Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo T. S. atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Nesutiko su teismo argumentu, kad prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels pareiškėjui civilinių teisinių pasekmių. Pareiškėjo tvirtinimu, prašomas nustatyti faktas sukelia jam teisines pasekmes ir turi juridinę reikšmę, nes nulemia tai, ar pareiškėjas įgyja subjektinę teisę į žemės sklypus, kurie buvo perduoti pareiškėjui kaip ekvivalentas atkuriant nuosavybės teises į 34,47 ha ploto žemės sklypus, iki nacionalizacijos valdytus pareiškėjo senelio D. M. ir mamos M. A. M., ar ne. Tai savo ruožtu suteikia pareiškėjui atitinkamas procesines teises (pateikti kaip įrodymą Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr.2-4263-232/2014 ar atnaujinti šią bylą dalyje) kitoje civilinėje byloje. Atsisakius priimti pareiškimą ir nenustačius juridinio fakto, pareiškėjui užkertamas kelias įgyvendinti nuosavybės teises į jo šeimai priklausiusį turtą.

2. Teismas nevertino pareiškėjo nurodyto materialinio teisinio reglamentavimo, o būtent CK 6.145 straipsnio 2 dalies, kuri nustačius juridinį faktą sukelia pareiškėjui civilines teisines pasekmes kitoje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Atskirasis skundas atmestinas.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai). Tai, ar faktas turi teisinę reikšmę, lemia materialusis teisinis reglamentavimas.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo motina M. A. M.-S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė dalį - 34,47 ha iš 65 ha (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, nurodydamas kokiu tikslu prašo nustatyti juridinį faktą, tvirtina, kad nustatytas juridinis faktas turėtų juridinę reikšmę Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr.2-4263-232/2014 (CPK 447 str. 1 d.), kurioje sprendžiamas restitucijos klausimas, arba sprendžiant proceso atnaujinimo dėl dalies teismo sprendimo klausimą, nes pateikus kaip įrodymą teismo nustatytą juridinį faktą, pareiškėjas pagrįstų nuosavybės teises į visą žemę, tame tarpe ir byloje ginčijamą žemės dalį.

Kaip matyti iš pareiškėjo pareiškimo turinio bei prie jo pridėtų duomenų, Vilniaus apskrities viršininko sprendimais pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. M. valdytą žemę. Iš pareiškėjo nurodytų bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad prokuroras gindamas viešąjį interesą inicijavęs ginčą dėl administracinių aktų, kuriais pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko D. M. valdytą žemę, teisėtumo, administracinių aktų pagrindu sudarytų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu administraciniai aktai panaikinti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartimi apygardos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Lietuvos Aukščiausias Teismas, išnagrinėjęs atsakovo T. S. kasacinį skundą 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo panaikino ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Vilniaus apygardos teismui). Kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalis paliko nepakeistomis. Todėl teismų sprendimai likusioje dalyje yra įsiteisėję ir pareiškėjo nurodytoje byloje žemės gražinimo teisėtumo klausimai ir ginčas dėl šiais klausimais priimtų valstybės institucijų aktų teisėtumo yra išspręstas, o bylos nagrinėjimo dalykas yra tik restitucijos taikymas.

Pastebėtina, kad vien juridinio fakto, kad pareiškėjo motina valdė tam tikrą žemės dalį, nustatymas, pats savaime pareiškėjui nuosavybės teisių nesukuria. Nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą žemę vykdomas laikantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) nustatytos tvarkos. Teisėms realizuoti yra nustatyti terminai: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti nustatyti terminai iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.), kuriuos pareiškėjas, net ir nustačius juridinį faktą, būtų praleidęs. Taigi net ir nustačius pareiškėjo prašomą juridinį faktą ir teismo procesinį sprendimą byloje pateikus kaip įrodymą, šis įrodymas pareiškėjo nurodytoje byloje civilinių teisių ir pareigų nesukurtų. Nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad nustatyto juridinio fakto pagrindu galėtų būti taikoma CK 6.145 straipsnio 2 dalies norma, nustatanti, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nagrinėjamu atveju administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai pripažinti neteisėtais. Taigi net ir nustačius pareiškėjo prašomą juridinį faktą, jis įtakos restitucijos taikymui pareiškėjo nurodytoje byloje neturėtų. Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad juridinis faktas galimai turėtų įtakos atnaujinant civilinę bylą jau išnagrinėtoje bylos dalyje. Byloje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui į buvusio savininko D. M. valdytą žemę pagal institucijai pateiktus dokumentus. Todėl prašomo juridinio fakto nustatymas neturėtų juridinės reikšmės priimtų aktų teisėtumui.

Iš pareiškimo turinio nustačius, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, atsisakydamas priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t.y. kaip nenagrinėtiną teisme.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ar pakeisti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.