp A. R. atstovaujamos I. A. motinos V. R., iš kurios pastaroji įgijo ginčo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nukentėjusiosios O. L. kilo ginčas dėl ½ buto dalies priklausomybės.

9. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas, kuriuo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo priteistas natūra ieškovei V. R., atsakovei O. L. už jos turto dalį priteisiant piniginę kompensaciją, ir kurio pagrindu atitekęs minėtas ginčo butas 2017 m. gruodžio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi perleistas I. A., buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 16 d. sprendimu, atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės, civilinėje byloje trečiuoju asmeniu patraukiant I. A.. Pastebėtina, jog asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, atsižvelgiant į to asmens materialiojo teisinio santykio pobūdį, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas, be kita ko, išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi akivaizdu, jog nors buvo atnaujintas ginčas tarp buvusių buto savininkų, nagrinėjamu atveju atnaujintas ginčas turėjo tiesioginės įtakos ir esamam buto savininkui – I. A., atstovaujamai A. R..

10. Aplinkybę, jog tiek I. A., tiek A. R. buvo žinoma, jog buvo atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas patvirtina tai, jog teismui panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą už akių ir atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės 2018 m. balandžio 3 d. teisme buvo gautas I. A. atsiliepimas į V. R. ieškinį dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sumokant piniginę kompensaciją, kuriuo I. A., be kita ko, teismo prašė į teismo posėdį šaukti liudytoju A. R.. Be to, teisme 2018 m. balandžio 13 d. buvo gautas priešieškinys ir dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kurį nutartimi buvo atsisakyta priimti, išaiškinant teisę kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu. Todėl 2018 m. balandžio 20 d. teisme buvo gautas O. L. ieškinys atsakovams V. R., V. R. ir I. A. dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia bei ½ dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išreikalavimo iš neteisėto svetimo I. A. valdymo. Akivaizdu, jog su šiais procesiniais dokumentais I. A., būdama „Elektroninių paslaugų portalo“ vartotoja, galėjo susipažinti, be to, pastaroji šių aplinkybių iš esmės neneigė.

11. Nagrinėjamu aspektu svarbu tai, kad įvertinus A. R. parodymus, jog, vykstant civiliniam ginčui tarp buvusių savininkų, jie su I. A. sutarė, kad jis rūpinsis to buto atlaisvinimu, pastarasis, matydamas procesinius dokumentus civilinėse bylose, buvo įsitikinęs, kad jie nieko nelaimės, bei tai, kad jis ne kartą iki 2018 m. vasario mėnesio buvo apsilankęs bute, kuriame gyvena nukentėjusieji, ką patvirtino ir byloje apklausti liudytojai I. A. (su A. R., kaip kviestiniu liudytoju) ir E. I.. Aplinkybė, jog I. A., suvokdama esamą situaciją dėl galimo buto atidalinimo 2018 m. balandžio 12 d., įgaliojo A. R. jai atstovauti visais klausimais, susijusiais su buto valdymu, naudojimu ir daliniu disponavimu, patvirtina, jog ir A. R. žinojo visą su butu susijusią teisinę situaciją ir esamą ginčą dar iki jam šioje byloje inkriminuotos veikos padarymo. Taigi, nurodytų duomenų pakanka konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog nagrinėjamu atveju buvo vykdoma ginčijama, bet nerealizuota kito asmens tikra teisė. Kita vertus, nustačius, jog konflikto dalyviai buvo tikro teisinio santykio subjektai, net ir konstatavus, jog pastarosios aplinkybės – nuosavybės teisė, įvykio metu nebuvo ginčijama – pripažįstama, šiame kontekste svarbu yra tai, kaip buvo įgyvendinami atstovaujamosios interesai, t. y., ar buvo laikomasi įstatymų nustatytos tvarkos, ar buvo naudojama psichinė ar fizinė prievarta, ar veiksmai sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytas pasekmes.

