Vilniaus apygardos teismo sprendimas

atsakovo Nacionalinės Žemęs tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) atstovui A. A.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, patikslintą ieškinį atsakovams: Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, T. S., B. G. J., V. C., N. R. C., trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloe V. J. dėl restitucijos taikymo įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus NŽT sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažinus sandorius bei turto perdavimo–priėmimo aktus negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

4. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2014 04 07 nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 06 18 nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 11 28 sprendimo dalį dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo panaikino ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 06 18 nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 11 28 sprendimo dalis paliko nepakeistas.

5. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iš naujo būtina vertinti ar pradiniu ieškiniu pasirinktas restitucijos būdas (piniginiu ekvivalentu) visiškai apgina viešąjį (valstybės) interesą, ar nustatyta gražinto atsakovui nekilnojamojo turto vertė atitinka tikrąją turto vertę, būtina svarstyti klausimą dėl restitucijos taikymo natūra, spręsti dėl žemę įgijusių asmenų sąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas Konstatuoja:

33. Byloje sprendžiamas ginčas dėl restitucijos taikymo visų instancijų teismams, patenkinus prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį, panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, atkurtos atsakovo nuosavybės teisės į žemę bei pripažinus negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis.

35. Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į CK 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo.

36. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti, netaikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – išvengti, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 05 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2013 06 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

37. Byloje nustatytos toliau įvardijamos faktinės aplinkybės. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais byloje nustatytos faktinės aplinkybės (prejudiciniai faktai), kurių remiantis CPK 182 straipsnio 2 punktu nereikia įrodinėti iš naujo.

42. Kasacinis teismas panaikindamas bylą dėl netinkamai pritaikytos restitucijos ir gražindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nurodė, kad teismai, procesiniuose sprendimuose išdėstytais motyvais pagrįstai tenkino ieškinio reikalavimus panaikinti administracinius aktus ir pripažinti sandorius negaliojančiais, tačiau, tai pripažinę ir spręsdami dėl negaliojančių sandorių padarinių, nenagrinėjo bei neįvertino, ar prokuroro pasirinktas restitucijos būdas visiškai apgina viešąjį (valstybės) interesą, nes neteisėtai grąžintos ir parduotos žemės vertė gali būti daug didesnė, negu nurodyta pripažintose negaliojančiomis sutartyse, o priteistos 50 000 Lt sumos išieškojimas iš kitoje valstybėje gyvenančio T. S. gali būti teisine prasme suvaržytas ar netgi negalimas. Dėl to teismai, spręsdami dėl negaliojančių sandorių padarinių, turėjo svarstyti ir spręsti, ar nėra juridinio pagrindo atkurti žemės teisinį statusą, buvusį iki neteisėtų administracinių aktų priėmimo, t. y. taikyti restituciją natūra ir grąžinti neteisėtais sandoriais perleistą žemę valstybei. Teisėjų kolegija nesutiko su teismų išvadomis, jog byloje nėra duomenų dėl pagal neteisėtus sandorius įgijusių žemę asmenų nesąžiningumo.

