Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės, ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Infium“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo ir 2019 m. liepos 22 d. papildomo sprendimo, civilinėje byloje Nr. e2-2823-918/2019 pagal ieškovo UAB „Consilium Optimum“ ieškinį atsakovui UAB „Infium“ dėl skolos ir netesybų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

19. Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl šalių sudarytos rašytinės paslaugų sutarties pakeitimo ir atsiskaitymo dėl viršyto sutartyje numatyto paslaugų 50/50 Mbps (megabitai per sekundę) duomenų srauto (greičio).

Dėl faktinių bylos aplinkybių

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 6 d. ieškovas (Vykdytojas) su atsakovu (Abonentas) sudarė Abonentinę duomenų perdavimo tinklo UAB „Consilium Optimum“ paslaugų sutartį Nr. 5938 (I tomas b. l. 7-9). Sutarties 2.1 punktu šalių susitarta, jog ieškovas teikia atsakovui interneto prieigą, o atsakovas naudojasi paslaugomis pagal Sutarties sąlygas. Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad kitos, sutartyje nenumatytos vykdytojo teikiamos paslaugos gali būti papildomai apmokestintos tik abipusiu šalių susitarimu. Sutarties 6.3 punkte, kuriame nurodyta, kad abonentui teikiamos paslaugos ir jų įkainiai gali būti keičiami tik surašant naują priedą prie sutarties ir šalims jį pasirašius. Sutarties 5.3 punkto pagrindu abonentui už suteiktas paslaugas išrašoma PVM sąskaita – faktūra, kurią atsakovas įsipareigojo apmokėti per 30 kalendorinių dienų. Priedu Nr. 1 prie abonentinės UAB „Consilium Optimum“ duomenų tinklo paslaugų sutarties šalys sutarė dėl 50/50 Mbps duomenų perdavimo už 250 Lt (72,40 EUR) (be PVM ) paslaugos mokesčio (I tomas b. l. 10). Atsakovo (abonento) UAB „Infium“ iniciatyva duomenų srautas buvo padidintas, tačiau dėl šių papildomų paslaugų ir atsiskaitymo šalys atskiro rašytinio susitarimo nesudarė (II tomas b. l. 39-58, 98-117, 140-160).

Dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą

21. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas mano, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio reikalavimus, kad kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

23. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai teismo sprendimas nėra naikinamas vien dėl to, kad jos motyvai neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė atitinkamą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas; ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį ir bylos duomenis, pažymi, kad teismo sprendime yra atsakyta į esminius bylos nagrinėjimo metu keltus klausimus bei įvertinti pagrindiniai faktiniai ir teisiniai nagrinėto ginčo aspektai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į teisės aktų ir šalių 2014 m. rugpjūčio 6 d. sutartyje įtvirtintas nuostatas konstatavo, kad iš elektroninio susirašinėjimo tarp šalių akivaizdžiai matyti, kad duomenų srautas (greitis) buvo padidintas būtent atsakovo UAB „Infium“ iniciatyva ir prašymu. Dėl to atsakovas, siekdamas daugiau paslaugų nei buvo sutarta sutartyje, turėjo ir galėjo suprasti, kad už papildomai suteiktas paslaugas reikės atsiskaityti. Ieškovas UAB „Consilium Optimum“, būdamas apdairus verslininkas ir sutikdamas teikti papildomą paslaugą atsakovui – t. y. sutikdamas padidinti perduodamų duomenų srautą, taip pat turėjo įvertinti ir tai, kad tokio pobūdžio sutarties pakeitimai turi būti įforminami raštu. Todėl teismas konstatavo, kad abi šalys netinkamai vykdė sutarties sąlygas dėl sutarties pakeitimo, todėl privalo prisiimti to pasekmes. Nors sutarties pakeitimai, įskaitant pakeitimus dėl kainos, turėjo būti sudaromi raštu, tačiau formos nesilaikymas negali atleisti atsakovo nuo pareigos atsiskaityti už papildomai suteiktas paslaugas. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog atsakovas pažeidė sutarties sąlygas, pakankamai motyvavo savo sprendimą, remdamasis tiek bylos nustatytomis faktinėmis aplinkybės, tiek teisiniu reglamentavimu, tiek formuojama teismų praktika, tiek bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Iš sprendimo turinio aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas tenkino ieškinį iš dalies, ir, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, teismo pozicija apeliantui buvo pakankamai aiški bei suprantama. Akivaizdu, kad tam tikri motyvacijos detalumo trūkumai nesutrukdė atsakovui pasinaudoti apeliacijos teise, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teismo sprendimo absoliutus negaliojimo pagrindas – motyvų nebuvimas.

26. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertintus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis)..

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

27. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, jog privaloma atsiskaityti už sutartyje numatyto duomenų srauto viršijimą, atsakovas UAB „Infium“ teigia, kad pagal sutarties nuostatas sutartyje nenumatytos vykdytojo teikiamos paslaugos gali būti papildomai apmokestinamos tik abipusiu šalių susitarimu ir teikiamos paslaugos ir jų įkainiai gali būti keičiami tik surašant naują priedą prie sutarties ir jį pasirašius.

28. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.192 straipsnio 4 dalyje įtvirtina, kad sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus.

29. Pagal galiojantį reguliavimą, sutartis yra sudaryta, kai pasiekiamas veiksnių šalių susitarimas ir tik įstatymų nustatytais atvejais – sutarties forma (CK 6.159 straipsnio 1 dalis). Sutarties formai yra taikomos CK 1.71 – 1.77 straipsnių taisyklės. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą. Sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą (CK 6.192 straipsnio 1 – 3 dalys).

30. Nagrinėjamu atveju, įstatymai nenumato rašytinės formos reikalavimo paslaugų sutarčiai tarp dviejų juridinių asmenų sudaryti, taigi, minėta sutartis galėjo būti sudaryta bet kuria šalių pasirinkta forma, tačiau nesant rašytinės formos susitarimo, šaliai, kuri reikalauja vykdyti sutartį, tenka pareiga įrodyti jos buvimo faktą ir sąlygas.

31. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų-faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas.

32. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, jog Sutarties 2.2 punkte nurodyta, kad kitos, sutartyje nenumatytos vykdytojo teikiamos paslaugos gali būti papildomai apmokestintos tik abipusiu šalių susitarimu. Sutarties 6.3 punkte, kuriame nurodyta, kad abonentui teikiamos paslaugos ir jų įkainiai gali būti keičiami tik surašant naują priedą prie sutarties ir šalims jį pasirašius. Atskiro susitarimo dėl duomenų srauto šalys nepasirašė, ginčo dėl to tarp šalių nėra. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apelianto argumentams, jog tokiu atveju, atsakovas visais atvejais neturi pereigos atsiskaityti už papildomas paslaugas.

33. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nepaisant to, kad pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas visi sutarties pakeitimai, įskaitant pakeitimus dėl kainos, turėjo būti sudaromi raštu (Sutarties 2.2, 5.3, 6.3 punktai), tačiau šiuo konkrečiu atveju formos nesilaikymas negali atleisti atsakovo UAB „Infium“ nuo pareigos atsiskaityti už papildomai suteiktas paslaugas, juolab, kad pats atsakovas pageidavo ir prašė jas suteikti.

34. Pirmiausia, šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vadovaujantis įstatymų ir sutarties nuostatomis, o kai tokių nėra vadovautis protingumo kriterijais (CK 1.5, 6.38, 6.200 straipsniai). Antra, nei teisės aktai, nei šalių sudaryta sutartis neatleidžia paslaugų gavėjo (abonento) nuo pareigos atsiskaityti su sutarties vykdytoju už papildomas paslaugas, nors ir nebuvo šalių atskiro rašytinio susitarimo. Trečia, asmuo, kuris kitos šalies prašymu suteikė paslaugų daugiau nei numatyta sutartyje, neabejotinai turi teisę gauti už tai atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas prieštarautų elementariems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimams, nes tokiu atveju kiekvienas asmuo (sutarties šalis), piktnaudžiaudamas ar nesąžiningai pasinaudodamas sutartyje neaptarta konkrečia aplinkybe, galėtų išvengti prievolės atsiskaityti už papildomas paslaugas (CK 1.5 straipsnis). Dėl to atmestini ir kiti apelianto argumentai, jog ieškovui, kaip apdairiam verslininkui turėjo būti suprantama ir žinoma, jog apmokestinimas virš standartinio suderinto greičio yra įprasta papildoma paslauga taikoma daugelio operatorių, dėl to neaptarus šių aplinkybių sutartyje ir nesant atskiro abejų šalių rašytinio susitarimo (kaip tai numatyta sutartyje), ieškovas neturi teisės reikalauti atlyginti už šias papildomas paslaugas.

35. Apeliantas teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad 50 Mbps greitis padidėjo dėl atsakovo poreikių.

36. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog atsakovas, deklaratyviai nurodydamas, jog byloje neįrodytas sutartyje nurodytų paslaugų padidėjimas dėl atsakovo poreikių, apsiriboja vien šiais teiginiais ir niekaip neprieštarauja, nepaaiškina ieškovo ieškinyje nurodytų ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų aplinkybių, jog duomenų srautas buvo padidintas išimtinai tik atsakovo iniciatyva. Byloje esantis šalių susirašinėjimas patvirtina, jog atsakovas 2015-05-30 elektroniniu laišku yra parašęs, kad “aš dar norėjau paprašyti Jūsų dėl testo savaitei atidaryti parsisiunčiamų/išsiunčiamų duomenų langą iki 200 Mbps. Nes pas mus atėjo klientas bandomajam laikotarpiui, ir jeigu viskas jam tiks, tai mes iš Jūsų imsime 200 Mbps. pas mus jau vakarais yra išnaudojami 100 Mbps maksimaliai, todėl jau atvykus dar ir naujam klientui, mums reikia padidinti iki 200 Mbps tam, jog klientų liktų pas mus” (II tomas b. l. 39-40, 98). Taigi byloje nesant jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ar sudarančių pagrindą abejoti, kad ieškovas teikė papildomas paslaugas (padidino duomenų srautą) ne atsakovo, o paties ieškovo iniciatyva, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems byloje esančių įrodymų vertinimo argumentams, sutinka su teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje duomenų srautas (greitis) buvo padidintas būtent atsakovo iniciatyva ir prašymu (CPK 178 straipsnis). Akivaizdu, kad atsakovas, siekdamas daugiau paslaugų nei buvo sutarta sutartyje, turėjo ir galėjo suprasti, kad už papildomai suteiktas paslaugas reikės atsiskaityti. Pažymėtina ir tai, jog pats atsakovas nurodydamas, jog apmokestinimas virš standartinio suderinto greičio yra įprasta papildoma paslauga, taikoma daugelio operatorių, netiesiogiai patvirtina, jog net ir be abonento prašymo, paprastai operatoriai papildomai apmokestina viršytą suderintą greitį.