12. Analizuojant nuteistojo veiksmus, atliktus 2018 m. balandžio 22 d., apie 11.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje nekilo ginčų dėl to, kad nuteistasis A. R., atėjęs į buto ginčo kambarį, ištraukė iš Ž. L. rankų mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung J5“ ir išmetė jį pro pravirą balkono langą, taip pat išmetė per langą balkone ant pakylos buvusį metalinį O. R. seifą, sudaužydamas ant jo buvusius stiklinius indus ir kitus šalia buvusius daiktus, taip pat per balkono langą išmetė iš nepilnametės M. L. rankų atimtą mobiliojo ryšio telefoną ,,Iphone SE“. Šias aplinkybes patvirtina byloje apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai bei byloje esanti filmuota vaizdo medžiaga – nukentėjusiosios M. L. padarytas vaizdo įrašas. Šių aplinkybių neginčija ir nuteistasis, nurodydamas, jog sulaukęs momento, kada galės netikėtai ištraukti iš Ž. L. rankų telefoną, staigiu judesiu ištraukė telefoną, ir, nežinodamas, ką daryti toliau, siekdamas, kad nukentėjusysis atsimintų, jog jis prieštarauja filmavimui, nuėjęs į balkoną išmetė telefoną pro langą ant žolės. Po ko, siekdamas „geresnio efekto“, išmetė balkone buvusį seifą. Nukentėjusiesiems toliau nereaguojant, sugriebė M. L. telefoną ,,Iphone SE“ ir, ištraukęs jį iš jos rankų, išmetė telefoną per langą. Bylos duomenimis nustatyta, jog išmestas seifas bei nukentėjusiojo Ž. L. telefonas ,,Samsung J5“, nukritę ant minkšto paviršiaus – prie namo esančios žolės, nebuvo sugadinti, tačiau išmestas iš ketvirto namo aukšto buvo sudaužytas – sunaikintas 377,64 Eur vertės mobiliojo ryšio telefonas ,,Iphone SE“.

13. Su pastarąja aplinkybe nuteistasis nesutinka, nurodydamas, jog po savo veiksmų išėjęs iš buto nuėjo apžiūrėti išmestų telefonų ir nustatė, kad jie nebuvo sudaužyti. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nuteistojo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2018 m. gegužės 10 d. apžiūrėjus mobiliojo ryšio telefoną „Iphone SE“ buvo užfiksuoti telefono pažeidimai. Remiantis byloje esančiu techninės patikros aktu, nustatyta, jog galimas tik viso telefono keitimas. Taigi akivaizdu, jog mobiliojo ryšio telefonas „Iphone SE“ buvo sunaikintas. Be to, įvertinus byloje apklaustų nukentėjusiojo J. L. ir liudytojo D. N. parodymus nėra pagrindo abejoti, jog telefonas sudužo būtent nuteistajam A. R. pastarąjį išmetus iš ketvirto namo aukšto. Nukentėjusysis J. L. nurodė, jog būtent kaimynas atnešė telefonus, iš kurių vienas buvo sudaužytas, tai jam nurodė nukentėjusieji M. L. ir Ž. L.. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas D. N., nurodęs, jog M. L. ir Ž. L. buvo išsigandę, nenorėjo išeiti, todėl paprašė jo nueiti paieškoti išmestų telefonų. Nuėjęs į apačią, surado du telefonus – ant žolės, po ąžuolais, rado Ž. L. mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung“, už 10 metrų ant šaligatvio gulėjo ,,iPhone“ mobiliojo ryšio telefonas, jis buvo prasivėręs į dvi dalis. Būtent šis liudytojas minėtus telefonus surinko ir nunešė nukentėjusiajam Ž. L..

14. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių ir dėl to, kad nuteistasis pro langą išmetęs mobiliojo ryšio telefoną „Iphone SE“, tęsdamas nusikalstamą veiką, metė ant grindų ir sudaužė O. R. turtą: 3 eurų vertės lėkštę, 7 Eur vertės keramikinę peleninę, bei šaukdamas:- ,,aš padėsiu jums išsikraustyti“, paėmė dvi bute buvusias O. R. dėžes su kosmetikos reikmenimis ir išėjęs į daugiabučio namo laiptinę jas išmetė, tokiu būdu sugadindamas nukentėjusiosios O. R. 237,19 Eur vertės turtą. Šiuo aspektu svarbu tai, jog nors nuteistajam išmetus nukentėjusiųjų telefonus pastarieji neturėjo jokių objektyvių galimybių fiksuoti tolesnius nuteistojo veiksmus, šias aplinkybės patvirtina nuoseklūs nukentėjusiųjų parodymai bei juos patvirtinantys liudytojų parodymai ir kita rašytinė bylos medžiaga. Nukentėjusioji M. L. nurodė, jog nuteistasis A. R., paėmęs jos telefoną ir išmetęs jį pro langą, pradėjo klausinėti, ar padėti išsikraustyti, virtuvėje paėmęs lėkštes, jas sudaužė, o grįžęs į kambarį paėmė dėžutes pilnas kosmetikos ir nusinešęs prie lauko durų tas dėžutes ant laiptų iškratė, po ko, perspėjęs išsikraustyti, išėjo. Nukentėjusysis Ž. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, jog A. R., išmetęs M. L. telefoną, grįžo į kambarį ir, nuteistajam nuėjus į virtuvę, buvo girdimas lėkščių dužimo garsas. Baigęs mėtyti lėkštes, sakydamas: ,,aš padėsiu jums išsikraustyti“, nuteistasis paėmė dvi dėžes, buvusias kambaryje ant sekcijos, pradarė buto duris ir išmetė viską į laiptinę. Analogiškas įvykio aplinkybės pastarieji nurodė ir į įvykio vietą atvykusiai pareigūnei, paaiškindami, jog A. R. įsiveržė į jų kambarį, pasiėmė kosmetiką ir išmetė pro duris į laiptinę, sudaužė virtuvėje indą, bei nukentėjusiajam J. L., kuris taip pat parodė, jog įėjęs į laiptinę pamatė per visą laiptinę išmėtytą kosmetiką. Nukentėjusioji O. R. patvirtino, jog įėjusi į laiptinę pamatė išmėtytus savo daiktus, o kai įėjo į koridorių, iš karto pastebėjo šukes virtuvėje, netvarką namuose. Aplinkybes dėl išmėtytų nukentėjusiųjų daiktų patvirtino ir liudytojai kaimynai G. K., D. N., į įvykio vietą atvykusi pareigūnė S. I. bei byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas įvykio vietos vaizdas, sudaužyti daiktai (t. 1, b. l. 29-34).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto skundo argumentus dėl nepilnametės atžvilgiu panaudotos fizinės prievartos, konstatuoja, jog šioje byloje yra neginčytinai įrodyta ir tai, kad nuteistasis, eidamas į kambarį, kūnu nustūmė jam kelią į kambarį užstojusią nepilnametę M. L., o iš Ž. L. atėmęs telefoną ir atsistojęs eiti link kambario balkono, nukentėjusiajai nepilnametei prašant grąžinti jos tėvo telefoną, dešine ranka ją atstūmė į pilvo sritį, dėl ko nepilnametei M. L. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. poodinę kraujosruvą pilve. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje esančius vaizdo įrašus „04.22 kur išmeta daiktus pro balkoną 1“, „04.22 kur išmeta daiktus pro balkoną 2“ su nukentėjusiųjų Ž. L. ir M. L. parodymais bei 2018 m. balandžio 23 d. specialisto išvadą Nr. G 1305/2018, susiejęs juos į vieningą visumą, pagrįstai pakeitė nuteistajam inkriminuotas faktines aplinkybes dalyje dėl nuteistojo tyčinių veiksmų pastumiant nukentėjusiąją, ranka suduodant nepilnametei M. L. į pilvą.