43. Teismas sprendžia, kad asmenų sudariusių panaikintus sandorius dėl ginčo sklypo V. ir R. C. ir B. G. J., už kurį, jam esant nepilnamečiui (sandorių sudarymo metu jam tebuvo 7 metai), veikė jo tėvas V. J., kuris tuo pačiu buvo atsakovo T. S. įgaliotinis, pasirašęs pirkimo pardavimo su V. ir R. C. T. S. vardu ir T. S. veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais dėl toliau įvardijamų byloje nustatytų faktinių aplinkybių, į kurias minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį kasacinis teismas. Tai aplinkybės, kad ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį V. J., kaip pardavėjo T. S. įgaliotas asmuo su pirkėju V. C. sudarė 2009 04 17, o nepraėjus nei dviem mėnesiams, 2009 06 02 V. J., veikdamas kaip savo mažamečio sūnaus įstatyminis atstovas, pirkėjo vardu pasirašė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią, mažamečio sūnaus vardu pirko ginčo sklypą už tą pačią 50 000 Lt kainą iš V. ir R. C., šios aplinkybės, leidžia teigti, jog labiau tikėtina, kad V. ir R. C. neturėjo intereso įsigyti ginčo sklypo, o dvi šios dvi pirkimo pardavimo sutartys buvo inicijuotos V. J. dėl to, kad būdamas T. S. atstovu jis negalėjo pats su savimi, kaip nepilnamečio B. G. J. atstovu, sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties tiesiogiai, todėl buvo sudarytas tarpinis pirkimo pardavimo sandoris. Ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu B. G. J. yra sulaukęs pilnametystės, nepašalina aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu, jo įstatyminis atstovas jo vardu sudarydamas panaikintą ginčo sandorius (pirkimo – pardavimo sutartis ir turto priėmimo perdavimo aktą) veikė nesąžiningai ir kad minėtais sandoriais buvo perleistas turtas įgytas neteisėtai pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas. Šiuo atveju remiantis bendruoju teisiniuose santykiuose taikomu principu, kad kai asmuo veikia per įgaliotą atstovą laikoma, kad jis veikia pats, o jo veiksmų teisėtumas ir sąžiningumas vertinami pagal jo atstovo (šiuo atveju atstovo pagal įstatymą) veiksmų teisėtumą ir sąžiningumą.

44. Atmestini ir atsakovų teiginiai neva restitucija netaikytina arba ją pritaikius atsakovui turėtų būti priteisiama 76 200 Eur kompensacija, pagal dabartinę turto vertę, nes dėl ilgai, net 11 metų trukusių ginčų nagrinėjimo teismuose atsakovui nekliudant naudotis ginčo sklypo dalimi, sklypo vertė yra žymiai išaugusi, kad atsakovas B. G. J. ir jo tėvas ir įstatyminis atstovas V. J. visą laiką mokėjo žemės mokesčius.

45. Atsakovo atžvilgiu netaikytina ir EŽTT praktika, kuria rėmėsi atstovas, kurioje nurodoma, kad ilgą laiką egzistuojanti sisteminė situacija, kurią valstybės institucijos toleruoja, yra pripažįstama teisėtų lūkesčių šaltiniu, nepaisant to, ar tokia situacija atitinka įtvirtintą teisinį reguliavimą. Nes atsakovo įstatyminiam atstovui buvo žinoma, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais sandoriai, kuriais įgytos nuosavybės teisės yra panaikinti ir toliau mokėdamas žemės mokesčius bei netrukdomai naudodamasis ginčo sklypu veikė savo rizika.

46. Be to, ginčo nagrinėjimas užtruko dėl to, kad būtent atsakovo įstatyminis atstovas ir tuo pačiu atsakovo T. S. įgaliotinis V. J., po to kai kasacinis teismas bylos dalį dėl restitucijos taikymo gražinimo nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui inicijavo visą eilę teisminių procesų, dėl kurių jam pačiam prašant nagrinėjamoji byla buvo stabdoma eilę kartų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teisės taikymo aspektu byloje kasatoriaus pateiktus įrodymus, kasatoriaus argumentus dėl dalies turto priklausymo jo motinai laikė nepagrįstais, sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis, kad byloje nėra duomenų, jog nuosavybės teisės ginčijamais aktais buvo atkurtos ir į buvusiems savininkams S. M. ir M. A. M.-S. iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą, nes atsakovas tokių duomenų nepateikė ir pažymėjo, kad tokio pobūdžio juridiniams faktams nustatyti yra taikoma atskira procedūra. Redamasis tuo kaip jau minėta T. S. įgaliotas atstovas jo vardu buvo pateikęs eilę prašymų stabdyti bylos nagrinėjimą ryšium su jo inicijuotais toliau įvardijamais procesais.

