- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-04
- Bylos Nr.
- e2A-217-883/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-23-3-00191-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Bartašienė, Danutė Burbulienė, Irena Stasiūnienė
- Atsakovas
- A. Š.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, J. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovui A. Š. dėl skolos ir palūkanų priteisimo arba nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, J. B..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Osvalda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo A. Š. 4 000 Eur transporto priemonės pervežimo ir saugojimo išlaidas; 5,79 Eur transporto priemonės saugojimo išlaidas už kiekvieną transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo dieną nuo 2021 m. gegužės 29 d. iki atsakovas A. Š. atsiims transporto priemonę Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš saugojimo aikštelės (transporto priemonės saugojimo pabaigos), 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas; arba prašo priteisti ieškovei UAB „Osvalda” iš atsakovo A. Š. 4 000 Eur nuostolių atlyginimą; taip pat prašo priteisti nuostolių atlyginimą – po 5,79 Eur už kiekvieną transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo dieną nuo 2021m. gegužės 29 d. iki atsakovas A. Š. atsiims Transporto priemonę Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš saugojimo aikštelės (transporto priemonės saugojimo pabaigos); priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodo, kad 2014 m. spalio 3 d. UAB „Automagija” ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas sudarė sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo paslaugų Nr. 40-IL-5865, pagal kurią UAB „Automagija” įsipareigojo, įgaliotam VPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Šiaulių miesto ir rajono savivaldybių teritorijose, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. 2014 m. spalio 28 d. turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 10 iš (duomenys neskelbtini) į Transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Išradėjų g. 16A, Šiauliai, buvo pervežtas automobilis Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir saugomas iki šiol. Ieškovės žiniomis, minėto automobilio savininkas ir valdytojas teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovas A. Š.. 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija” perleido ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių apskrities VPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Administracinio teisės nusižengimo byloje yra nustatyta, kad minėtas automobilis transporto priemonių registre yra įregistruotas G. G. vardu, tačiau atsakovas paaiškino, kad jis šį automobilį nusipirko maždaug prieš 8 metus. Be to, administracinio teisės nusižengimo byloje yra nustatyta, kad atsakovas šiuo automobiliu naudojosi, nes su juo 2013 m. kovo 13 d. padarė administracinį teisės pažeidimą. Atsakovas nepateikė jokių automobilio pardavimą galinčių patvirtinti įrodymų, nenurodė, kam pardavė automobilį.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. Š. su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad jis nėra automobilio savininkas, neprivalo ir neturi teisės atsiimti transporto priemonę iš saugojimo aikštelės. Taip pat nurodo, kad automobilį pardavė J. B., apie tai, kad automobilį pardavė detalėmis dar iki eismo įvykio, jis buvo nurodęs policijos pareigūnams eismo įvykio tyrimo metu. Tada jam paskyrė baudą už tai, kad jis pardavė automobilį nesudaręs sutarties, tačiau jis nebuvo įvardintas automobilio savininku ar įvykio kaltininku. Tuo metu policija jam neišdavė ir negalėjo išduoti leidimo atsiimti automobilį. Atsakovas mano, kad žala atsirado ne dėl jo veiksmų, o dėl policijos neveiklumo nustatant autoįvykio kaltininką bei automobilio savininką. Taip pat žala atsirado ir dėl ieškovės nerūpestingumo, pasireiškusio ilgalaikiu automobilio laikymu savo aikštelėje, šešerius metus nebandant nustatyti automobilio savininką. Atsakovas nurodo, kad jis 2021 metų sausio mėnesio pabaigoje gavo visiškai nepagrįstą 2021m. sausio 15 d. leidimą atsiimti automobilį, kuriame nurodyta, kad jis esąs automobilio savininkas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių miesto apylinkės teismo Kelmės rūmai 2022 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš A. Š. UAB „Osvalda“ 2 061,24 Eur priverstai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2021 m. kovo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 843,18 Eur bylinėjimosi išlaidas; paliko nenagrinėtą ieškinio reikalavimą dėl automobilio saugojimo išlaidų arba nuostolių atlyginimo po 5,79 Eur priteisimo už kiekvieną transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo dieną nuo 2021m. gegužės 29 d. iki atsakovas atsiims transporto priemonę iš saugojimo aikštelės (transporto priemonės saugojimo pabaigos); priteisė iš atsakovo A. Š. 16,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas į valstybės biudžetą.