16. Nukentėjusioji M. L. ikiteisminio tyrimo metu apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, jog jai stovint prie durų į kambarį nuteistasis, eidamas link jos, ją pastūmė abiem rankomis, po to pastūmė kaire ranka į pilvo sritį, dėl ko ji suklupo ant lovos. Patikslino, jog bandant nuteistąjį aplenkti, jis, stumdamas nukentėjusiąją, sudavė jai kaire ranka, dėl ko ji suklupo. Šiuo aspektu nukentėjusysis Ž. L. parodė, jog nuteistasis nepilnametę nukentėjusiąją dviem rankomis pastūmė į duris, į kairę pusę, o nukentėjusioji prisėdo. M. L. lenkė nuteistąjį, siekdama jį filmuoti, o nuteistasis ją nustūmė, ji suklupo, kliudė lovą ir prisėdo. Sugretinus šiuos parodymus su byloje esančiu vaizdo įrašu „04.22 kur išmeta daiktus pro balkoną 1“, kuriame užfiksuota, jog nuteistasis, siekdamas patekti į buto kambarį, panaudodamas fizinę prievartą, iš buto koridoriaus kūnu nustūmė nukentėjusiąją M. L. į kambarį, o dėl fizinio poveikio nukentėjusiosios laikomo telefono kamera nukreipiama kairiau, į kambario vidų, žemyn, konstatuotina, jog konkrečių nuteistojo veiksmų, kokiu būdu buvo stumiama nukentėjusioji neužfiksuota. Kita vertus, vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, jog nuteistasis nestūmė nukentėjusiosios abiem rankomis – nuteistojo kairė ranka visą laiką buvo švarko kišenėje, taip pat nesudavė smūgių į nukentėjusiosios pilvo sritį. Pastebėtina, jog pastarosios aplinkybės parodo tam tikrą nukentėjusiųjų nurodomų aplinkybių hiperbolizavimą, tačiau nesuteikia pagrindo teigti, kad pastarųjų parodymai buvo melagingi. Įvertinti duomenys patvirtina, kad nuteistasis, stumdamas nukentėjusiąją kūnu į kambarį, galėjo tokį veiksmą atlikti papildomai ir kaire ranka, todėl pastarieji netikslumai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepaneigia nukentėjusiųjų parodymų, jog iš esmės buvo du fiziniai kontaktai – tiek įstumiant nukentėjusiąją į kambarį, tiek būnant kambaryje, o dėl nuteistojo fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, pastaroji galėjo suklupti, ką iliustruoja tai, jog nukentėjusiosios laikomo telefono kamera buvo nukreipiama kairiau, žemyn ir kt. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog nuteistasis, pripažindamas, jog nepilnametė M. L. yra smulkesnė ir žemesnė, neneigė fakto, jog užėjo savo svoriu stumdamas nepilnametę, kadangi žinodamas, kad bus pateiktas skundas policijai, sąmoningai „į kambarį užėjo su pilvu“.

17. Vertindama nuteistojo veiksmus jam būnant kambaryje, teisėjų kolegija, pakartotinai peržiūrėjusi vaizdo įrašą „04.22 kur išmeta daiktus pro balkoną 2“, be kita ko, ir sulėtinus pastarąjį, pastebi, jog vaizdo įraše užfiksuota, kaip nuteistasis atima iš nukentėjusiojo Ž. L. rankose laikytą mobiliojo ryšio telefoną ir, nekreipdamas dėmesio į nukentėjusiosios prašymus grąžinti telefoną, kildamas nuo lovos, mobiliojo ryšio telefoną iš savo dešinės rankos perdeda į kairę ranką bei eina link balkono durų, dešine ranka atstumdamas nepilnametę nukentėjusiąją, filmavusią šį įvykį, kuri, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, siekdama sulaikyti nuteistąjį, pastarajam kylant su mobiliojo ryšio telefonu, sugriebė nuteistąjį už riešo. Taigi, sulėtinus byloje esantį vaizdo įrašą matoma, kad nuteistasis A. R., eidamas link balkono, nustumia nukentėjusiąją, kuri, bandydama atimti tėvo telefoną, sugriebė jam už dešinės rankos riešo. Tačiau pabrėžtina, jog nustatytas nuteistojo rankos sugriebimo faktas nepaneigia to, jog nuteistasis, siekdamas išmesti pro balkono langą nukentėjusiojo telefoną, sąmoningai pastūmė nukentėjusiąją, ką iliustruoja tiek vėlesnis jo dešinės rankos grįžtamasis judesys, tiek nevalingas nukentėjusiosios laikomo telefono, kuriuo daromas vaido įrašas, chaotiškas nukreipimas į dešinę pusę, žemyn. Sugretinus šiuos nuteistojo veiksmus su nukentėjusiųjų M. L. bei Ž. L. parodymais, jog nukentėjusiajai skaudėjo pilvą, matėsi žymės pilvo srityje, kurias užfiksavo savo telefonu, ką patvirtina tiek teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad M. L. padaryta poodinė kraujosruva pilve, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, 1-2 parų laikotarpyje iki apžiūros (tyrimas pradėtas 2018 m. balandžio 23 d. 13.15 val.), kuri vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tiek nukentėjusiųjų atstovės pateikta fotonuotrauka, pavadinimu „Nuotrauka001“, kurioje užfiksuota nepilnametės pilvo dalis su teismo specialistės nustatytu sužalojimu, konstatuotina, jog vaizdo įraše užfiksuotas poveikis nukentėjusiajai, pastarąją nustumiant dešine ranka, atitinka jai nustatytą sužalojimą pilvo srityje. Pabrėžtina, jog apie patirtą sužalojimą nukentėjusioji pranešė tiek policijos pareigūnei liudytojai S. I., kuri nurodė, jog mergaitė nurodė pilvą, buvo pakėlusi drabužį, pasakė, kad skauda, todėl ji surašė siuntimą ir nurodė kreiptis į medikus, tiek šeimos nariams nukentėjusiajai O. R. ir J. L., kurie patvirtino, jog M. L. pilvo srityje buvo dvi rožinės dėmės.

18. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sugretinęs nukentėjusių bei liudytojų parodymus, palyginęs su kitais byloje surinktais duomenimis, be kita ko, pašalinęs byloje esančius prieštaravimus, pagrįstai konstatavo, jog A. R., panaudodamas fizinę prievartą, ne tik kūnu stūmė į buto ginčo kambarį jam kelią savo kūnų užstojusią nepilnametę nukentėjusiąją M. L., bet ir atliko tyčinį aktyvų veiksmą – staigiu judesiu nustūmė nukentėjusiąją į kairę pusę, o nukentėjusiosios darytas vaizdo įrašas patvirtina ir antrą kaltinamojo tyčinį fizinį kontaktą su nukentėjusiąja nepilnamete, tyčia, šalinant jam kelyje link balkono buvusią nepilnametę nukentėjusiąją, dešine ranka pastarąją atstumiant. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, jog apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, yra nepagrįsti, o prašymai pakartotiniai atlikti nukentėjusiųjų Ž. L. bei M. L. apklausas, aptartų įrodymų visumos kontekste, yra akivaizdžiai pertekliniai.

Dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį

19. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, BK 294 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir tuo, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui.

20. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis A. R., žinodamas, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl kurio civilinėje byloje vyksta teisminis ginčas, gyvena nepilnametė M. L., Ž. L. ir O. R., pagal buto savininkės I. A. 2018 m. balandžio 12 d. pasirašytą ir notaro patvirtintą įgaliojimą veikdamas šios interesais, siekdamas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, iškeldinti bute gyvenančius asmenis, 2018 m. balandžio 22 d., apie 11.00 val., atėjęs į buto ginčo kambarį, panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą nukentėjusiųjų M. L. ir Ž. L. atžvilgiu, t. y. nustumdamas nepilnametę M. L., išmesdamas Ž. L. rankose laikytą mobilaus ryšio telefoną, nukentėjusiajai nepilnametei prašant grąžinti jos tėvo telefoną, dešine ranka ją atstumdamas į pilvo sritį, pastarajai sukeldamas fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, išmesdamas balkone ant pakylos esantį metalinį O. R. seifą, sudaužydamas ant jo buvusius stiklinius indus ir kitus šalia buvusius daiktus, sunaikindamas nepilnametės M. L. valdomą mobiliojo ryšio telefoną ,,Iphone SE“, pastarąjį išmesdamas per balkono langą, sunaikindamas, metant ant grindų ir sudaužant, O. R. turtą, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę ir padarė didelę žalą asmenų teisėms ir teisėtiems interesams.

