- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-25
- Bylos Nr.
- 1A-503-988/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32033-2021-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Darius Pranka, Marijus Kursevičius, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- Z. U.
- Civilinis ieškovas
- D. S.
- Nukentėjusysis
- D. S.
- Advokatai
- Dainius Dargevičius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. U. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo Z. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 5 dalies 1 ir 2 punktais, Z. U. įpareigotas per 7 mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios sudalyvauti ir baigti elgesio pataisos programą; uždrausta visą bausmės laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju D. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) bei lankytis jo gyvenamojoje vietoje ir kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) (išskyrus bendro naudojimo patalpas).
Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Priteista iš Z. U. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. S. naudai 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, 605 Eur proceso išlaidoms už advokato pagalbą atlyginimas, taip pat 5 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Z. U. 2021 m. rugsėjo 14 d., apie 10.30 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia, ne mažiau kaip du kartus šluotos kotu sudavė D. S. į nugarą bei ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam į dešinės rankos plaštaką, taip padarydamas D. S. odos nubrozdinimą nugaros dešinėje pusėje ir sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Nuteistojo Z. U. gynėjas advokatas Dainius Dargevičius apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalį, kuria atsisakyta tenkinti prašymą atleisti Z. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atleisti Z. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti D. K. arba J. U. atsakomybei vienerių metų terminui be užstato; 2) sumažinti D. S. priteistos neturtinės žalos dydį iki 250 Eur.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Z. U. nuo pirmos apklausos momento pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam į nugarą. Dėl to, apelianto teigimu, turėjo būti nustatyta ir atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teigiama, kad nuteistasis neprivalo kvalifikuoti nusikalstamos veikos, tačiau turi duoti teisingus parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, t. y. suduotus smūgius ir kitas svarbias aplinkybes.
2.2. Dėl kokių asmeninių priežasčių nuteistasis sudavė smūgius, neturi teisinės reikšmės, nes patį sudavimo faktą nuteistasis pripažino nuo pirmos apklausos momento ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė išsamius parodymus. Tai reiškia, kad Z. U. pripažino veiką ir kaltę visiškai, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek pirmosios instancijos teismui.
2.3. Apelianto teigimu, būtina atsižvelgti ir įvertinti paties nukentėjusiojo elgesį visų duomenų kontekste. Pabrėžia, kad nukentėjusysis žinojo apie jo ir nuteistojo tarpusavio konfliktus, pats tyčia bendrojo naudojimo plote pradėjo atsukinėti vielą. Nuteistasis būdamas labai emociškas greitai įsiaudrino ir tada situacija greitai peraugo į konfliktą.
2.4. Gynėjas pabrėžia, kad nuteistasis nuoširdžiai gailėjosi dėl to, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė išsamius parodymus apie esmines įvykio aplinkybes.
2.5. Atkreipia dėmesį, kad nuteistasis pripažino padaręs neturtinės žalos nukentėjusiajam ir teisiamojo posėdžio metu įsipareigojo ją atlyginti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos – visiško arba dalinio žalos atlyginimo, kadangi pakanka, jog kaltininkas įsipareigotų atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą.
2.6. Gynėjas pabrėžia, kad nukentėjusysis pats atsisakė priimti pinigines lėšas, nes norėjo, kad Z. U. būtų nuteistas, bet jokiu būdu ne atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.
2.7. Pažymima, kad tarp Z. U. ir jo dukros D. K. yra susiklostęs ypatingai glaudus ryšys, nes jie vienas kitu pasitiki, daug kalbasi. Vien tik aplinkybės, jog D. K. yra 3 kartus bausta administracine tvarka ir neva netinkamo elgesio teisiamojo posėdžio metu, negalima daryti išvados, kad dukra negali daryti teigiamos įtakos tėvui ir jų tarpusavio santykiams. Šias aplinkybes patvirtina ir vaizdo įrašas, kuomet pareigūnai kalba su nuteistuoju, laiduotojai pasakius tėvui patylėti ir leisti kalbėti, nuteistasis tyli. Tokios aplinkybės de facto parodo, jog dukra turi autoritetą nuteistojo atžvilgiu ir gali padaryti teigiamą įtaką tėvui, nes daug atvirai kalbasi, bendrauja, pasitiki vienas kitu.
