Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėja Rūta Gustienė, sekretoriaujant S. B., dalyvaujant pareiškėjo A. K. atstovui advokato padėjėjui E. R., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie LR ŽŪM atstovei N. P., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Marijampolės savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR ŽŪM, VĮ „Turto bankas“ dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Suinteresuotas asmuo Marijampolės savivaldybės administracija teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas atsiliepimas į pareiškimą, kurio tenkinimo klausimą palieka spręsti teismui, bei prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b.l. 26-27).

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas atsiliepimas į pareiškimą, kurį prašo netenkinti, bei prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b.l. 47-48).

Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas atsiliepimas į pareiškimą, kurį prašo netenkinti, bei prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b.l. 57-28).

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM su pareiškimu dalyje dėl nuosavybės teisių pripažinimo į 4,30 ha žemės sklypą nesutinka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Nustatyta, kad Vilkaviškio vyskupijos Pilviškių Švenčiausiojo trejybės Romos Katalikų parapijos duomenimis J. P., gim. (duomenys neskelbtini)., mirė 1964 m. rugpjūčio 18 d., ir M. A. (po santuokos sudarymo P), gim. (duomenys neskelbtini)., susituokė 1930 m. balandžio 10 d. (b.l. 10). Pareiškėjo teigimu, sutuoktiniai vaikų neturėjo. 1995 m. vasario 10 d. M. P., gim. (duomenys neskelbtini)., asmens kodas nesuteiktas, mirė 1995 m. vasario 10 d. (b.l. 7, 23). Pareiškėjas nurodo, kad 2008 m. lapkričio 5 d. Marijampolės savivaldybės administracijos Sasnavos seniūnijos pažyma apie M. P. statinius Nr. 8L-351 patvirtina, kad M. P. vardu Sasnavos seniūnijos namų ūkio knygoje įregistruota pastatai, esantys (duomenys neskelbtini). (b.l. 11-17).

Pareiškėjas teigia, kad 4,30 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)., jis 2004 m. pavasarį pradėjo valdyti ir naudotis juo kaip savo. Teisėtas pagrindas tam buvo žodinė neatlygintina subnuomos sutartis su M. R.. A. K. yra M. R. anūkas. Minėtą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą M. R. nuomavo iš M. P., nuomos sutartis - žodinė, neatlygintina. M. R. mirė 2011 m. rugsėjo 23 d. (b.l. 18).

Pareiškėjas, sutinkamai su LR CPK 531 str., nurodo, kad niekas kitas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą po M. P. mirties kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, niekas kitas pastatu ir žeme nesirūpino ir nesikreipė į VĮ „Registrų centras" dėl nuosavybės teisių įregistravimo; šis nekilnojamasis turtas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nekilnojamojo turto registre niekas kitas, po galimos savininkės M. P. mirties, nėra įregistravęs nuosavybės teisių į šį turtą; nekilnojamąjį turtą sąžiningai įgijo subnuomos sutarties pagrindu, jį sąžiningai valdo nuo 2004 m. pavasario visą valdymo laiką; visą valdymo laiką šis nekilnojamasis turtas buvo valdomas teisėtai, pagrindas tam subnuomos sutartis, kas suteikia teisę nekilnojamąjį turtą valdyti ir juo naudotis; visą valdymo laiką šis nekilnojamasis turtas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), nes buvo prižiūrima reguliariai atvažiuojant patikrinti, gyvenamasis namas laikytas užrakintas, atlikti namo ir aplinkos tvarkymo darbai, ant lango buvo uždėtas lapelis su telefono numeriu, jokie mokesčiai nemokėti (nėra atvesta elektra ir pan.); šis nekilnojamasis turtas valdomas nepertraukiamai, nes buvo prižiūrima reguliariai atvažiuojant patikrinti, iš pateikto faktinių aplinkybių konstatvimo nuotraukų matyti, kad gyvenamasis namas nėra tinkamas pastoviai jame gyventi dėl prastos pastato būklės, nesančio vandentiekio, kanalizacijos, elektros; visą valdymo laiką nurodytas nekilnojamasis turtas buvo valdomas kaip savas. Į nekilnojamąjį turtą niekas kitas iki šiol nepretendavo, jis visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas daiktas. Su nekilnojamuoju turtu elgtasi kaip savininko, gyvenamasis namas tvarkytas, prižiūrėtas suvokiant, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių į jį kaip valdomą daiktą; valdymas tęsėsi daugiau kaip 10 metų, t.y. nežymiai viršijo LR CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad visą valdymo laikotarpį ginčų dėl šio nekilnojamojo turto nebuvo ir nėra, ir nėra jokių Civiliniame Kodekse nurodytų apribojimų nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1.Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Šioje byloje pareiškėjas teigia, kad, kadangi niekas nesiėmė jokių veiksmų pradėti turto paveldėjimo proceso, ginčo objektu esantys statiniai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, kaip to reikalauja viena iš sąlygų įgyjamajai senačiai nustatyti, todėl nėra imperatyviojo draudimo įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad turtas neregistruotas niekieno vardu, tik seniūnijos ūkinėje knygoje nurodyta, jog ginčo pastatai priklauso M. P., tačiau ūkinė knyga neturi viešo registro statuso ir nėra jam prilyginama. Žemės sklypas, į kurį M. P. po jos mirties buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat neįregistruotas jos vardu Nekilnojamojo turto registre (b.l. 22).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).