5. Teismas nustatė, kad ginčo atveju tarp šalių santykiai kilo priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę ir susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga.
6. Teismas, vertindamas atsakovo poziciją 2014 metų paaiškinime ir civilinės bylos nagrinėjimo metu, pripažino, kad atsakovo paaiškinimai yra skirtingi, prieštaringi: 2014 metais jis visiškai nebendradarbiavo su policijos pareigūnais, nesistengė nurodyti detalių, kam yra perdavęs automobilį, o šios civilinės bylos nagrinėjimo metu jis net nurodė konkretų asmenį J. B., kuriam esą pardavė automobilį, tačiau trečiasis asmuo J. B. neigia automobilio Audi 80 pirkimą iš atsakovo. Teismo vertinimu, liudytojo V. Š. parodymai nėra patikimi, nes jis netgi nurodė neteisingą trečiojo asmens vardą, o liudytojas M. R., nors pasakojo atsakovo automobilio pardavimo aplinkybes, tačiau jis, kaip ir pats atsakovas, nurodė, kad nebuvo surašyta pardavimo sutartis, o automobilis tiesiog perduotas.
7. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartyje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021 pateiktais išaiškinimais ir konstatavo, kad atsakovas A. Š. pripažįsta pats buvęs automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, tačiau nenurodo, kad jis būtų surašęs kokią nors šio automobilio perleidimo (pardavimo, dovanojimo ar kt.) sutartį; taigi, jis net pats neteigia, ne tik neįrodo, kad automobilio savininku tapo koks nors kitas asmuo.
8. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog transporto priemonė Audi 80 2014 m. birželio 18 d. buvo priverstinai nuvežta dėl eismo įvykio, kai neasfaltuotame kelyje buvo apsivertusi ant stogo. Atsakovas, nors teigia nesantis šio automobilio savininkas, tačiau į bylą duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, nėra pateikęs. Jis 2014 metais buvo nubaustas už tai, kad negalėjo nurodyti, kam perdavė vairuoti automobilį. Atsakovas tokios nuobaudos neginčijo, tuo pačiu priėmė nuobaudą, skirtą automobilio savininkui. 2014 metais atsakovas nebendradarbiavo su policijos pareigūnais ir nors nurodė, kad transporto priemonę pardavė, tačiau pirkimo–pardavimo dokumentai į bylą nėra pateikti ir pagal bylos įrodymus pardavimo dokumentai net nebuvo surašyti, todėl teismas sprendžia, kad atsakovas eismo įvykio metu buvo ir yra automobilio Audi 80, valst Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas/valdytojas ir jam tenka pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas.
9. Teismas nustatė, kad 2014 m. birželio mėnesį sprendimas dėl transporto priemonės priverstinio nuvežimo (toks dokumentas į bylą nėra pateiktas) priimtas atsakovui nedalyvaujant. Apie eismo įvykį atsakovas buvo informuotas, kai jis 2014 m. spalio 14 d. policijos pareigūnui pateikė paaiškinimą ir buvo nubaustas pagal ATPK 133 ¹ straipsnio 1 dalį. Tačiau tuo metu jis nebuvo informuotas apie teisę atsiimti priverstinai nuvežtą automobilį. Toks sprendimas 2014 metais galimai net nebuvo priimtas, nes prie ieškinio ieškovė pridėjo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimą, kuriuo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas nutarė automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti savininkui (valdytojui) A. Š.. Tačiau apie šio dokumento įteikimą A. Š. įrodymų byloje nėra. Įteikimo nepatvirtino 2021m. rugsėjo 22 d. teismo posėdyje dalyvavęs Šiaulių apskrities VPK atstovas.
