- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-13
- Bylos Nr.
- 2A-90-280/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-16-3-00350-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Margarita Dzelzienė (pirm.), Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas
- Pareiškėjas
- J. B.
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-90-280/2014
nUTARTiS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 13 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Margaritos Dzelzienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-425-277/2013 pagal pareiškėjo J. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti byloje asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Ignalinos rajono savivaldybės administracija, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. B. prašė nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, daržinę, rūsį, sandėlį ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Ignalinos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1978 m. gyveno kartu su E. B. jai nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje, tvarkė bendrą ūkį. E. B. mirė 2002 m. birželio 28 d., apie E. B. įpėdinius žinių neturi. Po jos mirties toliau gyveno toje namų valdoje, naudojosi žeme. Žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas E. B. vardu, o gyvenamasis namas ir kiti statiniai Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti, bet pagal įrašus namų ūkio knygose pastatai priklausė E. B.. Pareiškėjas pažymėjo, kad sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo daugiau kaip dešimt metų valdęs paminėtus nekilnojamuosius daiktus įgijo į juos nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad pagrindo nustatyti pareiškėjui nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą nėra. Pareiškėjo pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, (duomenys neskelbtini) seniūno 2013 m. gegužės 8 d. pažyma Nr.9-77 ir namų ūkio knygos lapų kopijos su įrašais apie namų ūkį Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai namų ūkio knygose registruoti E. B. vardu, o E. B. nuosavybės teisė į žemės sklypą įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismas pažymėjo, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Nuosavybės teisė į mirusiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusius daiktus įgyjama ne įgyjamąja senatimi, o paveldėjimu. Nesant įstatyminių ar testamentinių paveldėtojų, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas atmetė J. B. pareiškimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą Namų valdai: gyvenamajam namui, ūkiniam pastatui, daržinei, rūsiui, sandėliui (Namų ūkio Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypui (un. Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškimą, motyvuodamas, jog turtas, kuris prašomas pripažinti įgytas įgyjamąja senatimi, yra registruotas kito asmens vardu, kadangi šis asmuo – E. B., mirė 2002-06-28. Nei įpėdiniai, nei valstybė visu įgyjamosios senaties laikotarpiu nesikreipė dėl palikimo priėmimo, todėl terminas palikimui priimti yra praleistas. Teismas neįvertino ir aplinkybės, jog pareiškėjas faktinėje santuokoje su E. B. pragyveno 24 metus ir vedė bendrą ūkį nuo 1978 m. Valstybinė mokesčių inspekcija apie E. B. mirtį turėjo sužinoti jos mirties įregistravimo dieną, nuo šios dienos praėjo daugiau nei 11 metų, tad valstybė praleido tiek terminą palikimui priimti, tiek ieškinio senaties terminą. Be to, paveldėjimo objektu gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas nekilnojamasis turtas, tuo tarpu E. B., būdama gyva, savo teisės įregistruoti turimus statinius, neįgyvendino. Pareiškėjas J. B. nurodė šioje valdoje pragyvenęs didesnę dalį savo gyvenimo, turtu rūpinosi, prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Vien aplinkybė, kad jis nebuvo sudaręs santuokos su E. B., negali paneigti jo nuosavybės teisių į šią namų valdą. Skundžiamas sprendimas yra formalus, paviršutiniškas ir neišsprendžiantis situacijos iš esmės, teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių visumos.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Ignalinos rajono savivaldybės administracija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, patikrino visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas nuosavybės teisei į turtą įgyti pagal įgyjamosios senaties faktą ir priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti teisminio nagrinėjimo dalyku, nes jų konstatavimas nepaneigia teisme įrodytos faktinės aplinkybės, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai registruoti E. B. vardu, todėl nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-425-277/2013 palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad apeliantas nepagrįstai teigia turintis daugiau teisių į ginčo turtą nei valstybė. Į turtas, kuris yra įregistruotas kito asmens vardu, nuosavybės teisė negali atsirasti įgyjamąja senatimi. Vien faktas, kad apeliantas su E. B. pragyveno 24 metus nesuteikia apeliantui teisių į E. B. priklausantį turtą. Pareiškėjas nėra nei įstatyminis, nei testamentinis palikėjos įpėdinis, tuo tarpu valstybė turtą paveldi CK 5.2 str. 3 d. numatytais atvejais. