Kauno apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kermas“ atstovui advokato padėjėjui V. R., atsakovui E. N. ir jo atstovui advokatui M. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kermas“ patikslintą ieškinį atsakovui E. N. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. sausio 24 d. išrinkus naują ieškovės direktorių A. S., buvęs direktorius E. N. naujajam direktoriui neperdavė 183 777,53 Eur (634 547,07 Lt), kurie pagal ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis 2014 m. sausio 24 d. turėjo būti bendrovės kasoje. Be to, atsakovas iš ieškovės kasos nepagrįstai, t. y. nesant pateisinančių dokumentų – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių, nurašė 2 730,25 Eur (9 427 Lt). Taip pat nustatyta, kad atsakovas jo kaip atsakingo asmens žinioje buvusių ieškovės piniginių lėšų nenaudojo bendrovės veiklai, t. y. laiku neįvykdė bendrovės turimų mokestinių prievolių valstybei, dėl ko ieškovė 2009–2013 m. laikotarpiu turėjo sumokėti jai priskaičiuotus 4 627,02 Eur (15 976,17 Lt) dydžio delspinigius. Specialisto išvadoje nurodyta, kad atsakovas nepagrįstai 5 123,38 Eur (17 690 Lt) suma sumažino iš ieškovės gauto avanso sumą. Remiantis minėta specialisto išvada iš viso ieškovei buvo padarytas 196 258,18 Eur (677 640,24 Lt) dydžio nuostolis.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys tenkintinas iš dalies

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 3 punktas numato, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamos veikos padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Nors teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas, tačiau tam tikrais atvejais į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėse bylose įeina faktai, nustatyti baudžiamosiose bylose, pavyzdžiui nusikalstamos veikos ir jos padarinių konstatavimas. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti reikalaujama iš naujo jas įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017).

Prejudicinių faktų galią turi ir išteisinamajame nuosprendyje konstatuoti faktai dėl asmens išteisinimo pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Sprendžiant dėl to, ar tam tikri priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, yra būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar sutapo baudžiamojoje ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės, bet ir įvertinti priežastis, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis: nenustačius nusikalstamos veikos, suėjus senaties terminams, nesant baudžiamajame procese leistinų įrodymų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013).

Ieškinys civilinėje byloje grindžiamas tuo, kad atsakovas E. N., kaip UAB „Kermas“ vadovas, padarė bendrovei 177 337,62 Eur žalą. Šią nuostolių sumą ieškovė įrodinėja tuo, kad naujai išrinktam bendrovės direktoriui atsakovas neperdavė 634 547,07 Lt (kas atitinka 183 777,53 Eur), kurie turėjo būti bendrovės kasoje; nesant darbo užmokesčio žiniaraščių nepagrįstai nurašė 9 427 Lt (kas atitinka 2 730,25 Eur); bendrovė laiku neįvykdė mokestinių prievolių valstybei, dėl ko 2009–2013 m. laikotarpiu bendrovė turėjo sumokėti jai priskaičiuotus 15 976,17 Lt (kas atitinka 4 627,02 Eur) dydžio delspinigius; nepagrįstai 17 690 Lt (kas atitinka 5 123,38 Eur) suma sumažino iš bendrovės gauto avanso sumą. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, ieškovė atsakovo padarytus nuostolius apskaičiuoja iš specialisto išvadoje nurodytos 196 258,18 Eur dydžio nuostolių sumos atėmusi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio 23 pastraipoje nurodytą 9 018,78 Eur sumą ir 27 pastraipoje nurodytą 9 901,78 Eur sumą (634 547,07 + 9 427 + 15 976,17 + 17 690 = 677 640,24 Lt arba 196 258,18 Eur; 196 258,18 – 9 018,78 – 9 901,78 = 177 337,62 Eur). Patikslinto ieškinio turinys ir ieškovės atstovų pasisakymai teismo posėdžiuose liudija, kad savo reikalavimams byloje pagrįsti ieškovė esminiu įrodymu laiko 2016 m. specialisto išvadą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinę bylą nagrinėjantis teismas privalo nustatyti ne tik tai, ar sutapo baudžiamojoje ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės, bet ir įvertinti priežastis, kodėl buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis: nenustačius nusikalstamos veikos, suėjus senaties terminams, nesant baudžiamajame procese leistinų įrodymų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2013). Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad įrodinėtinos aplinkybės išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje ir nagrinėjamoje byloje dėl dalies sumų sutampa.

