- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- 2A-1366-324/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03448-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Izolda Nėnienė
- Suinteresuotas asmuo
- K. M., "Tramiras", UAB lateko lizingas, "Julianus Inkaso", "Swedbank", Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Sergel
- Pareiškėjas
- E. T., R. T.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės ir Izoldos Nėnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens K. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje pagal pareiškėjų E. T. ir R. T. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai prašė nutraukti jų (duomenys neskelbtini) Marijampolės civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtinti patikslintą 2020 m. balandžio 2 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad beveik du metus kaip šeima negyvena ir bendro ūkio nebeveda. Santuoka iširo dėl nesutarimų, bendrų pomėgių nebuvimo, finansinių sunkumų. Pareiškėjas jau antri metai gyvena ir dirba užsienyje tolimųjų reisų vairuotoju, todėl susitinka labai retai. Santuokoje turi du vaikus, iš kurių vienas yra nepilnametis. Po santuokos nutraukimo sūnus pasilieka gyventi su motina. Tėvas įsipareigoja teikti vaikui materialinį išlaikymą po 300 Eur kas mėnesį nuo civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo dienos iki sūnaus pilnametystės. Po santuokos nutraukimo pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise atitenka automobilis CITROEN C3. Jokio kito santuokoje įgyto dalintino turto neturi. Namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė, įgytas paveldėjimo būdu, todėl nedalintinas. Sutuoktinis į namą ir jo pagerinimus nepretenduoja. Ji su pareiškėju turi kreditą Swedbank AB, kuris buvo imtas būsto remontui. Kadangi ji yra bendraskolė, sutinka, jog po santuokos nutraukimo prievolė minėtam kreditoriui liktų solidari. Dėl kitų kreditorių paaiškino, jog tai yra asmeninės pareiškėjo prievolės, nes jos visos susijusios su UAB (duomenys neskelbtini), kurio vienu iš akcininkų ir direktoriumi buvo sutuoktinis, veikla.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. gegužės 28 d. sprendimu prašymą patenkino. Nutraukė pareiškėjų santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini) Marijampolės miesto Civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Paliko pareiškėjai po santuokos nutraukimo santuokinę pavardę T., pareiškėjui jo pavardę T. Patvirtino pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
4. Nurodė, kad kreditorius K. M., siekdamas, kad prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad sandoris buvo sudarytas šeimos poreikių tenkinimui. Tai, kad pareiškėjų šeima gavo darbines pajamas iš (duomenys neskelbtini), neįrodo, kad 20 000 Eur paskola buvo panaudota šeimos poreikių tenkinimui. Darbines pajamas iš šios įmonės gavo ir pats kreditorius. Duomenų, kad pareiškėjas R. T. kaip akcininkas būtų gavęs dividendus, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys, jog uždaroji akcinė bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, t. y. bendrovės turtas yra atskirtas nuo akcininkų turto. Pagal savo prievoles ji atsako tik savo turtu. Tačiau Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) reglamentuoja papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę ir savo turtu. Duomenų apie akcininko R. T. nesąžiningus veiksmus ir tuo klausimu priimtus teismo sprendimus byloje nėra. Tokiu atveju kaip įmonė neatsako už jo dalyvių ar vadovų skolas, taip ir akcininkas ar įmonės vadovas (kiti atsakingi darbuotojai) neatsako už įmonės skolas. Vien tik kreditoriaus argumentai apie tikėtinumą, jog gautos iš įmonės veiklos gautos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, negali būti įrodymu, kad įmonė dirbo pelningai, pelnas buvo naudojamas pareiškėjų šeimos poreikių tenkinimui ar pan. Tokių duomenų į bylą pateikta nebuvo, kreditorius neįrodė savo atsikirtimų, kad kreditas buvo panaudotas šeimos poreikiams tekinti, nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad imant kreditą E. T. davė tam sutikimą ar vėliau ją patvirtino. Todėl nėra pagrindo minėtą R. T. finansinį įsipareigojimą pripažinti bendra sutuoktinių prievole. Teismas pripažino, kad kreditoriaus K. M. suteiktas kreditas pagal 2008 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį nebuvo sudarytas šeimos poreikių tenkinimui, todėl pripažįstamas asmenine R. T. prievole (Kauno apygardos teismo 2013-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1736-480/13).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo K. M. prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių 5.11 punktą ir nustatyti, kad jo paskola pripažįstama solidaria pareiškėjų prievole, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1736-480/2013, kadangi ši nutartis nei faktinėmis, nei teisinėmis aplinkybėmis nėra nei tapati, nei panaši į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismas nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009, atitinkančioje aktualios bylos aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
5.2. Teismas nepagrįstai rėmėsi CK 2.50 straipsniu, kadangi ši norma reglamentuoja juridinių asmenų ir jų dalyvių santykius, o byloje yra aktualios šeimos santykių normos – visų pirma solidarios sutuoktinių atsakomybės normos.
