- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-06
- Bylos Nr.
- eI2-11391-860/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07950-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis, Henrikas Sadauskas, Agnė Stankevičienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Valdas Kavaliauskas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Henriko Sadausko ir Agnės Stankevičienės,
dalyvaujant pareiškėjui V. K. (V. K.), jo atstovui advokato padėjėjui Valdui Kavaliauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo - Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 23S122866 „Atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas); 2) Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 23S123883 „Uždrausti atvykti į LR (toliau – ir 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas).
Skunde nurodo, kad jis kreipėsi į Migracijos departamentą dėl leidimo gyventi pratęsimo. Jam buvo pateiktas užpildyti klausimynas. Klausimyne pažymėjo, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu bei kad Krymas priklauso Ukrainai. Paaiškina, jog atsakovas šią aplinkybę vertina atsainiai, nurodo, kad ji nenuneigia pareiškėjo keliamo pavojaus. Teigia, kad jo atsakymai aiškiai rodo, kad jis nepritaria Rusijos ir Baltarusijos politikai ir nėra lojalus Baltarusijos režimui. Paaiškina, kad Baltarusijos Gynybos ministerijoje dirbo prieš daugiau nei 20 metų (1994-2002 m.), o Teisingumo ministerijoje daugiau nei prieš 18 metų (2002 - 2005 m.). Teigia, kad tuo metu Baltarusija nevykdė agresyvios užsienio politikos, nebuvo Rusijos sąjungininke kare. Priešingai, Lietuva ir kitos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalys bendradarbiavo su Baltarusija. Pareiškėjas pažymi, jog visą gyvenimą pašventė humanitarinei teisei bei karo nusikaltimų nagrinėjimui. Jis puikiai supranta karo nusikaltimų mąstą ir daromą žalą. Nurodo, kad jis yra teisininkas, mokslininkas. Jo profesinė ir akademinė veiklos sritis visada buvo humanitarinė teisė. Jis yra 2003 m. išleisto Baltarusijos baudžiamojo kodekso komentaro bendraautorius. Teigia, kad visą laiką, kol dirbo Baltarusijos institucijose, stengėsi skleisti humanizmo idėjas, rašė publikacijas, dėstė universitete, stengėsi šviesti žmones humanitarinės teisės klausimais. Jo pareigos buvo susijusios su tarptautiniu Baltarusijos atstovavimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, įskaitant ir ES. Akcentuoja, kad jau 2004 m. nesitaikstė su A. Lukašenkos siekiu uzurpuoti visą valdžią didinant prezidento įgaliojimus visose valstybės veiklos srityse. Todėl jis ir turėjo palikti tarnybą. Pareiškėjas prideda 2004 m. rugpjūčio 17 d. straipsnį „Baltarusijos verslo laikraštyje“, kuriame rašoma, kad pareiškėjui paskelbtas papeikimas, nes jis priešinosi prezidento galių didinimui miškų ūkio srityje. Nurodo, kad būnant Lietuvoje pareiškėjas ne tik kad nekelia, bet ir objektyviai negali kelti Lietuvos valstybei jokio pavojaus – jis gyvena čia šeimos susijungimo pagrindu, čia gyvena jo sutuoktinė, kuri yra nuolatinė Lietuvos gyventoja, lietuvių kilmės asmuo. Nurodo, kad nuo 2020 m. į Baltarusiją beveik nebevyksta, nes bijo būti sulaikytas kaip nepritariantis režimui. Teigia, kad konstatavimas, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturi remtis vien prieš keliolika metų užimtomis pareigomis. Paaiškina, jog turėtų būti įvertinta aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad asmuo kelią realų pavojų valstybės saugumui, visuma, t. y. turėtų būti atsižvelgiama į pareiškėjo atliktus / planuojamus atlikti veiksmus prieš Lietuvos valstybės interesus, į vykdomą veiklą, ryšius su asmenimis bei organizacijomis Baltarusijoje, aktyvius pagalbos veiksmus Baltarusijai, amžių, sveikatos būklę, fizinį pasirengimą, ginklų ir kt. technikos turėjimą, galimybę daryti įtaką kitiems asmenims ir pan. Pareiškėjo nuomone, grėsmė valstybei turėtų būti visgi ne formali, o reali. Vien asmens tam tikros nuomonės turėjimas, sprendžiant dėl pareiškėjo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinamas visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, ginklų turėjimą, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, išvada apie jo grėsmę valstybės saugumui, remiantis jo prieš keliolika metų užimtomis pareigomis, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra nepagrįsta bei neteisinga. Pažymi, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kuri turi ypač skausmingas pasekmės tiek asmeniui, kurio atžvilgiu ji priimta, tiek ir jo šeimai, todėl ji turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga bei adekvati, o ne formali ir deklaratyvi. Teigia, kad šiuo atveju išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui yra akivaizdžiai formali, o tokios išvados neigiamos pasekmės - nepamatuotai didelės, o atsirasianti žala - sunkiai pašalinama. Nurodo, kad su Lietuva yra susijęs ypač tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais, yra pilnai integruotas į Lietuvos valstybę, nutraukęs visus ryšius su kilmės šalimi: 1) pirmasis leidimas gyventi buvo išduotas 2007 m.; 2) jo sutuoktinė, yra lietuvių kilmės nuolatinė Lietuvos gyventoja; 3) jo vaikai yra nuolatiniai Lietuvos gyventojai; 4) jo anūkai yra piliečiai, o viena anūkė - nuolatinė Lietuvos gyventoja; 5) pareiškėjas ir jo sutuoktinė turi Lietuvoje nekilnojamo turto; nuomoja butą, taip gauna dalį lėšų pragyvenimui; 6) pareiškėjas yra pensininkas nuo 2018 m., šiuo metu Lietuvoje užsiima tapyba, tapo paveikslus marinistine tematika bei prižiūri anūkus. Taip pat turi būti paisoma Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, proporcingumo principo ir kt.