21. Nagrinėjamu aspektu atmestini apeliantų skundo argumentai, jog nuteistojo veika – nukentėjusiųjų telefonų ir seifo išmetimas pro balkono langą, buvo susijusi su neteisėtu jo asmens filmavimu, siekiant efektyviai išaiškinti nukentėjusiesiems, jog jie negali jo persekioti, filmuoti be jo sutikimo privačioje teritorijoje. Šią versiją apeliantai grindžia tuo, jog nuteistasis, suprasdamas, kad sumontuota vaizdo medžiaga vėl gali būti perduota žurnalistams, nesant teisinių priemonių apsiginti nuo neteisėto filmavimo ir vaizdo įrašų platinimo, nusprendė išmesti nukentėjusiųjų telefonus pro balkono langą. Tačiau pastaroji versija kelia abejonių ne tik atliktų veiksmų tikslingumu, bet ir nepaaiškina vėlesnių nuteistojo veiksmų ir jo replikų. Nuteistasis teigia, jog siekė nutraukti neteisėtą jo asmens filmavimą, tačiau pirma išmetė ne nepilnametės nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo pastaroji betarpiškai filmavimo įvykio aplinkybes, taip pat ir nuteistąjį, tačiau nukentėjusiojo Ž. L. telefoną, kuris tuo metu pastarojo nenaudojo ir nefilmavo nuteistojo. Užvaldęs nukentėjusiojo Ž. L. telefoną, nuteistasis neketino pašalinti jame esančius vaizdo įrašus, tačiau išmetė pastarąjį pro balkono langą, nurodydamas nukentėjusiajam eiti jį pasiimi, po ko, išmetė balkone esantį, nukentėjusiesiems priklausantį seifą. Tik įvykdęs šiuos veiksmus nuteistasis nusprendė išmesti nukentėjusiosios M. L. telefoną, nors pastaroji visą laiką fiksavo įvykio aplinkybes. Nors nuteistasis neigia atlikęs kitus veiksmus, bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pastarasis metė ant grindų ir sudaužė O. R. turtą, šaukdamas: ,,aš padėsiu jums išsikraustyti“, išmetė į laiptinę ir sugadino nukentėjusiųjų kosmetikos reikmenimis, nors tuo metu nukentėjusieji neturėjo galimybės, apeliantų teigimu, neteisėtai filmuoti nuteistąjį, nepaisant to, tik po šių veiksmų nuteistasis, perspėjęs nukentėjusiuosius išsikraustyti, išėjo.

23. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-1073/2018 ir kt.). Psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į bylos duomenimis nustatytą nuteistojo savavališkų veiksmų pobūdį (fizinio – stumdant nepilnametę nukentėjusiąją, ir psichinio smurto – sudarant bauginančio pobūdžio situaciją, niokojant, fizine prievarta užvaldant nukentėjusiųjų turtą, panaudojimą), padarinius (nukentėjusiajai sukeltą fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, sunaikinta svetimą turtą, visiems nukentėjusiesiems sukurtą bauginančio pobūdžio situaciją) nuteistasis, nepilnametės nukentėjusiosios M. L. atžvilgiu panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, nukentėjusiųjų J. L., Ž. L., O. R. atžvilgių panaudodamas psichinę prievartą, t. y. sukurdamas nesaugumo, bejėgiškumo jausmą, išgąstį dėl artimųjų, padarė jų teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą (past. – J. L., O. R. ir turtinę žalą, sunaikindamas jiems priklausantį turtą).

24. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Nagrinėjamoje byloje teismas, nuosprendyje nurodydamas, jog nuteistasis veikė tyčia, neaptarė A. R. tyčios turinio, nenurodė, kuria tyčios rūšimi (tiesiogine ar netiesiogine) pasireiškė jo kaltė, tačiau tai nelaikytina nuosprendžio trūkumu, kuris turėjo esminės reikšmės baudžiamojo įstatymo – BK 294 straipsnio 2 dalies – taikymui, nes nepriklausomai nuo tyčios rūšies veika kvalifikuojama pagal tą patį baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018). Įvertinus nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, atliktų veiksmų intensyvumą, konstatuotina, jog nuteistasis, suvokdamas, jog savavališkai, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, įgaliojimų pagrindų vykdė kito asmens teisę, numatydamas, kad dėl jo sąmoningų veiksmų naikinant nukentėjusiųjų turtą, pastarąjį išmetant, daužant, sąmoningai nustumiant nukentėjusiąją, dėsningai numatant, jog dėl jos atžvilgiu naudojamo fizinio poveikio pastaroji gali nukristi, būdamas abejingas galimiems padariniams, pastariesiems sąmoningai leidžiant kilti, numatydamas, kad dėl jo veiksmų bus padaryta didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, šių padarinių norėjo, siekdamas kuo greičiau iškeldinti nukentėjusiuosius, sudarant sąlygas, dėl kurių buto gyventojai negalėjo tenkinti savo poreikių, naudotis savo asmeniniais daiktais, apsunkinant jų gyvenimas ginčijamoje buto dalyje, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

