Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. (V. Z.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už H. Š. sužalojimą laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už B. V. (B. V.) sužalojimą laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal BK 146 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams.

Iš V. Z. priteista Valstybinei ligonių kasai 9458,66 Lt nusikalstamomis veikomis padarytai turtinei žalai atlyginti.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 24 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 13 d., apie 22 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su V. M. metu, prie buto, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įėjimo durų, peiliu vieną kartą dūrė nukentėjusiajam į krūtinės kairę pusę, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Jis taip pat nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 22 d., apie 4.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su nukentėjusiais H. Š. ir B. V. metu, tyčia devynis kartus durdamas peiliu H. Š. į krūtinę, padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, tyčia vieną kartą durdamas B. V. į kairiąją krūtinės pusę ir tyčia vieną kartą durdamas į pilvo kairiąją pusę, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Be to, V. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 22 d., apie 4.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, po to, kai asmeninio konflikto metu su nukentėjusiąja H. Š. metu bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), peiliu dūrė jai ne mažiau kaip devynis kartus į krūtinę; užrakinęs šio buto duris, be jokio teisėto pagrindo neleido nukentėjusiajai H. Š. išeiti iš buto tol, kol 2008 m. gegužės 22 d., apie 12 val., į butą patekę policijos pareigūnai ją išlaisvino.

Kasatoriaus nuomone, jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, nes teismas neatsižvelgė į jo garbų amžių, sutrikusią nervinę sistemą, aplinkybę, kad iki nusikaltimo padarymo jis daugelį metu dirbo, kad gailisi padaręs nusikaltimus. Be to, iš jo priteistas Valstybinei ligonių kasai civilinis ieškinys yra per didelis, nes priteista suma neatitinka valstybės skiriamų lėšų gydomiems ligoniams išlaikyti.

Prokuroro manymu, V. Z. yra pagrįstai nuteistas dėl H. Š. laisvės atėmimo, nes byloje surinktais ir teismo tinkamai įvertintais įrodymais nustatyta, kad V. Z. įvykusio asmeninio konflikto su H. Š. metu dūrė jai peiliu į krūtinės sritį, o bandant jai pabėgti iš buto, jos neišleido, dar kelis kartus dūrė peiliu, užrakino duris, o raktą įsidėjo į kelnių kišenę, atėmė nukentėjusios lietpaltį, liepė jai gultis. Iš H. Š. parodymų matyti, kad V. Z. nereagavo į jos prašymus išleisti iš buto, pažadą nesikreipti į policiją, perspėjimą, kad jai reikalinga medicinos pagalba. Nukentėjusiąją išlaisvinę policijos pareigūnai L. A. ir A. P. savo parodymuose patvirtino nukentėjusios nurodomas aplinkybes, kad buto durys buvo uždarytos, kad paskambinus niekas jų neatidarė, kad raktas buvo pas V. Z. kelnių kišenėje. Iš šių įrodymų akivaizdu, kad V. Z. suvaržė nukentėjusios H. Š. laisvę pasirinkti buvimo vietą, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Z. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 367 ir 376 straipsnių taikymo

BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Ši įstatymo norma reiškia, kad kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą naujų įrodymų nerenka, jų netiria ir tuo pagrindu nepateikia naujų išvadų apie faktines bylos aplinkybes. Paduotame kasaciniame skunde V. Z. ginčija nuosprendžiu ir nutartimi nustatytas faktines bylos aplinkybes pateikdamas savo įvykio versiją, nesutinka su iš jo Valstybinei ligonių kasai priteistu turtinės žalos atlyginimo dydžiu. Šie klausimai yra ne teisės, bet fakto klausimai, nes išvados dėl šių aplinkybių yra susijusios faktinių bylos aplinkybių nustatymu, o ne su įstatymų ar kitų teisės aktų aiškinimu ir taikymu, todėl kasacinės instancijos teismas palieka juos nenagrinėtus. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad V. Z. pateikiama įvykio versija buvo žinoma tiek nagrinėjant bylą pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, buvo patikrinta ir motyvuotai atmesta kaip prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams. Kasatorius nenurodo jokių argumentų, kodėl su šia teismų išvada nereikėtų sutikti, o teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė jokių esminių įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų, todėl nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis apie faktines bylos aplinkybes nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia kasatoriaus dėmesį, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš V. Z. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nuosprendžiu neginčijo Valstybinei ligonių kasai iš jo priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl ir dėl šios priežasties kasatoriaus skundo argumentas dėl Valstybinei ligonių kasai iš jo priteisto turtinės žalos atlyginimo dydžio yra paliktinas nenagrinėtas.

