- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- I2-105-320/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00075-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. K., V. Z., Z. S., P. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus, Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus, atstovui Liutaurui Kvikliui,
atsakovės Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos, atstovei Astai Vainiūtei Misiukevičei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K., V. Z., V. K., Z. S., P. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai V. K., V. Z., V. K., Z. S., P. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 43-54, t.1), kurį patikslino (b.l.3-15, t.2), kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir NŽT Utenos skyrius) ir Utenos rajono savivaldybės, atstovaujamos Utenos rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 3 000 Eur turtinės ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjai skunde nurodė ir teismo posėdžio metu pareiškėjos V. K. atstovė paaiškino, kad pareiškėjų motinai O. K. (toliau – ir pretendentė), mirusiai (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Apskrities viršininkas) 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 13-29763 (toliau – ir Sprendimas) buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 0,2694 ha ploto žemės sklypą, esantį adresu: Utena, (duomenys neskelbtini). Po motinos mirties pareiškėjai 2014 m. gegužės 6 d. paveldėjo po 1/5 dalį žemės sklypo, esančio adresu: Utena, (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas). Pareiškėjai 2018 m. liepos 25 d. sudarė preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo parduoti pirkėjui S. L. (toliau – ir Pirkėjas) Žemės sklypą už 16 000 Eur sumą bei 2018 m. spalio 25 d. sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarant Preliminarią sutartį Pirkėjas pareiškėjams sumokėjo 3 000 Eur dydžio avansą. Pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 8 d. raštu kreipėsi į Utenos rajono savivaldybę, prašydami pateikti informaciją, kokiu atstumu nuo upės Rašė galima statyti gyvenamąjį namą bei ar Žemės sklype gali būti statomas 80 kv. m dydžio gyvenamasis namas. Savivaldybė 2018 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (6.4)S-2096 pateikė pareiškėjams atsakymą, kuriame nurodė, jog Žemės sklypas patenka į Utenos meteorologinės stoties apsaugos zoną, todėl, vadovaujantis Bendrojo plano sprendiniais ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 81, 82.1 punktais, šiame sklype pastatų statyba yra negalima. Sprendime nustatytos specialiosios Žemės sklypo naudojimo sąlygos ir žemės servitutai bei pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (būdas ir pobūdis): taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 skirsnius VI, XXIX, XL1X, LII ir kelio servitutą – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas) - turi užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie Rašės upės 150 kv. m ploto apsaugos juosta, plane pažymėtame indeksu „S". Žemės sklypas yra kitos paskirties (naudojimo būdas - gyvenamoji teritorija, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, plotas 0,1347 ha) ir (naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, plotas 0,1347 ha). Tokios pačios specialiosios žemės naudojimo sąlygos bei servitutai įvardinti ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Nei nuosavybės teisių atkūrimo metu, nei vėliau pareiškėjai nebuvo informuoti apie pasikeitusią ar keičiamą Žemės sklypo naudojimo būdą, pobūdį bei Žemės sklypui taikomas kitokias specialiąsias sąlygas, nei jos nurodytos oficialiuose pareiškėjų turimuose dokumentuose. Pareiškėjų vertinimu, dėl valstybės institucijų padarytų pažeidimų neatlikus ar netinkamai atlikus joms priskirtas funkcijas, yra pažeistos pareiškėjų teisės disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu Žemės sklypu, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjai citavo Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. balandžio 24 d.) (toliau – ir Tvarka), Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (toliau – ir Specialiosios sąlygos) nuostatas ir teigė, jog Utenos rajono savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. TS-276 „Dėl Utenos miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Utenos miesto bendrasis planas (toliau- ir Bendrasis planas); Utenos rajono vykdomojo komiteto 1984 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 70 „Dėl meteorologijos stoties apsaugos zonos patvirtinimo“ buvo nustatyta bendroji zona aplink Utenos hidrometeorologijos stotį, pretendentei nuosavybės teisės į Žemės sklypą atkurtos 2010 m. kovo 17 d., todėl buvo akivaizdu, jog priimant Sprendimą buvo pažeista Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 106 punkto nuostata, jog suformuoti natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypai turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą paskirtį ir naudojimo būdą. Sprendime privalėjo būti nurodytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, skirtos Utenos meteorologinės stoties apsaugos zonai, o Savivaldybė privalėjo vadovautis Bendruoju planu bei atsižvelgti į Sprendimą Nr. 70, Apskrities viršininkui pateikti duomenis, kad Žemės sklypas patenka į minėtą zoną, tačiau to nepadarė, tokiu būdu buvo pažeistos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 106, 118 punktų, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 2.1, 2.2, 2.3 punktų, Žemės įstatymo 2 straipsnio nuostatos. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. liepos 28 d. išrašo akivaizdu, jog Žemės sklypas yra skirtas namų/statinių statybai, todėl Administracijos draudimas Žemės sklype statyti namą prieštarauja Žemės naudojimo būdų turinio aprašui, patvirtintam Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 (Sprendimo priėmimo metu galiojusi redakcija) (toliau – ir Žemės naudojimo būdų turinio aprašas). Administracija bei Apskrities viršininkas, žinodami, kad Žemės sklype nėra galima namų statyba, apgavo pretendentę bei melagingai nurodė, kad Žemės sklypo naudojimo būdas yra gyvenamosios teritorijos ir komercinės paskirties objektų teritorijos. Administracija nėra pretendentei ar pareiškėjams pateikusi duomenų, jog pakeista žemės naudojimo paskirtis, o pareiškėjai nėra kreipęsi į Administraciją dėl žemės naudojimo paskirties pakeitimo. Viešajame registre įregistruoti duomenys, kad Žemės sklypas skirtas namų/pastatų statybai, nėra pakeisti ar panaikinti, todėl pretendentei ir pareiškėjams nekilo jokių abejonių, kad Žemės sklype negalima statyti pastatų ar namų. Sprendimas pretendentę tenkino, ir ji neturėjo pagrindo jį skųsti. Už žemės sklypą 8 metus buvo mokami mokesčiai valstybei, tikintis Žemės sklypu naudotis pagal jo paskirtį. Pareiškėjai per 2015-2017 m. sumokėjo 1 421 Eur mokesčių, tad akivaizdu, jog už kitokios paskirties žemės sklypą pareiškėjai būtų mokėję žymiai mažiau. Be to, pretendentei nebuvo suteikta galimybė nesutikti su Žemės sklypui taikomais apribojimais, atsisakyti priimti natūra Žemės sklypą, pasirinkti kitą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą, apskųsti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėjimo veiksmus iki Apskrities viršininko sprendimo priėmimo, skųsti Apskrities viršininko sprendimą, o pareiškėjams atimta teisė naudoti Žemės sklypą pagal tikslinę jo paskirtį. Pirkėjui atsisakius pirkti Žemės sklypą, kadangi Žemės sklype negalima namo statyba, pareiškėjai privalėjo sumokėti Pirkėjui 3 000 Eur baudą. Pareiškėjų vertinimu, dėl Apskrities viršininko ir Administracijos neteisėtų veiksmų buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai, ginami Lietuvos Respublikos Konstitucijos, naudoti Žemės sklypą pagal jo tikslinę paskirtį bei disponuoti turimu turtu pagal pareiškėjų valią, dėl ko pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Pareiškėjai turi tik tuščią lauką, kuriame nieko negalima daryti. Sužinoję, kad Žemės sklypas yra bevertis ir jo negalima parduoti, pareiškėjai patyrė sukrėtimą, labai išgyveno. Pareiškėjai yra sulaukę garbaus amžiaus, todėl atsiradusi nežinia dėl Žemės sklypo likimo visus suglumino, nes jie ir toliau privalės mokėti valstybei didelius mokesčius už mieste esantį žemės sklypą, o naudotis ar juo disponuoti – negalės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai vertina, jog dėl patirto sukrėtimo, išgyvenimo atsakingos institucijos turi sumokėti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjai teismo posėdyje palaikė V. K. atstovės išsakytus argumentus, papildomai paaiškino, kad gavę palikimą, jie nesidomėjo Žemės sklypo teisiniu statusu, sklypą išvalė, šienavo, po to nusprendė Žemės sklypą parduoti, ir tik tada sužinojo, kad jame nieko negalima statyti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 115-117, t.1) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime NŽT Utenos skyrius nurodė ir šios institucijos atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad nei pretendentė, nei pareiškėjai nuo Sprendimo priėmimo iki bylos iškėlimo teisme momento nekėlė pretenzijų dėl šio Sprendimo, su juo sutiko, Sprendimo projektą ir kitus su Žemės sklypo suformavimu susijusius dokumentus suderino ir pasirašė pretendentė. Sprendimo teisėtumas, jo priėmimo pagrįstumas ir nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas niekuomet nebuvo ginčijami. Nuosavybės teisės atkurtos teisėtai ir pagrįstai buvusioje žemėje, grąžinant Žemės sklypą natūroje, todėl tiek turtinė, tiek neturtinė žala pareiškėjams negalėjo atsirasti. Pareiškėjai nėra praradę nuosavybės teisių, jos yra nenuginčytos įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjai gali nevaržomai valdyti, naudoti ir disponuoti žemės sklypu. Pareiškėjai siekia pasipelnyti Lietuvos valstybės sąskaita, nes jokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai pareiškėjams nesukėlė žalos. Preliminarioji sutartis nebuvo registruota viešame registre, todėl ja remtis prieš trečiuosius asmenis negalima. Pareiškėjai jų nurodomą žalą patyrė ne dėl institucijos padarytų klaidų, o dėl pačių pareiškėjų neapdairiai sudarytos preliminariosios sutarties, kuri sudaryta tarp privačių asmenų, civilinės atsakomybės pagrindai šioje byloje nėra galimi. Nuosavybės teisių atkūrimo procese nebuvo vertinama, kokią veiklą pretendentas ketina vykdyti grąžinamame natūra žemės sklype. Pareiškėjai neprarado Žemės sklypo kaip nuosavybės teisių objekto, todėl nepatyrė jokios turtinės žalos, šį sklypą pareiškėjai gali laisvai ir nevaržomai parduoti ar juo naudotis patys. Pareiškėjai nepateikia jokių įrodymų, kad patyrė stresą, išgyvenimus ir pan., todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Atsakovės Utenos rajono savivaldybės atstovė Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu (b. l. 