Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės E. D. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. D., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos D. D. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejų) metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo 2021 m. liepos 6 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsniu, E. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir konfiskuotas automobilis „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

8. Apeliantas skunde cituoja kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, byloje esančių įrodymų vertinimo, dėl teisės į nešališką teismą užtikrinimo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, kuriuo E. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: draudimas 2 metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones bei turto (automobilio) konfiskavimas. Apeliaciniame skunde ginčijamas tik nustatytas draudimo vairuoti transporto priemones taikymo terminas, nurodant, jog nustatytas 2 metų terminas yra neproporcingai griežtas, kas apibrėžia šio skundo nagrinėjimo ribas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo trukmės

14. Baudžiamojo poveikio priemonė yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, numatyta BK 68 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones nuo 1 iki 5 metų tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Nors BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas neformuluojamas kaip imperatyvus, tačiau šio straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise skyrimo klausimą. Taigi uždraudimo naudotis specialia teise taikymas yra teismo teisė, t. y. teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti ar nuspręsti netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Kelių eismo saugumo bylose šio klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo teismo išvados dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo pobūdžio, ar asmuo sąmoningai šiurkščiai pažeidė eismo taisykles, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių, ar eismo įvykis kilo dėl nusikalstamo nerūpestingumo, dėl kažkokių aplinkybių kaltininkui nesuvokiant rizikingo elgesio pobūdžio ir nenumatant galimų padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (žr. pvz., kasacines nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-279-719/2018).

15. Svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei. Minėta, kad baudžiamojo poveikio priemonėmis yra siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį, taigi atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio yra siekiama bausme, be kita ko, paveikti asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

16. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į šios nusikalstamos veikos pavojingumą ir nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už vairavimą ar praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, taip siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems Kelių eismo taisyklių pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams.

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. D. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones. Apeliaciniame skunde neginčijamas šios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo teisėtumas bei pagrįstumas, tačiau nesutinkama su jos taikymo trukme. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios E. D. padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas E. D. atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, veika padaryta esant neblaiviam, neatsakingai ir pavojingai elgiantis su padidinto pavojaus šaltiniu – automobiliu, nakties metu, nesant intensyviam eismui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad aptariamais veiksmais buvo sukelta reali žala kitų asmenų nuosavybei – E. D., neblaivus vairuodamas automobilį, apgadino kelkraštyje stovėjusio automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinę dalį bei šalia stovėjusio automobilio „Volkswagen“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kairės pusės dalį. E. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. E. D. praeityje nėra teistas, iki įvykio administracine tvarka baustas vieną kartą.

18. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. D. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių neblaivumas – jo iškvėptame ore rasta 2,51 promilių etilo alkoholio koncentracija, kas ženkliai viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją, taip pat gerokai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė, dėl ko jo veiksmai buvo kvalifikuoti ne pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso, bet pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas, kas rodo apelianto veikos pavojingumą.

19. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių E. D. yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones (nori dirbti pavėžėju arba kurjeriu, lankyti už Vilniaus gyvenančią močiutę) ir dėl kurių jis prašo draudimo naudotis šia teise terminą sutrumpinti iki 1 metų. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels E. D. tam tikrų nepatogumų, tačiau pabrėžia, kad, atsižvelgiant į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami panašaus pobūdžio sunkumai paprastai nėra laikytini pakankamu pagrindu neuždrausti asmeniui naudotis specialia teise ar sutrumpinti tokio draudimo taikymo terminą. Nors apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių E. D. yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones ir dėl kurių jis prašo terminą sutrumpinti, teismas pastebi, kad apelianto nurodomos aplinkybės buvo žinomos ir tuo momentu, kai E. D. vairavo būdamas neblaivus ir rizikavo prarasti teisę vairuoti transporto priemones. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nuosprendyje pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad E. D. laikinai netekdamas teisės vairuoti transporto priemones pajamų šaltinio nepraranda, jis studijuoja ir yra išlaikomas mamos, iki įvykio jis buvo tik registruotas Užimtumo tarnyboje, be to, šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminas niekaip neriboja galimybės E. D. susirasti darbą, kuris yra nesusijęs su automobilio vairavimu . Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodomos E. D. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės apylinkės teismo buvo įvertintos, be kita ko, sprendžiant dėl laidavimo instituto E. D. taikymo.

20. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra pakankamai individualizuotas, adekvatus padaryto nusikaltimo pavojingumui ir E. D. asmenybei. Siekiant bausmės paskirčiai keliamų tikslų įgyvendinimo, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, E. D. apylinkės teismas pagrįstai nustatė mažesnį nei vidurkis baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemonę taikymo terminą, t. y. 2 metams, kuris skaičiuojamas nuo realiai suvaržytos asmens galimybės naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, t. y. nuo 2021 m. liepos 6 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas neskirti E. D. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo poveikio priemonės termino minimumo, įstatymo nepažeidė ir paskyrė proporcingą ir padarytą nusikalstamą veiką atitinkančią baudžiamojo poveikio priemonę, todėl pagrindo trumpinti nustatyto jos termino nėra.

Dėl apeliacinio skundo argumentų apie teismo šališkumą

21. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, o ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243/2009). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-7-402/2010, 2K-414/2010 ir kt.). Objektyvusis nešališkumas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193/2010, 2K-195/2010, 2K-468/2014).

22. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009; Lavents v. Latvia, nos. 58442/00 and 70923/01, judgements of 28 November 2002 and 15 June 2006, final on 28 February 2003 and 15 September 2006). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

23. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Nestak v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009).

24. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad E. D. atžvilgiu teismas priėmė šališką nuosprendį, kuris yra neproporcingas atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie apylinkės teismo šališkumą tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektu, tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodo ir apeliantas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Skundžiamame nuosprendyje yra pakankamai argumentuota, kodėl E. D. taikytinas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas, taip pat kodėl šiuo atveju jam taikytina baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas, bei kodėl laikytinas pagrįstu nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo terminas – 2 metai. Pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu ir jo argumentais, nereiškia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, ar kad teismas buvo šališkas.

25. Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui paskirtas baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise terminas – adekvatus ir proporcingas padarytai nusikalstamai veikai, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės E. D. gynėjo advokato Aivaro Raišučio apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.