Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. R. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-920-939/2016 pagal pareiškėjos R. R., pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinės įmonei Turto bankas, Prienų rajono savivaldybei, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra visų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui konstatuoti, nes pareiškėjos veiksmai valdant nekilnojamąjį turtą neatitiko sąžiningo valdymo kriterijaus.Įgyjamoji senatis yra vienas iš civilinių teisinių instrumentų, naudojamų sprendžiant turto nuosavybės klausimus. Šis institutas konkrečiam asmeniui, kuris ilgą laiką valdo daiktą, tačiau neturi formalios nuosavybės teisės į jį, sudaro teisinį pagrindą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Įgyjamosios senaties institutas, tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą, sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011). Daikto valdymas iš esmės yra faktinė būsena, kuri gali sukelti teisės į daiktą atsiradimą – nuosavybės teisės atsiradimą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Be to, kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Antada“ pareiškimą dėl valdymo fakto patvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-32/2008). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1). pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip trejus metus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-67/2011 ir kt.).Bylos duomenimis nustatyta, kad R. R. su T. V. susituokė 1990 m. balandžio 26 d. Apeliantė R. R. 1996 m. sausio 17 d. iš J. R. įsigijo žemės sklypą ir ant jo esančius gyvenamąjį namą su priestatu, ūkinius pastatus, kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini), ir visą šį nekilnojamąjį turtą VĮ Registrų centras įregistravo savo vardu. R. R. su T. V. santuoka nutraukta 1997 m. rugpjūčio 8 d. T. V. mirė (duomenys neskelbtini). R. R. su T. V. santuokos nutraukimo metu galiojo Santuokos ir šeimos kodeksas. Santuokoje įgyjamas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įforminamas vieno iš jų vardu (Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalis). Nuosavybės pobūdis – bendroji jungtinė – dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia, nes ginčo metu galiojęs santuokos ir šeimos įstatymas ir civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Dėl ištuokos ji netampa bendrąja daline nuosavybe, nepasidaro asmenine nuosavybe to sutuoktinio, kurio vardu ji įforminta. Kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalinimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (Civilinio kodekso 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (Civilinio kodekso 4 straipsnio 2 dalies 5 punktas).Tai reiškia, kad po santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių vardu įforminta bendroji jungtinė nuosavybė vien dėl santuokos nutraukimo fakto netampa jo asmenine visa apimtimi. Ji, būdama bendrąja jungtine nuosavybe, toliau lieka įforminta vieno buvusio sutuoktinio vardu. Vadinasi, turi būti papildomas juridinis pagrindas, dėl kurio bendrosios jungtinės nuosavybės teisė pasibaigtų, o atsirastų asmeninės nuosavybės teisė, pagal kurią visa nuosavybė priklausytų vienam iš buvusių sutuoktinių. Tai, kad apeliantei tokios aplinkybės buvo žinomos, patvirtina jos pačios teismui rašyti procesiniai dokumentai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai ir T. V. esant santuokoje, 1996 m. sausio 17 d. pareiškėja savo vardu įsigijo ir įregistravo nekilnojamąjį turtą, kurio padalijimo klausimas nutraukiant santuoką 1997 m. nebuvo spręstas ir nebuvo išspręstas iki buvusio sutuoktinio mirties. Todėl pareiškėja prašo nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į T. V. nuosavybės teise priklausiusią turto dalį.Pareiškėjos ir T. V. santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos (SŠK 36 ir kiti straipsniai), priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje. Pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio T. V. santuokinis turtas nebuvo padalytas iki sutuoktinio mirties, todėl byloje sprendžiama dėl vieno iš šios sutuoktinių teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui bendrosios (dalinės) nuosavybės teise priklausiusią nekilnojamojo turto dalį.Apeliantė nurodė, kad T. V. pareiškėjos įsigytu turtu nesinaudojo, jo neišlaikė, nesirūpino, o tai reiškia, kad jis nesiekė naudotis šiuo turtu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju aktualu išaiškinti, ar sutuoktinis, žinodamas, kad dalis jo valdomo turto nuosavybės teise priklausė kitam (buvusiam) sutuoktiniui, turi teisę šį turtą įgyti savo nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas teisės normas ir pateiktą jų aiškinimą bei nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė, žinodama, jog jos valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažinta sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jai nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Priešingu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-219/2015).Tokiu būdu pareiškėjos R. R. pareiškimas negali būti patenkintas, nes nenustatytos visos būtinos sąlygos pareiškėjai nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus įgyti įgyjamąja senatimi. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.