47. 2014 07 15 T. S. kreipėsi į Trakų apylinkės teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė dalį - 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini), nurodęs, kad nustačius minėtą faktą, teismo sprendimas sukels jam jo siekiamas civilines teisines pasekmes, nes nustačius tokį faktą jis turėtų reikšmės nagrinėjant šią bylą, kurioje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo, nes būtų pagrindas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu šios bylos dalyje, kurioje nuosavybės teisių atkūrimas T. S. pripažintas neteisėtu. Tačiau Trakų rajono apylinkės teismas 2014 09 09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2435-424/2014 atsisakė priimti šį T. S. pareiškimą (žr. T. 5,b.l. 155), nurodęs, kad prašomu nustatyti faktu, pareiškėjas siekia ne civilinių, bet procesinių teisų ir konstatavęs, kad prašomas nustatyti faktas, nesukurs pareiškėjui teisinių padarinių. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs T. S. atskirąjį skundą 2015 01 25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-386-656/2015 (žr. t.5, b.l. 157-159) minėtą Trakų apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą, be kita ko apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog T. S. yra praleidęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą iki 2001 12 31 prašymams dėl nuosavybės atkūrimo paduoti bei terminą iki 2003 12 31 pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams, numatytą minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, todėl net ir nustačius juridinį faktą. Todėl net ir nustačius pareiškėjo prašomą juridinį faktą ir teismo procesinį sprendimą byloje pateikus kaip įrodymą, šis įrodymas pareiškėjo nurodytoje byloje civilinių teisių ir pareigų nesukurtų. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad nustatyto juridinio fakto pagrindu galėtų būti taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai pripažinti neteisėtais, todėl net ir nustačius pareiškėjo prašomą juridinį faktą, jis įtakos restitucijos taikymui pareiškėjo nurodytoje byloje neturėtų. Taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad juridinis faktas galimai turėtų įtakos atnaujinant civilinę bylą jau išnagrinėtoje bylos dalyje, nes byloje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui į buvusio savininko D. M. valdytą žemę pagal institucijai pateiktus dokumentus. Dėl minėtos Vilniaus apygardos teismo nutarties atsakovas T. S. buvo padavęs kasacinį skundą, CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintais kasacijos pagrindais kuriame nurodė, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kurį Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015 02 04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-386-656/2015 atsisakė priimti. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegija, priėjo išvados, jog kasacinio skundo argumentai tokių skundo teiginių nepatvirtina, nes kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

