Šiaulių apygardos teismo nutartis

2019-06-06 · Civilinė byla Nr. e2A-195-856/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-06
Bylos Nr.
e2A-195-856/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Ieškovas
D. G.
Atsakovas
V. N.
Trečiasis asmuo
akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-195-856/2019Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01740-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.1.5.2.4; 3.3.1.18.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 6 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. G. individualios įmonės ir atsakovo V. N. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-7872-766/2018 pagal ieškovės D. G. individualios įmonės ieškinį atsakovui V. N., trečiajam asmeniui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė D. G. individuali įmonė ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. N. 36 359,43 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas V. N. nuo 2015-11-24 iki 2016-09-13 dirbo D. G. individualioje įmonėje vairuotoju-ekspeditoriumi ir su ieškove buvo sudaręs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuria prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtas transporto priemones – vilkiką ir puspriekabę, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas 2016-04-14, kelyje iš Belgijos į Angliją, padarė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta jam patikėta transporto priemonė, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl eismo įvykio ieškovė patyrė 22 100 Eur žalą dėl sugadintos transporto priemonės, 13 965,40 Eur žalą dėl transporto priemonės nutempimo, 294,03 Eur už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą, viso 36 359,43 Eur. Atsakovas pažeidė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nes nebuvo pakankamai atsargus ir rūpestingas bei neužtikrino jam patikėtos transporto priemonės saugumo – išvažiavo iš savo eismo juostos ir trenkėsi į kelkraštyje stovėjusį Škoda automobilį su priekaba. V. N. nesilaikė saugaus eismo reikalavimų ir pažeidė pareiginę instrukciją (e. b. I t., 1–6 b. l.).

3. Atsakovas V. N. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį ieškovė įsipareigojo sudaryti vairuotojui ekspeditoriui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jam patikėtoms materialinėms vertybėms išsaugoti. Prie tokių darbdavio pareigų priskirtina pareiga apdrausti transporto priemones Kasko draudimu ir vairuotojas privalo atlyginti tik tą žalos dalį, kurios neatlygina draudimas (franšizę). Darbdavys neinformavo V. N., kad jam duodama vairuoti transporto priemonė, kurios vertė apie 27 000 Eur, yra neapdrausta Kasko draudimu, todėl ieškovė nepagrįstai visą riziką perkėlė vairuotojui, nes pati netinkamai organizavo darbą ir nesudarė sąlygų saugoti turtą. Atsakovas neneigė, kad eismo įvykis, kurio metu apgadinta ieškovei priklausanti transporto priemonė, įvyko dėl jo neatsargaus elgesio, pervargimo, be to, jo veiksmuose nebuvo tyčios. Prašė atsižvelgti į jo sunkią finansinę padėtį (neturi savo gyvenamojo būsto, turi įsipareigojimų bankui) bei amžių (50 m.) (e. b. I t., 189-194 b. l.).

Atsiliepimas

4. Trečiasis asmuo ADB „Gjensidige“ atsiliepime į ieškinį prašė sprendimą byloje priimti savo nuožiūra, nurodė, kad draudikui negali kilti pareiga mokėti draudimo išmoką. 2015 m. gegužės 27 d. ieškovė D. G. individuali įmonė su UAB DK PZU Lietuva sudarė Transporto priemonių parko draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausti 23 krovininiai automobiliai nuo įvairių rizikų. Draudimo sutarties priede Nr. 1 individualiai buvo susitarta, kad draudimo išmoka bus mokama tik už ketvirtos ir vėlesnės transporto priemonės sunaikinimo atvejus. 2016 m. balandžio 14 d. eismo įvykio metu buvo sunaikintas draudimo sutartimi apdraustas vilkikas, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo draudimo sutarties sudarymo buvo pirmas transporto priemonės sunaikinimo atvejis, todėl išmoka dėl šios transporto priemonės sunaikinimo negali būti mokama (e. b. II t., 173-174 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo V. N. 25 452 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 25 452 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017-08-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 351,65 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei D. G. individualiai įmonei. Kitoje dalyje ieškinį atmetė, grąžino ieškovei D. G. individualiai įmonei 718,90 Eur žyminio mokesčio (e. b. III t., 19–25 b. l.).

6. Teismas nurodė, kad žalos padarymo metu šalys buvo susijusios darbo santykiais, atsakovas buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, žala atsirado atsakovui dirbant pas ieškovę, taip pat eismo įvykis, kurio metu apgadintas vilkikas, t. y. ieškovei kilo turtinė žala, įvyko dėl atsakovo neatsargaus elgesio (pervargimo). Atsakovo teigimu, ieškovė, būdama visiškos materialinės atsakomybės viena sutarties šalių, pati yra kalta dėl žalos atsiradimo, nes neapdraudė automobilio Kasko draudimu, tai yra neįvykdė visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygos – sudaryti vairuotojui ekspeditoriui sąlygas, reikalingas normaliai dirbti ir jam patikėtoms materialinėms vertybėms išsaugoti.

