Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-187-544/2015

2015 m. balandžio 9 d.

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. L. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal pareiškėjos V. L. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti byloje asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, R. V., M. A., L. A., M. A. ir D. A., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nors šioje byloje ginčo dalyku esantys nekilnojamieji daiktai faktiškai priklauso (gali priklausyti) kitiems savininkams (A. L., Ž. A. ir L. A. įpėdiniams), tačiau jie ar jų įpėdiniai, kaip daikto savininkai ar galintys jais tapti, daugiau kaip 10 metų nepasinaudojo savo teise įgyvendinti teisę į daiktą ir ginčo turtas liko neįregistruotas paveldėtojų vardu. Apie tai, kad šio turto savininkais (įpėdiniais) gali būti ir kiti asmenys, sužino tik prasidėjus šiam teismo procesui, nes jai nebuvo žinoma, kad, be jos vyro J. L., ginčo statinių savininkais (įpėdiniais) gali būti ir kiti asmenys. Todėl ji atitiko visas CK 4.68 - 4.71 straipsniuose numatytas sąlygas ginčo statiniams įgyti įgyjamosios senaties būdu, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje situacijoje netaikė įgyjamąją senatį reglamentuojančių teisės normų.

Valstybė (visos valstybės ir savivaldybės institucijos), kurios yra atsakingos už turto įtraukimą į bešeimininkio ar valstybės paveldimo turto sąrašus, nuo 1998-12-06 (palikimo atsiradimo) neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama įgyvendinti paveldėjimo teisę. Todėl paveldėjimo procedūra neužbaigta ir negalima daryti išvados, kad ginčo statiniai paveldėjimo teisės pagrindu tapo valstybės ar savivaldybės nuosavybe, kaip to reikalauja viena iš sąlygų įgyjamajai senačiai nustatyti.

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalis).

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėja V. L. 1/3 dalį (duomenys neskelbtini) esančių: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato-tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato-kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo po sutuoktinio J. L. mirties (duomenys neskelbtini) (b. l. 16, 25-28), kuris tą turtą buvo paveldėjęs po tėvo A. L. mirties (duomenys neskelbtini) (b. l. 40-42). Kitas 2/3 dalis statinių po A. L. mirties paveldėjo jo sūnus A. L. – 1/3 dalį, anūkai Ž. A. ir L. A. – 1/3 dalį lygiomis dalimis (b. l. 40-42). Vidiškių seniūno 2014 m. gegužės 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad seniūnijos ūkinėse knygose gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), įregistruoti J. L., A. L., Ž. A. ir L. A. vardu (b. l. 36). A. L. mirė 2002 m. kovo 27 d. (b. l. 50). Jo turtą paveldėjo duktė R. V. (b. l. 55). L. A. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 49). Ž. A. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 44). 2015 m. kovo 26 d. pranešimas Nr. 051 ir 2015 m. kovo 26 d. pranešimas Nr. 052 patvirtina, kad po Ž. A. ir L. A. mirties paveldėjimo bylos nebuvo pradėtos ir paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo išduoti (b. l. 140-141).

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; kt.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1.Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Šioje byloje apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad, kadangi nei viena institucija ar jos atstovai nesiėmė jokių veiksmų pradėti turto paveldėjimo proceso, ginčo objektu esantys statiniai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, kaip to reikalauja viena iš sąlygų įgyjamajai senačiai nustatyti, todėl nėra imperatyviojo draudimo įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, jog turtas buvo registruotas J. L., A. L., Ž. A. ir L. A. vardu, kadangi seniūnijos ūkinės knygos neturi viešo registro statuso ir nėra jam prilyginamos.

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus.

Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją; kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija savaime negali pažeisti kito suinteresuoto asmens teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010).