Dėl BPK 146 straipsnio 1 dalies taikymo

BPK 146 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris tyčia neteisėtai žmogui atėmė laisvę. Iš nuosprendžio matyti, kad V. Z. užrakino buto, kuriame vyko išgertuvės, duris ir neleido iš buto išeiti H. Š., kol ją po septynių valandų išlaisvino į butą patekę policijos pareigūnai. Šiuos veiksmus V. Z. atliko neturėdamas jokio teisinio pagrindo. Nors kasatorius ir teigia, kad nukentėjusioji H. Š. pasiliko bute savo noru, šis jo teiginys prieštarauja teisiamajame posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms apie faktines bylos aplinkybes. Akivaizdu, kad V. Z. kaltinime nurodytus veiksmus atliko tiesiogine tyčia, nes iš nukentėjusios H. Š. parodymų matyti, kad jis neatrakino buto durų, nepaisant jos prašymų išleisti, nes jai būtina medicininė pagalba, patikinimų, kad dėl patirto sveikatos sutrikdymo ji nesikreips į teisėsaugos institucijas. Aptartos aplinkybės leidžia patikimai teigti, kad V. Z., užrakindamas duris ir neleisdamas H. Š. išeiti iš buto septynias valandas, suvaržė H. Š. teisę savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietą, t.y. suvaržė jos laisvę, todėl jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 146 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Pagal teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri nustatoma tik esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-360/2006, 2K-526/2006, 2K-43/2008, 2K-57/2008). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kartu turi būti nustatyta, jog kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytosios veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Kasatorius prašo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. Z. nukentėjusiųjų dėl padarytų nusikaltimų neatsiprašė, padarytos žalos visiškai ar iš dalies neatlygino, o iš dalies teisingus parodymus apie įvykių aplinkybes davė tik verčiamas byloje surinktų įrodymų, todėl nėra teisinio pagrindo nustatyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl BK 54, 61 ir 63 straipsnių taikymo

Kasatorius teigia, kad jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta dėl to, jog neatsižvelgta į tai, kad jis yra garbaus amžiaus, kad jam sutrikusi nervinė sistema, kad iki suėmimo ilgą laiką dirbo, kad gailisi dėl padarytų nusikaltimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į daugelį aplinkybių, reikšmingų skiriant kaltininkui bausmę, be kita ko, atkreipdamas dėmesį į tai, kad V. Z. iki nusikaltimo padarymo ilgą laiką dirbo, jam nustatytas priklausomybės sindromas dėl alkoholio vartojimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad į šias aplinkybes skiriant jam bausmę nebuvo atsižvelgta. Kasatorius teisingai nurodo, kad teismas skirdamas jam bausmę neatsižvelgė į jo amžių, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė skiriant bausmę V. Z. nėra reikšminga, nes neatskleidžia jo asmenybės pavojingumo. Išvada darytina dėl to, kad V. Z. nusikaltimus pradėjo daryti sulaukęs penkiasdešimties metų, jo padaryti nusikaltimai buvo smurtinio pobūdžio, įvykdyti, kai kaltininkas buvo neblaivus, visus nusikaltimus jis padarė per palyginti trumpą laiko tarpą – penkerius metus, jo nusikaltimų padariniai, kaip rodo ši byla, tampa vis sunkesni (T. 2. b. l. 23-30, 189-193). Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgdamas į kaltininko amžių, baudžiamojo įstatymo normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nepažeidė.

Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai yra skiriama laisvės atėmimo bausmė, todėl teismas, skirdamas V. Z. bausmes už padarytus nusikaltimus, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą parinkdamas jam laisvės atėmimo bausmę. BK 61 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas nustatęs, kad nors V. Z. yra recidyvistas, jis vėl padarė kelias smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, jas padarė būdamas neblaivus, o tai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė už kiekvieną iš padarytų nusikaltimų bausmes, mažesnes nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl švelninti jam už atskirus nusikaltimus paskirtas bausmes nėra teisinio pagrindo. V. Z. paskirtas bausmes teismas subendrino taikydamas įstatyme numatytą, be to, kaltininkui palankesnį bausmių subendrinimo būdą – bausmių apėmimą. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad V. Z. tiek už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, tiek galutinė subendrinta bausmė yra paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo normų, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.

Visa tai, kas išdėstyta, leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis kasacinio skundo ribose yra teisėti, o V. Z. kasacinis skundas yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. Z. kasacinį skundą atmesti.