7. Teismas konstatavo, kad vilkikas DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015-05-27 iki 2016-05-27 buvo draustas Kasko draudimu draudimo kompanijoje „PZU Lietuva“ (teisių perėmėjas ADB Gjensidige), tačiau buvo numatyta išskaita (franšizė) – 3 visiško sunaikinimo atvejai, tai yra Kasko draudimas padengia patirtą žalą tik tuomet, kai visiškai sunaikinama ketvirta ieškovei priklausanti transporto priemonė. Kadangi V. N. eismo įvykio metu nepataisomai apgadintas vilkikas 2015-05-27 iki 2016-05-27 laikotarpiu buvo pirma visiškai sunaikinta transporto priemonė, todėl Kasko draudimo išmoka negalėjo būti išmokėta, todėl ieškovė į draudimo bendrovę nesikreipė.

8. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kad išsaugotų įmonės jam patikėtą turtą, pažeidė įsipareigojimus, prisiimtus visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, pareigybine instrukcija ir sukėlė eismo įvykį. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovei buvo padaryta žala, t. y. buvo apgadintas vilkikas ir priekaba. Teismas vertino, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žala įmonei padaryta dėl atsakovo kaltės, atsakovui veikiant neatsargiai. Eismo įvykio metu atsakovas buvo ieškovės darbuotojas, sukėlė eismo įvykį atlikdamas savo darbo pareigas, būdamas pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos būtinosios sąlygos darbuotojo materialinei atsakomybei kilti.

9. Teismas, įvertinęs tai, kad žalą darbdaviui darbuotojas padarė neatsargiai elgdamasis, atsižvelgęs į darbdavio elgesį (pasirinko tokias kasko draudimo sąlygas, kurios nagrinėjamu atveju nepadengė kilusios žalos) ir darbuotojo turtinę padėtį, sprendė, kad šios aplinkybės, kaip atitinkančios DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, sudaro pagrindą darbdavio patirtos atlygintinos žalos dydį sumažinti 30 procentų, t. y. iki 25 452 Eur.

10. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo teisėtas, pagrįstas, todėl jį tenkino. Be to, konstatavo, kad ieškovė turi teisę į 2 351,65 Eur patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo ieškovei.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

11. Ieškovė D. G. individuali įmonė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ir ieškovės ieškinį tenkinti visiškai, priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (e. b. III t., 29–34 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

11.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Pagal Konstituciją prioritetas yra teikiamas ne žalą padariusio, o žalą patyrusio asmens interesams, pastarojo teisei reikalauti teisingo žalos atlyginimo ir teisei tokį žalos atlyginimą gauti.

11.2. Atlygintinos žalos dydžio mažinimas gali būti tik išimtinė, bet ne įprastinė (ordinarinė) praktika. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu iš tiesų egzistuoja įstatyme numatytos atlygintinos žalos dydžio mažinimo sąlygos, priteistinos atlygintinos žalos dydžio mažinimas turi būti proporcingas, t. y. jis negali esmingai pakeisti ar netgi paneigti žalos atlyginimo prievolės, jos paskirties ir prasmės. Šiuo atveju pagrįstai teigtina, kad darbdaviui padarytos ir atlygintinos žalos dydžio mažinimas 30 procentų neatitinka ne tik žalos mažinimo teisinių pagrindų, tačiau ir teisinio proporcingumo principo, nes žala darbdaviui (darbuotojui sukėlus eismo įvykį) buvo padaryta išimtinai dėl darbuotojo veiksmų, o be to, žalą padariusio darbuotojo turtinė padėtis nėra bloga.

11.3. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad žalos atsiradimą lėmė išimtinai atsakovo neteisėti veiksmai. Ieškovė nėra atsakinga dėl eismo įvykio sukėlimo ir to pasekmėje atsiradusios žalos.

11.4. Ieškovei padarytos žalos mažinimas 30 procentų niekaip nedera nei su žalos atlyginimo instituto esme ir ieškovės teise gauti teisingą žalos atlyginimą, nei su teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.