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjui pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, jam buvo pateiktas užpildyti klausimynas. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą pareiškėjas nurodė, kad 1994 – 2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje, o 2022 – 2005 m. – Teisingumo ministerijoje (teisingumo ministro pavaduotoju). Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 27 d. pateikė Migracijos departamentui išvadą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Tad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, o 2023 m. rugpjūčio 3 d. – sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metų. Tai, kad pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, nurodė, jog jis „nepritaria Rusijos agresijai prieš Ukrainą, o Krymas priklauso Ukrainai“ nedaro įtakos ir nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbiniais (tarnybos) santykiais. Tas pats pasakytina ir apie kitus pareiškėjo teiginius, kad jis yra „Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaro skirsnių apie karo nusikaltimus autorius, tarnybą Baltarusijos Respublikos institucijose paliko daugiau kaip prieš 18 ir 20 metų dėl kilusio konflikto su A. Lukašenka“. Paaiškina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, būdamas Baltarusijos Respublikos teisingumo viceministru, prisidėjo prie baudžiamojo kodekso komentaro rašymo, savaime nei patvirtina jo pažiūras tam tikrais klausimais, nei paneigia jo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Tokie deklaratyvūs skundo teiginiai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus. Akcentuoja, kad vien laikraščio ištrauka su straipsniu apie pareiškėjui skirtą drausminę nuobaudą nepatvirtina nei jo teiginių apie įvykusį konfliktą su A. Lukašenka, nei teiginių, kad konfliktas buvo toks stiprus, jog pareiškėjas dėl to privalėjo palikti tarnybą Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje. Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai. Pažymi, kad pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad ir po 2020 m. jis važinėja į Baltarusijos Respubliką, be to, 2023 m. jis yra gavęs ir naują Baltarusijos Respublikos piliečio pasą, taigi, jo teiginiai, kad jis bijo būti sulaikytas kaip nepritariantis režimui, yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamus sprendimus. Taip pat pažymi, kad teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui atlikti užsieniečio apklausą prieš priimant sprendimą dėl atsisakymo išduoti jam leidimą gyventi arba draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Paaiškina, jog skundžiamuose sprendimuose nurodytas faktas, kad pareiškėjas nuolat vyksta į savo kilmės valstybę, yra paremtas nenuginčytinais įrodymais. Teigia, jog tai, kad pareiškėjas po 2020 m. pradėjo rečiau važinėti į Baltarusiją, nepaneigia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, kad priimti sprendimai yra paremti prielaidomis ir spėjimais. Nurodo, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovautasi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Paaiškina, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, laikytina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Migracijos departamento nuomone, atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Nurodo, kad Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl atsakovo nuomone, sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pažymi, kad Migracijos departamentas ginčijamus sprendimus grindė ne vien tik VSD išvada, bet taip pat įvertino ir kitas pareiškėjo individualias aplinkybes. Nurodo, kad tyrimo metu nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai, tačiau vien ši aplinkybė nenusveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Teigia, jog nors pareiškėjui buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, įvertinus jo socialinius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, jam buvo nustatytas tik 2,5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (į Šengeno valstybės atvykti neuždrausta). Atsakovo nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, taip pat atitinka proporcingumo reikalavimą, o skundo teiginiai nesudaro pagrindo šiuos sprendimus panaikinti.