10. Ieškovė UAB „Osvalda“ prie patikslinto ieškinio pateikė 2020 m. birželio 5 d. pranešimą A. Š., kaip teisėtam automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui/valdytojui, nurodant, kad Šiaulių apskrities VPK kelių policijos biuro nutarimu minėtas automobilis grąžintas savininkui. Prie pranešimo pridėti įrodymai, kad UAB „Osvalda“ siunta A. Š., siuntos Nr. (duomenys neskelbtini) yra įteikta gavėjui 2020 m. birželio 6 d., todėl teismas sprendė, kad atsakovui žinoma apie teisę atsiimti automobilį nuo 2020 m. birželio 6 d. Nuo šios dienos iki patikslinti ieškinio pateikimo teismui dienos – 2021m. gegužės 28 d. praėjo 356 kalendorinės dienos. Remiantis šiais įrodymais automobilio saugojimo išlaidas teismas priteisė ne už ankstesnį laikotarpį, kaip nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą, galimybę atsiimti automobilį ir sumokėti saugojimo išlaidas pateikimo atsakovui dienos.
11. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ginčija ieškinį, nurodydamas, kad esą nebuvo surastas tikrasis automobilio savininkas dėl policijos pareigūnų ir ieškovės neveikimo, tačiau pats atsakovas dar 2014 metais nebendradarbiavo su policijos pareigūnais, nenurodė galimo pirkėjo duomenų, nepateikė automobilio pardavimo sutarties, taip atsakovas nepaneigė duomenų, kad jis yra automobilio savininkas.
12. Teismas nurodė, kad tai, jog policijos pareigūnai nenustatė, kas su transporto priemone padarė administracinį teisės pažeidimą, dar nereiškia, kad automobilis turėtų būti pripažintinas bešeimininkiu daiktu. Byloje buvo nustatyta, kad paskutinis žinomas automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra A. Š., todėl nebuvo pagrindo spręsti dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo argumentus dėl transporto priemonės pripažinimo bešeimininkiu turtu teismas atmetė kaip nepagrįstus.
13. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neginčijo prašomo priteisti saugojimo išlaidų dydžio, kad byla nėra susijusi su viešuoju interesu, kad teismas tokio pobūdžio bylose nėra įpareigotas būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti atitinkamus duomenis apie paslaugų įkainius ir (ar) automobilio techninę būklę ar jo vertę, kad byloje neginčijama vienos paros automobilio saugojimo kaina yra 5,79 Eur, teismas pripažino, kad automobilio saugojimo išlaidos už 356 paras sudaro 2061,24 Eur ir ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nepriteisė iš atsakovo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą, nes automobilis Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl eismo įvykio buvo nuvežtas 2014 m. birželio 18 d., o VPK sutartis su UAB „Automagija“, kuria remiasi ieškovė, sudaryta 2014 m. spalio 3 d.
14. Tenkinęs ieškinį iš dalies, teismas priteisė iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2061,24 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas sprendė, kad ieškovės UAB „Osvalda“ reikalavimas priteisti iš atsakovo automobilio saugojimo išlaidas arba nuostolių atlyginimą – po 5,79 Eur už kiekvieną transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo dieną nuo 2021m. gegužės 29 d. iki atsakovas A. Š. atsiims Transporto priemonę Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš saugojimo aikštelės (transporto priemonės saugojimo pabaigos) nėra konkretus (nenurodyta konkreti reikalaujama suma), nėra apmokėtas žyminiu mokesčiu ir nėra pagrįstas ekonomiškai, todėl paliktinas nenagrinėtas. Teismas taip pat priteisė iš atsakovo ieškovei 46,38 Eur žyminį mokestį ir 796,80 Eur atstovavimo išlaidas, taip priteisė iš atsakovo valstybei 16,85 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
15. Atsakovas A. Š. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
15.1. Teismo išvados, kad apeliantas A. Š. yra automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas, neatitinka tikrovės, teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.