Teisinė registracija, minėta, yra išvestinio pobūdžio veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas. Byloje esanti Vidiškių seniūno 2014 m. gegužės 12 d. pažyma patvirtina, kad seniūnijos ūkinėse knygose gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys Vidiškių kaime, Ignalinos g. 25, įregistruoti J. L., A. L., Ž. A. ir L. A. vardu (b. l. 36). Ši pažyma nėra ginčijama ir patvirtina J. L., A. L., Ž. A. ir L. A. nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą. Be to, pati pareiškėja savo apeliaciniame skunde nurodė, kad seniūnijos ūkinės knygos ir jų įrašai gali būti pagrindu (ar vienu iš pagrindų) atlikti registraciją nekilnojamojo turto registre. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad po 1991 m. liepos 25 d. A. L., Ž. A. ir L. A., nors Nekilnojamojo turto registre neįregistravo savo nuosavybės teisių, tačiau jų neprarado. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nuosavybės teisė į mirusiam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą įgyjama ne įgyjamąja senatimi, o pagal paveldėjimo teisės normas. Kaip minėta, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad po A. L. mirties jo turtą pagal paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo duktė R. V., todėl ji priėmė ir 1/3 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, kuriuos A. L. paveldėjo po savo tėvo A. L. mirties.

Byloje nustatyta, kad po Ž. A. ir L. A. mirties paveldėjimo bylos nebuvo pradėtos ir paveldėjimo teisės liudijimai nebuvo išduoti (b. l. 140-141). CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Kasacinis teismas, pasisakydamas, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008); nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Byloje neįrodyta ir nebuvo įrodinėjama, kad Ž. A. ir L. A. iki savo mirties jiems priklausančią ginčo turto dalį būtų perleidę pareiškėjai V. L.. Be to, aplinkybė, kad Ž. A. ir L. A. priklausiusi 1/3 dalis ginčo turto nebuvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, suponuoja galimybę teigti, kad įpėdiniams galėjo būti nežinoma apie ginčo turtą, ką patvirtina ir byloje pateiktas suinteresuoto asmens M. A. paaiškinimas (b. l. 134). Tai, kad po minėtų asmenų mirties jų turto paveldėjimo bylos nebuvo pradėtos ir niekas nepareiškė pretenzijų į jų turtą, savaime nereiškia, jog jiems priklausęs turtas liko nepaveldėtas. Kaip jau minėta, mirusiojo turtas nuo palikimo atsiradimo dienos, nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas). Minėtas nuostatas taikant pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes darytinos išvados, kad ginčo turtą po L. A. mirties 1998 m. gruodžio 6 dieną ir Ž. A. mirties 2005 m. kovo 24 dieną paveldėjo valstybė ir jis tapo jos nuosavybe. Aplinkybės, kad ginčo turtas nebuvo registruotas Registrų centre ir kad valstybei atstovaujanti institucija pagal bylos duomenis nėra atlikusi palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmų, neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokias išvadas nei šiuo aspektu padarė pirmosios instancijos teismas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą siejamas su jo priklausymu kito asmens ar valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra, ar nėra registruotas asmens ar valstybės vardu.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje neįrodyta, kad egzistuoja sąlygos, jog pareiškėja teisėtai ir sąžiningai valdė ginčo turtą visą valdymo laiką, būdama įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į jį, nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti tą turtą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Kaip jau minėta, kitam asmeniui priklausančio turto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Šioje byloje įgyjamąja senatimi siekiama įgyti nuosavybės teisę į R. V. ir valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl ginčo turto valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu. Atsižvelgiant į CK 1.6 straipsnio nuostatas, į reikalavimą, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis ir elgtųsi protingai, į CK normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisinius santykius, bei į minėtus šios bylos faktinius duomenis, yra pagrįstas pagrindas labiau tikėti, kad pareiškėja po A. L., L. A. ir Ž. A. mirties, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, žinojo arba turėjo žinoti apie palikimo atsiradimą ir įpėdinių paveldėti minėtų palikėjų turtą egzistavimą, todėl negalėjo būti įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į ginčo turtą ir negalėjo nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jai tą turtą nuosavybėn.

Todėl daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui visas svarbias aplinkybes, pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.