Atsiliepimas
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti.
VSD nuomone, skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek ir teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus. VSD vertinimu, pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos institucijose, t. y. Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje (1994-2002 m.), Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje (pareigos - teisingumo ministro pavaduotojas) (2002-2005 m.), privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Paaiškina, jog išdavus leidimą gyventi Lietuvoje pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Šios nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek Migracijos departamentas savo sprendimuose pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o nustatytų faktinių aplinkybių visuma (su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių turėjimas) leidžia teigti, kad pareiškėjo išreikštas pritarimas Lietuvos Respublikos pozicijai karo Ukrainoje ir Krymo priklausomybės klausimu (atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus) nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. VSD nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, jog nebuvo įvertintos individualios aplinkybės, susijusios su pareiškėju, todėl priimtas neproporcingas sprendimas. Paaiškina, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Nurodo, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi Lietuvoje klausimus. Pažymi, jog kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi turi nuo 2007 m. ir Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė bei suaugę vaikai, negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. VSD nuomone, įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, laikytina, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismo posėdyje:
- pareiškėjas ir jo atstovas skundą pilnai palaikė; iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, kurie išdėstyti skunde;
Atsiliepimas
- atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti; palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjui V. K. leidimą laikinai gyventi, kadangi jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, bei 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) dėl to, kad jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui, teisėtumo ir pagrįstumo.
6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. kovo 24 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurį grindė šeimos susijungimo pagrindu.
Vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 10.3 papunkčiu pareiškėjo prašymo priėmimo metu jam buvo pateiktas užpildyti klausimynas dėl papildomos informacijos gavimo. Pareiškėjas atsakydamas į klausimyno 2 klausimą „(Nurodykite visas darbovietes (įskaitant tarnybą (pvz., karinę) pagal sutartį ar kontraktą), kuriose dirbote ar dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietė pavadinimas, pareigos)“ pareiškėjas nurodė, kad 1994–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje, o 2002–2005 m. – Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje (teisingumo ministro pavaduotoju).
- vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, - 2023 m. rugpjūčio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjui V. K. pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui;
- vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės), 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 ir 37 punktais, 2023 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
8. Pareiškėjas su minėtais Migracijos departamento sprendimais nesutinka, tad kreipėsi į teismą su skundu dėl jų panaikinimo.
9. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas <...>. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-846-756/2020, yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus; ir kt.).
11. LVAT praktikoje pabrėžiama, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, kuri cituojama, pvz., 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023; ir kt.).
12. Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
13. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuoja, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą skundžiamuose sprendimuose padaryti išvadą apie tai, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
14. Teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad įvardinti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Tad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Minėta, kad pagal teismų praktiką tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui šiuos reikalavimus atitinka. Tad pareiškėjo argumentai, kad atsakovo sprendimai yra pagrįsti tik prielaidomis ir spėjimais atmetami kaip nepagrįsti.
15. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis, t. y. Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietis. Jis 1994–2002 m. dirbo Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje, o 2002–2005 m. – Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje (teisingumo ministro pavaduotoju). Taigi, pareiškėjas ne šiaip sau buvo paprastas valstybės tarnautojas, bet dirbo vienose iš svarbiausių Baltarusijos valstybinių institucijų, dargi užėmė aukštas ir vadovaujančias pareigas. Šis faktas pats savaime suponuoja pagrįstą tikimybę, kad jis gali būti lojalus ir patikimas asmuo, vykdantis Baltarusijos Respublikos valdžios užduotis.