11.5. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovo turtinė padėtis nėra gera. Įrodinėdamas savo turtinę padėtį, atsakovas turi pateikti visus išsamius duomenis bei rašytinius įrodymus iš atitinkamų turto registrų, bankų, kitų kredito įstaigų, įrodymus apie realiai gaunamas pajamas, ateityje gautinas sumas ar išmokas ir kt. Pareiga visapusiškai (išsamiai) įrodyti savo turtinę padėtį tenka atsakovui, prašančiam tuo pagrindu mažinti žalos atlyginimą. Šios bylos nagrinėjimo metu atsakovas akivaizdžiai selektyviai teikė įrodymus ir informaciją apie savo realią turtinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo realios pajamos yra dvigubai didesnės už darbo užmokesčio statistinį vidurkį, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovo turtinė padėtis nėra gera. Teismo posėdžio metu atsakovas pripažino, jog turi kelių tūkstančių eurų vertės automobilį. Atsakovas turi ir nekilnojamojo turto - jis yra žemės sklypo, skirto mažaaukščių gyvenamųjų namų statyboms, bendraturtis, išlaikytinių neturi.

12. Atsakovas V. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį toje apimtyje, kurioje iš dalies tenkintas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - sumažinti žalos dydį iki trijų atsakovo vidutinių darbo užmokesčio dydžių (e. b. III t., 41–52 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Atsakovas pagrįstai ir sąžiningai tikėjosi, kad jo didelės piniginės vertės darbo priemonė, priklausanti bankui, yra drausta Kasko draudimu, o jei būtų žinojęs, kad ji nedrausta, jis kaip protingas, adekvatus ir atsakingas žmogus nesėstų už vairo ir kategoriškai atsisakytų dirbti su tokia transporto priemone ir su tokios vertės transporto priemone. Darbdavys, būdamas stipresne darbo santykių šalimi, neinformavo jo, kad transporto priemonė nėra drausta Kasko draudimu, kas būtų lėmę vairuotojo sprendimą nedirbti su tokia transporto priemone.

12.2. Darbdavys suklaidino vairuotoją, jam nebuvo atskleista tikroji padėtis, nors darbuotojas turėjo teisę žinoti, o darbdavys turėjo pareigą įspėti (pagal visišką materialinės atsakomybės sutartį 2.2 p.), kad vairuotojo darbo priemonė - transporto priemonė, kurios vertė labai didelė - yra nedrausta Kasko draudimu ir įvykus nelaimingam atsitikimui - auto įvykiui - visą žalą atlyginti privalės darbuotojas.

12.3. Ieškovė pažeidė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nevykdė sutarties 2.2 punkto, pagal kurį ir ji privalėjo vairuotoją informuoti, kad pagal įstatymą darbdavys neprivalo drausti transporto priemonės Kasko draudimu, o privalo drausti tik civiliniu draudimu, kad įvykus auto įvykiui, net ir be vairuotojo tyčios, visą žalą privalės atlyginti vairuotojas, o jei darbuotojas nesutiks geranoriškai bus kreiptasi į teismą dėl žalos priteisimo.

12.4. Materialinė žala turi būti mažinama iki trijų (3) vidutinių darbuotojo darbo užmokesčio dydžių, nes šalys turi sudaryti sutartį lygiavertėmis sąlygomis, nesuteikiant nei vienai pranašumo. Ieškovė sudarė sutartį apgaulės būdu, V. N. leidžiant suprasti, kad transporto priemonė yra drausta Kasko draudimu.

12.5. Naujuoju Lietuvos Respublikos darbo kodeksu, jo įgyvendinimo įstatymu numatyta, kad nuo 2017-07-01 visiškos materialinės atsakomybės sutartys nustoja galiojusios, nebelieka nuostatų, kad iš darbuotojo priteistina visa žala vien dėl to, kad jis yra pasirašęs visiškos materialinę atsakomybės sutartį (nors žala gali atsitikti netyčia, be tyčinės kaltės, dėl pavargimo ir panašiai). Reikia atsižvelgti į įstatymo leidėjo šių dienų poziciją šiuo aspektu, nes kitu atveju, neteisinga priteisti visą sumą iš darbuotojo, kuris dirbo tik darbdavio naudai, prisidėjo prie darbdavio pelno kūrimo, kurio atlyginimas viso apie 495 Eur, o darbdavio metinė apyvarta nuo 5 000 000 iki 10 000 000 Eur.

12.6. Negalima priteisti iš darbuotojo piniginės sumos, kai kilnojamo turto vertinimas buvo padarytas tik po pusės metų, kai apie įvykį niekas nebuvo informuotas, pačiai draudimo kompanijai apie šį įvykį nebuvo pranešta, darbuotojas su turto vertinimu taip pat nebuvo supažindintas.

12.7. Atsakovas neturi savo gyvenamosios vietos, šiuo metu laikinai nuomojasi butą, taip pat atsakovas turi įsipareigojimų bankui, neturi vertingo nekilnojamo turto, išskyrus kartu su seserimi L. P. paveldėtą 1 195 Eur vertės sklypą.

