- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- A-1317-438/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03075-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 93–97), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 900 Eur neturtinę žalą.Nurodė, kad 2016 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 399 netinkamai buvo atlikti tarakonų naikinimo darbai. Darbų atlikimo metu pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti, tačiau grįžus teko valyti cheminių medžiagų likučius be jokių apsaugos priemonių, dėl ko visi kameroje buvę asmenys pasijuto blogai ir paprašius buvo perkelti į kitą kamerą. Pareiškėjas bijojo valgyti kameroje buvusį maistą, todėl teko jį išmesti, taip pat turėjo išsiskalbti visus drabužius. Lukiškių TI-K pareiškėjo drabužių be eilės neišskalbė. Į pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K neatsakė, tiesiog persiuntė jį nagrinėti įmonei, atlikusiai tarakonų naikinimo darbus, kuri konstatavo, kad darbai atlikti tinkamai. Šias išvadas paneigia Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma, kurioje aiškiai nurodyta, kad tarakonų naikinimo darbai buvo atlikti netinkamai. Dėl skundų rašymo tiek prieš pareiškėją, tiek prieš kitus asmenis buvo imtasi represinių priemonių, jie buvo iškelti į teisės aktų reikalavimų neatitinkančią kamerą Nr. 404. Šias aplinkybes patvirtina prie skundo pridedamas Lukiškių TI-K raštas. Pareiškėjo nuomone, netinkamas tarakonų naikinimo darbų atlikimas gali būti prilygintas kankinimui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, be to, buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, pareiškėjas jautė įtampą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, iš jo buvo tyčiojamasi. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 20–23, 105) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,80 Eur išlaidas.Paaiškino, kad licencijuota UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2016 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 399 atliko profilaktinius aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinsekcijos) darbus Dezinsekcijai buvo naudojamas Lietuvos Respublikoje įteisintas biocidininis produktas Tetracip Zapi, skirtas ropojančių ir skraidančių vabzdžių naikinimui gyvenamosiose ir visuomeninėse patalpose. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 24-9256 patvirtintus sanitarinius reikalavimus, prieš atliekant dezinsekciją, nuteistieji apie tai informuojami pasirašytinai, turi iš patalpos išsinešti maistą, indus, asmens higienos priemones, išplauti grindis, nuvalyti dulkes, išjungti elektros prietaisus iš elektros tinklo. Vilniaus visuomenes sveikatos centras atliko patikrinimą dėl 2016 m. sausio 28 d. aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų ir nustatė tam tikrus trūkumus, kuriuos Lukiškių TI-K pašalino, t. y. paskyrė asmenį, atsakingą už graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų organizavimą, pareikalavo atmintinės, kaip turi būti paruoštos patalpos prieš vykdant šiuos darbus, parengė tvarką, kaip turi būti užtikrinama asmeninių daiktų ir maisto produktų apsauga, kaip apdorojami paviršiai po naikinimo darbų atlikimo. Teigė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 75 eurų neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymo atlyginti patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas netenkino (b. l. 127–131).Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnių nuostatomis.Pažymėjo, kad profilaktinę dezinfekciją, graužikų ir nariuotakojų, galinčių pernešti užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, stebėjimą ir naikinimą laisvės atėmimo vietose reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtintas Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas). Nustatyta, kad tarakonų naikinimo darbus ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pagal 2015 m. gruodžio 30 d. sudarytą sutartį Nr. 575 atliko licencijuota įmonė UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Atlikęs operatyviąją sveikatos saugos kontrolę, Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. vasario 26 d. patikrinimo aktuose Nr. 13(13.3)-PA253 ir Nr. 13(13.3)-PA254 konstatavo, kad 2016 m. sausio 28 d. nuo 12.00 iki 12.30 val. profilaktiniai aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinsekcijos) darbai Lukiškių TI-K kameroje atlikti pažeidžiant Tvarkos aprašo 9 punktą, be to, Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, kaip buvo laikomasi 22 punkto, II priedo 1.2 ir 2.2 punktų reikalavimų.Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti teismui visus su pareiškėjo keliamu ginču susijusius duomenis. Kita vertus, kaip ir Visuomenės sveikatos centrui, teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad 2016 m. sausio 28 d. nuo 12.00 iki 12.30 val. kameroje Nr. 399 atliekant profilaktinius aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinsekcijos) darbus buvo laikomasi Tvarkos aprašo 22 punkto, II priedo 1.2 ir 1.4 punktų bei II priedo 2.1 ir 2.2 punktų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K neapsaugojo jo turimų maisto produktų, drabužių, neišvalė kameroje esančių objektų paviršių, neišvėdino kameros. Atsižvelgdamas į tai, kad teismui nėra pateikti šiuos pareiškėjo argumentus paneigiantys duomenys, teismas konstatavo, kad nariuotakojų naikinimo darbai 2016 m. sausio 28 d. atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kas galėjo sąlygoti neigiamus padarinius pareiškėjui. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog nariuotakojų naikinimo darbai buvo atlikti naudojant žmogaus sveikatai kenksmingas chemines medžiagas, yra nepagrįsti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad dezinsekcijai buvo naudojamas Lietuvos Respublikoje įteisintas biocidininis produktas Tetracip Zapi, skirtas ropojančių ir skraidančių vabzdžių naikinimui gyvenamosiose ir visuomeninėse patalpose.Teismas taip pat kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl sąmoningo baudimo, siekiant sustabdyti pareiškėją nuo skundų rašymo. Pats pareiškėjas patvirtino, kad po 2016 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 399 atliktų nariuotakojų naikinimo darbų, visi joje buvę asmenys blogai pasijuto, todėl pačių prašymu buvo perkelti į kitą kamerą. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K turėjo užtikrinti nuteistųjų teises į saugias kalinimo sąlygas, todėl teisėtai perkėlė į kitą kamerą. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K privalėjo laikytis teisės aktuose nustatytų izoliavimo reikalavimų. Be to, visuotinai žinoma, kad įstaiga yra perpildyta, todėl dėl laisvų kamerų stygiaus, asmenys galėjo būti perkelti į prastesnės būklės kamerą, tačiau tai negali būti pripažįstama kaip sąmoningas baudimas. Be kita ko, į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento 2016 m. gegužės 3 d. raštas patvirtino, kad triukšmo lygis ir dulkių koncentracija kamerose Nr. 404 ir Nr. 399 neviršijo teisės aktuose nustatytų ribinių verčių. Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl netinkamai atliktų nariuotakojų naikinimo darbų jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą ir pan. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo fizinė sveikatos būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Byloje nebuvo duomenų, kad nariuotakojų naikinimo darbai kameroje būtų atlikti netinkamai sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti pareiškėjo orumą.Teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio nuostatas ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K neįrodė, kad atliekant nariuotakojų naikinimo darbus kameroje Nr. 399 buvo laikytasi Tvarkos aprašo 22 punkto (patalpos, atlikus nariuotakojų naikinimo darbus, turi būti vėdinamos ne trumpiau kaip 2 valandas, jeigu dezinsekcijos priemonės naudojimo instrukcijoje nenurodyta kitaip), II priedo 1.2 (paslaugos gavėjas prieš atliekant nariuotakojų naikinimą turi: sudėti maistą į sandariai uždaromus šaldytuvus, indus, maišelius arba išnešti į kitas patalpa) ir 1.4 (iš spintų ir spintelių, lentynų išimti daiktus ir atlaisvinti vietą po jomis) punktų bei II priedo 2.1 (po nariuotakojų naikinimo paslaugos gavėjas turi: patalpomis naudotis tik gerai jas išvėdinus) ir 2.2 (visus apdorotus paviršius, kurie tiesiogiai liečiasi su maistu ir (ar) žmogaus oda, po dezinsekcijos ekspozicijos nuplauti šarminiais plovikliais) punktų reikalavimų, įvertinęs, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, teismas konstatavo, kad R. P. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 75 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 75 Eur sumą laikė kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K prašymas priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas. Atsiliepimai į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninėmis ryšių priemonėmis. Vadinasi, Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių kopijų, už kurias galėtų reikalauti atlyginti patirtas išlaidas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.
III.
Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir patenkinti skundą (b. l. 136–138). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į patikslintame skunde nurodytas sąmoningo baudimo aplinkybes ir jų apskritai nenagrinėjo. Teigia, kad sprendime surašytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Nurodo, kad po Seimo kontrolieriaus atlikto tyrimo ir nustatytų pažeidimų buvo vykdomas pokalbis su Lukiškių TI-K darbuotojais, po kurio skirta bauda dezinsekciją atlikusiai įmonei bei paskirtas atsakingas už dezinsekciją Lukiškių TI-K darbuotojas. Supykę pareigūnai 2016 m. vasario 24 d. nusprendė iškeldinti visus asmenis iš kameros Nr. 399 tam, kad parodytų, kas būna, kai rašomi skundai. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas pateko į kamerą Nr. 404, kurioje buvo netinkamos sąlygos. Teismas nenustatė, kokį poveikį turi cheminė medžiaga Tetracip, patekusi į žmogaus organizmą. Be to, nors asmenys pasijuto blogai 2016 m. sausio 28 d., į kitą kamerą buvo pervesti 2016 m. vasario 24 d.Teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti žmones, kurie buvo iškeldinti iš kameros Nr. 399 ir perkelti į kamerą Nr. 404, nors tai parodytų pareigūnų veiksmus. Be to, teismas nenustatė kameros Nr. 404 dydžio, laikomų asmenų skaičiaus. Teismas taip pat sudarė sunkumus teikiant patikslintą skundą, nes prašė pagrįsti turtinę žalą.Teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nenustatė aplinkybių dėl aliarmo mygtukų, nors pareiškėjas nurodė, kaip jam tai kenkė. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 153–157). Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 166–169).Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui R. P. atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, žala kilo dėl to, kad Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kameroje Nr. 399 2016 m. sausio 28 d. buvo netinkamai atlikta dezinsekcija: dėl po dezinsekcijos likusių cheminių medžiagų kilo neigiamas poveikis pareiškėjo sveikatai ir kameroje likusiems daiktams (maisto produktams). Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 75 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju nariuotakojų naikinimo darbai 2016 m. sausio 28 d. buvo atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kas galėjo sąlygoti neigiamus padarinius pareiškėjui. Taigi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino tinkamo dezinsekcijos darbų atlikimo, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga.Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo įvertinti ir tai, kokį poveikį turi cheminė medžiaga Tetracip žmogaus organizmui, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kuris šiuos subjektyvius ir jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintus teiginius, jog nariuotakojų naikinimo darbai buvo atlikti naudojant žmogaus sveikatai kenksmingas chemines medžiagas, laikė nepagrįstais. Pažymėtina, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, tikrindamas 2016 m. sausio 28 kameroje Nr. 399 atliktus aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinsekcijos) darbus, pažeidimų dėl dezinsekcijai naudotų priemonių nenustatė (2016 m. vasario 26 d. patikrinimo aktai Nr. 13(13.3)-PA253, Nr. 13(13.3)-PA254, b. l. 35–42).Taip pat nėra pagrindo laikyti pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginį, kad jis iš kameros Nr. 399, kurioje buvo atlikta dezinsekcija, į kitą kamerą buvo perkeltas tik 2016 m. vasario 24 d. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas savo skunde buvo patvirtinęs, jog pasijutus blogai, pareiškėjo ir kitų kameroje Nr. 399 laikytų asmenų prašymą perkelti į kitą kamerą pareigūnai tenkino ir perkėlė juos į laikino sulaikymo kamerą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl sąmoningo baudimo, perkeliant jį į kamerą Nr. 404, laikytini nepagrįstais. Kaip minėta, pats pareiškėjas, kaip matyti iš jo paaiškinimų skunde, pageidavo būti perkeltas iš kameros Nr. 399. Pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nurodo, kad į kamerą Nr. 404 buvo perkelti visi kameroje Nr. 399 laikyti asmenys. Iš į bylą pateiktų pareiškėjo skundų matyti, kad dėl 2016 m. sausio 28 d. vykusios dezinsekcijos pareiškėjas skundėsi iškart (2016 m. sausio 29 d. skundą teikė Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, b. l. 15). O į kamerą Nr. 404 pareiškėjas buvo perkeltas tik 2016 m. vasario 24 d. Pareiškėjo subjektyvus vertinimas, kad ne tik pareiškėją, bet visus kameroje Nr. 399 laikytus asmenis į kamerą Nr. 404 pareigūnai perkėlė supykę būtent dėl pareiškėjo rašomų skundų, nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra ginčo, kad visi kameroje Nr. 399 laikyti asmenys po atliktų tarakonų naikinimo darbų buvo iškeldinti iš šios kameros. Todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir nustatyti, kokie būtent asmenys buvo laikyti kameroje Nr. 399, šiuo atveju nebuvo pagrindo. Be to, pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013). Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti kameros Nr. 404 sąlygas (dėl asmenų šioje kameroje skaičiaus, jos ploto, aliarmo mygtuko neįrengimo). Atkreiptinas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia būtent pareiškėjo skundo dalykas ir pagrindas. Taigi būtent paties pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, jo teigimu, lėmusios žalos atsiradimą, nulėmė pirmosios instancijos teismo nagrinėjamų aplinkybių apimtį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti žalą siejo būtent su dezinsekcija, atlikta Lukiškių TI-K kameroje Nr. 399.Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad netinkamai atliktais nariuotakojų naikinimo darbais pareiškėjo kameroje Nr. 399. Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.Pabrėžtina, jog pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kad dėl susidariusios padėties jis turėjo nervintis, kreiptis į psichologus, skirti laiką skundų rašymui, taip pat tai, kad nėra duomenų, jog nustatytas pažeidimas būtų padaręs negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 75 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.