25. Vertinant didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams pastebėtina, jog kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų visuma nustatyti nuteistojo neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiuosius, t. y. pakankamai intensyvi fizinė ir psichinė prievarta – fizinė prievarta nepilnametės nukentėjusiosios atžvilgiu, sukėlusi nežymų sveikatos sutrikdymą bei fizinio skausmo sukėlimą, demonstratyvus svetimo nukentėjusiųjų turto naikinimas, daužant, išmetant per balkono langą, dalį išmetant gyvenamojo namo bendroje laiptinėje per kelis aukštus, ciniškai nurodant, jog šiais veiksmais padės nukentėjusiesiems išsikelti, šie veiksmai atlikti nukentėjusiųjų gyvenamojoje vietoje (tai sukelia itin didelį nesaugumo jausmą), suteikia pagrindo teigti, jog nukentėjusieji patyrė stresą, jautėsi nesaugūs, buvo įbauginti, ką patvirtina faktas, jog nukentėjusieji, suvokdami, jog nuteistasis siekia jos iškraustyti, bijodami pastarojo, fiksavo visus jo atliekamus veiksmus, patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta, kad tokiais savavališkais veiksmais nuteistasis padarė didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams.

26. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su skundo argumentu, jog J. L. ir O. R. nėra nukentėjusieji šiuo konkrečiu atveju, nes nedalyvavo pačiame įvykyje. Vadovaujantis BPK 28 straipsnio nuostatomis, nukentėjusysis yra fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar neturtinės žalos. Byloje nustatyta, jog nusikalstamais A. R. veiksmais buvo sugadintas O. R. turtas (išmestas seifas, sudaužyta lėkštė bei peleninė, sugadinta kosmetika), taip pat J. L. mobiliojo ryšio telefonas ,,Iphone SE“, kurį jis buvo perdavęs naudotis nepilnametei sesei M. L.. Be to, nors šie asmenys ir nebuvo bute kartu su A. R., tačiau A. R. elgiantis nusikalstamai ir ėmus mėtyti daiktus per O. R. balkoną ? apie ką nukentėjusieji, iš karto sužinoję iš kaimynų, kvietė policiją, vyko į įvykio vietą, akivaizdu, jog asmenys patyrė ne tik turtinę žalą dėl sugadintų daiktų, tačiau išgąstį, neigiamus išgyvenimus, nesaugumo jausmą, dėl ko pagrįstai buvo pripažinti nukentėjusiaisiais.

27. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistajam A. R. baudžiamasis įstatymas – BK 294 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai, nes jo veikoje yra visi būtini šios nusikalstamos veikos sudėtį sudarantys požymiai.

Dėl kaltinimo keitimo ir teisės į gynybą pažeidimo

28. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios, iš esmės skirtingos, faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.

29. Pabrėžtina, jog nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi, teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-141/2011, 2K-23/2013).

30. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuosprendžio priėmimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaltinamajam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi byloje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, į teisiamąjį posėdį šaukiant proceso dalyvius. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai pranešė nagrinėjimo teisme dalyviams, supažindino proceso dalyvius su pakeistu kaltinimu, atnaujino bylos nagrinėjimą. Taigi iš esmės visa privaloma kaltinimo keitimo procedūra pagal BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalis buvo įvykdyta. Pastebėtina, jog kaltinamajam ir jo gynėjai buvo suteikta teisė ginčyti pakeistą kaltinimą, atnaujinus įrodymų tyrimą kaltinamasis davė parodymus, prašymų dėl pertraukos pasiruošti gynybai nebuvo gauta. Svarbu ir tai, kad pakeitus faktinės kaltinimo aplinkybes teismas kaltinimo apimties iš esmes nepakeitė, tai rodo, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 straipsnis) neperžengė bei nesuvaržė nuteistojo teisės į gynybą.