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad valstybė yra praleidusi terminą priimti palikimą, kadangi įstatymai nenumato senaties termino, kuriam pasibaigus valstybė prarastų teisę į jai pereinantį palikimą. Valstybei palikimo priėmimas yra privalomas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama ir tai, kad valstybė praleido ieškinio senaties terminą, kadangi senaties terminas netaikomas priimant palikimą, o visi su paveldėjimu susiję terminai yra numatyti CK V-oje knygoje. Valstybinė mokesčių inspekcija neturėjo pareigos žinoti apie E. B. mirtį, kadangi ši institucija nėra įpareigota spręsti dėl kiekvieno mirusiojo palikimo perėjimo valstybei. Tik kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovams informavus mokesčių inspekciją apie numatomą palikimo perėjimą valstybei, mokesčių inspekcija pradeda palikimo priėmimo procedūrą, tuo tarpu apie E. B. palikimo perėjimą valstybei VMI sužinojo tik gavusi pranešimą nagrinėjamoje byloje. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog paveldimas gali būti ne tik registruotas turtas, tačiau visi materialūs ir nematerialūs dalykai, turtinės teisės, tam tikrais atvejais ir intelektinė nuosavybė. E. B. priklausantis nekilnojamasis turtas buvo registruotas Nekilnojamojo turto registre ir Namų ūkio knygose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie statiniai yra paveldėjimo teisės objektas.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašo apelianto J. B. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą vadovaujamasi iš esmės tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 1997-12-08 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) E. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 14,19 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-12). 1998-04-06 E. B. šį žemės sklypą įregistravo Nekilnojamojo turto registre (b. l. 9-10). Ignalinos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūno išduota pažyma patvirtinta, kad E. B. vardu namų ūkio knygose yra registruotas gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai (b. l. 38). Aplinkybę, kad E. B. priklausančiame žemės sklype jau 1991 m. stovėjo statiniai patvirtina ir namų ūkio knygos kopijos (b. l. 39-41) bei E. B. nuo 1992-07-03 sudaromos pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), draudimo sutartys (b. l. 20-35). E. B. 2002-06-28 mirė (b. l. 44-45).
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai nurodė, kad E. B. buvo našlė, vaikų neturėjo, jos broliai ir seserys mirę (b. l. 112-115). Pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog nuo 1989-05-19 J. B. gyvenamąją vietą yra deklaravęs (duomenys neskelbtini) (b. l. 46), 2003-07-16 su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ filialu sudarė elektros energijos tiekimo gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) sutartį (b. l. 47-48) ir iki 2011 m. lapkričio mėn. mokėdavo už patiektą ir sunaudotą elektros energiją (b. l. 49).
Pareiškėjas prašė nustatyti, jog jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į namų valdą (gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, daržinę, rūsį, sandėlį) bei žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė, motyvuodamas tuo, jog nėra visų sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus, apeliacinį skundą ir atsiliepimus į jį, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teisiniu situacijos vertinimu, todėl išsakytų motyvų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas. Viena iš minėtų sąlygų reikalauja, kad daiktas, kurį siekiama įgyti įgyjamąja senatimi nebūtų valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nebūtų įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 str. 3 d.).
Nekilnojamojo turto registravimas viešajame registre atlieka nuosavybės teisės (taip pat ir kitų daiktinių teisių) išviešinimo funkciją, tačiau nuosavybės teisė į turtą egzistuoja ir be registravimo registre. CK 4.69 str. 3 d. numatyta sąlyga, jog turtas, kurio nuosavybės teisę pageidauja įgyti asmuo, neturi būti registruotas viešame registre, skirta tam, kad būtų užtikrinta, jog valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, būtų įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinotų apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių buvo. Nesant registre išviešintos nuosavybės teisės, turtą užvaldantis ir valdantis asmuo, gali nežinoti, kad šis turtas nuosavybės teise priklauso kažkam kitam. Tačiau nagrinėjamu atveju nuosavybės teisei net ir nesant įregistruotai viešame registre, pareiškėjas žinojo, jog gyvenamasis namas ir kiti namų valdos statiniai priklauso E. B., šie yra įrašyti namų ūkio Nr. 477 knygose, ir turėjo suprasti, kad po savininkės mirties šis turtas paveldimas įstatymų nustatyta tvarka.
Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo pastatyti namai buvo registruojami vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose kaip namų valda. Į namų valdos sąvoką įėjo gyvenamasis namas bei kiti pastatai (ūkiniai pastatai, garažas ir t.t.), kaip gyvenamojo namo priklausiniai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas kaimo vietovėje ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t.y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad namų ūkio knygoje pažymėta, jog 1991 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype stovi E. B. priklausantis 48 kv. metrų naudingą plotą turintis gyvenamasis namas, darytina išvada, kad E. B. pastatai buvo pastatyti iki minėtos instrukcijos įsigaliojimo ir buvo tinkamai įregistruoti ūkinėse knygose. Po 1991 m. liepos 25 d. pastatai galėjo būti įregistruoti Nekilnojamojo Turto registre pateikus seniūno ar mero pažymą bei įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nukrypta nuo normatyvinių statybos dokumentų. E. B. tokia teise nepasinaudojo ir valdomų pastatų iki savo mirties 2002 m. neįregistravo, tačiau nuosavybės teisės į minėtą turtą neprarado.
Mirus fiziniam asmeniui, jo turėtas turtas yra paveldimas CK 5-osios knygos reglamentuojama tvarka. E. B. testamento nebuvo surašiusi (b. l. 52), todėl jos turtas paveldimas pagal įstatymą (CK 5.2 str. 2 d.). CK 5.11 str. numato baigtinį sąrašą įstatyminių įpėdinių, tačiau, kaip jau buvo minėta, palikėja mirė neturėdama artimųjų giminaičių ar sutuoktinio. Susidarius tokiai situacijai, kai palikėjas neturi įpėdinių nei pagal testamentą, nei pagal įstatymą, paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.62 str. 1 d. 2 p.). Vadovaujantis šiomis teisės normomis, E. B. nekilnojamasis turtas paveldimas valstybės. Nors apeliantas nurodo, kad paveldėjimo objektu gali būti tik registruoti pastatai, tačiau pažymėtina, kad paveldimi visi palikėjo turėti materialūs ir nematerialūs dalykai, nepriklausomai nuo jų registravimo viešame registre. Teismas dar kartą pabrėžia, jog pareiškėjas J. B. žinojo, kad po jo sugyventinės mirties valdomi statiniai buvo E. B. nuosavybė, nepaisant to, kad viešame registre šis turtas neįregistruotas.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog turtas, kurio nuosavybės teisę pareiškėjas siekia būti nustatytą, yra registruotas asmens, kuris mirė 2002-06-28, vardu, tai yra tokio asmens nebėra. Apeliantui paaiškintina, kad tais atvejais, kai miršta daiktinę teisę turėjęs asmuo, jo įpėdiniai, o jų nesant – valstybė, paveldi tokią daiktinę teisę. Teisėtai nuosavybės teise valdytas turtas po savininko mirties netampa bešeimininkiu. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti, tačiau ne įteisinti savo nuosavybės teisę į turtą, į kurį daugiau teisių turi kitas asmuo, o šiuo atveju – valstybė. Nors apeliantas teigia, kad palikimo priėmimui praleistas terminas, tačiau sutiktina su suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytais argumentais, jog valstybė yra specifinis palikimo priėmėjas, todėl palikimo priėmimo procedūra yra kitokia, nei įprastai taikoma įstatyminiams ar testamentiniams įpėdiniams.
Pareiškėjas J. B. nurodė, kad kartu su E. B. pragyveno 24 metus faktinėje santuokoje, tačiau ši aplinkybė neturi teisinės reikšmės sprendžiant nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu klausimą, o Civilinis kodeksas nenumato paveldėjimo teisės sugyventiniui po kito sugyventinio mirties.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.