12.8. Byla užsitęsė dėl ieškovės netikslių duomenų teikimo į teismą apie Kasko draudimą. Jei ieškovė būtų teikusi tikslius duomenis, byla būtų pasibaigusi 2018 m. pavasarį, todėl neteisinga priteisti procesines palūkanas iš darbuotojo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12.9. Teismo sprendimas priteisti 2 351,65 Eur bylinėjimosi išlaidas iš darbuotojo yra nepagrįstas, nes pateiktas identiškas ieškinys, jokių papildomų įrodymų nepateikta.

Atsiliepimas

13. Ieškovė D. G. individuali įmonė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (e. b. III t., 71–76 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) darbuotojas įsipareigojo (1.6.1. punktas) atlyginti žalą, jeigu dėl jo kaltės arba neapdairumo yra apgadintas krovinys arba transporto priemonė. Nei atsakovo su ieškove sudarytoje darbo sutartyje, nei visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, nei pareiginėje instrukcijoje nėra numatyta, kad darbdavys įsipareigoja apdrausti transporto priemones Kasko draudimu. Be to, nei viename iš šių dokumentų nėra nurodyta, pagal kokias sąlygas turėtų būti sudaryta Kasko draudimo sutartis, net jeigu darbdavys tokią pareigą turėtų. Darbo sutartyje, visiškos materialinės atsakomybės sutartyje ir pareiginėje instrukcijoje nėra numatyta, kad žalos dėl transporto priemonių sugadinimo atveju atsakovas prieš darbdavį yra atsakingas tik Kasko draudimo sutarties franšizės dydžiu. Ieškovė buvo apdraudusi atsakovui perduotas transporto priemones transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taigi, savo įstatyminę pareigą ieškovė buvo įvykdžiusi. Pirmosios instancijos teismas teisėtai bei pagrįstai išsprendė procesinių palūkanų priteisimo klausimą, nes tai numato įstatymai. Neturi jokio pagrindo ir atsakovo teiginiai apie ieškovės kaltę dėl bylos nagrinėjimo trukmės.

14. Atsakovas V. N. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, sumažinti priteistą žalos dydį iki trijų (3) atsakovo vidutinių darbo užmokesčio dydžių (e. b. III t., 61–69 b. l.). Atsiliepime nurodė, kad ieškovė painioja civilinius santykius su darbo santykiais, todėl neteisingai traktuoja visišką materialinę darbuotojo atsakomybę, atsiradusią žalą vertina taip, lyg vairuotojas būtų ją padaręs kaltais savo veiksmais kaip civilinis asmuo kitam civiliniam asmeniui, o ne kaip darbuotojas netyčiniais veiksmais stipresniajai ginčo šaliai - darbdaviui. Būtent pats darbdavys nevykdė 2.2. punkto - supažindinti vairuotoją su įstatymais, norminiais aktais ir taisyklėmis, numatančiais darbuotojo materialinę atsakomybę už žalą. Ieškovė visiškai neinformavo vairuotojo apie draudimo sąlygas (ir teismą klaidino, kad nėra Kasko draudimo, nors vėliau paaiškėjo, kad draudimas buvo tik su išskirtinėmis sąlygomis). Nedrausti savo turto buvo darbdavio vienasmenis sprendimas, apie tokį sprendimą ji neinformavo darbuotojo, nors privalėjo, tačiau visą atsiradusią žalą reikalauja priteisti tik iš darbuotojo, savo atsakomybės nematant. Darbdavys privalėjo tai daryti pagal savo materialinę sutartį, vairuotoją supažindinti su įstatymais, kad darbdavys neprivalo drausti. Svarbi faktinė aplinkybė yra ta, kad eismo įvykis įvyko 2016-04-14, kai buvo apgadinta transporto priemonė, o kilnojamo turto (apgadintos transporto priemonės) vertinimas buvo padarytas praėjus daugiau kaip pusmečiui - 2016-11-29. Atsakovas nežino, kokia būklė buvo transporto priemonės visus pusę metų, darbdavys aiškino, kad ji buvo garaže, tačiau Kasko draudimas galiojo iki 2016-05-27, t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantų D. G. individualios įmonės ir V. N. apeliaciniai skundai netenkinami.

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas.

16. Byloje kilo ginčas dėl darbuotojo veiksmais padarytos žalos atlyginimo esant visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

17. Apeliantas V. N. apeliacinės instancijos teismui teikia naujus įrodymus, t. y. išrašą iš apelianto medicininių dokumentų. Apelianto teigimu, šio įrodymo jis neturėjo galimybės pateikti pirmos instancijos teismui, nes jau po bylos išnagrinėjimo 2019-02-07 dėl išeminės širdies ligos – miokardo disfunkcijos – pateko į ligoninę ir buvo išrašytas 2019-02-22. Nurodo, jog ši diagnozė neleis jam dirbti tolimųjų reisų vairuotoju bei kito sunkaus ir atsakingos darbo, todėl jo finansinė padėtis yra visiškai neaiški ir nestabili.

