- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-27
- Bylos Nr.
- 2A-2005-658/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nerijus Meilutis
- Pareiškėjas
- A. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Marijampolės savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonei „Turto bankas“
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 34.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-371-374/2015 pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Marijampolės savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinį faktą, kad pareiškėjas įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t.y. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 4,30 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad M. P., mirusiai 1995-02-10, galimai priklausė žemės sklypas ir pastatai. Po jos mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė. Pareiškėjas 4,30 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą 2004 m. pavasarį pradėjo valdyti ir naudotis juo kaip savo. Teisėtas pagrindas tam buvo žodinė neatlygintina subnuomos sutartis su M. R.. A. K. yra M. R. anūkas. Minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą M. R. nuomavo iš M. P., nuomos sutartis - žodinė, neatlygintina. M. R. mirė 2011 m. rugsėjo 23 d. Gyvenamajam namui Nekilnojamojo turto registre daiktinės teisės į juos neįregistruotos. Niekas kitas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą po M. P. mirties kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, niekas kitas pastatu ir žeme nesirūpino ir nesikreipė į VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisių įregistravimo; šis nekilnojamasis turtas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nekilnojamojo turto registre niekas kitas, po galimos savininkės M. P. mirties, nėra įregistravęs nuosavybės teisių į šį turtą; visą valdymo laiką šis nekilnojamasis turtas buvo valdomas teisėtai ir atvirai (b.l. 1-5).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 29 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančią Sasnavos seniūnės 2008 m. lapkričio 5 d. pažymą Nr. 8L-351, kurioje nurodyta, kad seniūnijos ūkinėse knygose gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), įregistruoti M. P. vardu (b. l. 11), sprendė, jog ši pažyma patvirtina M. P. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nors M. P. po 1991 m. liepos 25 d. Nekilnojamojo turto registre neįregistravo savo nuosavybės teisių, tačiau jų neprarado, kadangi teisinė registracija yra išvestinio pobūdžio veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas. Nurodė, kad nuosavybės teisė į mirusiam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą įgyjama ne įgyjamąja senatimi, o pagal paveldėjimo teisės normas. Šiuo atveju, nors niekas ir nesikreipė į notarų biurą dėl paveldėjimo, ši aplinkybė nepanaikino M. P. nuosavybės teisės į pastatus. Aplinkybė, kad po jos mirties jos turto paveldėjimo bylos nebuvo pradėtos ir niekas nepareiškė pretenzijų į jos turtą, savaime nereiškia, jog jai priklausęs turtas liko nepaveldėtas. Mirusiojo turtas nuo palikimo atsiradimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas). Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, jog ginčo turtą po M. P. mirties 1995-02-10 paveldėjo valstybė ir jis tapo jos nuosavybe. Aplinkybės, kad ginčo turtas nebuvo registruotas Registrų centre ir, kad valstybei atstovaujanti institucija pagal bylos duomenis nėra atlikusi palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmų, neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokias išvadas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą siejamas su jo priklausymu kito asmens ar valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija. Teismas konstatavo, jog kitam asmeniui priklausančio turto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Šioje byloje įgyjamąja senatimi siekiama įgyti nuosavybės teisę į M. P. ir valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl ginčo turto valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu (b.l. 114-118).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 125-129) pareiškėjas A. K. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
šiuo metu gyvenamasis namas ir žemės sklypas nepriklauso nei valstybei nei savivaldybei, tačiau į šį turtą daiktines teises turi M. P.. Byloje nėra duomenų, kad turtą paveldėjo valstybė ir, kad jis tapo jos nuosavybe. Valstybės institucijos, kuriai pavesta įforminti turto parėjimą, veiksmų neatlikimas, nesudaro pagrindo teigti, jog turtas po palikėjo mirties iš karto priklauso valstybei, jai neatlikus tam tikrų turto ar turtinių teisių perėmimo procedūrų. Esant paveldėjimo ar turto perėmimo santykiams ir jų nerealizuojant pakankami ilgą laiko tarpą, suėjus atitinkamam terminui ir esant kitoms įstatyme numatytoms sąlygoms, galima įgyjamoji senatis;
teismas laikė, kad paveldėjimo objektas yra gyvenamasis namas ir žemė sklypas, kurie prašomi įsigyti įgyjamosios senaties būdu, tačiau po M. P. mirties paveldėjimo objektas yra daiktinė teisė, dėl ko kyla visiškai kitos pasekmės. Jei M. P. nuosavybės teise priklausytų gyvenamasis namas ir žemės sklypas ir tai būtų registruota viešame registre – įgyjamoji senatis nebūtų galima. Tačiau sprendimo priėmimo momentu M. P. turi daiktines teises į gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Įgyjamajai senačiai įgyvendinti nekeliamas reikalavimas, kad daiktas būtų bešeimininkis ar turėtų savininką, keliamas reikalavimas, kad daiktas nebūtų registruotas kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.). Kad tokiu atveju yra galima turtą įgyti įgyjamosios senaties pagrindu patvirtina ir teismų praktika (pvz. Panevėžio apygardos teismo 2014-10-30 nutartis, civilinėje byloje Nr. 2A-729-280/2015).
teismas neįsigilino į bylos duomenis, kadangi nurodo, jog turtas priklauso ir M. P. ir valstybei nuosavybės teise.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 137-139). Nurodo, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, įgyjamąja senatim negali būti įgyjamas valstybei ar savivaldybei priklausantis daiktas. Šis draudimas yra siejamas su daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Teismo išvados, kad valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo ir nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, palikimas pereina valstybei yra paremtos kasacinio teismo praktika (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2014-04-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybės administracija sprendimą prašo priimti teismo nuožiūra, kadangi Marijampolės savivaldybės administracija niekada neturėjo jokių teisių į ginčo turtą ir nėra kaip nors kitaip susijusi su pareikštais reikalavimais (b.l. 143-144).