145-147, t.1) su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė ir šios institucijos atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad preliminarios sutarties pagrindu tarp privačių asmenų susiklostė sutartiniai santykiai, kurių atsiradimui ir pasibaigimui Administracija neturėjo jokios įtakos. Pareiškėjai ir toliau valdo Žemės sklypą, juo naudojasi ir gali disponuoti, todėl skunde nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėjai dėl institucijų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. AĮ-255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į turėtą žemę sąlygų“ (toliau- ir Įsakymas) buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, o pagrindinė Žemės sklypo naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis nustatyti pagal tuo metu galiojusio Bendrojo plano sprendinius. Žemės sklypas pateko į Utenos miesto teritorijos bendrojo plano 9 funkcinę zoną, kurioje galimos pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirtys bei naudojimo būdai: kitos paskirties žemės sklypai: visuomeninės paskirties teritorijos, gyvenamosios teritorijos (galima gyvenamoji statyba, jeigu leidžia higienos normos ir papildomi reglamentai), pramonės ir sandėliavimo teritorijos (galima numatoma veikla neturi daryti neigiamo poveikio greta esančioms gyvenamosioms teritorijoms), inžinerinės infrastruktūros teritorijos, teritorijos krašto apsaugos tikslams. Taigi, kitokia žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis, būdas, pobūdis negalėjo būti nustatyti, nes tik tokia paskirtis buvo galima pagal Utenos miesto teritorijos bendrąjį planą. Utenos miesto teritorijos bendrajame plane, kuris yra norminis teisės aktas ir galioja visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, veikiantiems toje teritorijoje, buvo aiškiai nurodyta, kad minėtoje 9 funkcinėje zonoje galima gyvenamoji statyba, jeigu leidžia higienos normos ir papildomi reglamentai. Šiai 9 funkcinei zonai galiojo 18 E specialusis reglamentas, kuris nustatė, kad reikalinga įvertinti apsaugos zonų ir juostų apribojimus, aplinkosauginius reikalavimus. Tuo metu galiojusios redakcijos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 82 punkte buvo įvirtinta, kokia veikla hidrometeorologijos stoties apsaugos zonoje yra draudžiama. Taigi, net ir atsakovei nepasiūlius formuojamam žemės sklypui nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas dėl hidrometeorologijos stoties apsaugos zonos, ši specialioji sąlyga Žemės sklypui galiojo savaime, nes Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos yra norminis teisės aktas, kuriuo privalo vadovautis visi asmenys, norintys vykdyti atitinkamą veiklą žemės sklypuose. Sprendime buvo pažymėta, kad jeigu pretendentė ketins vystyti kokią nors veiklą Žemės sklype, ji turės parengti detalųjį planą. O detalusis planas turi būti rengiamas pagal Utenos miesto teritorijos bendrąjį planą. Pareiškėjai turėjo visas teisines prielaidas įvertinti informaciją, pateiktą Utenos miesto teritorijos bendrajame plane, bei atitinkamai planuoti savo tolesnius veiksmus. Pareiškėjai neginčijo Įsakymo ir Sprendimo. Patys pareiškėjai pripažįsta, kad priimtas Sprendimas yra teisėtas, iš teisėtų institucijų veiksmų kažkokia žala negali kilti. Pareiškėjai žalą iš esmės kildina iš preliminariosios sutarties, kurią jie sudarė laisva valia, ir ši sudaryta sutartis niekaip nepatvirtina institucijų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjai teigia, jog patyrė sukrėtimą dėl to, kad sužinojo negalėsiantys parduoti Žemės sklypo, tačiau pareiškėjams ši teisė nėra suvaržyta, todėl neturtinė žala negali kilti. Pažymėjo, kad nuo 2020-01-01 pasikeitė teisinis reglamentavimas, neliko draudimo meteorologinėje bendrojoje zonoje statyti statinius, tik tokia statyba turi būti suderinta su meteorologine tarnyba.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės ir Utenos rajono savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjams turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jie patyrė dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo O. K. procese buvo parengtas natūra grąžinamo žemės sklypo planas Utenoje, (duomenys neskelbtini)., nustatyti žemės sklypo kadastro duomenys (b.l.137-139, t.1). Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. AĮ-255 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į turėtą žemę sąlygų“ buvo nustatytos O. K. nuosavybės teisių atkūrimui natūra suformuoto žemės sklypo ribos bei dydis, žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis, pasiūlytos šiam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos bei servitutai pagal Įsakymo priede pateikiamus duomenis (b.l.140-141, t.1). Įsakymo priede nurodytas Žemės sklypo plotas- 2694 kv.m, servitutai- kelio servitutas- teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas), plane pažymėtas indeksu S, kurio plotas 150 kv.m, taikomi nutarimo Nr.343 skirsniai- XXIX, XLIX,LII, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis (naudojimo būdas ir pobūdis) – kitos paskirties žemė, Gyvenamoji teritorija, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, komercinės paskirties objektų teritorijos, prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. kovo 4 d. įsakymu Nr.AĮ-125 Įsakymo priedas buvo papildytas, po žodžių „namų statybos“ įrašant „1347 kv.m“ ir po žodžių „objektų statybos“ įrašant „1347 kv.m“ (b.l.133, t.1).