15.2. Teismo išvada apie visišką atsakovo nebendravimą su policijos pareigūnu, tyrusiu 2014 m. birželio 18 d. automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudaužymo aplinkybes, neatitinka tikrovės. A. Š. su tyrėju bendravo tiek, kiek pageidavo tyrėjas, nieko nenuslėpė, apklausos metu nurodė, kad automobilį pardavė per tarpininką M. R., nurodė, kad per šį asmenį gali išsiaiškinti automobilio pirkėją, tačiau tyrėjas nurodė, kad tai nėra būtina; pats apeliantas nebuvo įvardintas automobilio savininku ar autoįvykio kaltininku.
15.3. Apeliantas nebuvo informuotas apie Šiaulių AVPK PK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininko 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. 07-14-8526407, kuriuo patikslintas 2014 m. gruodžio 16 d. nutarimas nurodant, kad automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra atsakovas.
15.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto paaiškinimai policijos tyrėjui ir teisme yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Paaiškinimų policijos tyrėjui teikimo metu apeliantas nežinojo, kam buvo parduotas automobilis, kadangi automobilis buvo parduotas per tarpininką. Išsiaiškinęs, kad automobilis buvo parduotas J. B., tai nurodė atsiliepime į ieškinį. Už tai, kad pardavė automobilį ne rašytinės sutarties, apeliantui buvo paskirta bauda.
15.5. Liudytojo V. Š. suklydimas neteisingai nurodant pirkėjo vardą, buvo atsitiktinis, teismas nepripažindamas V. Š. ir M. R. paaiškinimų įrodymais, buvo šališkas, pažeidė CPK 176, 177 ir 21 straipsnio normas, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.
15.6. Teismas be pagrindo atsisakė pripažinti automobilį bešeimininkiu turtu, nes automobilis aikštelėje buvo saugojamas nuo 2014 metų nenurodant automobilio savininko. Šiaulių AVPK turėjo Vyriausybės nustatyta tvarka inicijuoti automobilio pripažinimą bešeimininkiu turtu.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į ieškinį ieškovė UAB „Osvalda“ prašo atsakovo A. Š. apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Atsakovas aplinkybių, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu nebebuvo transporto priemonės savininkas neįrodė, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu jos savininkas buvo atsakovas. Šiaulių apskrities VPK įgalioto pareigūno surašytas 2014 m. spalio 17 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 40AN-20155379-14, kuriuo apeliantui buvo taikytas administracinis nurodymas, yra laikytinas didesnę įrodomąją galią turinčiu oficialiu rašytiniu įrodymu, kurio leistinomis įrodinėjimo priemonėmis apeliantas byloje nenuginčijo.
16.2. Nors apeliantas bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad jis transporto priemonę 2013 metais pardavė trečiajam asmeniui J. B., tačiau šios aplinkybės neįrodė, nepateikė rašytinės transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties, trečiasis asmuo J. B. neigė pirkęs transporto priemonę iš apelianto.
Motyvuojamoji dalis
16.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai liudytojo V. Š. ir M. R. parodymus vertino kritiškai, taip pat teisingai įvertino ir paties apelianto paaiškinimus kaip prieštaringus.
17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių AVPK prašo Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, argumentuodamas tuo, kad buvo imtasi visų reikalingų tyrimo veiksmų nustatant asmenį 2014 m. birželio 18 d. vairavusį atsakovui priklausančią transporto priemonę bei padariusį eismo įvykį; 2018 m. lapkričio 22 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. 07-14-8526407 yra teisėtas, užregistruotas Policijos dokumentų valdymo sistemoje suteikiant Nr. 40-IL-17952-(11.1E); apeliantas, sutikdamas su jam surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu, pripažino, kad jis 2014 m. birželio 18 d. buvo transporto priemonės valdytojas; teismas sprendime tinkamai įvertino atsakovo teiktus paaiškinimus policijai ir teisme.