2.8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nustačius, jog dukra D. K. visgi yra netinkama laiduotoja, tokiu atveju tinkama laiduotoja ir verta teismo pasitikėjimo neabejotinai yra nuteistojo žmona J. U.. Ji yra charakterizuojama teigiamai, nebausta administracine tvarka, atsakinga ir rūpestinga. Su žmona nuteistasis bendrauja atvirai ir palaiko stiprų tarpusavio ryšį šeimos santykiuose, nes kartu gyvena virš 40 metų. Net ir šioje situacijoje žmona buvo pirmoji, kuri pamatė tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvykusį konfliktą ir išėjusi į lauką bandė jį deeskaluoti.
2.9. Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiajam D. S. priteista 500 Eur neturtine žala. Pabrėžia, kad nukentėjusysis reikalavo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo tuo metu, kai dar nebuvo nustatyta, kad dešinės rankos plaštaką galimai susižalojo atsukinėdamas vielą. Todėl pagal in dubio pro reo principą, sužalojimai ant plaštakos nebuvo įtakoti nuteistojo padarytų veiksmų pasekmė. Atitinkamai, neturtinės žalos dydis turėjo būti mažinamas, atsižvelgiant į nuteistojo veiksmais padarytos žalos atsiradusias pasekmes.
2.10. Akcentuojama, kad nukentėjusysis nepateikė jokių medicininių dokumentų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą, t. y. sveikatos būklės pablogėjimą ar kitokius dvasinius išgyvenimus, nulėmusius būtent tokio dydžio neturtinę žalą, kurią priteisė pirmosios instancijos teismas. Dėl to apeliantas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis išimtinai nukentėjusiojo pateiktais neturtinės žalos paskaičiavimo dydžiais bei įrodymų sąvokos neatitinkančiais duomenimis, padarė nepagrįstas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kurios buvo nulemtos esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistojo Z. U. ir jo gynėjas advokatas Dainius Dargevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas advokatas R. K. – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo Z. U. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinis skundas atmetamas
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo Z. U. gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendžio dalimi, kuria atsisakyta tenkinti prašymą atleisti Z. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat nesutinkama su nukentėjusiajam D. S. priteistu neturtinės žalos dydžiu. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
6. Pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybėn pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Tam, kad būtų galima asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos.
7. Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Tai yra teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinti byloje esančius įrodymus ir visų sąlygų, nustatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje, buvimą bei tai, ar pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos iš aptartų sąlygų, BK 40 straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimas netenka prasmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021, 29 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
8. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad nėra visų įstatyme nustatytų sąlygų atleisti Z. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, t. y. nėra nuteistojo visiško pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką, netinkama galima laiduotoja, taip pat nėra visiško ar dalies žalos atlyginimo.
9. Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. Visiškas kaltės pripažinimas nereiškia, kad kaltininkas privalo sutikti su ikiteisminio tyrimo ar bylos procesiniuose dokumentuose pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu, teisiniu atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių vertinimu ir kt.. Savo kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas ir tais atvejais, kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, nors dalį kitų neesminių neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-697/2022, 8 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
10. Nors apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad nuteistasis nuo pat proceso pradžios pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam į nugarą ir davė teisingus parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Z. U. įtariamojo apklausos metu parodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo kilus žodiniam konfliktui, nukentėjusysis tempė nuteistąjį už kalnieriaus, suplėšė jo marškinėlius. Tuomet nuteistasis trenkė nukentėjusiajam su šluotos kotu, po ko nukentėjusysis papurškė jam dujomis į veidą. Tuomet nuteistasis galbūt dar kartą trenkė nukentėjusiajam su šluotos kotu per nugarą (1 t., b. l. 72). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau savo elgesį ir smūgius vertino kaip gynybą. Nuteistojo teigimu, nukentėjusysis stvėrė jam už apykaklės ir tada nuteistasis trenkė su šluota, nes nukentėjusysis jam nuplėšė apykaklę. Trenkė vieną kartą, bet ne keturis, neprisimena, kad būtų sudavęs daugiau kartų. Kai jis sudavė su šluota, nukentėjusysis iš karto pradėjo purkšti dujas, dujų balionėlį laikė rankoje, stovėjo šone, o nuteistasis buvo atsiklaupęs prie savo tvorelės.
