- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-29
- Bylos Nr.
- 2K-399-697/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-02389-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rima Ažubalytė (pirm.), Gintaras Goda, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- E. M., V. M.
- Nukentėjusysis
- R. M.
- Advokatai
- Jurijus Stepanovas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. bei jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo ir nuteistojo V. M. bei jo gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. ir V. M. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausmėmis.
Iš E. M. ir V. M. solidariai priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 2832,19 Lt (820,26 Eur) turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam R. M. 604 Lt (174,93 Eur) turtinei žalai ir 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartis, kuria atmesti nuteistųjų E. M. ir V. M. apeliaciniai skundai.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendis pakeistas: priteista iš nuteistųjų E. M. ir V. M. po 217,21 Eur nukentėjusiajam R. M. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
E. M. ir V. M. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, sunkiai sužalojo žmogų:
2013 m. gruodžio 21 d., apie 14.00 val., gyvenamojoje patalpoje Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini) , E. M. ir V. M., matydami vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritardami, konflikto su nukentėjusiuoju R. M. metu sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą ir krūtinę, padarė jam muštinę nosies nugarėlės žaizdą, dešinės akies vokų kraujosruvas, kraujosruvą galvos skliauto kairės pusės minkštuose audiniuose – smilkinio ir viršugalvio srityje, poodines kraujosruvas kairėje krūtinės ląstos pusėje ir juosmens srityje, tai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą; nosies kaulų lūžimą, kairės pusės VIII, IX, X šonkaulių lūžimus, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei kiauryminį kairės akies obuolio sužalojimą su kiaurine ragenos ir odenos žaizda, rainelės, krumplyno ir stiklakūnio iškritimu per žaizdą, kraujo išsiliejimu priekinėje akies kameroje ir stiklakūnyje. Dėl kairės akies obuolio sužalojimo nukentėjusysis R. M. liko aklas kaire akimi ir prarado didelę dalį darbingumo (35 proc.), tai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistųjų E. M. ir V. M. bei jų gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasaciniuose skunduose išdėstyti iš esmės analogiški argumentai ir prašymai, todėl skundai analizuojami bendrai.
Šalies argumentai
Kasatoriai prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį ir nuteistiesiems E. M. bei V. M. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Kasatoriai nurodo, kad teismai padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, iš esmės pažeidė BPK normas, reglamentuojančias ikiteisminio tyrimo atlikimą, savo išvadas darė remdamiesi įrodymais, gautais pažeidžiant BPK numatytą tvarką. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose buvo nurodyta, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo V. M. ir E. M. buvo taikomos procesinės prievartos priemonės, įrodymus rinko tam neįgalioti pareigūnai. Apeliacinės instancijos teismas šių pažeidimų neištaisė (pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė), padarė prieštaringas išvadas. Iš nuosprendžio neaišku, kodėl teismas įrodomąją reikšmę suteikė pareigūnų tarnybiniams pranešimams, liudytojų, nukentėjusiojo parodymams, kurių turinys kelia abejonių. Kasatorių manymu, ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad darant nusikaltimą dalyvavo daugiau asmenų, nukentėjusysis toliau girtavo, bei gavę duomenų, jog jis buvo sumuštas lazdomis kažkur gatvėje, prokurorai privalėjo išsamiai atlikti tyrimą dėl galimo sunkaus nukentėjusiojo R. M. sužalojimo kitoje vietoje ir kitų asmenų, tačiau tai visiškai nebuvo tirta. BPK 18, 164 straipsnių, Policijos veiklos įstatymo normų sisteminė ir lingvistinė analizės duoda pagrindą teigti, kad ikiteisminį tyrimą gali atlikti tik ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Kasatorių manymu, teismas nepastebėjo, kad operatyviniai pareigūnai galėjo tik rinkti duomenis, kurie gali būti panaudoti kaip įrodymų šaltiniai. Tai rodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio, o apeliacinės instancijos teismas – ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Kasatoriai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs E. M. ir V. M. kaltais pagal BK 135 straipsnio l dalį, o apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, netinkamai aiškino ir taikė BK normas. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą apie subjektyvųjį požymį – tikslą tyčia sužaloti žmogų, rėmėsi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip nesilaikyta BPK 301 straipsnio nuostatų, pažeistos BPK 7 ir 44 straipsniuose įtvirtintos nuteistųjų teisės. Teismų išvados dėl nuteistųjų tikslo sužaloti žmogų paremtos ne objektyviais duomenimis, bet prielaidomis, taip nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145/2004).