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. B. prašo apelianto A. Š. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepagrįsti, paremti apelianto subjektyviu vertinimu, neparemtu byloje surinktų įrodymų visuma; įrodymų apie transporto priemonės nuosavybės teisės perleidimą, o tuo labiau trečiajam asmeniui J. B., apart deklaratyvių apelianto bei jo giminaičio parodymų, byloje nėra, kiti byloje esantys įrodymai (atsakovo duoti parodymai administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimo metu, administracinio teisės pažeidimo protokolas su administraciniu nurodymu) leidžia pagrįstai abejoti atsakovo teismui pateikta versija.
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
19. CPK 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl ginčo esmės
21. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad transporto priemonė Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2014 m. birželio 18 d. buvo priverstinai nuvežta dėl eismo įvykio. 2014 m. spalio 28 d. turto perdavimo – priėmimo aktu Nr. 10 iš (duomenys neskelbtini), automobilis Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pervežtas į Transporto priemonių saugojimo aikštelę, esančią Išradėjų g. 16A, Šiauliai, ir saugomas iki šiol.
22. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo A. Š. 2061,24 Eur automobilio saugojimo išlaidų. Apeliantas su teismo sprendimu nesutinka ir apeliacinį skundą grindžia iš esmės vienu argumentu, kad jis nėra transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas. Apelianto nuomone, teismas iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, visiškai neatsižvelgė į liudytojų paaiškinimus, todėl priėmė neargumentuotą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.
23. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
24. Pagal kasacinio teismo suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl bet kokios informacijos įrodomosios vertės nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-688-684/2015; kt.).
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovo, kaip transporto priemonės Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, su transportavimu ir saugojimu susijusias išlaidas, remdamasi administracinio teisės nusižengimo byloje Nr. 07-148837782 esančia medžiaga. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutinka, teigdamas jog automobilio priverstinio nuvežimo momentu jis nebuvo šio automobilio savininkas, nes automobilį pardavė dar 2013 m. balandį.
26. Transporto priemonės savininkas yra asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso transporto priemonė. Transporto priemonės nuosavybę paprastai įrodo transporto priemonės registracijos dokumentai ar transporto priemonės pirkimo–pardavimo, dovanojimo ir kitos sutartys, kurių pagrindu transporto priemonė buvo perleista kitam asmeniui. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant klausimą dėl automobilio priklausomumo nuosavybės teise, vertintini ne tik duomenys viešajame registre, bet ir kiti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises.
27. Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis G. G., gim. (duomenys neskelbtini), 2013-03-29 išregistravo jam priklausiusią transporto priemonę AUDI 80, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nurodydamas, kad ši transporto priemonė 2005-09-29 buvo parduota užsieniečiui (šalis – Š.).
28. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbi aplinkybė, jog Šiaulių apskrities VPK tiriant įvykį ROIK Nr. 07-14-8526407 nustatė, jog atsakovas 2013 m. kovo 13 d. transporto priemone AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarė teisės pažeidimą.
29. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad Šiaulių apskrities VPK įgalioto pareigūno 2014 m. spalio 17 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 40AN-20155379-14 atsakovui A. Š. surašytas už tai, kad būdamas automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, teisės pažeidimo (7-14-8526407) išaiškinimo tikslu negalėjo nurodyti, kam yra pardavęs minėtą automobilį; tuo neįvykdė LR SEAKĮ 20 straipsnio 2 dalies reikalavimų, taikytas administracinis nurodymas sumokėti 43 Eur baudą. Šiaulių AVPK PK Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininko 2018 m. lapkričio 22 d. nutarime administracinėje byloje Nr. 07-14-8526407, kuriuo patikslintas 2014 m. gruodžio 16 d. nutarimas, nurodyta, kad automobilio Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas (valdytojas) yra atsakovas A. Š.. 2021 m. sausio 15 d. Šiaulių AVPK KPT Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus pažymoje nurodyta, kad remiantis administracinio nusižengimo byloje Nr. 07-14-8837782 esančiais duomenimis, policijai žinomas paskutinis transporto priemonės AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra A. Š.. Atsakovas savo 2014 m. spalio 14 d. paaiškinime Šiaulių apskrities VPK nurodė, kad jis maždaug prieš 8 metus iš nepažįstamo asmens, kuris gyvena Š., pirko automobilį AUDI 80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) minėtą automobilį 2013 m. balandžio mėnesį pardavė nepažįstamiems vaikinams iš R.. Šiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotos aplinkybės įrodo, kad atsakovas pripažino, jog aštuonerius metus buvo automobilio savininku.
30. Rūpestingas padidinto pavojaus šaltinio savininkas turėtų įsitikinti asmens, su kuriuo sudaro sandorį, tapatybe, tačiau tokios informacijos 2014 metais atsakovas pareigūnams neteikė. Pažymėtina, kad apeliantas buvo baustas už duomenų neatskleidimą, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog informacijos, kam yra pardavęs minėtą automobilį, jis neteikė, nes pareigūnai jo neprašė, ir kad buvo baustas už tai, jog nesudarė rašytinės automobilio pardavimo sutarties.
31. Nagrinėjamu atveju, siekdamas apginti savo teises, atsakovas nurodo, kad transporto priemonę per tarpininką M. R. pardavė J. B.. Trečiasis asmuo J. B. šios aplinkybės nepripažino, atkreipdamas dėmesį, kad 2013 m. balandžio mėnesį jis dar nebuvo sulaukęs pilnametystės ir savarankiškai net negalėjo sudaryti transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio. Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimo faktą, atsakovas teismui nepateikė ir remiasi vien liudytojų V. Š. ir M. R. parodymais. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vien atsakovo nenuoseklūs paaiškinimai ir liudytojų parodymai, nepagrindžiant šių teiginių jokiais kitais objektyviais duomenimis, nėra pakankami įrodymai, kuriais būtų galima remtis transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandoriui įrodyti. Aplinkybė, kad atsakovas nedalyvavo priverstinai nuvežant transporto priemonę, taip pat nėra pakankama konstatuoti, kad jos nuvežimo metu atsakovas nebuvo automobilio savininkas.
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas transporto priemonės pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimas, dėl ko teismas neturi pagrindo vertinti atsakovo argumentų, susijusių su tuo, ar egzistuoja visos CK 4.57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos transporto priemonei pripažinti bešeimininkiu turtu ir daryti atitinkamų išvadų dėl šios bylos nagrinėjimo dalyku nesančių aplinkybių.
33. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė automobilio pardavimo fakto, kadangi byloje nėra įrodytas nei realus pirkėjas, nei automobilio perdavimo faktas, nei pirkimo kainos sumokėjimo faktas (CPK 178 straipsnis). Dėl to, kad atsakovas byloje pakankamais objektyviais įrodymais neįrodė automobilio perleidimo fakto, nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas nėra automobilio savininku. Todėl jis, kaip transporto priemonės savininkas, yra atsakingas už minėtos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, į kurių atlyginimą reikalavimo teisę perėmė ieškovė UAB „Osvalda“.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias procesinės ir materialiosios teisės normas, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl tenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto ieškovei priteisiamos 338,80 Eur apeliacinėje instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai (2022 m. kovo 10 d. sąskaita už teisinę pagalbą Nr. 20220310/17 ir 2022 m. kovo 10 d. atlikto mokėjimo nurodymas), jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. Š., gimusio (duomenys neskelbtini), uždarajai akcinei bendrovei „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, 338,80 Eur (tris šimtus trisdešimt aštuonis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.