Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-729-280/2014

nutartis

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laimutė Sankauskaitė

suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3832-828/2014 pagal pareiškėjo R. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai, Panevėžio rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių bei liudytojo paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų. Apeliantas Valstybinė mokesčių inspekcija apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog nėra visų įgyjamajai senačiai konstatuoti būtinų faktų, o ginčo statiniai yra registruoti kito asmens vardu, todėl į juos nuosavybės teisė gali pereiti tik paveldėjimo, tačiau ne įgyjamosios senaties būdu. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių apelianto argumentų.

Kaip apeliaciniame skunde pagrįstai pažymėjo Valstybinė mokesčių inspekcija, kasacinio teismo praktikoje išsamiai išskirtos ir išnagrinėtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys. Viena iš šių sąlygų numato, kad daiktas, į kurį pageidaujama įgyti nuosavybės teisę, neturi būti valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra registruotas viešame registre kito asmens vardu (kaip tai įtvirtinta CK 4.69 str. 3 d.). Ir nors apeliantas pažymi, kad valstybė turtą paveldi kitokia tvarka nei įstatyminiai ar testamentiniai įpėdiniai, tačiau dėl to byloje ginčo nėra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatuodamas, jog valstybė nuo 1990 m. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama įgyti paveldėjimo teisę, turėjo omenyje ne tik suinteresuotą asmenį Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau visas valstybės ir savivaldybės institucijas, kurios yra atsakingos už turto įtraukimą į bešeimininkio ar valstybės paveldimo turto sąrašus. Kadangi nei viena institucija ar jos atstovai nesiėmė jokių veiksmų pradėti turto paveldėjimo procesą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad ginčo objektu esantys statiniai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, kaip to reikalauja viena iš sąlygų įgyjamajai senačiai nustatyti. Apeliantas teigia, kad ginčo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo registruoti (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose, todėl buvo žinoma, kad jie priklausė V. G. ir registruoti jo vardu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje numatyta, jog daiktas, kurį siekiama įgyti įgyjamąja senatimi, neturi būti registruotas viešame registre. Viešas registras yra valstybės registrų sistema, kurios pagrindą sudaro pagrindiniai valstybės registrai, t. y. tokie registrai, kuriuose registruojami juridiniai asmenys, gyventojai, nekilnojamasis turtas ir teisės į jį, objektų, kurių geografinė padėtis nesikeičia, adresai, teisės aktai, daiktų ir turtinių teisių įkeitimas. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektu yra statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2-3 str. šie statiniai laikomi įregistruotais, kai duomenys apie juos įrašomi į nekilnojamojo turto registrą. (duomenys neskelbtini) ūkinės knygos neturi viešo registro statuso ir nėra jam prilyginamos, todėl Valstybinė mokesčių inspekcija nepagrįstai nurodo, jog turtas buvo registruotas V. G. vardu. Viešame registre duomenys registruojami siekiant šią informaciją padaryti prieinamą visiems ir paskelbti apie turto priklausymą konkrečiam asmeniui. Tuo tarpu ūkinės knygos ir jų įrašai gali būti pagrindu (ar vienu iš pagrindų) atlikti registraciją nekilnojamojo turto registre, bet ne atlikti registro funkciją. Po V. G. mirties 1990 m. nei jo žmonai, nei vaikams nesikreipus dėl pastatų įregistravimo viešame registre, ginčo turtas liko neįregistruotas paveldėtojo vardu. 2001 m. J. G. po jo sesers A. B. ir motinos M. G. mirties (b. l. 42) perleidžiant pareiškėjui statinius, šie statiniai vis dar nebuvo registruoti. Nors apeliantas nurodo, kad šiuo atveju pastatų nuosavybės teisė turi pereiti pagal paveldėjimo teisės normas, o ne įgyjamosios senaties būdu, tačiau teismas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad 2011-10-14 J. G. mirė, todėl nebegali pareikšti prašymo dėl pripažinimo palikimą priėmus jį faktiškai valdant, taip pat prašymo įregistruoti paveldėtus statinius ir pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinti notarine tvarka. Valstybinei mokesčių inspekcijai paaiškintina, kad apeliaciniame skunde nurodomoje byloje Nr. 2A-90-280/2014 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamų, kadangi minėtoje byloje mirusiosios sugyventinis kreipėsi dėl mirusiajai priklausiusio turto įgijimo įgyjamąja senatimi, kuriame jis liko gyventi be jokio teisinio pagrindo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje mirusiojo įpėdinis pastatus pardavė, gavo už juos atlyginimą, o pirkėjas, sumokėjęs pinigus, kas nepaneigta, galėjo pagrįstai tikėtis, kad turtą jis valdo teisėtai. Tačiau kadangi įpėdinis ir pardavėjas J. G. tinkamai nebuvo sutvarkęs visų būtinų paveldėjimo ir turto registracijos dokumentų ir šiuo metu tokios galimybės nebėra, turtu 14 metų besirūpinusio R. K. teisės turi būti apgintos kitu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-35/2011), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje situacijoje taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias teisės normas.

Be jau minėtų sąlygų, norint konstatuoti nuosavybės teisę įgijus įgyjamosios senaties būdu, reikia nustatyti, ar pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Nors R. K. pateikė rašytinę statinių pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau, kadangi nekilnojamojo turto perleidimo sutartys privalo būti notarinės formos tiek pagal senąjį, iki 2001-06-30 galiojusį civilinį kodeksą, tiek ir pagal naujo CK normas, R. K. nuosavybės teisės į statinius (duomenys neskelbtini) šios sutarties pagrindu tinkamai neįgijo. Taip pat, pareiškėjas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas paaiškino, kad 2001 m. sudarė statinių pirkimo-pardavimo sutartį su J. G., kurie iki mirties priklausė jo tėvui, pagal ūkinių knygų duomenis šiuose statiniuose pats pardavėjas kurį laiką gyveno (b. l. 7), todėl pareiškėjas pagrįstai manė, kad J. G. buvo statinių savininkas, paveldėjęs juos po tėvo ir motinos mirties. Sudarydamas pirkimo-pardavimo sutartį su J. G. ir sumokėdamas 1 700 Lt už statinius (b. l. 12), R. K. turėjo pagrindą būti įsitikinęs, kad šiuos pastatus valdo teisėtai ir niekas neturi daugiau teisių į turtą nei jis. Kaip jau buvo minėta, nei visą pareiškėjo valdymo laikotarpį, nei bylos nagrinėjimo metu, nei paskelbus viešai apie R. K. ketinimus įgyti turtą įgyjamąja senatimi (b. l. 57-58), niekas nesikreipė kaip šio turto savininkas ar turintis į pastatus daugiau teisių už R. K., neatsirado kitų paveldėtojų. R. K. turtą nuo 2001 m. valdo atvirai, turtu rūpinasi, prižiūri. (b. l. 26). Liudytojas A. Š. teismo posėdžio metu paaiškino, jog R. K. jau daugiau nei 10 metų gyvena šiuose pastatuose, juos valdo, niekas per šį laiką nepareiškė jokių pretenzijų dėl pastatų, todėl sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjas nepertraukiamai atvirai ir teisėtai pastatus valdo kaip savo jau daugiau nei 10 m. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškimą ir nustatė faktą, kad R. K. pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).

Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.