18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

19. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto naujai pateiktu rašytiniu įrodymu, sprendžia, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti apelianto pateiktą rašytinį įrodymą (CPK 314 straipsnis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

20. Byloje nustatyta, kad 2015-11-23 ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti pas ieškovę vairuotoju-ekspeditoriumi, darbo sutartis nutraukta 2016-09-13 (e. b. I t., 7-8 b. l.). 2015-11-23 tarp šalių buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuria, be kitų įsipareigojimų, atsakovas V. N. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už gabenamo krovinio ir jam patikėtos transporto priemonės DAF FT XF 105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugumą ir tinkamą jos panaudojimą, įsipareigojo atlyginti žalą, jei dėl jo kaltės ar neapdairumo yra apgadintas krovinys arba transporto priemonė (e. b. I t., 12-13 b. l.). 2016 m. balandžio 8 d. atsakovas buvo išsiųstas į komandiruotę pervežti krovinį (e. b. I t., 15 b. l.), 2016 m. balandžio 10 d. V. N. pasirašytinai buvo perduotas tvarkingas vilkikas ir priekaba valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. I t., 18 b. l.). 2016 m. balandžio 14 d., 13 val. 30 min., kelio 8670 Koksijde, A18-E40, Prancūzijos kryptis, 17,6 kilometre kilusio eismo įvykio metu buvo apgadintas vilkikas su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilis Skoda, nukentėjo žmonės (e. b. I t., 56-77 b. l.). Pagal vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), skaitmeninio tachografo duomenis, per paskutines 28 dienas nuo 2016-04-18 nepastebėta jokių pažeidimų, susijusių su vairavimo ir poilsio laiku ar kitais reikalavimais (e. b. I t., 79-87 b. l.). Transporto priemonės DAF XF105.460FT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitoje nurodyta, jog minėto vilkiko atkūrimas (remontas) ekonominiu požiūriu yra netikslingas (5.1. punktas), nustatyta transporto priemonės likutinė vertė – 4 900 Eur (5.2. punktas), transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo - 27000 Eur (4.3. punktas) (e. b. I t., 102-152 b. l.), iš ko ieškovė apskaičiavo, jog patyrė 22 100 Eur žalą (27 000 – 4 900). Be to, už vilkiko su puspriekabe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvilkimą 2016 m. balandžio 14 d. D. G. individuali įmonė sumokėjo 13 965,40 Eur (e. b. I t., 153-156 b. l.), už dokumentų vertimą iš nyderlandų į lietuvių kalbą - 294,03 Eur (e. b. I t., 157-158 b. l.). Ieškovės transporto priemonės, įskaitant ir ginčo vilkiką, byloje aktualiu laikotarpiu (2016-04-14) buvo apdraustos transporto priemonių parko draudimu, pagal kurio sąlygas buvo nustatyta 3 krovininių automobilių sunaikinimo išskaita, draudimo išmoką mokant tik už ketvirtą ir vėlesnius transporto priemonės sunaikinimo atvejus (e. b. II t., 78-82 b. l.).

Dėl V. N. apeliacinio skundo argumentų

21. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykiams, kurie buvo Darbo kodekso įsigaliojimo dieną (2017 m. liepos 1 d.), taikomos šio kodekso nuostatos, išskyrus šio įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovo 2015 m. lapkričio 23 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta 2016 m. rugsėjo 13 d., todėl šiuo atveju ginčui išspręsti yra aktualios Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, galiojusios iki 2017 m. liepos 1 d.

22. DK 245 straipsnyje buvo nustatyta, kad dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, atsiranda materialinė atsakomybė. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas, materialinė atsakomybė atsiranda, kai yra šių sąlygų visuma: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.

23. Darbuotojų materialinės atsakomybės atvejai buvo nurodyti DK 253 straipsnyje, o DK 254 straipsnyje nustatyta, jog darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. DK 255 straipsnyje nustatyti atvejai, kuomet darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, ir vienas iš tokių atvejų nustatytas šio straipsnio 3 punkte, t. y. jei žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis.