48. 2015 04 16 T. S. pakartotinai pateikė prašymą Trakų apylinkės teismui nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė dalį - 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini). Tuokart pareiškėjas, nurodė kitokį prašymo nustatyti juridinį faktą, tikslą, kad nustatytas juridinis faktas turėtų juridinę reikšmę siekiant atkurti nuosavybės teises į 34,47 ha (duomenys neskelbtini) ežerą. Teismas iš pareiškimo turinio nustatęs, kad pareiškėjui, pagal jo pateiktus prašymus, buvo atkurtos nuosavybės teisės į 65 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežerą, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatęs, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama ši byla pagal prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį dėl restitucijos taikymo panaikinus administracinius aktus dėl nuosavybės teisių T. S. atkūrimo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015-01-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-386-656/2015, paliko galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį, kuriuo teismas T. S. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo į tą pačią sklypo dalį atsisakė priimti, 2015 05 19 nutartimi civilinę bylą Nr. e2-1593-983/2015 nutraukė. Vilniaus apygardos teismas 2015 09 09 Civilinėje byloje Nr. e2S-1603-565/2015 T. S. atskirąjį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui minėtoje byloje priėmus nagrinėti pareiškėjo T. S. (atsakovo nagrinėjamoje šioje byloje) kasacinį skundą, ši nagrinėjama byla buvo sustabdyta 2015 12 10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi iki kasacinio skundo išnagrinėjimo. Lietuvos Aukščiausias teismas išnagrinėjęs T. S. kasacinį skundą 2016 04 01 nutartimi Civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 paliko galioti Vilniaus apygardos teismo nutartį 2015 09 09 nutartį nepakeistą. Kasacinis teismas nurodė. kad Lietuvos valstybė, įsipareigojusi grąžinti piliečiams išlikusį neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reglamentavo šio turto grąžinimo tvarką, kurios nebuvo laikytasi. Kasacinis teismas pažymėjo, kad net jei kasatoriaus prašymu juridinis faktas būtų nustatytas, jam nesukurtų civilinių teisių ir pareigų esant praleistiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytiems terminams šioms teisėms įgyvendinti, nes kasatorius kompetentingai valstybės institucijai nėra pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į jo motinai priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Taip pat pažymėjo, kad byloje teismai nustatė teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kad: Trakų rajono Aukštadvario agrarinei tarnybai 1999 10 25 pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko D. M. valdytus 65 ha (duomenys neskelbtini) ežero jau yra išnagrinėtas; jo pagrindu jau vyko ikiteisminis ir teisminis nuosavybės teisių atkūrimo kasatoriui procesas, jam pagal pateiktą prašymą valstybės įgaliotos institucijos savo sprendimais atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko D. M. valdytą nekilnojamąjį turtą, tačiau šie institucijų sprendimai, teismų buvo panaikinti, konstatavus, kad kasatorius neturi teisės į 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini) ežero, esančio (duomenys neskelbtini), kasaciniam teismui 2014 04 07 civilinėje byloje, Nr. 3K-3-151/2014, konstatavus, kad kasatoriaus vardu nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus tvarkęs įgaliotinis turėjo išmanyti ir išmanė nuosavybės teisių atkūrimui taikomus įstatymų reikalavimus, tačiau, nuslėpdamas informaciją apie jau atkurtas nuosavybės teises kitoje Lietuvos apskrityje, inicijavo neteisėtą nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį, nei įstatymo leidžiama, žemės plotą, taip pažeidė viešąjį interesą. Taip pat pažymėjo, kad teismų priimtais procesiniais sprendimais nepaneigta kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad jis, pateikdamas 1999 10 25 prašymą, išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą. Tačiau teismai pagrįstai, atsižvelgę į pirmiau nurodytas faktines bylos aplinkybes, vadovaudamiesi ne tik CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo taisykles, bet ir Atkūrimo įstatymo nuostatomis, sprendė, kad tuo pačiu prašymu, kuris jau yra išnagrinėtas ir nuosavybės teisių atkūrimas procesas pasibaigęs, negali būti remiamasi.