5.3. Neaišku, dėl kokių priežasčių teismas akcentavo, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas gavo ar negavo dividendų iš UAB (duomenys neskelbtini). Visuotinai žinoma, jog dividendai gali būti mokami, jei įmonė dirba pelningai, bet gali būti, kad pelnas nėra išmokamas dividendais ir toliau lieka įmonėje – kaupiamas pelno rezervas ar didinamas įstatinis kapitalas. Pagaliau įmonė ne visada ir dirba pelningai. Svarbiausia, kad pareiškėjai ne tik buvo akcininkai, bet ir abu darbuotojai – vienas direktorius, kitas – buhalteris, už darbą gavo atlyginimą, kas ir buvo pagrindinis šeimos lėšų šaltinis. Priešingai nei teigia teismas, suinteresuotas asmuo įrodė, kad pareiškėjai patvirtino, jog jo paskolinti pinigai buvo naudojami jų UAB (duomenys neskelbtini) veikloje. Jei pinigų skolinamasi darbuotojų atlyginimams, kurui ir transporto remontui, tai reiškia, kad įmonė pati nuosavų lėšų neturi, balansuoja ant ribos dirbti ar nedirbti, teikti paslaugas ar neteikti, gauti pajamų ar negauti, o tuo tiesiogiai susiję su darbuotojų ir akcininkų (įskaitant ir pareiškėjus) interesais bei šeimos interesais.
5.4. Pareiškėja UAB (duomenys neskelbtini) dirbo buhaltere, tvarkė įmonės buhalteriją. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino, kad „tikslu gerinti įmonės finansinę padėtį buvo paimti kreditai iš <...>, taip pat ėmė kreditus ir iš M. L., K. M., kurie dirbo įmonėje. Pinigai buvo naudojami įmonėje atsiskaityti su darbuotojais, nupirkti degalų autovežiams, jų remontui“. Kadangi ir atlyginimai mokami, ir kiti piniginiai mokėjimai atliekami tik su buhalterio žinia, buhalteris pasirašo mokėjimus, pateikia juos bankams, pasirašo algalapius, įtraukia juos į buhalterinę apskaitą, apskaičiuoja valstybei mokamus mokesčius nuo tam tikrų mokėjimų, pareiškėja negalėjo nežinoti apie suinteresuoto asmens paskolintų pinigų naudojimą įmonėje, ir, akivaizdu, kad tam pritarė (jei būtų nepritarusi, nebūtų atlikusi mokėjimų už transporto remontą, kurą ar išmokėjus atlyginimus darbuotojams). Todėl nereikia įrodinėti, ar paskola sudaryta šeimos interesais – pareiškėja, kaip sutuoktinė, savo konkliudentiniais veiksmais pritarė paskolos suteikimui, pritarė suinteresuoto asmens pinigų naudojimui įmonės reikmėms, pritarė skolos grąžinimui, ir, kaip buhalterė, naudojo pinigus įmonės reikmėms. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2013 nurodė, kad „kasatorė, žinodama apie atsakovo paimtą paskolą ir neprieštaraudama pasiskolintų lėšų panaudojimui verslo plėtrai, faktiškai davė sutikimą ginčo sandoriui sudaryti, tokiu būdu eliminuota CK 3.109 straipsnio 3 dalies taikymo galimybė ir neliko teisinio poreikio aiškintis, ar sandoris buvo būtinas bendriems šeimos poreikiams tenkinti“.
