Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko teisėjo Viktoro Aiduko, teisėjo Rimanto Baumilo ir pranešėjo teisėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 3 dalį, 180 straipsnio 1 dalį dvejiems metams devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šios laisvės atėmimo bausmės pridėjus jam Vilniaus miesto trečiojo apylinkės 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį, galutinė bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams trims mėnesiams. Į A. S. bausmės laiką įskaitytas bausmės, visiškai atliktos pagal Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį, laikas. Iš nuteistųjų V. P. (V. P.) ir A. S. solidariai priteista 245 Lt nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. B. padarytai žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis, kuria, iš dalies patenkinus nuteistojo A. S. apeliacinį skundą, Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 11 d. nuosprendis dėl A. S. pakeistas. Į A. S. bausmės laiką įskaitytas bausmės, iš dalies atliktos pagal Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį, laikas nuo 2005 m. rugpjūčio 10 d. iki 2005 m. lapkričio 11 d. Pašalintas A. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį. Kita nuosprendžio dalis dėl A. S. palikta nepakeista.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. P., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad, V. P. suorganizavus, su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu 2005 m. vasario 13 d., apie 6.50 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo apiplėšė nukentėjusiąją G. B. V. P. parodžius nukentėjusiąją G. B. ir nuėjus į šalį, A. S. kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu priėjo prie G. B. Ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo nukentėjusiąją pastūmė pečiu ir iš jos rankų išplėšė rankinę, kurią perdavė A. S. A. S. pagrobtą 20 Lt vertės rankinę su joje buvusiais dviem prekybos patentais, Lietuvos Respublikos piliečio pasu, „Hansa LTB“ mokėjimo kortele, apskaitos dokumentais, 200 Lt, penkiais 25 Lt vertės raktais, prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, taksi automobilyje, perdavė V. P.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs A. S. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs A. S. jam inkriminuoto nusikaltimo vykdytoju, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nepagrįstai padarė nuorodą į BK 24 straipsnio 3 dalį ir taip suklaidino nuteistąjį. Todėl apeliacinės instancijos teismas pašalino A. S. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 24 straipsnio 3 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje atkreipė dėmesį į tai, kad, priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, „A. S. iki nuosprendžio paskelbimo šioje byloje atliko tik dalį, bet ne visą, pirmesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės“ ir Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl bausmės, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį, įskaitymo pakeitė, nurodydamas į pirmosios instancijos nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką įskaitytiną bausmės, iš dalies atliktos pagal ankstesnį nuosprendį, laiką.

Pasak kasatoriaus, pagal baudžiamosios teisės teoriją plėšimu negali būti pripažįstama prievarta daiktams. Nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama kaip plėšimas ir tuo atveju, jei užvaldant turtą žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta dėl neatsargumo. Tokie kaltininko veiksmai turėtų būti kvalifikuojami atskirai kaip vagystė ir atitinkamas nusikaltimas asmeniui. Kartu nuteistasis A. S. teigia, kad ne visuomet fizinės jėgos panaudojimas atimant turtą yra plėšimas. Turto užvaldymas, kai kaltininkas tai daro ne smurtu, bet netikėtai, savo veiksmais tik siekdamas atskirti konkretų daiktą nuo jo turėtojo, iš atviros vagystės virsta plėšimu tik nukentėjusiajam ėmus grumtis. Kasatoriaus nuomone, į tai turėjo būti atsižvelgta skiriant jam bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką kaip plėšimą (BK 180 straipsnio 1 dalis).

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Taigi plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas ar grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu. Pažymėtina, kad grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, tačiau grasinimas taip pat gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis) visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik grobė nukentėjusiojo asmens turtą).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad A. S. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo sutiko su šioje byloje nuteisto V. P. pasiūlymu apiplėšti G. B. ir susitarė įvykdyti šį nusikaltimą. Fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. B. panaudojo ir rankinę iš jos rankų išplėšė ikiteisminio tyrimo nenustatytas asmuo, o A. S., apiplėšiant nukentėjusiąją, stovėjo šalia. A. S. matė ir suprato, kad minėtas asmuo, turėdamas tikslą užvaldyti turtą, naudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. B. ir pagrobė jos rankinę. A. S. šio asmens veiksmams pritarė ir tuoj pat iš jo paėmė nukentėjusiosios išplėštą rankinę, kurią perdavė šio nusikaltimo organizatoriui V. P. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. S. apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad „buvimas šalia tuo metu, kai kitas grobia turtą, nukentėjusiosios suprantamas kaip antrojo bendrininko buvimas, kaip psichinis smurtas, t. y. grasinimas nukentėjusiajai, kad nevykdant reikalavimo ir priešinantis, apeliantas gali panaudoti fizinį smurtą“, ir konstatavo, jog A. S., būdamas šalia nukentėjusiosios kitam asmeniui grobiant jos turtą ir jai tai suvokiant, iš esmės grasino nukentėjusiajai, nes stiprino prieš nukentėjusiąją kito asmens – bendrininko – vartojamos prievartos poveikį, mažino nukentėjusiosios galimybes priešintis užpuolimui ir jos turto grobimui, t. y. sukūrė situaciją, kuri baugino, kėlė nerimo, nesaugumo jausmus nukentėjusiajai. Taigi teismai pagrįstai konstatavo, kad A. S. realizavo nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Vadinasi, baudžiamasis įstatymas A. S. pritaikytas tinkamai ir jis pagrįstai pripažintas plėšimo nusikaltimo vykdytoju, todėl perkvalifikuoti jo veiką pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį nėra pagrindo.

Dėl kasacinio skundo argumentų apie atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino to, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir neklaidino ikiteisminio tyrimo bei teismo.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir neklaidinimas ikiteisminio tyrimo nėra pakankamu pagrindu tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę. Be prisipažinimo įstatymas reikalauja ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą ar kitus kaltininkus.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas A. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl to. Teismas šią aplinkybę tinkamai įvertino ir į ją atsižvelgė skirdamas A. S. laisvės atėmimo bausmę. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už plėšimą gali būti baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Tuo tarpu A. S. pagal šį straipsnį paskirta dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismas kasatoriaus byloje nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir, skirdamas bausmę, jos neįvertino.

Kasatorius skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ankstesnį teistumą, nepagrįstai taikė BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ankstesnius A. S. teistumus pripažino ne jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, bet, kaip to ir reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, į šią aplinkybę atsižvelgė vertindamas kaltininko asmenybę ir konstatavo, kad tai leidžia daryti išvadą, jog A. S. nenori taisytis, todėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė.

BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatos yra taikomos tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, jog asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Vadinasi, BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatų taikymas nėra susijęs su vienų ar kitų BK 60 straipsnyje (Atsakomybę sunkinančios aplinkybės) numatytų aplinkybių pripažinimu ar nepripažinimu sunkinančiomis.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. S. nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė 2005 m. vasario 13 d., t. y. iki ankstesnio – Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. – nuosprendžio priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. skundžiamu nuosprendžiu ir Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatomis.

Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas, įvertinęs A. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (plėšimą padarė bendrininkų grupė) bei atsižvelgęs į kitus BK 54 straipsnio (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) reikalavimus, jam už įvykdytą plėšimą paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje už šį nusikaltimą numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.