31. Nagrinėjamu aspektu atmestini ir apeliantų argumentai, jog įstatymų nustatyta tvarka, kurią pažeidė nuteistasis A. R. (past. – CK 6.612 straipsnis), buvo nurodyta tik pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, dėl ko tapo „siurprizu“. Pažymėtina, jog nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant faktines veikos padarymo aplinkybes apeliantų minimos CK 6.612 straipsnio nuostatos tiesiogiai nebuvo nurodytos, o nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismui vertinant įvykių seką ir darant išvadas nėra draudžiama savo argumentus grįsti teisės normomis. Be to, kaip jau paminėta, atnaujinus įrodymų tyrimą su pakeistomis faktinėmis aplinkybėmis A. R. buvo supažindintas (t. 5, b. l. 3-6) ir turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją. Pažymėtina ir tai, kad nuteistajam tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, buvo aišku, jog inkriminuotas kaltinimas, buvo siejamas su savavaldžiavimu, nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos, iškeldinant asmenis iš buto patalpų, ką nuteistasis ginčijo viso proceso metu ir teigė, jog turėjo vienintelį tikslą – efektyviai išaiškinti nukentėjusiesiems, kad jie negali jo persekioti, filmuoti jo be sutikimo, o nesiekė jų iškeldinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės nuteistojo teisių į gynybą nepažeidė ir negalėjo pažeisti, nes nagrinėjam atveju jos neturėjo įtakos A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitokios teisinės reikšmės gynybai ir nėra pagrindo manyti, jog dėl taip pasikeitusių aplinkybių gynyba galėjo būti organizuojama kitaip, kadangi net ir nustačius, konkrečią įstatymų nustatyta tvarka nuosprendyje, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, nuteistojo gynyba iš esmės nepakito.

Dėl intensyvios priežiūros sąlygų nustatymo

32. BK 75 straipsnio 1 dalis (2020 m. liepos 1 d. redakcija) nustato, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas.

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas BK 75 straipsnio 1 dalį, A. R. 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmės vykdymą atidėjo 3 (trims) mėnesiams, nuteistajam paskiriant intensyvią priežiūrą, tačiau nuosprendyje teismas nenustatė nuteistojo buvimo vietos ir laiko. Įvertinus tai, jog BK 75 straipsnio 1 dalis nustato imperatyvią pareigą teismui, pritaikius arešto bausmės vykdymo atidėjimą, paskirti nuteistam asmeniui intensyvią priežiūrą, bei tai, kad probuojamųjų, kuriems arešto bausmės vykdymas atidėtas, intensyvi priežiūra vykdoma visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką (Probacijos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje), siekiant teisinio apibrėžtumo, nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto procesinės prievartos sąlygų nustatymo (BPK 328 straipsnio 4 punktas), nuteistajam A. R. nustatytina jo buvimo vieta ir laikas, bausmės vykdymo atidėjimo metu (3 mėnesius) įpareigoti dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti, laikytis nustatytos dienotvarkės: neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi. Teisėjų kolegijos vertinimu Intensyvios priežiūros sąlygų nustatymas, kai ši procesinė prievartos priemonė skundžiamu nuosprendžiu buvo paskirta, nelaikytina nuteistojo teisinės padėties pasunkinimu. Priešingai, šių sąlygų nustatymas nurodo konkretų apribojimų kiekį, kurių privalo laikytis nuteistasis.

Dėl prašymo priteisti proceso išlaidas

34. Nukentėjusiųjų atstovė advokatė A. Bračiulienė pateikė prašymą apeliacinės instancijos teismui, kuriuo prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato pagalba – atstovavimu apeliacinės instancijos teisme. Kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys 200 Eur sumokėjimą advokatui už jo suteiktas paslaugas.

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, tačiau teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

36. Ši baudžiamoji byla buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, todėl BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusieji turi teisę į turėtų procesinių išlaidų atlyginimą. Nukentėjusiųjų proceso išlaidas sudaro pastarųjų atstovavimas Vilniaus apygardos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju įvyko du teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo nukentėjusiųjų atstovė, kuri atstovavo visus keturis nukentėjusiuosius, į tai, kad buvo reikalinga ruoštis baigiamosioms kalboms, teisėjų kolegija, remdamasi protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad prašoma priteisti išlaidų suma, susijusi su patirtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nelaikytina neproporcinga ar itin didelė, todėl priteistina visa prašoma suma (200 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. ir jo gynėjos advokatės Žanetos Šlyžiūtės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, nuteistąjį A. R. arešto bausmės vykdymo atidėjimo metu – 3 (tris) mėnesius, įpareigoti dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą, jo nenusiimti, negadinti ar nesunaikinti. Laikytis nustatytos dienotvarkės: neišeiti iš gyvenamosios vietos nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Priteisti iš nuteistojo A. R. nukentėjusiajam J. L. 200 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.