Atsiliepimas
6. Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
6.1. apeliantas, reikalaudamas pakeisti skundžiamu sprendimu patvirtintos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 5.11 punktą, turėtų įrodyti, kad paskolos suma buvo naudojama šeimos reikmėms. Faktiškai nurodyta paskola niekada nebuvo naudojama šeimos reikmėms. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad sandoris buvo sudarytas šeimos poreikių tenkinimui. Apelianto argumentai, kad tikėtina, jog gautos iš įmonės veiklos pajamos buvo naudojamos šeimos, negali būti įrodymu, kad įmonė dirbo pelningai, pelnas buvo naudojamas šeimos poreikiams. Apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad imant kreditą pareiškėja davė sutikimą ar vėliau jį patvirtino, todėl nėra pagrindo pareiškėjo finansinį įsipareigojimą pripažinti bendra sutuoktinių prievole.
6.2. Paskolos sutartis yra dvišalis sandoris, taigi pareiškėja turėjo atlikti kokius nors veiksmus, kuriais būtų siekiama sukurti civilines teises ir pareigas. Šiuo atveju pareiškėja neatliko jokių veiksmų, išreiškiančių jos valią sudaryti paskolos sutartį, gauti pinigus ir pripažinti pareigą juos grąžinti.
7. Suinteresuotas asmuo Ž. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto apeliacinį skundą tenkinti bei patikrinti skundžiamą teismo sprendimą dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
7.1. Teismui nagrinėjant pareiškėjų santuokos nutraukimo klausimus, suinteresuotas asmuo buvo pateikęs tokius argumentus: pareiškėjų santuoka buvo nutraukiama iš esmės ne dėl priežasčių, kurios nurodytos prašyme dėl santuokos nutraukimo, bet siekiant išvengti galimo pareiškėjo įsiskolinimų išieškojimo iš pareiškėjos gaunamų pajamų bei jos šiuo metu asmenine nuosavybe laikomo nekilnojamojo turto išieškojimo iš to turto. Trečiojo asmens iniciatyva, atsižvelgiant į antstolės S. Ž. pasiūlymą dėl pareiškėjo turto dalies nustatymo pareiškėjos gaunamame darbo užmokestyje, teismui buvo pateiktas jo prašymas. Atsižvelgiant į šioje byloje priimtiną sprendimą, civilinė gylą Nr. 2VP-248-374/2020 šiuo metu yra sustabdyta. Tai, kad pareiškėjų santuokos nutraukimas yra tik siekis išvengti įsiskolinimų grąžinimo (išieškojimo) daugeliui kreditorių, patvirtina ir jų pačių santuokos nutraukimo byloje pateikti duomenys bei informacija. Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų, abu sutuoktiniai 2016 m. gegužės 1 d. yra gavę 150 000 Lt paskolą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) remontui. Tuo adresu įregistruotas žemės sklypas, gyvenamasis namas su priklausiniais yra įkeistas vienam iš kreditorių AB Swedbank. Pagal teismui pateiktą sutartį abu pareiškėjai po santuokos nutraukimo šiam kreditoriui atsako solidariai. Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 5.1 punktu abu pareiškėjai taip pat įsipareigoja solidariai atsakyti tam pačiam kreditoriui taikos sutarties pagrindu už 43 949,54 Eur skolą. Taigi, bendras įsiskolinimas abiem pareiškėjams po santuokos nutraukimo kreditoriui AB Swedbank sudarytų 87 392,34 Eur. Tuo tarpu pagal tą pačią santuokos nutraukimo pasekmių sutartį visas bankui įkeistas turtas po pareiškėjų santuokos nutraukimo ir toliau lieka pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise, nors to turto pagerinimui buvo panaudota didelė santuokos metu abiejų sutuoktinių gauta pinigų suma, kuri pagrįstai leidžia visiems kreditoriams tą turtą (žemės sklypą, gyvenamą namą su priklausiniais arba jo dalį) laikyti bendra abiejų sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgiant į pareiškėjo skolų kreditoriams dydį, realizavus tą turtą, lėšų pakaktų padengti visus įsiskolinimus.