Kasatoriai nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pasak kasatorių, nagrinėjamoje byloje teismai netinkamai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis). E. M. ir V. M. iš dalies pripažino kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo, neneigė, jog sudavė nukentėjusiajam. Tačiau ekspertai neatsakė, kaip nukentėjusiajam buvo sužalota akis: kumščiu ar ant piršto mūvėtu žiedu, ar lazda, kai nukentėjusysis buvo sumuštas kitur nepažįstamų asmenų (ši versija nebuvo išaiškinta). Kasatorių manymu, teismas, paskirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą arba BK 62 straipsnio 1 dalį). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme V. M. ir E. M. davė nuoseklius parodymus, jų nekeitė, nenorėjo sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias veikos aplinkybes, nuoširdžiai gailėjosi, tačiau dėl savo išprusimo lygio galbūt nesugebėjo tinkamai ir rišliai išreikšti minčių. Be to, iš nuteistuosius apibūdinančios medžiagos matyti, kad nuteistieji iš esmės pakeitė savo gyvenimą būdą, pradėjo daugiau dirbti, savo noru kreipėsi į psichologus, nustojo vartoti alkoholį. Teismas neatkreipė dėmesio į nuteistųjų gyvenimo būdą, darbdavio nuomonę ir kitas svarbias aplinkybes, apibūdinančias jų elgesį po nusikaltimo padarymo, nukrypo nuo teismų praktikos, tai sutrukdė priimti teisingą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį teisingumo principus bei bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis). Paskyrus nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmę, jie praras galimybę dirbti, išlaikyti save ir šeimą, tapti visaverčiais visuomenės nariais, pakeisti gyvenimo būdą. Kasatorių manymu, teismas galėjo vadovautis BK 41 straipsnio 5 dalimi (turėtų būti – 2 dalies 5 punktu) bei 54 straipsnio 3 dalimi ir abiem nuteistiesiems paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Atsiliepimas
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į nuteistųjų E. M. ir V. M. bei jų gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasacinius skundus prašo juos atmesti.
Prokurorė nurodo, kad kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų kaltės sunkiai sutrikdžius R. M. sveikatą ir jų padarytą nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Teismas savo išvadas pagrindė teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka gautų ir nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis grįstas ne prielaidomis, nes tai, kad kasatoriai nukentėjusiajam R. M. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, patvirtina ne tik nukentėjusiojo, bet ir teisme apklaustų liudytojų A. G., S. M., N. B. parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolas, specialisto išvada Nr. G 352/14 (03) dėl sužalojimų masto bei mechanizmo, papildoma specialisto išvada Nr. G 645/14(03), Bendrojo pagalbos centro informacinės sistemos duomenys, tarnybinis pranešimas bei kita bylos medžiaga. Priešingai nei nurodoma kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas tyrė ir pagrįstai, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, atmetė kasatorių nurodytą versiją, kad nukentėjusysis galėjo būti sužalotas prie prekybos centro „Akropolis“ nepažįstamų asmenų. Atmestinas kasatorių argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nagrinėjant jų apeliacinius skundus, nes apeliacinės instancijos teismas ištyrė ir motyvuotai atmetė nuteistųjų E. M. ir V. M. apeliacinių skundų argumentus, atliko išsamų nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą. Šis teismas rėmėsi tiesiogiai pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje apklaustų nukentėjusiojo R. M. ir liudytojų A. G., S. M. ir N. B. parodymais, todėl kasacinių skundų argumentas, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir rėmėsi įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teismo posėdyje, nepagrįstas.
Prokurorė pažymi, kad kasacinių skundų argumentas, jog procesinės prievartos priemonės nuteistiesiems buvo taikomos nepradėjus ikiteisminio tyrimo, įrodymus rinko neįgalioti pareigūnai, yra abstraktus, nenagrinėtas apeliacine tvarka ir atmestinas, nes visi proceso veiksmai buvo atliekami tik 2013 m. gruodžio 21 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, kurį atliko įgalioti ikiteisminio tyrimo pareigūnai – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos m. I PK KPS tyrėja Reda Petrikaitienė, tyrimą tęsė Klaipėdos apskritiesVPK NTB SNTS vyr. tyrėja Daiva Šimaitienė.