Utenos apskrities viršininko administracijos 2010 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 13-29763 O. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į B., J. ir A. Č. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, ją grąžinant natūra, t. y. į 0,2694 ha ploto žemės sklypą, esantį Utenoje, (duomenys neskelbtini). (b. l. 61-62, t.1). Sprendimo 5 punkte nurodyta: taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimo Nr.343 skirsnius: VI, XXIX, XLIX, LII ir kelio servitutą- teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis daiktas)-turi užtikrinti gyventojų teisę prieiti prie Rašės upės 150 kv.m ploto apsaugos juosta, plane pažymėta indeksu „S“; Žemės sklypas yra kitos paskirties (naudojimo būdas- gyvenamoji teritorija, naudojimo pobūdis- mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, plotas - 0,1347 ha) ir (naudojimo būdas-komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdis- prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, plotas – 0,1347 ha); norint plėtoti veiklą šiame sklype, būtina parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka.
Po O. K. mirties ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjai paveldėjo po 1/5 dalį žemės sklypo, kurio plotas – 0,2694, esančio adresu: Utena, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ( 2014 m. gegužės 6 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas) (b. l. 63-76, t.1).
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. liepos 28 d. išraše nurodyta Žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis -kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis - mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, ir naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Šiame išraše nurodoma, kad Žemės sklypui nustatytas kelio servitutas bei specialiosios naudojimo sąlygos: elektros linijų apsaugos zonos, dirvožemio apsauga, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zonos, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos (b. l. 77-79, t.1).
2018 m. liepos 25 d. pareiškėjai ir Pirkėjas sudarė preliminarią Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį (toliau- ir Preliminarioji sutartis), kuria pareiškėjai įsipareigojo pirkėjui už 16 000 Eur parduoti Žemės sklypą. Sutarties sudarymo metu Pirkėjas pareiškėjams sumokėjo 3 000 Eur dydžio avansą. (b. l. 97-99).
Pareiškėjai 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į Savivaldybę, prašydami pateikti informaciją kokiu atstumu nuo Rašės upės Žemės sklype galima statyti gyvenamąjį namą bei ar jame apskritai gali būti statomas gyvenamasis namas. Prašymą pareiškėjai motyvavo tuo, kad Pirkėjas reikalavo užtikrinti, kad Žemės sklypą galės naudoti pagal jo paskirtį bei pateikti informaciją kokiu atstumu nuo Rašės upės galėtų būti statomas gyvenamasis namas (b. l. 80-81, t.1).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 53 straipsnio 2 dalis), ir kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime inter alia konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus.
Pareiškėjai prašo iš Utenos rajono savivaldybės ir Lietuvos valstybės priteisti 3 000 Eur turtinės atlyginimą. Atsiradusią turtinę žalą pareiškėjai kildina iš Apskrities viršininko administracijos (kurios teisių perėmėja yra NŽT) ir Administracijos veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese, o būtent: nurodytos institucijos, suformavę pretendentei nuosavybės teisių atkūrimui natūra Žemės sklypą bei priėmę Sprendimą į šį Žemės sklypą atkurti nuosavybės teises, nenurodė, jog Žemės sklypui taikomas Specialiųjų sąlygų XVIII skirsnis; atitinkamai šios specialiosios sąlygos nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Dėl minėtų atsakovų atstovų veiksmų nei pretendentė, nei pareiškėjai, paveldėjimo būdu įgiję Žemės sklypą, negalėjo žinoti, jog Žemės sklypui taikomi ir Specialiųjų sąlygų 82 punkte numatyti ribojimai, Preliminaria sutartimi prisiėmė įsipareigojimus, kurių negalėjo įvykdyti, todėl buvo priversti sumokėti baudą
Bylos medžiaga nustatyta, kad pretendentei Sprendimu nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos į žemės sklypą, esantį Utenos miesto teritorijoje. Byloje nėra ginčo, kad tiek Sprendimo priėmimo metu, tiek Preliminariosios sutarties sudarymo metu Žemės sklypas pateko į nustatytą meteorologinės stoties apsaugos zoną. Nei Įsakyme, nei Sprendime nebuvo nurodytos Sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, numatytos Specialiųjų sąlygų XVIII skirsnyje. Atitinkamai šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos nebuvo įregistruotos ir Nekilnojamojo turto registre. Ribojimai, taikomi Hidrometeorologijos stočių apsaugos zonose, buvo numatyti Specialiųjų sąlygų, galiojusių iki 2020-01-01, XVIII skirsnyje 82 punkte. Specialiųjų sąlygų 82.1 punkte buvo įtvirtinta, jog hidrometeorologijos stoties apsaugos zonoje draudžiama statyti pastatus ar įrenginius.
Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2020-01-01) buvo nustatyta, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos- tai įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir jame vykdomos konkrečios veiklos, žemės sklype esančių statinių, aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos poreikių. Žemės įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020-01-01) buvo nustatyta, kad kai formuojant naują žemės sklypą (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai), šiam žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, keičiami žemės sklypo kadastro duomenys. Žemės sklypo kadastro duomenys keičiami ir šių duomenų pakeitimai į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą įrašomi Vyriausybės patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagal Žemės įstatymo 22 straipsnio 10 dalį (redakcija, galiojusi iki 2020-01-01) tuo atveju, jeigu formuojant žemės sklypą (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai) jam taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nebuvo nurodytos ir (ar) įrašytos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą, šių žemės sklypo kadastro duomenų – žemės sklypo formavimo metu taikytinų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų – įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą organizuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vadovas. Taigi, ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktais buvo įtvirtina galimybė į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą (toliau- ir Registras) rašyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, kurios, nors ir galiojo žemės sklypo formavimo metu, tačiau tuo metu į šį registrą ir kadastrą neįrašytos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniai sprendimai dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nurodymo viešame registre nėra tie aktai, kurių pagrindu yra nustatomos specialiosios žemės sklypų naudojimo sąlygos ir tokiu aspektu neturi būti vertinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1995-492/2015, 2019 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-2212-520/2018 ir kt.). Atsižvelgus į nurodytąjį teisinį reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką, į tai, kad Žemės sklypui taikomi ribojimai nustatyti Vyriausybės nutarimu- Specialiųjų sąlygų 82 punktu, laikytina, kad šie ribojimai galioja nuo Žemės sklypo suformavimo momento.
Žemesnės instancijos teismas
Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato pareigą žemės savininkams laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjai, įgiję nuosavybėn Žemės sklypą paveldėjimo teisės pagrindu, taip pat įgijo pareigą Žemės sklypą naudoti nepažeisdami teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjai savo teisių pažeidimą, sukėlusį jiems turtinę ir neturtinę žalą, iš esmės sieja su galimybe Žemės sklypą naudoti pagal nustatytą jo paskirtį, pareiškėjų įvardijamą kaip galimybės Žemės sklype statyti gyvenamąjį namą nebuvimu, o žalos atsiradimo momentą- su Preliminariosios sutarties sudarymo bei baudos pagal ją sumokėjimo momentu.
Minėta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pagal administracinių teismų praktiką, teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos konkrečios pareigos, šių pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą teismų praktiką, priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-764-602/2019, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-631-525/2020 ir kt.). Be to, turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (2014 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1075/2014, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2801-662/2019 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjams jų nurodyta turtinė žala – 3000 Eurų- atsirado tada, kai jie pagal sudarytą Preliminarią sutartį Pirkėjui sumokėjo baudą. Preliminariosios sutarties 3.4. punkte buvo numatyta, jog pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu Žemės sklypas turi atitikti šios sutarties nuostatas, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (2014-07-28) duomenis, įregistruoto Žemės sklypo naudojimo būdą ir specialiąsias naudojimo sąlygas bei būti laisvas nuo bet kokių daiktinių teisių, trečiųjų asmenų teisių, teismo sprendimu ar kitos institucijos nutarimu pritaikyto arešto ar kitų apribojimų, kurie nėra nurodyti šioje sutartyje (b. l. 97-99, t.1). Pirkėjui 2018 m. rugsėjo 15 d. pareiškus pretenziją, kuria jis atsisakė pirkti žemė sklypą, pareiškėjai pirkėjui laisva valia sumokėjo 3 000 Eur baudą.
Pagal CK 6.165 straipsnio 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.
Preliminariosios sutarties 4.7 punktu šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu Pardavėjai pažeidžia šios sutarties sąlygas, vengia ar nepagrįstai atsisako sudaryti su Pirkėju pagrindinę sutartį, arba žemės sklypas tampa negalimu naudoti pagal paskirtį (naudojimo pobūdį), tai Pardavėjai įsipareigoja grąžinti Pirkėjui sumokėtą 3000 eurų avansą ir tokio paties dydžio baudą. Pareiškėjai patvirtino, kad jie Pirkėjui baudą sumokėjo pripažinę, jog pažeidė Preliminariosios sutarties 3.4 punktą, paaiškėjus, jog Žemės sklype negalima gyvenamoji statyba.
