Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Teisėja Edita LapinskaitėBaudžiamoji byla Nr. 1A-21-360/2015Teisminio proceso Nr. 1-33-1-02389-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.1.; 2.4.6.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. sausio 22 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir V. M., nukentėjusiojo R. M. (R. M.) atstovo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo

E. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

V. M pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. Iš E. M. ir V. M. solidariai Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai priteista 2832,19 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. M. civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Nukentėjusiojo R. M. naudai iš E. M. ir V. M. solidariai priteista 604 Lt turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal 305 str str. teismas apkaltinamąjį nuosprendį turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami BPK 20 str. nustatyta tvarka. Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina, kad proceso dalyviams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo argumentai ir motyvai, kuriais remiantis atmetami ar paneigiami kaltinamųjų teiginiai.

Išanalizavus nuteistųjų ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinių skundų argumentus bei palyginus juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, jų vertinimu bei išvadomis dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo, taip pat kita bylos medžiaga, nėra pagrindo sutikti su skundų teiginiais dėl pirmosios instancijos teismo neišsamaus, vienpusiško bylos aplinkybių ištyrimo ir dėl to nemotyvuotų, neteisingų teismo išvadų. Apeliaciniuose skunduose nurodomi teiginiai dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, akcentuojant tam tikras jų detales ir vertinant atskirai nuo bylos įrodymų visumos, nepagrindžia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir pagrįstai pripažino E. M. ir V. M. kaltais, padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog E. M. ir V. M. kaltė padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą yra įrodyta.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo E. M. apeliacinio skundo

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš BK 135 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d.; paskirtos bausmės vykdymą atidėti BK 75 str. nustatyta tvarka; priteistą neturtinės žalos dydį sumažinti iki 5000 Lt.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas E. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl E. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 135 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. BK 137 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo sunkiai sužalojo ar susargdino žmogų.

Nuteistojo apeliacinio skundo prašymas pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš BK 135 str. 1 d. į BK 137 str. 1 d., atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d. Iš esmės vienintelis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, kuria jos padaromos, t. y. tyčia ir neatsargumas. Nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi kaltės, kuria jis padarė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, turinio ir jo pagrindu kaltės formos nustatymas. Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taigi apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan. E. M. skundo argumentai, kad jis nukentėjusiajam R. M. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl neatsargumo, ir smūgius nukentėjusiajam sudavė neturėdamas išankstinio tikslo jo sužaloti, o šių veiksmų ėmėsi dėl nukentėjusiojo neteisėto elgesio, nepagrįsti. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 str. 2 ir 3 d.). Nagrinėjamu atveju pagal nuosprendžiu nustatytus objektyviuosius nusikaltimo požymius nėra pagrindo laikyti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl neatsargumo. Kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam R. M. padarytas E. M. veikiant tyčia.

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas E. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, kuriuo buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančia aplinkybe – nukentėjusiojo rizikingas elgesys. Įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, teismas paskyrė E. M. 1 metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. žymiai mažesnę, nei bausmės, numatytos BK 135 str. 1 d., sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė tinkamai ir nuteistajam paskyrė teisingą, savo dydžiu atitinkančią BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį bausmę, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. pažymi, kad teismas neatsižvelgė į lengvinančias aplinkybes, jog jis kaltę visiškai pripažino (BK 59 str. 1 d. 2 p.), ir kad po įvykio ėmėsi priemonių suteikti nukentėjusiajam pagalbą ( BK 59 str. 1 d. 1 p.), todėl mano, kad ši aplinkybė nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, o kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Nagrinėjamu atveju kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme iš esmės stengėsi nupasakoti įvykius sau palankesniu aspektu, t. y. nurodyti, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, krisdamas ant įvairių įrankių, kurie buvo ant grindų. Taigi duodamas parodymus apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nuteistasis E. M. nebuvo nuoširdus. Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo argumentu, kad yra ir dar viena jo atsakomybę švelninanti aplinkybė, kurios nepripažino pirmosios instancijos teismas, t. y., BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Nuteistasis nurodė, kad po įvykio jis paklausė nukentėjusiojo ar viskas gerai, siūlė iškviesti medikus. Teismų praktikoje nurodoma, kad būtina nustatyti aktyvius kaltininko veiksmus, kuriais jis siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-39/2007, 2K-299/2012). Apygardos teismas mano, kad nuteistojo veiksmai, kurie būdingi kaltės pripažinimui, bei tai, kad kaltininkas suteikė pagalbą nukentėjusiajam šiuo atveju nenustatyti, todėl apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai nepripažino šių nuteistojo E. M. nurodytų aplinkybių, kaip atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Dėl nuteistojo V. M. apeliacinio skundo

Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį, ir jį išteisinti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas V. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė tam tikrus įrodymus. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.

BK 135 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Apylinkės teismas, pripažindamas V. M. kaltu pagal BK 135 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais: R. M., A. G., S. M., N. B. parodymais, specialisto išvadomis, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolu, duomenimis iš bendrojo pagalbos centro.

Apygardos teismas susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, visiškai pritaria apylinkės teismo vertinimu, jog tiek nuketėjusiojo, tiek liudytojų parodymai yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu. Apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, jog tiek V. M., tiek E. M. kaltė padarius jiems inkriminuojamą nusikaltimą yra įrodyta. Netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs ir tarpusavyje visiškai sutampa, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai apkalba V. M., nenustatyta.