12. Tokią nuteistojo keliamą versiją dėl gynybos, apykaklės suplėšymo, dujų purškimo momento aiškiai paneigia byloje surinkti įrodymai.
12.1. Pirmiausia, tokią nuteistojo versiją paneigia paties nukentėjusiojo parodymai, kurie viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. S. parodė, kad Z. U. smogė jam kelis kartus į nugarą su kažkokio įrankio kotu. Nukentėjusysis panaudojo dujų balionėlį tam, kad liautųsi smurtas (1 t., b. l. 50-51). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis D. S. patvirtino šias aplinkybės ir parodė, kad nuteistasis griebė už rankos ir pradėjo tempti tolyn, nukentėjusysis dengėsi ranka ir tuo metu nuteistasis sudavė. Kai suprato, kad nuteistasis toliau jį muš, papurškė dujomis, tada smurtas liovėsi.
12.2. Nukentėjusiojo patirtus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada, kurioje užfiksuota, kad D. S. nustatyta odos nubrozdinimas nugaros dešinėje pusėje, odos įbrėžimai dešinėje plaštakoje, kurie kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas ir padaryti ne mažiau kaip trimis trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 57).
12.3. Nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes patvirtina ir kartu paneigia nuteistojo keliamą versiją byloje esantys vaizdo įrašai. Tiek ir iš paties nukentėjusiojo daryto vaizdo įrašo dar nesibaigus konfliktui, tiek ir iš policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašų aiškiai matyti, kad Z. U. marškinėliai, jų apykaklė nėra suplėšyta ar kaip nors kitaip pažeista, nors nuteistasis teigė, kad trenkė su lazda nukentėjusiajam gindamasis dėl suplėšytos apykaklės. Be to, nukentėjusiojo vaizdo įraše matosi, kaip nuteistasis mojuoja šluotos kotu, elgiasi agresyviai, o nukentėjusiajam pasilenkus ir sukant vielą pasigirsta duslus trenkimo garsas ir nukentėjusysis po to iškart panaudoja dujas. Priešingai nei teigė nuteistasis, vaizdo įraše iki dujų purškimo momento neužfiksuoti jokie nukentėjusiojo veiksmai, kurie keltų pavojų ir nuo kurių reikėtų gintis nuteistajam. Nukentėjusiojo smurtinių veiksmų nuteistojo atžvilgiu nepatvirtino ir liudytoja nuteistojo sutuoktinė J. U., kuri teigė, kad tarp jos vyro ir nukentėjusiojo buvo konfliktas, kurio metu vyrai buvo susikibę, stumdė vienas kitą, mušėsi, tačiau nenurodė konkrečių nukentėjusiojo veiksmų, kuriais jis keltų pavojų nuteistajam. Patį dujų purškimo momentą nuteistasis taip pat nurodė klaidingai. Nuteistojo teigimu nukentėjusysis iš karto pradėjo purkšti dujas po to, kai nuteistasis sudavė jam su šluota ir nuteistajam būnant atsiklaupus prie tvorelės. Tačiau, kaip matyti iš vaizdo įrašo, nukentėjusysis purškė dujomis kiek vėliau po smūgio, kai nuteistojo žmona ramino agresyvų savo vyrą stovint jam už tvorelės. Tokie nuteistojo parodymai negali būti laikomi teisingi ir pripažįstantys reikšmingas įvykio aplinkybes, kadangi nuteistojo nurodytos esminės įvykio aplinkybės akivaizdžiai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, vaizdo įrašams.