49. Nagrinėjama byla taip pat buvo sustabdyta teismo 2017 02 02 nutartimi tenkinant atsakovo T. S. prašymą, iki bylos pagal jo skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - NŽT) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėjimo. Minėtoje byloje T. S. prašė panaikinti NŽT direktoriaus 2016 07 14 sprendimą Nr. lT-20-(7.5.); panaikinti NŽT Trakų skyriaus 2016 05 05 raštą Nr. 46SD-2041-(14.46.104.), kuriuo jo prašymas buvo atmestas; įpareigoti atsakovą NŽT tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 04 07 prašymą. Teigė kad jis 2016 04 07 kreipėsi į NŽT Trakų skyrių su prašymu atkurti jam nuosavybės teises į iki nacionalizacijos jo mamai M. A. M.-S. priklausiusią 56,67 ha (toks skaičius nurodytas pareiškėjo skunde teismui) ploto (duomenys neskelbtini) ežero, dalį. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 03 07 sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2019 02 20 nutartimi išnagrinėjęs T. S. apeliacinį skundą jį atmetė. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 03 07 sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, jog pareiškėjas 1999 10 25 prašydamas atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) ežerą, jo savininku nurodė senelį – D. M.; nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktuose dokumentuose iš archyvų taip pat ežero savininku nurodomas D. M. Vilniaus apskrities administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus pažymoje dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, parengtoje 2001 06 15 Nr. 14409, archyvo dokumentų pagrindu taip pat konstatuota, kad 65,0 ha vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas buvo D. M.. Pats pareiškėjas nekvestionavo šių duomenų tikrumo kol 1999 10 25 pateikto prašymo pagrindu vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tik paaiškėjus, kad nuosavybės teisės atkurtos didesne apimtimi, negu buvo numatyta Atkūrimo įstatyme, pareiškėjas nurodė, kad dalies turto savininke, atsižvelgiant į tuomet galiojusias 1922 m. Žemės reformos įstatymo su vėlesniais pakeitimais nuostatas, buvo jo motina M. A. M.-S. Tačiau tokios aplinkybės negali pakeisti pareiškėjo 1999 10 25 pateiktame prašyme išreikštos valios ir savaime nesudaro pagrindo archyvuose išlikusių duomenų vertinti kitaip, negu nurodyta. Nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas 1999 10 25 pateikto prašymo pagrindu į buvusio savininko D. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra pasibaigęs. Nurodė, jog minėtos aplinkybės negalėtų būti vertinamos kitaip ir dėl tos priežasties, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 04 01 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 yra konstatavęs, kad kasatoriaus (t. y. pareiškėjo) pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, nes nepateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises, taigi prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės ir byla, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu, nutraukta pagrįstai. Tik pateikus tokį prašymą, atnaujinus terminą jam pateikti, valdymo nuosavybės teise faktas įgautų juridinę reikšmę. Teismas kasatoriaus argumentus, kad teismai nepagrįstai, nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, sprendė, jog valstybės įgaliotoms institucijoms nepateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į motinos valdytą turtą atmetė kaip teisiškai nepagrįstus, nurodė, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 04 01 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016 pasekmės pareiškėjo atžvilgiu yra įpareigojančios visus subjektus, visoje valstybės teritorijoje vienodai vertinti faktą, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo motinai M. A. M.-S. iki 1940 m. nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą nėra paduotas, šios aplinkybės vertinimas negali retrospektyviai keistis pareiškėjo nurodomu būdu kitaip, subjektyviai interpretuojamo jo 1999 m. spalio 25 d. prašymo.

50. 2019 05 23 teismo nutartimi nagrinėjama byla buvo sustabdyta atsakovo T. S. prašymu iki sprendimo įsiteisėjimo Vilniaus apygardos administraciniame nagrinėjamoje byloje Nr. el-3454-809/2019 pagal T. S. pareiškimą dėl termino atnaujinimo pareiškimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo motinai M. A. M. S. priklausančią (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) dalį. 2019 11 14 Lietuvos apeliacinio teismui nutartimi patenkinus prokuroro atskirąjį skundą minėta nutartis panaikinta, klausimas išspręstas iš esmės atsakovo T. S. prašymas dėl bylos sustabdymo atmestas.

51. Taigi, situacija, vykstant atsakovo B. G. J. įstatyminio atstovo ir tuo pačiu įgalioto atsakovo T. S. įgalioto atstovo inicijuotiems ginčams teismuose dėl turėtų gražintinų nuosavybės teisių nei atsakovas B. G. J. nei jo įstatyminis atstovas nelaikytina stabilia ir sudarančia regimybę atsakovams turėti teisėtų lūkesčių, kad restitucija nebus pritaikyta.