2016 m. specialisto išvadoje teigiama, kad pasikeitus 2014 m. sausio 24 d. UAB „Kermas“ direktoriui ir kasininkui, naujai paskirtam asmeniui – A. S. neperduota 634 547,07 Lt, kurie turėjo būti kasoje pagal UAB „Kermas“ buhalterinės apskaitos duomenis 2014 m. sausio 24 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 14 d. nuosprendyje yra konstatavęs, kad 2016 m. specialisto išvada bei specialisto 2016 m. birželio 8 d. paaiškinimų protokolu (baudžiamosios bylos t. 4, b. l. 85–86) nustatyta, jog UAB „Kermas“ buhalterinė apskaita nebuvo organizuota taip, kad į apskaitą būtų įtrauktos visos ūkinės operacijos, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų pasikeitimu, bei visos atliktos ūkinės operacijos būtų pagrįstos apskaitos dokumentais su privalomais rekvizitais ir atitiktų tikrovę, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (nuosprendžio 18 pastraipa). 2021 m. birželio 21 d. teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad ši suma kasoje susidarė, nes bendru akcininkų žodiniu sutarimu jis kiekvieną mėnesį nuo banko sąskaitos nuimdavo pinigus dviem būdais: vienas būdas – pagal čekį, išmokėti akcininkams atlyginimus, dividendus, o kas likdavo atiduodavo A. S.; kitas būdas – pervesdavo pinigus į avansinę sąskaitą, iš kurios mokėdavo visas išlaidas, reikalingas bendrovės veiklai, o kas likdavo – perduodavo A. S.. Tai tęsėsi apie 20 metų, o 634 547,07 Lt padalinus iš 20 metų, gaunasi apie 30 000 Lt per metus. Taip ir susikaupė ieškinyje nurodyta suma. Pasak atsakovo, jis buvo bendrovės direktorius ir pats tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, o bendrovės buhalteriu paskirtas A. S. vedė „juodąją buhalteriją“. Atsakovo aiškinimą, tai, kad tarp akcininkų buvo susitarimas veiklą vykdyti grynaisiais pinigais ir bendrovėje buvo vedama dviguba apskaita, iš esmės patvirtino ir dabartinis ieškovės direktorius A. S.. 2021 m. birželio 8 d. teismo posėdyje A. S. paaiškino, kad apie 1996–1998 m. jį įformino kaip formalų buhalterį, kuris dėjo savo parašus ant balanso ir banko čekių, kai buvo išgryninami pinigai, o buhalteriją tvarkė atsakovas, kurį jis (t. y. A. S.) visų akcininkų susitarimu prižiūrėjo. A. S. nurodė, kad visą savo darbo laiką (apie 20 metų) vedė sąsiuvinį (apskaitą), kuriame fiksavo bendrovės veiklai pirktų dalių apskaitą. Nors A. S. ir nepripažino, kad jis vedė bendrovės „juodąją buhalteriją“, kurios kopijos dalis – nuo 2006 m. yra pateikta į bylą (2021 m. gegužės 12 d. Nr. DOK-11569), aiškino, kad pateiktas dokumentas surašytas ir parašai uždėti per „fotošopo“ programą, tačiau patvirtino, kad raštas yra jo. Atsakovo aiškinimą, kad D. B. visada trūkdavo išmokamų pinigų ir dėl to jis konfliktuodavo su A. S., todėl A. S. išmokėdamas jam pinigus pradėjo imti iš D. B. parašus, nors kiti akcininkai nepasirašinėdavo, patvirtina aptariamame dokumente ties D. vardu ar D raide (dokumente buvo rašoma akcininko vardo pirma raidė), atitinkama suma, esantys parašai. A. S. taip pat paaiškino (2021 m. birželio 8 d. teismo posėdyje), kad ties D. vardu esantis parašas yra panašus į B.. Tiek baudžiamojoje byloje (baudžiamosios bylos t. 5, b. l. 159), tiek ir nagrinėjamoje byloje (2021 m. birželio 21 d. teismo posėdyje) apklausiamas liudytoju D. B. nurodė, kad dokumente gal ir jo parašas. Liudytojas taip pat parodė, kad grynaisiais jam atidavė už pirktą automobilį, grynuosius duodavo už pirktas detales, gaudavo grynais pinigais algą, dividendus. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 4 d. nuosprendyje nurodyta (jo 22 pastraipa), kad nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina ir tai, jog po atlikto UAB „Kermas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-5-2/51 buvo papildomai apklausti UAB „Kermas“ akcininkai ir (ar) darbuotojai J. M., V. Š., D. B., A. S., K. J., kurie pagal jiems pateiktus dokumentus patvirtino, jog E. N. už perkamas prekes ar paslaugas grąžindavo grynais pinigais, taip pat grynais pinigais buvo mokamas atlyginimas bei dividendai (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Visi šie duomenys leidžia daryti pakankamai tikėtiną išvadą, kad bendrovėje buvo vedama dviguba apskaita; A. S. pildė „juodąją buhalteriją“, kurioje buvo fiksuotas grynųjų pinigų panaudojimas, bei pagrįstą išvadą, jog bendrovė visą veiklą vykdė grynaisiais pinigais.