Juo labiau, kad VSD turimi duomenys rodo, kad asmenys dirbdami Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose privalėjo būti lojalūs Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui; Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Be to, tokiems asmenims esant užsienio šalyse, ypač režimui priešiškose NATO bei ES valstybėse, tame tarpe Lietuvoje, jie gali būti lengvai išnaudojami Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų tam tikrų užduočių, priešingų Lietuvos interesams, vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Baltarusijos valdžiai asmenys; beje, tam naudojant ir įvairias priemones, tokias kaip šantažą ir kt.
16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių (išskyrus pareiškėjo tam tikrus deklaratyvius teiginius), kurios neabejotinai tvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos politikai ir jo veikimą prieš režimą.
17. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Migracijos departamento skundžiamuose sprendimuose visiškai pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tokia išvada daroma turint omenyje paskutiniu metu ypač suprastėjusią geopolitinę situaciją, kuri yra nulemta tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos nusikalstamų režimų agresyvių veiksmų kaimynų atžvilgiu. Tad Rusijos ir Baltarusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas.
Toks vertinimas, esant panašioms situacijoms, iš esmės atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023; ir kt.).
18. Pareiškėjas klausimyne, be kita ko, pažymėjo, jog jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu bei kad Krymas priklauso Ukrainai, - tačiau tai neparodo jo akivaizdų priešiškumą režimui ar juo labiau nesumažina jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Ypač turint omenyje tai, kad pareiškėjas turi su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių.
Taip pat tai, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje dirbo prieš 20 m., o Teisingumo ministerijoje – daugiau nei prieš 18 m., - nesumažina jo keliamos grėsmės rizikos, juo labiau turint omenyje jo užimtas aukštas ir vadovaujančias pareigas bei turimus ryšius. Apskritai pagal VSD turimus duomenis, Baltarusijos žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje, tačiau įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes.
Šiuo atveju teisėjų kolegija pabrėžia ir teismui 2023 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 19-708S pateiktą VSD įslaptintą informaciją, kuri iš esmės tik patvirtina byloje esančius viešus duomenis apie pareiškėjo galimai keliamą grėsmę valstybės saugumui. Kadangi šie įslaptinti duomenys nėra vieninteliai byloje įrodymai, jie koreliuoja su viešais duomenimis, tad teisėjų kolegija juos vertina kaip įrodymus ir jais vadovaujasi priimdama sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalis, Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis).
19. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai apie tai, jog jo profesinė ir akademinė veiklos sritis visada buvo humanitarinė teisė ir pan., be to, kad jis neveiks prieš šalį, kurioje jis pats, jo šeima, vaikai ir anūkai sukūrė gyvenimus, ir su kuria sieja savo ateitį, taip pat jo dukros darbas VšĮ Europos humanitariniame universitete, jos ir jo sūnaus dalyvavimas mitinguose prie Baltarusijos ambasados Lietuvoje ir pan., - niekaip nepaneigia šioje byloje nustatytų svarbių aplinkybių ir padarytų išvadų dėl pareiškėjo turimų ryšių, galimo pareiškėjo, kaip lojalaus režimui asmens, išnaudojimo priešingiems Lietuvos interesams.
Tas pats iš esmės pasakytina ir apie teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos O. R. parodymus. Beje, ši liudytoja yra pareiškėjo dukra, tad ji iš esmės yra suinteresuota, kad byla baigtųsi palankiai pareiškėjui; todėl jos parodymai vertintini rezervuotai.
Pareiškėjo nurodomas konfliktas, kai jis dirbo Teisingumo ministerijoje, su Baltarusijos prezidentu A.Lukašenka, nėra pagrįstas objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytu vertinimu, kad vien laikraščio ištrauka su straipsniu apie teisingumo ministro pavaduotojui paskirtą papeikimą nepatvirtina nei pareiškėjo teiginių apie įvykusį konfliktą su A.Lukašenka, nei teiginių, jog jis dėl to privalėjo palikti tarnybą Baltarusijos Respublikos teisingumo ministerijoje. Be to, neaišku, kaip šis nurodomas konfliktas, galėtų eliminuoti pareiškėjo įgytus ir turimus atitinkamus ryšius, per kuriuos pareiškėjui gali būti daroma įtaka veikti priešingai Lietuvos interesams. Tad šie pareiškėjo teiginiai taip pat vertintini kaip deklaratyvūs.