13. Vertinant nuteistojo parodymus visiško prisipažinimo kontekste, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Nagrinėjamu atveju paties nuteistojo prisipažinimas sudavus smūgius nebuvo vienas iš įrodymų šioje byloje konstatuojant jo kaltę ir nustatant kitas reikšmingas aplinkybes, kadangi nuteistasis kėlė visiškai nepagrįstą versiją, jog jis gynėsi, nes nukentėjusysis pirmas pradėjo jį pulti ir suplėšė apykaklę. Pažymima, kad nors ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nuteistasis aiškiai neparodė, dėl kokios priežasties naudojo smurtą, tačiau teismo posėdžio metu, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, teigė, jog „mane muša, o aš stovėsiu? Tikrai ne“, „trenkė dėl to, kad jam plėšė kalnierių (apykaklę)“. Taigi nuteistasis menkino savo vaidmenį konfliktinėje situacijoje interpretuodamas įrodymus per būtinosios ginties institutą, nepripažino esminių faktų, kurie yra reikšmingi nagrinėjamos bylos kontekste. Tokia nuteistojo pozicija pagrįstai nebuvo vertinama kaip visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos padarymo, kadangi, kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų visumos, nuteistasis nesutiko su nukentėjusiojo veiksmais nuimant pririštas prie tvoros padangas ir visą konflikto laiką neleido to jam daryti, kol galiausiai sudavė nukentėjusiajam šluotos kotu. Minėta, kad smūgių sudavimo momentu nukentėjusysis bandė atrišti pririštas padangas, o ne puolė nuteistąjį. Taigi būtinosios ginties situacijos akivaizdžiai nebuvo. Nuteistojo versija aiškiai buvo paneigta kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Dėl šių aptartų aplinkybių darytina išvada, kad Z. U. prisipažino kaltu tik formaliai, galbūt turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (pagal laidavimą).
14. Šiame kontekste pabrėžiama, kad ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog kaltininko prisipažinimas sudavus smūgius nukentėjusiajam, tačiau visiškai nepagrįstas situacijos interpretavimas remiantis būtinąją gintimi, taip pat nelaikomas visišku kaltės pripažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi laidavimo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Tokios pat pozicijos laikomasi dėl visiško prisipažinimo ir gailėjimosi atsakomybę lengvinančios aplinkybės kontekste, kai kaltininkas, nors ir pripažįsta sužalojęs nukentėjusįjį, tačiau nurodo išskirtinai sau palankias aplinkybes ir menkina savo vaidmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210-697/2020, 2K-371-697/2018).
15. Apeliantas pabrėžia, kad būtina įvertinti ir paties nukentėjusiojo elgesį, kuris žinodamas apie konfliktinius santykius pats tyčia bendrojo naudojimo plote pradėjo atsukinėti vielą. Tokie apelianto argumentai neturi esminės reikšmės nagrinėjamiems klausimams išspręsti, kadangi toks nukentėjusiojo elgesys, vielos atsukinėjimas, nekėlė jokios grėsmės nuteistajam. Paties nuteistojo aktyvūs ir smurtiniai veiksmai buvo sąlygoti dėl menkaverčio konflikto ir jokiu būdu negali būti pateisinti tuo, kad nukentėjusysis pradėjo atsukinėti vielą.
16. Pažymima ir tai, jog pripažinimas dėl nusikalstamos veikos dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020 ir kt.).
17. Nors skunde ir teigiama, kad nuteistasis nuoširdžiai gailėjosi dėl to, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam, tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.
18. Šiuo atveju nebuvo nustatyta ne tik paties nusikalstamos veikos pripažinimo fakto, bet ir gailėjimosi dėl jos padarymo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė besigailintis dėl veikos, tačiau toks teiginys, kolegijos vertinimu, buvo deklaratyvus dėl kelių priežasčių. Visų pirma dėl to, kad, anot nukentėjusiojo, po įvykio psichologinis teroras tęsėsi, buvo pakeista vartelių spyna, buvo grasinimai. Antra, nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškė dar nenorintis atsiprašyti, svarbu ir tai, kad to jis nepadarė iki pat apeliacinės instancijos teismo posėdžio, kuriame mėgino įrodyti savo nuoširdų gailestį. Trečia, svarbu ir tai, kad nuteistasis savo veiksmus iš esmės pateisina, nes neva gynė save ar savo pakabintas padangas. Ketvirta, nuteistasis, nors ir teigė, kad pripažįsta civilinį ieškinį, tačiau vis dar nėra atlyginęs bent minimalios dalies priteistos neturtinės žalos. Galiausiai nuteistojo veiksmuose iškart po įvykio nesimatė savikritiško požiūrio, krimtimosi. Atvykusiems policijos pareigūnams nuteistasis bandė sumenkinti savo elgesį, remdamasis savo turima negalia, gynyba konflikto metu, siekė apkaltinti dėl konflikto nukentėjusįjį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo tokia pozicija, besitęsusi viso baudžiamojo proceso metu, neleidžia spręsti, jog jis gailisi dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, o gailėjimasis, kaip ir prisipažinimas, yra neatsiejama atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga.
19. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad Z. U. prisipažino kaltu tik formaliai, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nustatytos aplinkybės sumenkina viso proceso metu Z. U. pareikšto kaltės pripažinimo fakto ir gailėjimosi reikšmę BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto aspektu.
Žemesnės instancijos teismas
20. Vadovaujantis BK 40 straipsnio 3 dalimi, laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Įstatyme plačiau nedetalizuojami laiduotojui keliami reikalavimai, tad, sprendžiant BK 40 straipsnio nuostatų taikymo klausimą konkrečioje byloje, teismui palikta diskrecija spręsti, ar pasirinktas laiduotojas yra vertas teismo pasitikėjimo asmuo ir ar turės teigiamos įtakos kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan., atsižvelgiama į laiduotojo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, jos pavojingumą, jo nurodytą būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 9 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-648/2022, 8 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
21. Byloje buvo pateiktas nuteistojo dukros, D. K., prašymas dėl tėvo Z. U. perdavimo dukters atsakomybei pagal laidavimą. Prašyme nurodoma, kad D. K. yra įsitikinusi, jog yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo. Savo tėvui gali daryti teigiamą įtaką ir kontroliuoti, kad tėvas daugiau nenusikalstų, nes gyvena kartu su tėvais. Tarp laiduotojos ir tėvo yra ypatingas ryšys, D. K. gali daryti įtaką tėvo tolimesniems santykiams su kaimynu, nes būna namuose. Laiduotoja taip pat teigiamai charakterizuojama kaip atsakinga, rūpestinga, kruopšti ir pareiginga. Atkreipia dėmesį, kad per visą laikotarpį nėra turėjusi drausminių nuobaudų, pažymi, kad nėra teista ar bausta už administracinius nusižengimus, todėl gali daryti tiesioginę teigiamą įtaką savo tėvui (1 t., b. l. 126-128).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas (1 t., b. l. 163-168) paneigia D. K. teiginius. Nors ir už administracinius nusižengimus D. K. bausta tik 3 kartus (du kartus viršijo greitį ir kartą muitinio patikrinimo metu vežė viršydama leistiną kiekį akcizinių prekių), šie pažeidimai nėra priskiriami prie labai pavojingų, tačiau neigiamai apibūdina galimos laiduotojos asmenybę. Be to, abi konflikto šalys patvirtino, kad konfliktai tarp jų tęsiasi jau kuris laikas, todėl taip pat abejojama, ar dukra galės daryti teigiama įtaką būdama žymiai jaunesnė jau seniai susiformavusiai tėvo asmenybei, juo labiau, kad pati nėra linkusi kritiškai vertinti tėvo nusikalstamų veiksmų. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. K. teigė, kad nukentėjusysis stengiasi kuo daugiau susibarti su kitais kaimynais, konfliktuoja beveik su visais. Jai tokie konfliktai su kaimynu atrodo juokingi, neva nukentėjusysis konfliktuoja neturėdamas, kuo užsiimti. D. K. neskatino tėvo atsiprašyti nukentėjusiojo pabrėždama, kad pats nukentėjusysis nelabai draugiškai elgiasi. Nors tėvui ir siūlė atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajam, tačiau žala vis dar neatlyginta. Šios aplinkybės ir toks nusikalstamo elgesio vertinimas kelia pagrįstų abejonių, ar pati D. K. apskritai yra linkusi daryti teigiamą įtaką nuteistajam bei kritiškai vertinti jo nusikalstamus veiksmus, kadangi galima laiduotoja pagrinde akcentuoja tik nukentėjusiojo konfliktišką elgesį. Tai, kad galima laiduotoja kritiškai nevertina padarytos nusikalstamos veikos, parodo ir jos teiginiai apie nukentėjusiajam padarytą žalą bei elgesys teisiamojo posėdžio metu: D. K. teigė, kad nukentėjusysis dėl tokio smulkaus konflikto nesutiko taikytis ir teismo keliu norėjo spręsti konfliktą. Be to, menkinami ir patys sužalojimai padaryti nukentėjusiajam teigiant, „kokia lazda ten sumušė, nebuvo jokių nubrozdinimų“. Teisiamojo posėdžio metu, peržiūrint vaizdo įrašus, D. K. ne kartą buvo įspėta dėl komentarų ir netinkamo elgesio posėdžių salėje.
23. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, jog nuteistojo dukra bando pateikti tik tas aplinkybes, kurios gali būti naudingos išimtinai nuteistajam siekiant būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (nuteistojo gailėjimasis, būsimas žalos atlyginimas). Tačiau bendrame nusikalstamos veikos kontekste galima laiduotoja kritiškai nevertina savo tėvo elgesio, bando nukentėjusįjį apibūdinti kaip konfliktuojantį asmenį, neskatina kaltininko atsiprašyti, neįtikino nuteistojo bent iš dalies atlyginti žalą, nors to ir prašė. Nors ir apeliantas pabrėžia gerus santykius tarp nuteistojo bei jo dukros, tačiau kaip ir teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pačios D. K. elgesys ir požiūris į padarytą nusikalstamą veiką nekelia pasitikėjimo ir palieka pagrįstų abejonių dėl galimos laiduotojos teigiamos įtakos nuteistajam.
24. Apelianto teigimu, nustačius, kad D. K. yra netinkama laiduotoja, tokiu atveju tinkama laiduotoja ir verta teismo pasitikėjimo neabejotinai yra nuteistojo žmona J. U., kuri charakterizuojama teigiamai, nebausta administracine tvarka, atsakinga ir rūpestinga, su vyru gyvena virš 40 metų, palaiko stiprų ryšį.
25. Teisėjų kolegija su tokiais skundo argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. U. buvo apklausta dėl tinkamumo būti laiduotoja. Apklausos metu ji teigė galėsianti daryti teigiamą įtaką savo vyrui, tačiau iš esmės aiškiai nenurodė, kaip ji tokią įtaką darys, apsiribodama deklaratyviu teiginiu, jog kalbėsis. Vertinant jos tinkamumą būti laiduotoja atkreipiamas dėmesys į šias aplinkybes: ji nesugebėjo padaryti įtakos nuteistajam įtikinant jį atsiprašyti nukentėjusiojo, neįkalbėjo jo atlyginti bent dalies priteistos žalos. Iš vaizdo įrašo matyti, kad įvykio metu jai nepavyko sulaikyti vyro nuo smurtinių veiksmų atlikimo ir patraukti iš konflikto vietos, nors ji atėjo į kiemą ir buvo šalia vyro dar iki dalies smūgių sudavimo. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, apygardos teismas daro išvadą, kad J. U. nėra tinkama laiduotoja ir ji negali ir ateityje negalės daryti teigiamos įtakos nuteistajam.
26. Apeliantas, be kita ko, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos, kadangi pakanka, jog kaltininkas įsipareigotų atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu argumentu.
27. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos trys sąlygos dėl žalos atlyginimo: 1) bent iš dalies ją atlygino: 2) pašalino padarytą žalą; 3) įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Taigi įstatymų leidėjo nustatyta, kad pakanka kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Įstatymų leidėjas nenustatė kaltininko įsipareigojimo atlyginti padarytą žalą formos. Dėl to tai yra bylą nagrinėjančio teismo vertinimo ir aiškinimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos, nepagrįstai sureikšmino, kad iki bylos išnagrinėjimo nebuvo atlyginta nei dalis žalos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybės gali būti svarbi sprendžiant dėl asmens gailėjimosi nuoširdumo, tačiau BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo prasme šiai sąlygai tenkinti pakanka kaltininko įsipareigojimo atlyginti žalą. Pakanka, jog kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą būtų užfiksuotas teisiamojo posėdžio protokole, ir nustatyti, ar yra teismui pagrindas manyti, kad kaltininkas savo įsipareigojimą vykdys. Teisiamojo posėdžio protokole buvo užfiksuota, kad Z. U. pripažįsta nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir įsipareigoja atlyginti žalą tiek, kiek nustatys teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio įsipareigojimo pilnai pakanka. Svarbu ir tai, kad priteista neturtinės žalos suma yra nedidelė, tik 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų apie nuteistojo sunkią finansinę padėtį ar įsipareigojimus, priteista pinigų suma yra nedidelė, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog žala nebus atlyginta.
28. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo padaryta klaida dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos sąlygos nepripažinimo, neturėjo esminės sprendimo priėmimui. Kadangi apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, nėra parinkta tinkama laiduotoja, todėl Z. U. negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Dėl to daroma išvada, kad keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos
29. Apeliaciniu skundu prašoma nukentėjusiajam priteistą 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 250 Eur. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis reikalavo 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo tuo metu, kai dar nebuvo nustatyta, kad dešinės rankos plaštaką galimai susižalojo atsukinėdamas vielą. Todėl neturtinės žalos dydis turėjo būti mažinamas, atsižvelgiant į nuteistojo veiksmais padarytos žalos atsiradusias pasekmes.
30. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).
31. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai, be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
32. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad sveikatos sutrikdymo bylose neturtinės žalos kompensacijos dydžio nustatymo specifika yra ta, jog teismas turi atsižvelgti ne tik į bendruosius CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, bet ir į sveikatos sutrikdymo situacijoje reikšmingas aplinkybes, pvz., sveikatos sužalojimo laipsnis, patirtos traumos pobūdis, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo turtinės ir neturtinės pasekmės (lėšos, būtinos sveikatai pagerinti, fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai ir pan.), pasikeitimai įvairiose nukentėjusiojo asmens gyvenimo sferose (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt.) bei kitos aplinkybės, kurios daro tiesioginę įtaką asmens fizinių ir dvasinių išgyvenimų stiprumui ir kartu lemia piniginio kompensacinio ekvivalento nustatymą.
33. Teismų praktikoje neturtinės žalos dydis nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-220-689/2018, 2K-142-303/2021). Viena vertus, teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Kita vertus, kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose.
34. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ieškinį tenkino ir priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš nuteistojo Z. U.. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo, konstatuoja, kad teismas tinkamai vadovavosi BPK X skyriaus, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo tvarką, ir, išsamiai išanalizavęs visas įstatyme nurodytas aplinkybes, turinčias reikšmės neturtinės žalos dydžiui nustatyti, įvertino jų visumą.
35. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad nukentėjusiajam D. S. padaryta neturtinė žala dėl Z. U. nusikalstamos veikos, todėl pastarasis privalo atlyginti padarytą žalą. Pažymima, kad asmens teisė į sveikatą yra absoliuti, viena iš svarbiausių asmens teisių. Taigi nustatant nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos dydį pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų. Nuteistasis ne mažiau kaip du kartus šluotos kotu sudavė D. S. į nugarą bei ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiajam į dešinės rankos plaštaką, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad nukentėjusysis dešinės rankos plaštaką galimai susižalojo atsukinėdamas vielą. Pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo odos įbrėžimus dešinėje plaštakoje kaip nepasitvirtinusius, tačiau tai nereiškia, kad savaime turi būti mažinamas priteistinos žalos dydis. Nagrinėjamu atveju svarbu, kad konfliktą inicijavo nuteistasis, iš nukentėjusiojo nebuvo jokių provokuojančių veiksmų smurtauti. Pats nuteistasis yra nukentėjusiojo kaimynas, todėl sutinkama, kad po įvykio nukentėjusysis pagrįstai baiminosi būdamas savo namų teritorijoje ar gatvėje. Nukentėjusysis konflikto metu buvo kieme, šalia savo namo, bandė patraukti paliktus nuteistojo ratus ir buvo netikėtai užpultas. Dėl tyčinių smurtinių nuteistojo veiksmų nukentėjusysis kurį laiką galėjo jausti išgąstį, dvasinius išgyvenimus.