Teisinė registracija, minėta, yra išvestinio pobūdžio veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas. Byloje esanti Sasnavos seniūnės 2008 m. lapkričio 5 d. pažyma Nr. 8L-351 patvirtina, kad seniūnijos ūkinėse knygose gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini)., įregistruoti M. P. vardu (b. l. 11). Ši pažyma nėra ginčijama ir patvirtina M. P. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą. Nors M. P. po 1991 m. liepos 25 d. Nekilnojamojo turto registre neįregistravo savo nuosavybės teisių, tačiau jų neprarado. Teismo nuomone, nuosavybės teisė į mirusiam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą įgyjama ne įgyjamąja senatimi, o pagal paveldėjimo teisės normas. Šiuo atveju, nors niekas ir nesikreipė į notarų biurą dėl paveldėjimo, ši aplinkybė nepanaikino M. P. nuosavybės teisės į pastatus.

Byloje nustatyta, kad po M. P. mirties paveldėjimo bylos nebuvo pradėtos ir paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo išduoti (b. l. 8-9). CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Kasacinis teismas, pasisakydamas, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008); nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Aplinkybė, kad M. P. priklausęs ginčo turtas – pastatai ir žemės sklypas - nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, suponuoja galimybę teigti, kad įpėdiniams galėjo būti nežinoma apie ginčo turtą. Pareiškėjas apsiribojo teigimu, kad M. P. vaikų neturėjo, o sutuoktinis mirė anksčiau už ją. Tai, kad po M. P. mirties jos turto paveldėjimo bylos nebuvo pradėtos ir niekas nepareiškė pretenzijų į jos turtą, savaime nereiškia, jog jai priklausęs turtas liko nepaveldėtas. Kaip jau minėta, mirusiojo turtas nuo palikimo atsiradimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas). Minėtas nuostatas taikant pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes darytinos išvados, kad ginčo turtą po M. P. mirties 1995-02-10 dieną paveldėjo valstybė ir jis tapo jos nuosavybe. Aplinkybės, kad ginčo turtas nebuvo registruotas Registrų centre ir kad valstybei atstovaujanti institucija pagal bylos duomenis nėra atlikusi palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmų, neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokias išvadas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą siejamas su jo priklausymu kito asmens ar valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra, ar nėra registruotas asmens ar valstybės vardu (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-187-544/2015).

Teismo nuomone, šioje byloje neįrodyta, kad egzistuoja sąlygos, jog pareiškėjas teisėtai ir sąžiningai valdė ginčo turtą visą valdymo laiką, būdamas įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į turtą, nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti tą turtą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Kaip jau minėta, kitam asmeniui priklausančio turto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Šioje byloje įgyjamąja senatimi siekiama įgyti nuosavybės teisę į M. P. ir valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl ginčo turto valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu. Atsižvelgiant į CK 1.6 straipsnio nuostatas, į reikalavimą, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis ir elgtųsi protingai, į CK normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius, bei į minėtus šios bylos faktinius duomenis, yra pagrįstas pagrindas labiau tikėti, kad pareiškėjas po M. P. mirties, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, žinojo arba turėjo žinoti apie palikimo atsiradimą ir įpėdinių paveldėti minėtų palikėjų turtą egzistavimą, todėl negalėjo būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į ginčo turtą ir negalėjo nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą turtą nuosavybėn.

Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo A. K. pareiškimas atmestinas, nustačius, jog nėra visų būtinų sąlygų pripažinti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą nekilnojamąjį turtą.

Iš pareiškėjo priteistinos teismo pašto išlaidos valstybei (CPK 93, 96 str.).

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Pareiškėjo A. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties būdu atmesti.

Priteisti iš pareiškėjo A. K., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 10,56 Eur teismo pašto išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 d. gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Marijampolės rajono apylinkės teismą.