Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. D., VĮ „Turto bankas“ dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas pareiškimą palaikė, prašė jį tenkinti visiškai. Papildomai nurodė, kad nutraukus santuoką ji liko gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), o A. M. gyveno atskirai. Ji viena mokėjo mokesčius, prižiūrėjo, rūpinosi butu, darė buto remontą. Sutartys dėl paslaugų teikimo butui sudarytos pareiškėjos vardu. Po santuokos nutraukimo nei ji, nei jos buvęs sutuoktinis dėl santuokoje įgyto turto padalinimo niekur nesikreipė. Mano, kad VĮ „Turto bankas“ teiginys dėl turto dalies pripažinimo valstybės nuosavybe turėtų būti atmestas, nes pareiškėja iki A. M. mirties faktiškai valdė turto dalį ir jau buvo įgijusi nuosavybės teisę įgyjamosios senaties būdu. Mano, kad suinteresuoto asmens nurodyta teismų praktika iš esmės skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis, todėl ja negalima vadovautis šioje byloje. Visiškai faktines aplinkybes šioje byloje atitinka Vilniaus apygardos teismo 2014-04-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-693-611/20147, kuria buvo paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Dėl palikimo priėmimo po A. M. mirties niekas nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta A. M. ir pareiškėjos A. M. santuoka, sudaryta 1974-08-24 (5, 6 b. l.). Medicininis mirties liudijimas Nr. 528 patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. M. (7-8 b. l.). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pareiškėjos vardu yra registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), į kurį nuosavybės teisė įregistruota 1993-07-29 gyvenamųjų namų statybos bendrijos pažymos pagrindu (11-12 b. l.), t. y., nuosavybės teisė į butą įregistruota pareiškėjos ir A. M. santuokos metu. Pareiškėja nuo 1988-03-29 deklaravo savo gyvenamąją vietą minėtame bute (18 b. l.). Pareiškėja teigia, kad ji nepertraukiamai, sąžiningai ir atvirai ilgiau nei 10 metų valdė ½ dalį buto, įgyto su buvusiu sutuoktiniu santuokos metu, todėl prašo nustatyti, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į minėtą dalį nekilnojamojo daikto. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ nesutiko su pareiškimu dėl to, kad mirus pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui ir niekam nepriėmus atsiradusio palikimo, ginčo nekilnojamojo turto dalis perėjo valstybei, todėl į šią nekilnojamojo turto dalį negali būti įgyjama nuosavybės teisė įgyjamosios senaties būdu.

Taigi byloje kilo ginčas dėl to, ar gali būti įgyjama nuosavybės teisė į nekilnojamojo turto dalį įgyjamosios senaties būdu, jei ši turto dalis iki mirties priklausė pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui, o niekam nepriėmus palikimo – palikimas perėjo valstybei.

Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 str. 3 d., 4.70 str. 1 d.); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 str. 2, 3 d.); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 str.). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčo nekilnojamojo turto dalis buvo įgyta pareiškėjos santuokos su A. M. metu ir liko nepadalinta (duomenys neskelbtini) nutraukus santuoką. Nekilnojamojo turto dalis buvo registruota pareiškėjos vardu.

Pareiškėjos ir A. M. santuokos nutraukimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas. Santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 3 d.). Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas ir 1964 m. Civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji įforminta. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (1964 m. Civilinio kodekso 4 str. 2 d. 1 p.), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (1964 m. Civilinio kodekso 4 str. 2 d. 5 p.). Po santuokos nutraukimo pagal Santuokos ir šeimos kodeksas normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje.

Tai reiškia, kad po santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi. Ji, būdama bendrąja jungtine nuosavybe, toliau lieka įforminta vieno buvusio sutuoktinio vardu. Vadinasi, turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Tai, kad pareiškėjai tokios aplinkybės buvo žinomos, patvirtina jos pačios teismui rašytas pareiškimas.

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų.

Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 str. 2 d.), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja iki buvusio sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini) nesikreipė į teismą dėl turto, priklausančio jai ir jos buvusiam sutuoktiniui bendrąja jungtine nuosavybės teise, padalinimo ar pripažinimo jos asmenine nuosavybe, taip pat nepateikė pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios nuosavybės teise. Pareiškimas buvo pateiktas tik po buvusio sutuoktinio mirties, taip pat įpėdiniams nesikreipus dėl palikimo priėmimo į notarą. Šios aplinkybės sudaro prielaidą teigti, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog buto dalis nuosavybės teise pareiškimo pateikimo teismui metu priklauso nuosavybės teise kitam asmeniui (buvusiam sutuoktiniui). Taigi ji, žinodama, jog jos valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažinta sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jai nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Priešingu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Paminėtina, kad analogiški išaiškinimai pateikiami ir teismų praktikoje (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-436/2017 ir kt.). Tokiu būdu pareiškėjos pareiškimas negali būti patenkintas, nes nenustatytos visos būtinos sąlygos pareiškėjai nuosavybės teisę į nekilnojamojo daikto dalį įgyti įgyjamąja senatimi.

Be to, šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis A. M. (duomenys neskelbtini) mirė ir po jo mirties niekas nepriėmė atsiradusio palikimo.

CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y., nuo palikimo atsiradimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 ir kt.).

Kasacinis teismas, pasisakydamas, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; ir kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008); nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y., nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Nagrinėjamu atveju A. M. palikimas atsirado (duomenys neskelbtini). Kadangi A. M. įpėdiniai nesikreipė per įstatymuose nustatytą terminą į notarą dėl palikimo priėmimo, todėl valstybė turi teisę pradėti paveldėjimo procedūras dėl po A. M. mirties atsiradusio palikimo priėmimo. Nors valstybė dar nėra įregistravusi nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamojo turto dalį, tačiau, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, tai savaime nepaneigia paveldimo turto perėjimo valstybei fakto, kuris nepriklauso nuo turto teisinės registracijos ir to, kiek laiko jį valdo ir juo rūpinasi kitas fizinis asmuo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta šioje byloje, taip pat įvertinus aktualią teismų praktiką, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškimo (CK 4.68 str., 4.70 str., CPK 533 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 279, 307, 533 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškimo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.