Teismas pažymi, kad ieškovė apskaičiuodama žalos sumą, iš specialisto išvadoje nurodytos 196 258,18 Eur dydžio nuostolių sumos (teismo pastaba: 2016 m. specialisto išvadoje nurodyta, kad bendrovei padarytas nuostolis 691 090,30 Lt, kas atitinka 200 153,58 Eur; 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad bendrovei padarytas 661 654,83 Lt, kas atitinka 191 628,48 Eur, nuostolis, tačiau nei vienoje iš jų nėra tos sumos, kurią patikslintame ieškinyje nurodo atsakovė) atima nuosprendyje nurodytas 9 018,78 Eur ir 9 901,78 Eur sumas, tačiau sisteminė šių dokumentų dalių (2016 m. specialisto išvados tiriamoji dalis, 26 psl.; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio 23 ir 27 pastraipos) analizė teismui leidžia daryti išvadą, kad sekant ieškovės dėstoma pozicija, pirmiausia būtų teisinga iš 2016 m. specialisto išvadoje nurodytos nuostolių sumos – 634 547,07 Lt (kas atitinka 183 777,53 Eur) atimti nuosprendyje nurodytas 9 018,78 Eur ir 9 901,78 Eur sumas, kurias atsakovas naudojo bendrovės reikmėms (CPK 182 straipsnio 3 punktas), ir tokiu būdu apskaičiuota 164 856,97 Eur (183 777,53 – 9 018,78 – 9 901,78 = 164 856,97) suma galėtų būti vertinama kaip turėjusi būti bendrovės kasoje.

Baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir nustačiusi, kad nagrinėjamoje byloje ne visi buhalteriniai dokumentai buvo įvertinti, surinkti ir ištirti pirmosios instancijos teisme, paskyrė papildomą UAB „Kermas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, siekiant tikslesnio ištyrimo ir vertinimo dėl nuteistojo E. N. veiksmų, susijusių su bendrovės veikla. 2019 m. specialisto išvada nustatyta, kad šio tyrimo metu buvo pateikta papildomų duomenų, kurie keičia 2016 m. specialisto išvadas bei patvirtina (keičia) specialisto paaiškinimus, išdėstytus 2016 m. gegužės 26 d. (t. 4, b. l. 81–84), 2016 m. rugsėjo 26 d. (t. 4, b. l. 88–90), 2019 m. liepos 30 d. (t. 8, b. l.126–132) ir 2019 m. rugsėjo 20 d. (t. 9, b. l. 61–68) apžiūrų protokoluose (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio 26 pastraipa). Jau minėta, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės aplinkės prokuratūra kaltinimą dėl vienos iš nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, kuriuo kaltinamajame akte išdėstytas faktinės aplinkybes dėl atsakovui inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje ir pasisavinto turto sumą nuo 643 974,07 Lt (186 507,78 Eur) sumažino iki 220 500 Lt (63 861,21 Eur sumos). Į šias baudžiamojoje byloje konstatuotas aplinkybes pateikdama ieškinį, o vėliau – ir jį tikslindama, ieškovė iš esmės neatsižvelgė. Ieškovės atstovai ir nagrinėjant bylą teisme negalėjo nuosekliai paaiškinti, kas sudaro, jų teigimu, kasoje turėjusią būti ir neperduotą 164 856,97 Eur sumą ir kokie įrodymai tai patvirtina. Visgi jie nurodė, kad į šią sumą įeina 261 572 Lt (75 756,49 Eur) pinigų suma, kuri buvo panaudota dividendams mokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nuosprendyje (jo 27 pastraipa) konstatuota, kad pagal pateiktus papildomus dokumentus šio tyrimo (pastaba: t. y. rengiant 2019 m. specialisto išvadą) metu nustatyta, kad UAB „Kermas“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuoti duomenys apie dividendų apskaičiavimą ir išmokėjimą bendrovės akcininkams atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario mėnesio rašte Nr. (27.4-40-4 E) RD pateiktus duomenis (t. 8, b. l. 114–125), ir pagrindžia, jog dividendai buvo išmokėti trimis būdais, t. y. 78 849,32 Lt buvo išmokėti grynais iš kasos, 58 127,04 Lt apskaityti 2010 m. avanso apyskaitoje kaip išmokėti E. N., o 124 595,64 Lt apskaityti kaip išmokėti iš buhalterinės sąskaitos Nr. 256 įvardijamos „įvairios gautos sumos“ (dividendų suma atliktas dividendų gavėjų skolų bendrovei padengimas), t. y. iš viso išmokėta dividendų suma sudarė 261 572 Lt, kuri ir buvo išmokėta akcininkams – dividendų gavėjams E. N., K. J., A. S., J. M. ir D. B.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus bei teisme papildomai ištirtus įrodymus ir jų visumą, konstatavo (nuosprendžio 27 pastraipa), kad byloje išdėstyti ir įvertinti duomenys, nepaisant trūkstamų kai kurių finansinių dokumentų, pagrindžiančių visas išlaidas susijusias su bendrovės veikla, nepaneigia E. N. pirmiau išdėstytų parodymų, bei yra aiškiai nepakankami išvadai, kad E. N., būdamas UAB „Kermas“ akcininku ir direktoriumi, nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d., persivesdamas iš banke esančios bendrovės sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą 63 581,53 Eur (219 534,33 Lt), tyčia šias lėšas pasisavino, t. y. bendrovei priklausančias lėšas pavertė savo turtu ir bendrovei padarė 63 581,53 Eur žalos. Priešingai, šių duomenų visuma patvirtina, kad bendrovės lėšos akivaizdžiai buvo naudojamos UAB „Kermas“ veikloje, t. y. atsiskaitymams su ūkio subjektais už paslaugas ir prekes; lizingo įmokoms; automobilių remontui, detalėms, degalams, draudimui; dividendų ir atlyginimų išmokėjimui. Be to, nuteistojo E. N. kaltės nepagrindžia dėl aptariamos veikos ir tos aplinkybės, kad ABĮ 60 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia avansu mokėti dividendus, ar tai, jog bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, jog nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo teigti, kad E. N. pasisavino 261 572 Lt akcininkams išmokėtų dividendų sumą, byloje nebuvo nuneigta. Atsakovui nereikia įrodinėti aplinkybės, kad jis nepasisavino dividendų išmokėjimui panaudotų pinigų (CPK 182 straipsnio 3 punktas). 2016 m. specialisto išvadoje (14–15 psl.) nurodyta, kad 2009 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu atsakovo avanso apyskaitose apskaityta, jog mokėjimams panaudojo 230 249,51 Lt, tačiau dalies žemiau nurodytų mokėjimo pagrįstumo nėra galimybės nustatyti, nepateikta dalies dokumentų bei dalis dokumentų apskaityta nepagrįstai. Iš nurodytos sumos atėmus 58 127,04 Lt dividendų mokėjimui panaudotą sumą (apie tai teismas jau pasisakė) ir 17 690 Lt atsakovo sumažintą iš bendrovės gauto avanso sumą (apie ją teismas dar pasisakys), trūksta dalies buhalterinių dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas 154 432,47 Lt (44 726,73 Eur) (230 249,51 – 58 127,04 – 17 690,00 = 154 432,47 Lt, kas atitinka 44 726,73 Eur) sumos panaudojimas. Tačiau, kaip prieš tai jau buvo paminėta, bendrovės lėšos akivaizdžiai buvo naudojamos UAB „Kermas“ veikloje, t. y. atsiskaitymams su ūkio subjektais už paslaugas ir prekes; lizingo įmokoms; automobilių remontui, detalėms, degalams, draudimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nuosprendžio 27 pastraipa). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas savaime nesukelia žalos, kadangi turtas, nors ir tinkamai neįtrauktas į apskaitą, gali būti panaudotas įmonės veikloje ar išsaugotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016). Teismas, remdamasis nurodytais argumentais sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog jai buvo padaryta žala dėl 2014 m. sausio 24 d. kasoje turėjusių būti 634 547,07 Lt (183 777,53 Eur) (CPK 12, 178, 185 straipsniai, 182 straipsnio 3 punktas).