24. DK 256 straipsnyje buvo nustatyti reikalavimai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, pagal kuriuos visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatomas kolektyvinėje sutartyje, o kai jos nėra, ? darbo tvarkos taisyklėse. Ši sutartis sudaroma raštu. Joje turi būti nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus prisiima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Pagal DK 257 straipsnio nuostatas, atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos; kai žala padaroma tyčia, turi būti atlyginama visa žala; žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo; darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl DK 256 straipsnio 1 dalies nuostatų, tam, kad darbuotojas atsakytų materialiai, sutartyje turi būti aiškiai ir darbuotojui suprantamai nustatyta, už ką jis yra atsakingas, kokių materialinių vertybių praradimas ar sužalojimas suponuoja jo pareigą visiškai atlyginti darbdaviui atsiradusią žalą. Konkrečių materialinių vertybių išvardyti visiškos materialinės atsakomybės sutartyje paprastai nereikia. Sutartyje darbuotojo įsipareigojimas darbdaviui visiškai materialiai atsakyti gali būti išreikštas apibendrintai, svarbu, kad iš sutarties teksto darbuotojas aiškiai suprastų, už ką jis yra materialiai atsakingas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2012, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo su darbuotoju siekis yra užtikrinti darbdavio galimos patirti materialinės žalos atlyginimą, taigi, šia sutartimi iš esmės yra ginami darbdavio interesai. Vienas darbo bylų nagrinėjimo ypatumų yra aktyvus teismo vaidmuo (CPK 414 straipsnis), o tai įpareigoja teismą visais atvejais patikrinti, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-408-248/2017 20 punktą).

25. Nagrinėjamu atveju pagal tarp ieškovės ir atsakovo 2015 m. lapkričio 23 d. pasirašytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatas, atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už gabenamo krovinio ir jam patikėtos transporto priemonės DAF FT XF 105, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), saugumą ir tinkamą jos panaudojimą (sutarties 1.1. punktas), įsipareigojo atlyginti žalą, jei dėl jo kaltės ar neapdairumo yra apgadintas krovinys arba transporto priemonė (sutarties 1.6.1. punktas), pasirašydamas vairuotojo – ekspeditoriaus pareiginę instrukciją ir įsipareigodamas ją vykdyti, prisiėmė ir atsakomybę pagal instrukcijos 13 punktą už saugų autotransporto priemonės eksploatavimą, už įmonei padarytus nuostolius, už transporto priemonės saugumą (e. b. I t., 9-11 b. l.). Ieškovė pagal visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.2. punktą įsipareigojo supažindinti vairuotoją su įstatymais, norminiais aktais ir taisyklėmis, numatančiais materialinę darbuotojų atsakomybę už žalą, numatytą šios sutarties 1. punkte. Atsakovas apeliaciniame skunde argumentuoja, jog ieškovė pažeidė visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2.2 punkte numatytą sutarties sąlygą, t. y. ieškovė neinformavo atsakovo apie tai, jog transporto priemonė neapdrausta KASKO draudimu, kad darbdavys neprivalo jos drausti KASKO draudimu, tik civilinės atsakomybės draudimu, ir kad net ir įvykus eismo įvykiui nesant vairuotojo tyčios, jis privalės atlyginti visą žalą.

26. Visų pirma pažymėtina, jog visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nenurodyta, jog transporto priemonė apdrausta KASKO draudimu. Sutarties 1.6.1. punkte tik numatyta, jog vairuotojas atlygina žalą, jei dėl jo kaltės ar neapdairumo yra apgadintas krovinys arba transporto priemonė, CMR draudimo besąlyginės išskaitos dydžiu, iš ko galima suprasti, jog sutartyje kalbama tik apie krovinio draudimą. Antra, KASKO draudimas nėra nei įstatymas, nei norminis aktas, nei taisyklės, numatančios materialinę darbuotojų atsakomybę už padarytą žalą, todėl negalima sutikti su atsakovo skundo argumentais, jog ieškovė pažeidė sutarties 2.2. punktą neinformuodama darbuotojo apie tai, jog transporto priemonė nėra drausta KASKO draudimu. Be to, pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog argumentas, kad darbdavys neapdraudė jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės KASKO draudimu, negali būti traktuojamas kaip netinkamas darbdavio pareigų atlikimas arba netinkamas prisiimtų įsipareigojimų užtikrinti sąlygas, kad žala neatsirastų, vykdymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2012, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, ir kt.), t. y. tai negali būti laikoma aplinkybe, eliminuojančia darbuotojo atsakomybę, bet gali būti laikoma aplinkybe, lemiančia atlygintinos žalos mažinimo galimybę, į ką nagrinėjamu atveju ir atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, 30 procentų sumažindamas prašomos priteisti žalos dydį. Taipogi pažymėtina ir tai, kad atsakovas, būdamas protingas ir apdairus savo profesinės srities atstovas (tolimųjų reisų vairuotojas), susipažinęs su visiškos materialinės atsakomybės sutartimi bei pareigine instrukcija, turėjo suprasti, kad jam tenka visiška materialinė atsakomybė už jam patikėtą konkrečią transporto priemonę ir krovinį, kilus neaiškumui dėl minėtos sutarties nuostatų, jis privalėjo šiuos neaiškumus pašalinti ir atsisakyti važiuoti KASKO draudimu nedrausta transporto priemone, jei tai, kaip atsakovas teigia apeliaciniame skunde, jam būtų buvusi priežastis kategoriškai atsisakyti dirbti. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas nesuprato, jog prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtą turtą, ar kad ieškovė jį apgavo ar suklaidino dėl transporto priemonės draudimo KASKO draudimu, juolab, kad tokių aplinkybių atsakovas ir neįrodė.

27. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys, sudarytos iki DK įsigaliojimo (2017-07-01), įsigaliojus šiam įstatymui netenka galios. Atsakovo manymu, reikia atsižvelgti į įstatymų leidėjo šių dienų poziciją šiuo aspektu, nes neteisinga priteisti visą sumą iš darbuotojo, kuris dirbo tik darbdavio naudai.

28. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, viena nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK naujovių – panaikintas materialinės atsakomybės institutas. Visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių. Dėl to Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme įtvirtinta, kad tokios sutartys panaikinamos. Atvejai, kai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, nustatyti 2016 m. DK 154 straipsnyje, vienas jų – kai visiško žalos atlyginimo atvejis nustatytas kolektyvinėje sutartyje. Tačiau tai yra bendrojo, DK 153 straipsnyje įtvirtinto riboto darbuotojo padarytos žalos atlyginimo principo išimtis. Kolektyvinės sutarties nuostatos, apibrėžiančios visiško žalos atlyginimo atvejus, turi būti aiškios, tikslios, o kilus ginčui – aiškinamos siaurai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors nauju reglamentavimu atsisakyta individualių materialinės atsakomybės sutarčių ir jos neteko galios, iki 2016 m. DK įsigaliojimo padarytos žalos atlyginimas gali būti pagal jas išieškomas, jeigu žalos padarymo aplinkybės atitinka tuo metu galiojusias materialinės atsakomybės sąlygas pagal įstatymą ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Taigi, atsižvelgiant į šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje pateiktą išaiškinimą, kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti atsakovo skundą ir šiuo aspektu.

29. Atsakovas skunde nurodo, jog neturi savo gyvenamosios vietos, šiuo metu laikinai nuomojasi butą, taip pat turi įsipareigojimų bankui, neturi vertingo nekilnojamo turto, išskyrus kartu su seserimi paveldėtą 1 195 Eur vertės sklypą. Minėtos aplinkybės įvertintos pirmosios instancijos teismo, teismas, 30 procentų sumažindamas priteistinos žalos dydį, be kita ko, atsižvelgė ir į atsakovo turtinę padėtį, todėl kolegija pasisako tik dėl apeliacinės instancijos teismui pateikto išrašo iš atsakovo medicininių dokumentų.

30. Iš išrašo, pateikto iš atsakovo V. N. medicininių dokumentų, nustatyta, jog miokardo infarktu atsakovas persirgo 2008 metais, t. y. dar gerokai iki to, kuomet jis pradėjo dirbti D. G. individualioje įmonėje, iš ko spręstina, jog minėta liga netrukdė jam dirbti vairuotoju. Po to atsakovas nuolat buvo gydomas, o 2019-01-23 atsakovui atliktas širdies kraujagyslių stenavimas, po ko jis 2019-02-07 išsiųstas reabilitacijai, išrašytas – 2019-02-22. Tačiau paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovas dėl savo sveikatos būklės negali dirbi, nėra duomenų, jog dėl savo ligos pobūdžio jis neteko darbingumo, kad jam nustatytos specialios darbo sąlygos, taigi, kolegija sprendžia, jog pateiktas medicininis išrašas neįrodo, kad atsakovas nebegalės dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, kito sunkaus ir atsakingo darbo.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jei ieškovė būtų teikusi tikslius duomenis apie KASKO draudimą, byla būtų pasibaigusi 2018 m. pavasarį, todėl neteisinga priteisti procesines palūkanas iš jo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, teismo sprendimas priteisti 2 351,65 Eur bylinėjimosi išlaidas iš darbuotojo yra nepagrįstas, nes pateiktas identiškas ieškinys, jokių papildomų įrodymų nepateikta. Kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

32. Visų pirma pažymėtina, jog bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant pirmą kartą, ieškovė pateikė aiškius ir konkrečius rašytinius įrodymus apie transporto priemonių parko draudimą, iš kurių matyti draudimo sąlygos (išskaita – 3 visiško sunaikinimo atvejai) (e. b. II t., 78-82 b. l.), ieškovo atstovas advokatas teismo posėdžio, vykusio 2017 m. gruodžio 14 d. (15:03:56 garso įrašo laikas), metu pateikė išsamius duomenis apie minėto draudimo sąlygas, kad draudimas ginčo transporto priemonei negalioja, po ko atsakovas 2018-01-08 pateikė teismui prašymą įtraukti draudimo bendrovę byloje trečiuoju asmeniu. Teismas, išklausęs šalių paaiškinimų ir liudytojos T. K. parodymų, šį prašymą aukščiau minėto teismo posėdžio metu atmetė, tačiau atsakovas trečiojo asmens neįtraukimo byloje klausimą iškėlė apeliaciniame skunde, Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2018 m. sausio 24 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Taigi, procesas užsitęsė išimtinai tik dėl atsakovo veiksmų, dėl ko nėra pagrindo keisti laikotarpį, už kurį priteistos procesinės palūkanos.