Ta aplinkybė, kad V. M. pateikiami faktai įvertinti kitaip, nei jis mano esant teisinga, nereiškia, kad šis vertinimas neatitinka tai reglamentuojančių LR BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių tiek nusikalstamo veikos kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai paskyrė bausmę V. M..

Dėl nukentėjusiojo R. M. atstovo advokato E. Staponkaus apeliacinio skundo

Nukentėjusiojo R. M. atstovo advokatas E. Staponkus apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį: nukentėjusiajam R. M. priteisti solidariai iš E. M. ir V. M. ne mažiau 50000 litų neturtinės žalos atlyginimui; konstatuoti, kad R. M. neteko ne 35 procentus, o 45 procentus bendro darbingumo; solidariai iš E. M. ir V. M. nukentėjusiajam priteisti apmokėti 1500 litų už jo turėtas išlaidas advokatui apmokėti; pašalinti iš nuosprendžio tai , kad E. M. ir V. M. atsakomybę švelninančia aplinkybe pripažintas nukentėjusiojo R. M. rizikingas elgesys; E. M. ir V. M. pagal LR BK 135 str. 1 d. skirti ne mažesnes kaip dviejų metų laisvės atėmimo bausmes, jas atliekant pataisos namuose.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi. Kartu pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas, dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, atsižvelgęs į nuteistųjų E. M. ir V. M. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam R. M. padarytus sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, įvertinęs nukentėjusiojo patirtą emocinę įtampą, dvasinius išgyvenimus, taip pat atsižvelgęs į nukentėjusiojo itin neatsakingą ir visiškai nepateisinamą jo paties elgesį (pirmas sudavė smūgį, po įvykio toliau vartojo alkoholį, į medikus kreipėsi praėjus kelioms valandoms, gydymo metu pasišalino iš gydymo įstaigos) nusprendė, jog R. M. padarytai neturtinei žalai įvertinti 150000 Lt suma yra per didelė, todėl ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos tenkintino iš dalies, nukentėjusiajam iš kaltinamųjų priteisė 20000Lt neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija iš aptartų pirmosios teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ar nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir konstatuoja, jog priteistas 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra proporcingas ginamoms vertybėms ir atitinka teisingumo, sąžiningumo bei protingumo kriterijus.

Dėl proceso išlaidų

Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo atstovas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Nukentėjusiojo atstovas advokatas E. Staponkus, pateikė pinigų priėmimo kvitą (2 t., b. l. 17), iš kurio matyti, jog N. Bertašienė (R. M. mama) advokatui už atstovavimą pirmojoje instancijoje ir dokumentų surašymą sumokėjo 1500 Lt (434,43 Eur). Kadangi E. M. ir V. M. nuosprendžiu yra pripažį kaltu padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nukentėjusiojo R. M. pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir, vadovaujantis 106 str. 2 d., priteistinos iš E. M. ir V. M..

Dėl nustatyto bendro darbingumo

Specialisto išvada Nr. G 352/14(03) nustatyta, kad dėl kairės akies obuolio sužalojimo R. M. liko aklas kaire akimi ir prarado didelę dalį darbingumo – 35 proc., todėl šis sužalojimas sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Iš 2014 m. kovo 19 d. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno V teritorinio skyriaus išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų ir darbingumo lygio pažyma ( 2 t., b. l. 15,16) nustatyta, kad netektas darbingumas 45 proc. Šie, vieni ir kiti, skirtingai nustatyti duomenys nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, taip pat neturi reikšmės nei bausmės paskyrimui, be to tokie duomenys nepripažįstami skirtingomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo keisti kaltinimą dėl šių skirtingai nurodytų duomenų.

Dėl E. M. ir V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo pašalinimo iš nuosprendžio

Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas prašo pašalinti iš nuosprendžio nuteistiesiems E. M. ir V. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuria pripažintas nukentėjusiojo R. M. rizikingas elgesys.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog yra nuteistųjų E. M. ir V. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte – tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.

Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme yra vertinama, kiek nukentėjusiojo elgesys prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą, ar tas elgesys buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai, kurie paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti. Taip pat įvertinami nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiai ir jų asmenybės bei nukentėjusiojo elgesys iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-397/2014). Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis kilus žodiniam konfliktui pirmasis sudavė smūgį į veidą nuteistajam V. M., tai patvirtina liudytojai A. G. ir S. M.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks nukentėjusiojo R. M. elgesys turi būti laikomas rizikingu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai nuteistiesiems E. M. ir V. M. pripažino BK 59 str. l d. 6 p. numatytą aplinkybę.

Dėl nuteitiesiems paskirtos bausmės

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas E. M. ir V. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistųjų asmenybę, jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas, kuriuo buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kaltinamųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad jie nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, atsakomybę lengvinančia aplinkybe – nukentėjusiojo rizikingas elgesys. Įvertinęs šias aplinkybes ir atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, teismas paskyrė E. M. ir V. M. 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias normas pritaikė tinkamai ir nuteistiesiems paskyrė teisingą, savo dydžiu atitinkančią BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį bausmę, todėl jos griežtinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį pakeisti.

Priteisti iš nuteistųjų E. M. ir V. M. po 217,21 Eur ( du šimtai septyniolika eurų, 21 ct) iš kiekvieno nukentėjusiajam R. M. turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų E. M. ir V. M. apeliacinius skundus atmesti.