36. Nors apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis nepateikė jokių medicininių dokumentų, pagrindžiančių neturtinės žalos atsiradimą, sveikatos būklės pablogėjimą ar kitokius dvasinius išgyvenimus, nulėmusius būtent tokio dydžio neturtinę žalą, tačiau tokio pobūdžio medicininiai dokumentai panašiose situacijose nebūtinai privalomai turi būti, nukentėjusysis neprivalo kreiptis į medikus. Šiuo atveju neabejojama, kad nukentėjusysis patyrė tam tikrus išgyvenimus dėl nuteistojo smurtinio elgesio. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad nėra duomenų apie liekamuosius reiškinius nukentėjusiojo sveikatai, tačiau priteistas pakankamai nedidelis neturtinės žalos dydis atitinka tiek ir padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, tiek ir kasacinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose. Priteistas neturtinės žalos dydis atitinka ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl tenkinti apeliacinio skundo dėl priteistos neturtinei žalai atlyginti pinigų sumos sumažinimo nėra pagrindo.
37. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. S. priteistinos neturtinės žalos dydis buvo nustatytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nenukrypo nuo įstatymų nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, teisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus.
38. Apibendrinant nagrinėjamą situaciją, konstatuojama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygos nepripažinimas teisiškai reikšmingų padarinių nuteistojo teisinei padėčiai neturėjo, neturtinės žalos dydis įvertintas tinkamai, todėl keisti ar naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo
39. Nukentėjusiojo D. S. atstovas advokatas R. K. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo 2022 m. spalio 12 d. posėdyje, kuriame jis atstovavo nukentėjusiojo teisinius interesus. D. S. siekdamas tinkamai realizuoti savo teises kreipėsi į advokatą profesionalios teisinės pagalbos atstovaujant jį apeliacinės instancijos teisme. Dėl to jo turėtos išlaidos turi būti atlygintos.
40. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose, tačiau tokiais atvejais, priteisiant pinigų sumas, skirtas atlyginti išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. lapkričio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-942/2021, 33 punktas, ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
41. Atkreipiamas dėmesys, kad BPK 106 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė nuspręsti išieškoti iš kaltininko nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui procese patirtas išlaidas byloje dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti, tačiau nei ši, nei kitos BPK normos detaliai nereglamentuoja tokių išlaidų išieškojimo tvarkos. Pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.
42. Taigi šiuo atveju svarstant, ar apeliacinės instancijos teisme galima spręsti civilinio ieškovo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo klausimą, taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio nuostatos (žr., pvz., mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-648/2021, 26 punktas). Šio straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.
43. Spręsdama dėl prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo atstovavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Minėta, kad teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo atstovo prašomas priteisti šių atstovavimo išlaidų advokato pagalbai atlyginti dydis turi būti sumažintas.
44. Iš 2022 m. spalio 12 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad pats nukentėjusysis teismo posėdyje nedalyvavo. Nukentėjusiojo atstovas advokatas R. K. teismo posėdyje pasisakė dėl sprendžiamų procesinių klausimų, pasakė baigiamąją kalbą, atsikirtimus. Įvertinus atliktų aukščiau paminėtų proceso veiksmų kiekį ir pobūdį, bylos apimtį ir sudėtingumą, proceso trukmę, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei kasacinės instancijos teismo praktikoje paprastai priteisiamų pinigų sumų proceso išlaidoms atlyginti dydžius, daroma išvada, kad advokato prašoma ir D. S. sumokėta ir prašoma priteisti 181,50 Eur dydžio suma nėra aiškiai per didelė, todėl priteisiama iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Z. U. (Z. U.) gynėjo advokato Dainiaus Dargevičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš nuteistojo Z. U. nukentėjusiojo D. S. naudai 181,50 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.