Pagal kasacinio teismo praktiką preliminarioji sutartis – tai ikisutartinių santykių stadijoje sudaromas organizacinio pobūdžio susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje; tai nėra susitarimas dėl konkrečių veiksmų (turinčių tam tikrą vertę savaime arba tokių, kuriais perduodama tam tikra vertybė) atlikimo; vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų yra tas, kad jos negalima reikalauti įvykdyti natūra, tačiau jos pažeidimo (nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį) atveju kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-11-06 nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2010-02-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2010; 2017-05-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017, 15 punktas).
CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Nagrinėjamu atveju Preliminariosios sutarties 3.4 punktu pareiškėjai iš esmės prisiėmė sau pareigą užtikrinti, kad Žemės sklypui taikomos tik VĮ Registrų centro 2014-07-28 duomenimis Nekilnojamojo turto registre ir kadastre įregistruotos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Teismo vertinimu, prisiimdami tokią pareigą, pareiškėjai turėjo būti itin atidūs, apdairūs ir rūpestingi ir prieš sudarydami šią sutartį patikrinti Žemės sklypo teisinį statusą, dėl kurio tariamasi. Kaip minėta, Žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, numatytos Specialiųjų sąlygų XVIII skirsnyje, nustatytos Vyriausybės nutarimu, nors ir neįregistruotos Registre, galiojo nuo Žemės sklypo suformavimo. Taigi, pareiškėjų teisių ir pareigų apimtis negalėjo pakisti dėl to, buvo šios specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašytos į Registrą ar ne, nes pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, buvo įtvirtina galimybė jas įrašyti į Registrą bet kuriuo metu. Pareiškėjai teigia, jog jiems negalėjo kilti jokių abejonių dėl Žemės sklypui taikomų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų baigtinio sąrašo, nes rėmėsi Sprendime įrašytais ir Registre įregistruotais duomenimis. Toks pareiškėjų argumentas laikytinas nepagrįstu. Sprendimo, kurio turinys pareiškėjams buvo žinomas (Sprendimą pareiškėjai pateikė teismui kartu su skundu) 5 punkte buvo nurodyta, kad norint plėtoti veiklą šiame Žemės sklype, būtina parengti detalųjį planą Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrųjų planų sprendiniai įgyvendinami, detalizuojant sprendinius žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentuose, detaliuosiuose planuose ar žemėtvarkos planavimo dokumentuose – žemės valdos projektuose. Žemės sklypas patenka į Utenos miesto teritoriją, todėl pareiškėjai, būdami apdairūs ir rūpestingi, prieš pasirašydami Preliminarią sutartį, galėjo ir privalėjo pasidomėti teritorijų planavimo dokumentų, galiojančių teritorijai, kurioje yra Žemės sklypas, sprendiniais. Pagal Bendrąjį planą Žemės sklypas pateko į Utenos miesto teritorijos bendrojo plano 9 funkcinę zoną, kurioje tarp kitų galimų pagrindinių tikslinių žemės naudojimo paskirčių bei naudojimo būdų įvardinti kitos paskirties žemės sklypai: gyvenamosios teritorijos (galima gyvenamoji statyba, jeigu leidžia higienos normos ir papildomi reglamentai), Bendrajame plane buvo nurodyta, kad minėtoje 9 funkcinėje zonoje galima gyvenamoji statyba, jeigu leidžia higienos normos ir papildomi reglamentai. Šiai 9 funkcinei zonai galiojo 18 E specialusis reglamentas, kuris nustatė, kad reikalinga įvertinti apsaugos zonų ir juostų apribojimus, aplinkosauginius reikalavimus. Utenos rajono savivaldybės taryba 2017-08-31 sprendimu Nr.TS-225 patvirtino Bendrojo plano keitimą (toliau- ir Bendrojo plano korektūra). Pagal Bendrojo plano korektūrą teritorijos, kurioje yra Žemės sklypas, tvarkymo režimas iš esmės nepasikeitė - Žemės sklypas pateko į 8 funkcinę zoną, kurioje tarp kitų galimų pagrindinių tikslinių žemės naudojimo paskirčių bei naudojimo būdų įvardinta kita paskirtis: vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos (jeigu leidžia higienos normos ir papildomi reglamentai), šiai funkcinei zonai taikomas specialusis reglamentas E – įvertinti apsaugos zonų, juostų ribojimus, aplinkosauginius reikalavimus. Bendrojo plano korektūros pagrindiniame brėžinyje raudona linija pažymėtos ir meteorologinės stoties apsaugos zonos ribos. Taigi, tiek Įsakymo bei Sprendimo priėmimo metu, tiek Preliminariosios sutarties sudarymo metu pagal Bendrojo plano sprendinius Žemės sklype gyvenamoji statyba galėjo būti galima tik tuo atveju, jeigu jos nebūtų riboję apsaugos zonoms keliami reikalavimai. Nagrinėjamu atveju gyvenamoji statyba Žemės sklype nebuvo galima dėl meteorologinės stoties apsaugos zonai nustatytų ribojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad Bendrojo plano korektūros priėmimo metu pareiškėjai jau buvo Žemės sklypo savininkai, Bendrojo plano korektūros procedūros buvo viešinamos, pareiškėjai galėjo dalyvauti jo svarstyme, teikti pastabas dėl sprendinių, tačiau to nedarė. Be to, patvirtintas Bendrasis planas yra viešai paskelbtas, su jo sprendiniais pareiškėjai galėjo ir gali bet kuriuo momentu susipažinti, o tuo atveju, jeigu Bendrojo plano sprendiniai pareiškėjams nebūtų buvę aiškūs- kreiptis papildomos informacijos į Administraciją. Tačiau pareiškėjai dėl gyvenamojo namo statybos galimybės Žemės sklype į Administraciją kreipėsi tik po Preliminariosios sutarties sudarymo. Šis faktas iš dalies paneigia pareiškėjų nurodytą aplinkybę, jog jie buvo įsitikinę statybos Žemės sklype galimybe, nes toks kreipimasis, rengiantis parduoti Žemės sklypą, nėra logiškas, tokia pareiga pareiškėjams nebuvo nustatyta ir Preliminariąja sutartimi.
