Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas areštu 30 parų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. K. paskirta sumažinta bausmė – 20 parų areštas; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta arešto bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir atlikta arešto bausme ir paskirta galutinė bausmė – 46 parų areštas; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas atliktas arešto bausmės laikas pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. teismo baudžiamąjį įsakymą; arešto bausmę nuspręsta skirti atlikti areštinėje – Šiaulių tardymo izoliatoriuje; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 73 straipsnio 2 dalimi, nuspręsta toliau vykdyti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtas baudžiamojo poveikio priemones; civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajam policijos komisariatui iš T. K. priteista 359,03 Eur turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

Dėl nuteistajam T. K. paskirtos bausmės

6. Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausme, mano, kad jam paskirta arešto bausmė yra per griežta. Taigi teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo T. K. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam T. K. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pirmosios instancijos teismas T. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, nubaudė areštu 30 parų. Skirdamas bausmę nuteistajam T. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad T. K. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), veikė tiesiogine tyčia, taip pat į kaltininko asmenybę – į tai, kad T. K. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas 6 kartus Lietuvos Respublikoje (ne kartą ir už tokios pačios rūšies nusikalstamas veikas nuosavybei), taip pat ne kartą teistas ir užsienyje, naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, veda netinkamą gyvenimo būdą, nedaro jokių išvadų iš ankstesnių teistumų, ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, Lietuvoje nedirba, Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra viena nuteistojo T. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo T. K. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – areštą, jo terminą parenkant didesnį už šios bausmės, skiriamos už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkį (BK 49 straipsnio 3 dalis). Nuteistajam T. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, teisingai buvo sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta bausmė – areštas 20 parų. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. K. už nusikalstamą veiką paskirta (areštas 30 parų) bei galutinė su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu T. K. paskirta ir atlikta bausme subendrinta bausmė (areštas 46 paroms) nėra per giežtos ar aiškiai neteisingos, mažinti jas ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę nuteistojo T. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistojo T. K. nurodytos aplinkybės – tai, kad jis pripažįsta kaltę, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, kad dirba (duomenys neskelbtini), todėl, atlikdamas jam paskirtą arešto bausmę, gali prarasti darbą, kuris yra jo pragyvenimo šaltinis, – nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis T. K. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. K. prašo jam už nusikalstamą veiką paskirtą arešto bausmę pakeisti bauda arba viešaisiais darbais. Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, galimybę T. K. paskirti kurią nors iš BK 187 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytų švelniausių bausmių rūšių nagrinėjamu atveju paneigia duomenys apie praeityje nuteistojo T. K. padarytas nusikalstamas veikas bei už jų padarymą skirtų bausmių poveikis tolimesniam nuteistojo elgesiui. Kaip jau minėta, prieš padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, T. K. praeityje buvo teistas 6 kartus, tarp jų – tris kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei (1 t., b. l. 153-174). Taigi nusikalstama veika, dėl kurios padarymo jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra padaryta ne neatsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į teisės ir visuomenėje priimtas moralės normas. Nuteistajam T. K. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas (tarp jų ir už nusikalstamas veikas nuosavybei) skirtos tiek švelnesnės, tiek tos pačios rūšies bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Taigi T. K. už tos pačios rūšies nuskalstamas veikas nuosavybei paskirtos švelnesnės bausmės jo nepataisė, nesulaikė nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, nepaveikė T. K., kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Taip pat pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Akmenės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 31 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nuteistajam T. K. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 64 straipsnio 1 dalį, 2 dalį (su pagal 2012 m. gegužės 10 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu neatlikta bausme) buvo paskirtas laisvės apribojimas 1 metams ir 14 MGL bauda, tačiau iki 2018 m. lapkričio 5 d. T. K. buvo sumokėjęs tik dalį jam paskirtos baudos (1 t., b. l. 153-174). Abejonių, ar nuteistasis T. K. tinkamai vykdytų jam už nusikalstamą veiką paskirtą baudos bausmę kelia ir tai, kad jis nėra sumokėjęs nei vienos jam administracine tvarka paskirtos baudos už administracinių nusižengimų padarymą (1 t., b. l. 175-178), byloje taip pat nėra duomenų, kad jis yra atlyginęs skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistą turtinę žalą už svetimo turto sugadinimą. Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, konstatuoti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje gali būti pasiekti paskyrus T. K. švelnesnę bausmę (baudą ar viešuosius darbus, kaip prašoma apeliaciniu skundu) nei areštas nėra jokio pagrindo.

13. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad T. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, paskyrus viešuosius darbus, kaip prašoma apeliaciniu skundu, ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, turėtų būti bendrinama su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir atlikta arešto bausme, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimo nuteistasis T. K. neginčija). Tačiau BK 65 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad teismas, subendrindamas bausmes šio kodekso 63 ir 64 straipsnyje numatytais atvejais, švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Taigi pagal BK 65 straipsnio 2 dalies nuostatas nuteistajam subendrinus bausmes pagal kelis nuosprendžius, turi būti skiriama viena subendrinta bausmė (išskyrus atvejį, kai kaip viena iš bausmių yra paskirta bauda, kuri gali būti skiriama kartu su kita bausme). Todėl, remiantis BK 65 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju bendrinant skundžiamu nuosprendžiu T. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 3 dalyje, paskirtus viešuosius darbus su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. birželio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir atlikta arešto bausme, paskirta viešųjų darbų bausmė būtų keičiama į areštą (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunktis) ir T. K. vis tiek būtų skiriama galutinė subendrinta arešto bausmė.

14. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, neatsižvelgė į tai, kad jis (T. K.) buvo sumuštas policijos pareigūnų E. A. bei T. G. ir teismui medicininių dokumentų išrašus buvo pateikęs. Nuteistojo T. K. tvirtinimu, jo rankos buvo nubrozdintos nuo suveržtų antrankių, veidas taip pat buvo nubrozdintas, nes policijos pareigūnas jo galvą laikė prispaudęs koja, ant kūno irgi buvo sumušimo žymių, „mėlynių“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis pateikė medicininius dokumentus, kurie, anot jo, pagrindžia šiuos apeliacinio skundo teiginius, tačiau teisėjų kolegija, pasitarusi ir išklausiusi proceso dalyvių nuomones, protokoline nutartimi nutarė nepridėti prie bylos pateiktų dokumentų ir nuotraukų, kadangi pateikti dokumentai tik patvirtina faktą apie nuteistajam T. K. padarytus sužalojimus ir sumušimus, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kad jie padaryti būtent policijos pareigūnų byloje nagrinėjamo įvykio metu. Nuteistasis T. K. dėl galimo policijos pareigūnų smurto jo atžvilgiu nesikreipė nei į prokuratūrą, nei į Policijos departamento Imuniteto valdybą, kad būtų atliktas tyrimas ir įvertinti pareigūnų veiksmai, todėl vertinti šias nuteistojo T. K. nurodytas aplinkybes apie galimai jo atžvilgiu panaudotą smurtą, sprendžiant jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą, nėra pagrindo.

15. Nuteistojo T. K. teigimu, ankstesniu teismo nuosprendžiu jam paskirtą arešto bausmę jis atliko 2020 m. liepos mėnesį, savo atostogų metu, tačiau darbdavys atostogų jam suteikti nebegali, taigi jis bus priverstas išeiti iš darbo. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 338 straipsnis numato galimybę nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tam tikram laikui atidėti nuosprendžio, kuriuo buvo paskirta arešto bausmė, vykdymą esant BPK 338 straipsnio 1 dalyje numatytoms išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių socialiai nėra vertinga nuosprendį vykdyti jam įsiteisėjus. Remiantis BPK 338 straipsnio 1 dalimi, nuosprendžio vykdymas gali būti tam tikram laikui atidėtas, kai: 1) kai nuteistasis serga sunkia liga, kliudančia atlikti bausmę, – kol jis pasveiks; 2) kai nuteistoji pradedant vykdyti nuosprendį yra nėščia, – ne ilgiau kaip vieneriems metams; 3) kai nuteistoji, kuriai tėvų valdžia neapribota, turi mažamečių vaikų, – iki jauniausiajam iš jų sueis treji metai; 4) kai nedelsiamas bausmės atlikimas nuteistajam ar jo šeimai gali lemti itin sunkias pasekmes dėl gaivalinės nelaimės, vienintelio darbingo šeimos nario sunkios ligos ar mirties arba kitokių nepaprastų aplinkybių, – teismo nustatomam, bet ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Analizuojant šios baudžiamojo proceso teisės normos turinį darytina išvada, kad nuosprendžio vykdymo atidėjimo priežastis turi objektyviai egzistuoti, jos buvimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip nepaprastos, suteikiančios pagrindą T. K. atžvilgiu taikyti BPK 338 straipsnio nuostatas. Nuteistojo T. K. darbas nėra pagrindas atidėti tam tikram laikui jam paskirtos arešto bausmės laiką, nes tai nėra nepaprastos aplinkybės, dėl kurių nuosprendžio vykdymas jam pačiam ar jo šeimai gali lemti itin sunkias pasekmes BPK 338 straipsnio prasme. Tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, remiantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 51 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatomis, nuteistasis T. K., dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, dėl darbo ir kt.) negalėdamas ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo atvykti į pataisos įstaigą atlikti arešto bausmės, privalo iki šio termino pabaigos apie tai pranešti pataisos įstaigos, kurioje jis turėtų atlikti arešto bausmę, administracijai ir susiderinti su ja kitą atvykimo atlikti bausmės datą.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. K. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, tinkamai ją, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio ir 63 straipsnio 3 dalies, 9 dalies taisyklėmis, sumažino trečdaliu ir subendrino su ankstesniu teismo baudžiamuoju įsakymu T. K. paskirta bausme, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo T. K. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 26 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl proceso išlaidų

17. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

18. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartimi nuteistajam T. K. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja (1 t., b. l. 201). Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. sausio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, kurioje, remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 punktu, prašoma iš T. K. valstybės naudai priteisti 72 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

19. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, apeliacinio proceso trukmę, teismo posėdžių skaičių, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam T. K. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis T. K. iki nusikalstamos veikos padarymo Lietuvos Respublikoje nedirbo (1 t., b. l. 97, 98, 152), nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (1 t., b. l. 99), tačiau yra darbingas, paties nuteistojo T. K. teigimu, jis dirba (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 189-192, 204-207), kitų objektyvių duomenų apie nuteistojo turtinę padėtį byloje nėra, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma ir gynėjos Lionės Musteikienės pateiktu pranešimu apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidas), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, išieškotina iš nuteistojo T. K. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš T. K. valstybės naudai 72 Eur (septyniasdešimt du eurus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.