Ieškovė taip pat reikalauja priteisti iš atsakovo 9 427 Lt (2 730,25 Eur) sumą, motyvuodama tuo, kad atsakovas iš bendrovės kasos nurašė šią sumą nepagrįstai, t. y. nesant pateisinančių dokumentų – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių. Jau minėtas kasacinio teismo išaiškinimas, kad netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį ir kiekį, jo panaudojimo teisėtumą, tačiau savaime nesukelia žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016), leidžia teigti, kad darbo užmokesčiui nurašyta pinigų suma, nesant darbo užmokesčio žiniaraščių, savaime nėra žalos atsiradimo bendrovei pagrindas. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 14 d. nuosprendyje nurodyta (jo 21 pastraipa), kad bylos duomenys patvirtina ir tai, jog po atlikto UAB „Kermas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-2/51 buvo papildomai apklausti UAB „Kermas“ akcininkai ir (ar) darbuotojai liudytojai J. M. (t. 1, b. l. 125–126, 127–128), V. Š. (t. 1, b. l. 145–146), D. B. (t. 1, b. l. 140–141, 142–143), A. S. (t. 1, b. l. 90–91), K. J. (t. 1, b. l. 135–136), kurie pagal jiems pateiktus dokumentus patvirtino, jog E. N. už perkamas prekes ar paslaugas pagal jų pateiktus dokumentus grąžindavo grynais pinigais, taip pat grynais pinigais buvo mokamas atlyginimas bei dividendai. Atsižvelgiant į šiuos liudytojų parodymus, papildomai buvo apklausta specialistė A. B., kurios paaiškinimai keitė ir 2016 m. balandžio 8 d. UAB „Kermas“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-2/51 išvadas. Specialistė A. B. papildomai paaiškino, kad nors pateikti bendrovės dokumentai yra su pažeidimais (t. y. nepasirašyti ir pan.), tačiau jie patvirtina realius pirkimus bendrovės reikmėms bei kitas atliktas realias finansines operacijas (baudžiamosios bylos t. 5, b. l. 176–179). Byloje apklaustas liudytoju D. B. taip pat patvirtino, kad E. N. grynais pinigais mokėjo atlyginimus, dividendus. Pasak liudytojo, kai išmokėdavo atlyginimą, jis nepasirašydavo. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovai patvirtino, kad bendrovėje nebuvo skolų dėl darbo užmokesčio. Teismas sprendžia, kad pirmiau nurodyti duomenys teikia pagrindą išvadai, jog ieškinio reikalavimas dėl 9 427 Lt (2 730,25 Eur) žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad atsakovas šią sumą darbo užmokesčiui nurašė nesant darbo užmokesčio žiniaraščių, todėl bendrovei padarė žalą, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai).

Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas nepagrįstai 17 690 Lt (5 123,38 Eur) suma sumažino iš bendrovės gauto avanso sumą ir dėl to bendrovei padarė 17 690 Lt (5 123,38 Eur) nuostolį. Šį reikalavimą ieškovė grindžia 2016 m. specialisto išvada. Tačiau ir tikslindama ieškinio reikalavimus, ieškovė nekreipia dėmesio į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės ir papildomai surinkti įrodymai keitė 2016 m. specialisto išvadą ir 2019 m. specialisto išvadoje šios sumos nėra. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. vasario 14 d. nuosprendyje yra konstatavęs (jo 22 pastraipa), kad iš 2016 m. rugsėjo 26 d. specialisto paaiškinimų nustatyta ir tai, kad E. N. pagrįstai 17 690 Lt (5 123,38 Eur) sumažino iš UAB „Kermas“ gauto avanso sumą, nes grynais pinigais sumokėjo: A. S. – 25 Lt už raktų pagaminimą (2010 m. birželio 2 d. pirkimo pardavimo kvitas Nr. 588070), 145 Lt už civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą (2011 m. lapkričio 10 d. mokėjimo kvitas pagal sąskaitą faktūrą Nr. 174166579); J. M. – 70 Lt už elektros variklio remontą (2011 m. spalio 5 d. kasos pajamų orderis CVA Nr. 201103), 150 Lt už signalizacijos sumontavimą (2012 m. balandžio 30 d. sąskaita faktūra TSZ Nr. 0069069); D. B. – 17 000 Lt už automobilio įsigijimą (2013 m. birželio 11 d. pagal PVM sąskaitą faktūrą AIN Nr. 02175); K. J. – 200 Lt už sankabos keitimą bendrovės automobiliui (2009 m. birželio 10 d. pagal kvitą Nr. 2647388), 100 Lt už instaliacijos remontą (2012 m. spalio 2 d. pagal prekių pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 147) (t. 4, b. l. 88–90) (CPK 182 straipsnio 3 punktas). Nuosprendyje padarius išvadas, kuriomis remiantis asmens veika sumažinus iš bendrovės gauto avanso sumą pripažinta nenusikalstama, nėra pagrindo daryti išvados, kad asmens šie veiksmai pripažintini kaltais, padariusiais bendrovei žalą. Ši išvada byloje nebuvo nuneigta.

Apibendrindamas tai, kas pasakyta, teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų visumos dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, todėl jos ieškinys dėl aukščiau aptartų sumų (634 547,07 Lt (kas atitinka 183 777, 53 Eur), 9 427 Lt (kas atitinka 2 730,25 Eur), 17 690 Lt (kas atitinka 5 123,38 Eur)) priteisimo, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 175 straipsnis, CK 6.246–6.249 straipsniai).

Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo dalyje dėl bendrovei padaryto 15 976,17 Lt (kas atitinka 4 627,02 Eur) nuostolių atlygimų, kai dėl laiku neįvykdytos bendrovės turimų mokestinių prievolių valstybei, dėl ko bendrovė 2009–2013 m. laikotarpiu turėjo sumokėti jai priskaičiuotus 15 976,17 Lt dydžio delspinigius, būtina paminėti, kad įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar) vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklą reglamentuojančių įstatymų, nepriešpriešinti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia prieš įmonės interesus, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; kt.). Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio numato, kad mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 punktą, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tinkamai įvykdyti mokestinę prievolę. Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad ieškovei dėl pavėluotai sumokėtų mokesčių valstybei, 2009–2013 m. buvo paskaičiuota ir sumokėta 15 976,17 Lt (kas atitinka 4 627,02 Eur) delspinigių.

Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Teismo vertinimu, neteisėti atsakovo veiksmai, kai jis disponuodamas bendrovės grynaisiais pinigingais ir bendrovės veiklai buvus pelningai, žinodamas apie jo vadovaujamos bendrovės pareigą laiku sumokėti mokesčius bei su tuo susijusias sumas į biudžetą, šios pareigos tinkamai ir laiku nevykdė, vertintini kaip tyčia arba, neabejotinai, kaip didelis neatsargumas (CPK 185 straipsnis). Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus (laiku nesumokėti mokesčiai į valstybės bei Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetus), lėmusius (priežastinis ryšys) žalos (nuostolių) atsiradimą (bendrovei priskaičiuoti ir sumokėti delspinigiai), jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tačiau atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Esant nurodytų aplinkybių visumai, teismas iš atsakovo ieškovei priteisia 4 627,02 Eur nuostolių atlyginimo (CPK 185 straipsnis).

Tenkinamas ir ieškinio reikalavimas priteisti ieškovei iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 627,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gruodžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju teismas patenkina 2,6 procento ieškovės patikslinto ieškinio ir atmeta – 97,4 procento, todėl atitinkamai iš atsakovo ieškovei priteistina 2,6 procento, o iš ieškovės atsakovui – 97,4 procento jų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 800 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti už suteiktas teisines paslaugas byloje. Prie prašymų pridėjo šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2021 m. balandžio 14 d. Nr. DOK-08911, 2021 m. gegužės 18 d. Nr. DOK-12064, 2021 m. birželio 8 d. Nr. DOK-13923, 2021 m. birželio 22 d. Nr. DOK-15273).

Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės 3 206,50 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už suteiktas teisines paslaugas byloje. Prie prašymų pridėjo šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (2021 m. gegužės 19 d. Nr. DOK-12130, 2021 m. birželio 7 d. Nr. DOK-13772, 2021 m. birželio 18 d. Nr. DOK-14946).

Šalių prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.2, 8,16 ir 8.19 punktuose nustatyto dydžio. Todėl atitinkamai iš atsakovo ieškovei priteistina 20,80 Eur (2,6 procento), o iš ieškovės atsakovui – 3 123,13 Eur (97,4 procento) jų patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atlikus šių išlaidų įskaitymą, iš ieškovės atsakovui priteistina 3 100,38 Eur (3 123,13 – 20,80 = 3 102,33 Eur) išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Proporcingai tenkintų reikalavimų daliai nuo priteistos sumos, iš atsakovo ieškovei priteistina 104,11 Eur (4 627,02 Eur x 3 proc. x 75 proc.) žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis).

Atlikus visų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš ieškovės atsakovui priteistina 2 998,22 Eur (3 102,33 – 104,11= 2 998,22) bylinėjimosi išlaidų.

CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis suinteresuoto asmens pareiškimu grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai. To paties straipsnio 5 dalyje numatyta, kad nustatęs šiame straipsnyje nurodytus žyminio mokesčio grąžinimo pagrindus, teismas nutartį dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali priimti ir savo iniciatyva.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė pradiniu ieškiniu reikalavo priteisti 196 258,18 Eur dydžio žalą, todėl pateikdama ieškinį, sumokėjo 2 447 Eur žyminio mokesčio. Vėliau, tikslindama ieškinį, ieškovė sumažino prašomos priteisti žalos dydį iki 177 337,62 Eur sumos, todėl už šį reikalavimą mokėtinas žyminis mokestis sudaro 2 305 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Taigi byloje patikslinus ieškinį susidarė 142 Eur (2 447 – 2 305) žyminio mokesčio permoka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei grąžintina jos sumokėta 142 Eur dydžio žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos, sudaro mažesnę nei 5 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnis ir 96 straipsnio 6 dalis bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“ Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kermas“, juridinio asmens kodas 151203249, 4 627,02 Eur (keturis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt septynis eurus 2 ct) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistinos sumos (4 627,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. gruodžio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kermas“, juridinio asmens kodas 151203249, atsakovui E. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 998,22 Eur (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 22 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Kermas“, juridinio asmens kodas 151203249, 142 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt du eurus) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. gruodžio 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1711.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.