Remdamasis aukščiau išdėstytais motyvais, teismas sprendžia, kad pareiškėjai, būdami nepakankamai apdairūs ir rūpestingi, laisva valia ir savo rizika Preliminariąja sutartimi prisiėmė pareigą, kurios, kaip teigia pareiškėjai, neįvykdę sumokėjo netesybas- 3000 eurų baudą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad civilinei atsakomybei pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį taikyti yra būtini du teisiškai reikšmingi faktai: 1) preliminariosios sutarties šalies atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį; 2) atsisakymas ar vengimas sudaryti pagrindinę sutartį turi būti nepagrįstas. Pažymėjo, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – preliminariosios sutarties šalies atsakomybei atsirasti nepakanka nustatyti, jog kita šalis atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Galimos tokios situacijos, kai viena preliminariosios sutarties šalis atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau toks jos elgesys yra nulemtas objektyvių – nuo jos valios nepriklausančių – priežasčių (kitos preliminariosios sutarties šalies neteisėti veiksmai, faktinės aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos nėra prisiėmusi sutarties šalis, ir pan.), – tokiais atvejais, nors ir egzistuoja pirminė sąlyga, nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Civilinė atsakomybė, kylanti nevykdant preliminariosios sutarties, yra grindžiama kalte, t. y. pagrindas taikyti civilinę atsakomybę yra tik tada, jeigu šalis ne tik pažeidė preliminariąją sutartį, kaip tokio pobūdžio sutarties pažeidimas suprantamas pagal CK 6.165 straipsnio 4 dalį, bet ir egzistuoja jos kaltė dėl sutarties pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-11-469/2020). Nagrinėjamojoje byloje teismas neturi pagrindo vertinti, ar pareiškėjams pagal Preliminariosios sutarties sąlygas galėjo kilti civilinė atsakomybė, ar ne, tačiau pareiškėjams savo civilinę atsakomybę pagal Preliminarią sutartį pripažinus ir laisva valia ( be ginčo) sumokėjus netesybas, remiantis aukščiau nurodyta Aukščiausiojo Teismo praktika, laikytina, kad pareiškėjai pripažino, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta būtent dėl jų kaltės, o ne dėl nuo jų valios nepriklausančių veiksnių. Teismas konstatuoja, kad turtinė žala pareiškėjams kilo dėl jų pačių valinių veiksmų, sudarant Preliminarią sutartį, o ne dėl atsakovų atstovų veiksmų, Įsakymu nepasiūlius bei Sprendime neįrašius Žemės sklypui taikytinų specialiųjų sąlygų, numatytų Specialiųjų sąlygų XVIII skirsnyje. Todėl sprendžia, kad nėra įrodytas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodytos Administracijos bei NŽT Utenos skyriaus veikos ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos. Nesant vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, priteisti turtinę žalą pareiškėjams nėra pagrindo.
Pareiškėjai taip pat prašo iš atsakovų priteisti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.). CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).
Pareiškėjai patirta neturtine žala įvardina tai, kad jie daug metų turėjo mokėti per didelius žemės mokesčius, apskaičiuotus nuo Žemės sklypo vertės, atsižvelgus į pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, pareiškėjai negalėjo Žemės sklypo naudoti pagal paskirtį, negalėjo juo disponuoti. Pareiškėjai, tik ketindami parduoti žemės sklypą sužinoję, kad jam taikomi tokie dideli apribojimai, patyrė didelį stresą, nežinomybės būseną, išgyvenimus, tai lėmė ir jų sveikatos pablogėjimą. Atsakovų atstovai nuosavybės teisių atkūrimo procese nuslėpė nuo pretendentės informaciją apie Žemės sklypui visus taikomus ribojimus ir ją apgavo. Pretendentė nebūtų pasirinkusi šio žemės sklypo, jeigu jai būtų buvusi pateikta visa informacija apie Žemės sklypui taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas.