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje keliamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamosios senaties sąlygas (CK 4.68–4.71straipsniai), aiškinimo ir taikymo. Pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu siekia įgyti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir žemės sklypą.
Įgyjamoji senatis yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo būdų (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Taigi civiliniame kodekse yra įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė M. P., (b.l. 7, 23). Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2005-03-03 sprendimu M. P. po jos mirties buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4,30 ha žemės sklypą (b.l. 20). 2008 m. lapkričio 5 d. Marijampolės savivaldybės administracijos Sasnavos seniūnijos pažyma apie M. P. statinius Nr. 8L-351 ir Marijampolės apskrities archyvo 2014-07-04 pažyma apie pastatus Nr. 7R-618-(8.8) patvirtina, kad M. P. vardu Sasnavos seniūnijos namų ūkio knygoje įregistruota pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12). Būtent šį nekilnojamąjį turtą pareiškėjas siekia įgyti įgyjamąja senatimi, nurodydamas, kad po M. P. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė, o pareiškėjas daugiau kaip 10 metų nepertraukiamai, atvirai ir teisėtai turtą valdė kaip savo. Kadangi asmuo, kuriam nuosavybės teise priklausė įgyjamąja senatimi siekiamas įgyti turtas, yra miręs, aktualios tampa paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo pareiškimą, kadangi valstybė per pakankamai ilgą laiką (19 metų) neįgyvendino savo paveldėjimo teisės. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti šiam argumentui. Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). Nesant įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, įstatymas nenumato jokios alternatyvos palikimo perėjimui valstybei. Kas reiškia, kad visais atvejais mirusiam asmeniui priklausęs turtas, jeigu jo nepriėmė kiti įpėdiniai, pereina valstybei. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar neatliks palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą. Valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-18/2014). Taigi palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikėjo mirties momento. Įstatyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama priimant palikimą ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Todėl tai, kad valstybė (ją atstovaujančios institucijos) iki šiol nesikreipė dėl paveldėjimo teisės liudijimo į M. P. priklausiusį turtą išdavimo, nesudaro pagrindo teigti, jog M. P. priklausęs turtas neperėjo valstybei CK 5.2 straipsnio 3 dalies pagrindu. Kadangi CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju teisinės reikšmės neturi aplinkybė, jog M. P. nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo neįregistruotos viešame registre. Nuosavybės teisė atsiranda CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais, tuo tarpu nuosavybės teisės į daiktus įregistravimas viešame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, bet ne teises nustatančią funkciją, t. y. nesukuria nuosavybės teisės. Todėl nepaisant to, kad registre nebuvo įregistruotos M. P. nuosavybės teisės į pareiškėjo siekiamą įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nekilnojamąjį turtą, nereiškia, jog šis turtas neperėjo valstybei paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareiškėjo siekiamas įgyti turtas negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu ne todėl kad yra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu, bet todėl, kad šis turtas yra valstybės nuosavybė. Tai, jog teisės į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nėra valstybės nuosavybė, kadangi, kaip jau buvo minėta, nuosavybės teisės įregistravimas viešajame registre atlieka tik teises išviešinančią, bet ne sukuriančią funkciją. Tuo tarpu draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija. Apeliaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-729-280/2014, kadangi šių bylų ratio decidenti nesutampa. Apelianto nurodomoje civilinėje byloje buvo susiklosčiusi tokia situacija, kuomet mirusiojo įpėdinis buvo pastatus pardavęs ir gavęs už juos atlyginimą, tačiau įpėdinis (pardavėjas) tinkamai nebuvo sutvarkęs visų būtinų paveldėjimo ir turto registracijos dokumentų dėl ko nebuvo tinkamai įformintas ir pirkimo-pardavimo sandoris. Todėl teismas sprendė, kad sumokėjusio už turtą pinigus ir šiuo turtu 14 metų besirūpinusio pirkėjo teisės turi būti apgintos kitu būdu. Įgyjamosios senaties institutu buvo pasinaudota spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi visiškai kitokia faktinė situacija, pareiškėjo ir mirusiosios nesiejo jokie teisiniai santykiai, turtas yra perėjęs valstybei paveldėjimo teisnius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų pagrindu ir nėra jokios būtinybės taikyti įgyjamosios senaties institutą spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų visetą, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir padarė teisingas išvadas, jog valstybei priklausantis turtas negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu, todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Pareiškėjui iniciavus apeliacinį procesą byloje buvo patirta 15,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, kurios pagal CPK 92 ir 96 straipsniuose įtvirtintas taisykles priteistinos iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 15,32 Eur (penkiolika eurų ir 32 euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei.
Bylinėjimosi išlaidos valstybei turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.