20. Pareiškėjas teigia, kad jis nuo 2020 m. į Baltarusiją beveik nebevyksta, nes bijo būti sulaikytas kaip nepritariantis režimui.
Kaip matyti iš bylos, nors pareiškėjas po 2020 m. rečiau vyksta į Baltarusiją, tačiau jis vis tiek ten vyksta, be to, jis 2023 m. yra gavęs naują Baltarusijos Respublikos piliečio pasą. Tad jo teiginiai dėl baimės būti sulaikytam dėl to, kad jis nepritaria režimui, iš esmės atmestini kaip nepagrįsti.
21. Teisėjų kolegija šiuo atveju vertina ir tai, kad pareiškėjas turėjo anksčiau išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje (2007 – 2011 m. laikotarpiu turėjo išduotus leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, o nuo 2018 m. iki 2023 m. leidimas laikinai gyventi buvo išduotas tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė).
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, savaime nereiškia, kad jam ir toliau leidimas laikinai gyventi turėjo būti išduotas (pakeistas) automatiškai. Šiuo metu, minėta, kardinaliai yra pasikeitusi geopolitinė situacija. Paskutiniu metu Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys režimui palankūs asmenys, ypač anksčiau dirbę tokiose svarbiose įstaigose kaip Baltarusijos Respublikos gynybos ministerijoje, taip pat Teisingumo ministerijoje, jau nekalbant apie užimtas pareigas. Be to, tokie asmenys, minėta, yra potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Baltarusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti. Tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, tad siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės bei valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms. Tad tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos piliečių prašymai išduoti (pakeisti) leidimus gyventi Lietuvoje šiuo metu, minėta, vertinami atsiradusių naujų grėsmių kontekste.
22. Kas liečia pareiškėjo socialinius (šeiminius) ir ekonominius ryšius su Lietuva pasakytina, kad, minėta, Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės; teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas pakankamai išsamiai vertino pareiškėjo tiek ekonominius, tiek ir socialinius (šeiminius) ryšius Lietuvoje. Migracijos departamentas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe šiandieninę geopolitinę situaciją, padarė išadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiu Migracijos departamento vertinimu; atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardinti galinčias kilti grėsmes.
Dėl atitikimo proporcingumo principui esant panašiai situacijai yra pasisakęs ir LVAT (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023).
23. Apibendrinant konstatuotina, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu visiškai pagrįstai pareiškėjui atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
24. Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individuliu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Taigi, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į: kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (37.1 papunktis); užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (37.2 papunktis).
25. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas turi šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Atsižvelgiant į tai, ir sutinkamai su Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktu, pareiškėjui galėjo būti nustatomas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis. VSD būtent ir siūlė pareiškėjui nustatyti tokį draudimo atvykti laikotarpį. Tačiau Migracijos departamentas skundžiamu 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu pareiškėjui nustatė per pus trumpesnį laikotarpį, t. y. 30 mėnesių (2,5 metų). Tad toks terminas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas proporcinga ir adekvačia priemone taikoma pareiškėjui pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje užsieniečiams, kurie pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos saugumui, netgi nustatomas 5 metų draudimo atvykti terminas paprastai laikomas proporcinga priemone (žr., pvz., LVAT nutartį, priimtą byloje Nr. eA-3521-968/2021).
26. Tad Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu taip pat visiškai pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai, t. y. 2023 m. rugpjūčio 2 d. ir 2023 m. rugpjūčio 3 d., iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, motyvų išdėstymas yra aiškus, pakankamas ir adekvatus, priimant minėtus sprendimus buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, be to, juos priėmė tam kompetentingas subjektas – Migracijos departamentas.
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 2 d. ir 2023 m. rugpjūčio 3 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, tad juos naikinti nėra jokio pagrindo.
Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
29. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitos proceso šalys įrodymų, apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą dėl sprendimų panaikinimo atmesti.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.