Teismas pažymi, kad Sprendimu O. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, ją grąžinant natūra, t.y. buvusios žemėnaudos vietoje. Nuosavybės teisių atkūrimo metu teritorijoje, kurioje buvo formuojamas Žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui natūra, jau galiojo Bendrojo plano sprendiniai, buvo nustatyta meteorologinės stoties apsaugos zona. Kaip minėta, Bendrojo plano sprendiniai yra viešai skelbiami, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pretendentė buvo apgauta, atitinkamiems viešojo administravimo subjektams nuslėpus Žemės sklypui taikytinus ribojimus. Pretendentė su jai grąžinto natūra Žemės sklypo duomenimis sutiko, nei Įsakymo, nei Sprendimo neginčijo. Byloje nepateikta jokių duomenų, kad pretendentė O. K., būdama Žemės sklypo savininke iki jos mirties apie trejus metus, ir pagal pareiškėjų teismui pateiktus paaiškinimus, būdama veikli ir sveiko proto, būtų pareiškusi kokias nors pretenzijas dėl naudojimosi Žemės sklypu ribojimų ar dėl mokamų žemės mokesčių. Pareiškėjai, paveldėjimo būdu įgiję nuosavybės teisę į Žemės sklypą, neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo pats perleidėjas, todėl pareiškėjų argumentai, susiję su galimybe atsisakyti pretendentei grąžinamo natūra žemės sklypo atmestini kaip nepagrįsti. Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, kad jie būtų galėję pasinaudoti teise atsisakyti palikimo, jeigu Sprendime būtų buvę įrašytos visos Žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Tokį savo argumentą pareiškėjai grindžia tik hipotetinėmis prielaidomis. Kaip konstatuota šiame sprendime, galiojant viešai paskelbtam Bendrajam planui, pareiškėjai turėjo žinoti Žemės sklypui taikomą režimą bei visus ribojimus, o esant neaiškumams- visas galimybes juos išsiaiškinti, ir jie apsisprendė palikimą priimti, nei palikimo priėmimo metu nei po jo priėmimo ketverius metus iki pat Preliminariosios sutarties sudarymo šiomis aplinkybėmis nesidomėjo dėl savo pačių nerūpestingumo. Nusprendę priimti palikimą – Žemės sklypą, pareiškėjai šį turtą paveldėjo su visais jam taikomais apribojimais. Pareiškėjų argumentą, kad jie keletą metų negalėjo naudotis Žemės sklypu pagal jo paskirtį, paneigia pačių pareiškėjų pateikti paaiškinimai, kad jie, įgiję Žemės sklypą nuosavybės teise, niekuomet neturėjo siekio tame sklype vykdyti kokius nors statybos darbus, o buvo nusprendę šį žemės sklypą parduoti. Pažymėtina ir tai, kad pagal nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitusį teisinį reglamentavimą (įsigaliojusio Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 115 straipsnio 2-4 dalis) statinių statyba bendrojoje meteorologinių stebėjimų aikštelės apsaugos zonoje iš esmės nėra draudžiama. Nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjų argumentas, kad jie negalėjo Žemės sklypu disponuoti, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina tik aplinkybę, kad pareiškėjams nepavyko Žemės sklypo parduoti pagal Preliminariojoje sutartyje numatytas sąlygas, tačiau nepatvirtina, kad disponavimo šiuo žemės sklypu teisė pareiškėjams kokiu nors būdu būtų apribota. Pareiškėjai taip pat nurodo patyrę didelį stresą, nežinomybės būseną, išgyvenimus, tai lėmė ir jų sveikatos pablogėjimą, tačiau jokių įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jiems masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė. Be to, įvertinęs pačių pareiškėjų nurodytą neturtinės žalos atsiradimo momentą, nuo pareiškėjų neteisėtais įvardintų atsakovų atstovų veiksmų nutolusį 8-10 metų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų patirti išgyvenimai priežastiniu ryšiu susiję ne su atsakovų atstovų galimai neteisėtais veiksmais, o su pareiškėjų nepavykusiu bandymu parduoti Žemės sklypą Preliminarioje sutartyje numatytu laiku bei šioje sutartyje numatytomis sąlygomis. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytas pats neturtinės žalos atsiradimo faktas, taip pat neįrodytas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjų nurodomų patirtų išgyvenimų ir neteisėtais įvadintų atsakovų atstovų veiksmų. Nesant visų būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, priteisti neturtinę žalą pareiškėjams nėra pagrindo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjų skundą atmeta kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
pareiškėjų V. K., V. Z., V. K., Z. S., P. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.