52. Atsakovai taip pat nurodė, jog ginčo sklypas buvo parduotas ne už 36 240,00 Lt (10 495,83 Eur), kaip jis buvo įvertintas nuosavybės teisių atkūrimo metu ir ne už Registrų centro duomenyse nurodytą kainą, o už didesnę kainą 50 000 Lt (14 481 Eur), t.y. brangiau nei sklypą įvertino valstybės specialistai, kas jų manymu rodo, jog nėra pagrindo taikyti restituciją. 2015 03 13 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (t. 5, b. l. 210) nagrinėjamoje byloje, tenkinant atsakovų ir jų atstovų prašymus buvo paskirta prašomo gražinti natūra nekilnojamojo turto objekto unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ekspertizė tikslu nustatyti kokia buvo šio turto vidutinė rinkos vertė ginčo sandorių sudarymo metu (2009 metais). Pagal teismo paskirto teismo eksperto nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizėms atlikti kvalifikaciją turinčio D. G. pateikto Turto ekspertizės akto Nr. DGA150422 išvadas šio nekilnojamojo turto vertė 2009 metai sudarė 42 600 Eur. (t.6, b.l. 3-15). Atsakovai deklaratyviai kvestionavo šias išvadas, pagal, kurias tikroji rinkos vertė 2009 metais buvo žymiai didesnė nei nustatė valstybės institucija remdamiesi kasacinio teismo praktika kurioje pasisakyta, kad ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios ir kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, gali būti atmetami, kad šalys sudarydamos sandorį, orientavosi į valstybės nustatytas rinkos vertes, kas jų manymu taip pat eliminuoja atsakovo nesąžiningumą ir nesuteikia teismo eksperto išvadai, faktines aplinkybes atitinkančios, išvados įrodomosios galios. Nurodė, kad eksperto išvada yra neišsami, nes joje neįvertinti įregistruoti servitutai, kurie ženkliai mažina naudojamo turto vertę. Šie atsakovų argumentai taip pat atmestini, nes nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu valstybės institucijos gražindamos buvusiems savininkams ir jų teisių perėmėjams nuosavybės teises gražinamo turto vertę apskaičiuodavo pagal tam tikrą metodiką, nuosavybės atkūrimo procese tikroji (rinkos) vertė nebuvo nustatinėjama, nes ji neįtakojo sprendimų gražinti ar ne asmenų turėtą nuosavybę. Nekilnojamojo turto registro duomenys taip pat dažniausiai neatitinka nekilnojamojo turto vertės rinkoje, nes nustatoma masino vertinimo būdu. Ta atsakovų nurodyta aplinkybė, kad nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo sklypo vertė 2015 metais buvo jau 52 800 Eur, o 2020 metais yra 76 200 Eur. Taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad valstybė kaip teigia atsakovai nepagrįstai, dėl valstybės institucijų kaltės panaikinus sandorius ir pritaikius restituciją natūra, įgytų didelės vertės turtą, tuo tarpu atsakovas nepagrįstai jo netektų. Kad žemės kainos nuo 2009 metų kilo nuolat nepriklausomai nuo įdedamų investicijų pripažintina neįrodinėtina, visiems žinoma aplinkybe (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Atsakovai nepateikė jokių įrodymų kad atliko kokius nors ginčo sklypo priežiūros darbus, pagerinimus, dėl kurių sklypo vertė galėtų padidėti, o mokėdamas žemės mokesčius turėjo visas galimybes naudotis ginčo sklypu vandens telkiniu.

53. Remiantis išdėstytu teismas, ieškinį tenkina taikydamas restituciją ir gražindamas sandorių šalis į pradinę, iki panaikintų valstybės institucijų sprendimų ir sandorių buvusią padėtį, gražindamas valstybei ginčo sklypą o pirkimo pardavimo sutarčių šalims už sklypą sumokėtas pinigų sumas atitinkamai sudarančias 50 000 Lt : 3,4528 = 14 481 Eur. Teismas, vadovaudamasis civilinio proceso kodekso 259, 268 - 270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą atmesti.

Ieškinį tenkinti Taikyti restituciją natūra, priteisti valstybei iš atsakovo B. G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 32,80 ha ploto žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Priteisti iš V. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. R. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) solidariai B. G. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 14 481 Eur (keturiolika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą), priteisti iš T. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir N. R. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 14 481 Eur (keturiolika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą).

Sprendimas 30 d. laikotarpiu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.