37. Dėl tų pačių priežasčių atmestini ir kiti atsakovo samprotavimai apie suteiktų papildomų paslaugų kainą, nes neva ieškovo pateikti įrodymai yra nepatikimi ir neatitinka leistinumo reikalavimų. Kaip minėta, atsakovas nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu nenurodo ir nepateikia visiškai jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ieškovo pateiktais įrodymais, kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo priteista suma.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant kitų duomenų, šalims nesudarius jokio papildomo susitarimo prie pagrindinės sutarties dėl kitų įkainių, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti ir vadovautis abiem šalims priimtinais įkainiais už papildomus srautus, kurie ir buvo nustatyti pagrindinėje sutartyje. Kadangi šalys Sutartimi buvo sutarusios, jog 50/50 Mbps vieno mėnesio kaina su 50 proc. nuolaida buvo 250 Lt be PVM (kas sudaro 72,41 EUR be PVM). Atsižvelgiant į tai, 72,41 EUR/ 50Mbps, kur 1 Mbps = 1,45 EUR. Sutartį laikant nutraukta nuo 2016 m. sausio 8 d. teismas iš atsakovo už papildomai sunaudotą duomenų srautą 2015 m. birželio – spalio mėnesiais ieškovui pagrįstai priteisė 2015 m. lapkričio 18 d. išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje Nr. CO-228199 nurodytą 1.408,44 EUR (su PVM) sumą, taip pat 87,61 EUR už naudojimąsi paslaugomis pagal sutartį 2015 m. lapkričio mėnesį, 87,61 EUR sumą už naudojimąsi paslaugomis pagal sutartį 2015 m. gruodžio mėnesį, 22,65 EUR sumą, apskaičiuota proporcingai už 8 sausio mėnesio dienas (87,61 EUR / 31 d. x 8 d.). Iš viso ieškovui iš atsakovo priteisė 1.606,31 EUR sumą už naudojimąsi paslaugomis 2015 m. birželio 1 d. – 2016 m. sausio 8 d. laikotarpiu. O kita ieškovo reikalavimo dalis dėl 2018 m. rugsėjo 3 d. sąskaitoje nurodytos 1.325,00 EUR sumos priteisimo atmesta, neįrodžius jos pagrįstumo (CPK 178 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

39. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kurie iš esmės jau kartojasi arba ta pati mintis aprašoma kitais sakiniais, teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui ir byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą iš dalies tenkinti ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą. Palikus nepakeistą teismo sprendimą, o atsakovui neginčijant papildomu sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžių, nėra pagrindo svarstyti klausimą ir dėl papildomo sprendimo pakeitimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

41. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

42. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

43. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 600,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, 2019 m. rugpjūčio 1 d. patirtų už advokato teisinę pagalbą – 90,00 EUR už susipažinimą su pateiktu apeliaciniu skundu; 70,00 EUR už kliento teisinę konsultaciją ir 440,00 EUR už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, bei pateikė tai pagrindžiančius duomenis – 2019 m. rugpjūčio 1 d. teisinių paslaugų sutartį, suteiktų paslaugų pagal 2019 m. rugpjūčio 1 d. sąskaitą už teisines paslaugas ataskaitą, sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 580 bei 2019 m. rugpjūčio 2 d. mokėjimo nurodymą (II tomas b. l. 79-82). Šios ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nurodyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti dydžio už atsiliepimą į apeliacinį skundą. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdu, jog atsiliepimo parengimas be susipažinimo su apeliaciniu skundu ir kliento konsultavimo nėra įmanomas, todėl laikytina, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas apima susipažinimą su apeliaciniu skundu ir jo priedais, konsultavimą, todėl ieškovas nepagrįstai atskirai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už nurodytus veiksmus. Dėl to teismas sprendžia, kad šiuo atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas iki 440,00 EUR, priteisiant iš atsakovo ieškovui tik išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (CPK 3, 93, 98 straipsniai).

44. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą ir 2019 m. liepos 22 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Ieškovui UAB „Consilium Optimum“ priteisti iš atsakovo UAB „Infium“ 440,00 EUR (keturi šimtai keturiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.