Atsiliepime nurodoma, kad, priešingai nei teigia kasatoriai, nebuvo pagrindo pripažinti kasatorių atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuoširdaus prisipažinimo ir gailėjimosi. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką teismo yra vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-106/2011, 2K-414/2011, 2K-412/2014). Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjant bylą teisme kasatoriai kėlė įvairias versijas, kur nukentėjusysis galėjo būti sužalotas, kas jį galėjo sužaloti, neigė esmines sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, nebuvo nuoširdūs, nepadėjo teismui nustatyti tiesą byloje, dėl to jų parodymai ir elgesys bylos proceso metu negali būti vertinimas kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Skiriant nuteistiesiems bausmę baudžiamasis įstatymas (BK 54 straipsnis, 61 straipsnio 2 dalis) pritaikytas tinkamai. Taikyti BK 62 straipsnio nuostatas ir nuteistiesiems skirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatymo, nėra teisinio pagrindo, nes byloje nėra duomenų, kad V. M. ar E. M. patys savo noru būtų atvykę ar pranešę apie padarytą nusikalstamą veiką, atlyginę ar pašalinę turtinę žalą, taip pat yra tik viena jų atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo už jų padarytą nusikaltimą nėra pagrindo, nes jokių išimtinių aplinkybių kasaciniame skunde kasatoriai nenurodo ir jos byloje nenustatytos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias normas ir nuteistiesiems paskyrė teisingą, savo dydžiu atitinkančią BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, bausmę, kurios švelninti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. M. ir E. M. bei jų gynėjo advokato Jurijaus Stepanovo kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Dėl BK 135 straipsnio 1 dalies, BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatoriai teigia, kad tiriant bei nagrinėjant bylą neišsamiai nustatytos veikos padarymo aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareigūnų tarnybiniais pranešimais, liudytojų, nukentėjusiojo parodymais, kurie kelia abejoneių, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip nesilaikyta BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.
Šie kasatorių argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais nukentėjusiojo R. M., įvykio vietoje buvusių liudytojų A. G. ir S. M., iš dalies – ir pačių nuteistųjų parodymais, specialisto išvada Nr. G 352/14(023), papildoma specialisto išvada Nr. G 352/14(03), kitais rašytiniais bylos įrodymais. Patys nuteistieji pripažino dalį jiems inkriminuotų veiksmų: E. M. parodė, kad jo brolis V. M. nukentėjusiajam R. M. sudavė kelis smūgius į veidą, nuo kurių šis nugriuvo, mušė jį ir nugriuvusį, o jis pats sudavė nukentėjusiajam apie tris smūgius kumščiais į šoną; V. M. pripažino, kad sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį į nosies sritį. Teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas palyginant su kitais bylos įrodymais, įvertinus jų visetą. Šie įrodymui leido teismui padaryti išvadą, kad abu kaltinamieji atliko fizinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusįjį, pritarė vienas kito smurtiniams veiksmams, nebandė vienas kito sulaikyti nuo tokių veiksmų, taip išreikšdami savo valią smurtauti, todėl jie abu atsako už nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą.
Priešingai nei teigia kasatoriai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai tiriama versija, jog nukentėjusysis galėjo būti sužalotas kitoje vietoje ir kitų asmenų, tačiau ji nepasitvirtino. Nuosprendyje užfiksuota, kad, bendrojo pagalbos centro informacinės sistemos, policijos tyrėjo tarnybinio pranešimo duomenimis, nukentėjusysis R. M. po jo sumušimo kreipdamasis į greitosios medicinos pagalbos tarnybą nurodė, kad jis buvo sumuštas prie prekybos centro „Akropolis“ nepažįstamų asmenų. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis logiškai paaiškino, kad E. M. ir V. M. jį sumušus jis negalvojo, jog atsiras sunkūs jo sveikatai padariniai, todėl, nenorėdamas apkaltinti nuteistųjų, jis nurodė, kad buvo sumuštas kitoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visetą, pagrįstai pažymėjo, kad nors nukentėjusysis po jo sumušimo E. M. ir S. M. namuose ne iš karto kreipėsi dėl medicinos pagalbos suteikimo, o kartu su A. G. grįžo į savo namus, kur toliau vartojo alkoholį, ir tik pablogėjus nukentėjusiojo būklei kreipėsi į medikus, nėra jokių duomenų, kad per tą laiką jis būtų buvęs sumuštas dar ir prie minėto prekybos centro.
Pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, veikos kvalifikavimą patikrino apeliacinės instancijos teismas, kuris priimtame sprendime išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistųjų (taip pat ir nukentėjusiojo R. M. atstovo) apeliacinių skundų argumentų, atmesdamas kaip nepagrįstus nuteistojo E. M. prašymą pripažinti, kad jis, veikdamas neatsargiai, sužalojo nukentėjusįjį ir perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 137 straipsnio 1 dalį, bei nuteistojo V. M. prašymą dėl pareikštų kaltinimų jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus bylos įrodymus ir padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes, kad abiejų nuteistųjų veiksmais, veikiant jiems tyčia, nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata – jis neteko regėjimo kaire akimi, ir kad jie teisingai kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
Kasatoriai deklaratyviai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo patikrinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, priešingai nei teigia kasatoriai, savo apeliaciniuose skunduose E. M. ir V. M. nesiskundė dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų proceso pažeidimų skiriant jiems procesines prievartos priemones, neįgaliotiems pareigūnams renkant įrodymus ir pan. Todėl analogiški kasacinių skundų argumentai yra nenagrinėtini, nes pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Taigi, kaip numatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, tinkamai laikydamasis BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų nutarties aprašomojoje dalyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės.
Nenustačius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų atliekant įrodymų tyrimą ir vertinimą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį bei surašant abiejų instancijų teismų sprendimus, darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog nagrinėjant bylą buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir bausmės
Kasatoriai prašo nuteistiesiems paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino esant jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis), nepritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.
Pažymėtina, kad kasatoriai patys pripažįsta, jog abu nuteistieji tik iš dalies pripažino kaltę dėl nusikaltimo padarymo, ir savo kasaciniuose skunduose jie reiškia abejones dėl faktinių veikos aplinkybių nustatymo teisingumo, teigia, kad netirta versija dėl nukentėjusiojo sumušimo kitur nepažįstamų asmenų. Be to, savo apeliaciniame skunde tik nuteistasis E. M. teigė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, jog jis savo kaltę visiškai pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi, o nuteistasis V. M. šiuo aspektu apeliacine tvarka nesiskundė, pažymėdamas ir tai, kad jis teisme kaltu neprisipažino. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių apelianto E. M. argumentų atmesdamas juos kaip nepagrįstus, pažymėdamas, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės stengėsi nupasakoti įvykius sau palankesniu aspektu (kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, krisdamas ant įvairių įrankių), nebuvo nuoširdus, todėl apylinkės teismas teisingai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu vertinimu, kuris atitinka ir teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-47/2010, 2K-105/2013, 2K-7-54-677/2015).
BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.
Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi pagal naująjį teisinį reguliavimą, kuris buvo nustatytas po žemesnės instancijos teismų sprendimų nagrinėjamoje byloje priėmimo, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinius sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistųjų E. M. ir V. M. teisinę padėtį, t. y. turi grįžtamąją galią.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems E. M. ir V. M. ir nustatydamas mažesnį nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis jos dydį (laisvės atėmimą vieneriems metams), vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį – padarytas tyčinis sunkus nusikaltimas asmens sveikatai, kaltininkų asmenybes – abu nėra teisti, dirba, E. M. darbovietėje apibūdinamas kaip pareigingas, tinkamai ir laiku atliekantis pareigas darbuotojas, tačiau pasižymintis neprognozuojamu, kartais agresyviu elgesiu su aplinkiniais, V. M. darbe apibūdinamas kaip atsakingas, pareigingas, emocionalus darbuotojas, jiems anksčiau buvo diagnozuota oligofrenija, jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo R. M. elgesys (nukentėjusysis pirmasis sudavė smūgį į veido sritį V. M.), atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe (nesant išankstinio jų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, nuteistųjų asmenybes, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir nuteistiesiems taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas, paskiriant pareigą dalyvauti elgesio pataisos programoje, numatytą BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punkte.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartį.
Taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir E. M. bei V. M. paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 6 punktu, įpareigoti E. M. ir V. M. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.