33. Dėl priteistų 2 351,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios, pasak atsakovo, padidėjo nuo 1285,82 Eur (tokio dydžio bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos panaikintu 2018 m. sausio 24 d. sprendimu) iki 2351,65 Eur, kas jo nuomone yra neteisinga, nenustatyta, jog ieškovė, perdavus nagrinėti bylą iš naujo, būtų tikslinusi ieškinį (atsakovas nurodo, jog pateiktas identiškas ieškinys, jokių papildomų įrodymų nepateikta). Kaip nustatyta iš pateiktų rašytinių įrodymų, nagrinėjant bylą iš naujo papildomai susidarė šios ieškovės bylinėjimosi išlaidos: 600 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos surašant pirmąjį apeliacinį skundą (e. b. II t., 116 b. l.), 363 Eur užmokestis advokatui už teisines paslaugas (susipažinimas su Šiaulių apygardos teismo 2018-05-16 nutartimi, teisinė konsultacija, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimas, pasiruošimas bylos nagrinėjimui ir atstovavimas 2018-09-19 teismo posėdyje Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose) (e. b. II t., 189-191 b. l.) ir 302,50 Eur mokestis advokatui už teisines paslaugas (pasiruošimas bylos nagrinėjimui, kelionė į teismą ir atstovavimas 2018-10-17 teismo posėdyje Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmuose, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo parengimas) (e. b. III t., 1-3 b. l.). Atsakovas šių išlaidų dydžio neginčija tuo aspektu, kad jos yra per didelės vertinant kiekvieną suteiktą teisinę paslaugą atskirai, todėl kolegija plačiau dėl šių išlaidų dydžio nepasisako, tačiau, atmesdama apeliacinį skundą, konstatuoja, jog pagal suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, minėtos advokato teisinės pagalbos išlaidos yra adekvačios teiktoms paslaugoms, pagrįstos rašytiniais įrodymais, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), todėl pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinio reikalavimus 70 procentų, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai paskirstė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl D. G. individualios įmonės apeliacinio skundo argumentų

34. Kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, transporto priemonei nesant draustai KASKO draudimu ir kilus eismo įvykiui, tai neatleidžia darbuotojo nuo atsakomybės, tačiau gali būti laikoma aplinkybe, lemiančia atlygintinos žalos mažinimo galimybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2012, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018, ir kt.). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas numato galimybę atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, ginčą nagrinėjančiam organui sumažinti atlygintinos žalos dydį, jei žala nėra padaroma tyčia (DK 257 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas žalą padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės, kaip atitinkančios DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatas, sudarė pagrindą ieškovės patirtos atlygintinos žalos dydį sumažinti 30 procentų. Taigi, įvertinus paminėtas aplinkybes bei tai, jog darbdavys pats elgėsi ne visiškai apdairiai ir rūpestingai tokiomis sąlygomis apdrausdamas jam priklausantį transporto priemonių parką, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog darbdaviui padarytos ir atlygintinos žalos mažinimas šiuo atveju buvo neproporcingas ar antikonstitucinis, pažeidžiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

35. Dėl kitų tiek ieškovės D. G. individualios įmonės, tiek atsakovo V. N. apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

36. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės detaliai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus ir įvertino juos bylos duomenų visumos kontekste, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes. Esant nurodytoms aplinkybėms, Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

37. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

38. Ieškovė D. G. individuali įmonė nurodė, jog apeliacinėje instancijoje patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro: 423,50 Eur už ieškovės apeliacinio skundo parengimą, 423,50 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą ir 121 Eur už ieškovės rašytinių paaiškinimų parengimą. Taip pat sumokėjo 245 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Byloje pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (e. b. III t., 35, 93-99 b. l.).

39. Atsakovas V. N. apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė ir įrodymų, kad jis tokias išlaidas patyrė, nepateikė, nuo žyminio mokesčio sumokėjimo jis atleistas pagal įstatymą.

40. Nagrinėjamu atveju abiejų šalių apeliaciniai skundai netenkinami, todėl ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dalyje dėl žyminio mokesčio ir išlaidų už apeliacinio skundo parengimą atmetamas, priteisiant tik išlaidas, patirtas už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą bei rašytinių paaiškinimų (dėl atsakovo pateikto medicininio išrašo) parengimą, t. y. 544,50 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei D. G. individualiai įmonei, juridinio asmens kodas 181351531, 544,50 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėVilija Valantienė