Atsiliepimas
7.2. Teismas, patvirtinęs pareiškėjų prašymą dėl nekilnojamojo turto statuso (kuris lieka asmenine pareiškėjos nuosavybe) po santuokos nutraukimo, iš esmės eliminavo bet kokias pareiškėjo kreditorių, tame tarpe ir Ž. R., teises kreiptis į teismą ir remiantis CK 3.90 straipsniu prašyti teismo, kad gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypų būtų pripažinti jungtine pareiškėjų nuosavybe ir iš to turto būtų galima atlikti atitinkamus išieškojimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas pareiškėjų sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagrįstai nusprendė dėl asmeninės pareiškėjo prievolės kreditoriui (apeliantui).
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pažymėtina, kad kreditorius Ž. R. atsiliepime į apeliacinį skundą jų ir nenurodė. Šiame procesiniame dokumente kreditorius kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantis (paveldėtas) namas nebuvo pasidalintas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau apeliacijos dalykas yra ne atsiliepimuose į apeliacinį skundą, o apeliaciniame skunde nurodyti faktiniai ir teisiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimo pagrindai. Todėl, apeliacine tvarka vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl kreditoriaus Ž. R. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų motyvų nepasisakytina.
Dėl pareiškėjų prievolės kreditoriui K. M. pobūdžio
11. Spręsdamas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių solidariąsias sutuoktinių prievoles, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-477-686/2016, pažymėjo, jog „sutuoktinių turtinių prievolių skirstymo į asmenines ir bendrąsias svarba ne kartą akcentuota kasacinėje jurisprudencijoje. Tinkamas sutuoktinių prisiimtų turtinių prievolių kvalifikavimas pirmiausia reikšmingas sutuoktinių santykiams su kreditoriais, nes, tik nustačius turtinės prievolės pobūdį, galima nustatyti, kas yra atsakomybės pagal turtinę prievolę subjektai – tik vienas sutuoktinis ar abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; kt.). Tai reiškia, kad, priklausomai nuo to, kokia turtinė prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs tik vienas iš sutuoktinių (žr. pirmiau nurodytą plenarinės sesijos nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Bendromis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurias šie paprastai įgyja veikdami šeimos interesais, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Kasacinio teismo plenarinės sesijos išaiškinta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, taikomos tiek bendrosios (CK 6.6 straipsnis), tiek specialiosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos (CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys) (žr. pirmiau nurodytą plenarinės sesijos nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).
12. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sutuoktinės (pareiškėjos) atsakomybės už kito sutuoktinio (pareiškėjo) prievolę pagal jo ir kreditoriaus K. M. 2018 m. gruodžio 19 d. sudarytą paskolos sutartį.
13. Apeliantas teisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo klausimą, nepagrįstai rėmėsi juridinių asmenų atsakomybę pagal savo prievoles reglamentuojančiu CK 2.50 straipsniu bei sandorio (pasiskolintais pinigais padarytų investicijų) nepelningumo aplinkybe, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais apie byloje eliminuotą CK 3.109 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę.
14. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl, bylų faktinėms aplinkybėms iš esmės sutampant, bendrosios kompetencijos teismai turi pareigą laikytis savo pačių sukurtų precedentų (to paties lygmens ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82-916/2015).
15. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl pareiškėjo prievolės kreditoriui K. M. asmeninio pobūdžio, nepagrįstai nesirėmė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009, ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-567/2013. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai teigia, kad šios bylos savo faktinėmis aplinkybėmis atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes.
16. Civilinėje byloje 3K-3-567/2013, kurioje kasacinis teismas priėmė 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, buvo kilęs ginčas dėl prievolių, atsiradusių pagal vieno iš sutuoktinių pasirašytą vekselį, kuriuo įforminti paskoliniai santykiai, teisinio kvalifikavimo solidariosiomis, CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimo ir taikymo. Byloje buvo nustatyta, kad abu sutuoktiniai yra uždarosios akcinės bendrovės vieninteliai akcininkai, o ieškovė – dar ir jos vadovė, t. y. įmonė buvo šeimos verslas. Vekselio pagrindu atsiradusią prievolę teismas pripažino solidariąja sutuoktinių prievole dėl to, kad pinigai buvo panaudoti šeimos verslo plėtrai, ieškovė buvo įmonės vadovė, galėjusi ir turėjusi pasidomėti sutuoktinio investicijų į įmonę kilme. Kadangi verslo plėtros interesai susiję su šeimos interesais išlaikyti šeimos namų ūkį, todėl jie yra susiję su šeimos poreikių tenkinimu, o nustatant prievolės pobūdį sandorio pelningumas ar nuostolingumas neturi reikšmės. Kasacinis teismas konstatavo, kad sutuoktinė, žinodama apie atsakovo paimtą paskolą ir neprieštaraudama pasiskolintų lėšų panaudojimui verslo plėtrai, faktiškai davė sutikimą ginčo sandoriui sudaryti, tokiu būdu eliminuota CK 3.109 straipsnio 3 dalies taikymo galimybė ir neliko teisinio poreikio aiškintis, ar sandoris buvo būtinas bendriems šeimos poreikiams tenkinti.
17. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009, kurioje buvo priimta 2009 m. liepos 10 d. nutartis, taip pat buvo kilęs ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutuoktinių civilinės atsakomybės pagal turtines prievoles atsakomybės klausimus, aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad kasatorė su sutuoktiniu valdė didelius bendrai privatizuotų įmonių akcijų paketus, iš kreditorių pasiskolinti pinigai buvo panaudoti verslui. Paskolų panaudojimas verslui reiškia, jog pinigai buvo panaudoti šeimos interesais, nes iš verslo gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, todėl teismai sprendė, jog iš bendro sutuoktinių turto vykdytina prievolė atsirado CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Kasacinis teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai sutuoktiniai yra privačių juridinių asmenų dalyviai, valdantys didelius įmonių akcijų paketus, tokių įmonių verslo vystymo interesai paprastai siejasi su šeimos interesais bei šeimos poreikių tenkinimu. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad, atsakovui skolinantis pinigus verslo finansavimui, nebuvo atribotos asmeninės ir šalių valdomų įmonių lėšos bei skolos. Nustačius, kad vienam sutuoktiniui šeimos interesais sudarius sandorį, kuriam sudaryti nereikalingas rašytinis antrojo sutuoktinio sutikimas ir šiam nepaneigus CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, konstatuota, jog iš tokio sandorio atsiradusi prievolė vykdytina iš bendro sutuoktinių turto.
18. Apeliacine tvarka vertinamu atveju nustatyta, kad kreditorius K. M. 2018-12-19 paskolos sutartį sudaręs su vienu iš sutuoktinių (pareiškėju), reikalavimą dėl prievolės įvykdymo pareiškė abiems sutuoktiniams pagal CK 3.109 straipsnį. Abu sutuoktiniai nurodė, kad prievolė grąžinti skolą yra asmeninė pareiškėjo prievolė. Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad, kai įmonės veiklai pinigus skolino K. M., ji žinojo, nes jis buvo UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojas, pareiškėjas – direktorius, ji dirbo buhaltere, tačiau paskolos sutartį pasirašyti kategoriškai atsisakė, skolinimuisi nepritarė. K. M. tą žinojo, tačiau vis tiek skolino. Pinigai buvo panaudoti įmonės veiklai, skoloms dengti, šeima jokių pinigų negavo. R. T. su pinigais tvarkėsi savarankiškai. Pareiškėjo atstovas ir kreditorius taip pat patvirtino, kad apie K. M. suteiktos paskolos sutartį pareiškėja žinojo, tačiau jos nepasirašė.
19. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (UAB (duomenys neskelbtini) bankroto bylos Nr. B2-206-230/2020), Juridinių asmenų registro ir VSDFV 2018-2020 m. duomenų bei byloje t. 3 b. l. 101 esančio akcininkų sąrašo matyti, kad ginčo paskolos gavimo metu pareiškėjas buvo pusės (50 procentų) UAB (duomenys neskelbtini) akcijų akcininkas ir šios įmonės direktorius, tačiau pareiškėja 2018 m. ir vėliau šios įmonės buhaltere nedirbo. Ji dirbo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini). Teismo posėdyje pareiškėja teigė buhaltere dirbusi keliose kitose įmonėse.
20. Taigi, tiek pareiškėjų, tiek kreditoriaus paaiškinimas patvirtina, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sutuoktinio sutikimo sudaryti sandorį prezumpcija nagrinėjamu atveju yra paneigta. Nors pusė UAB (duomenys neskelbtini) akcijų buvo bendra jungtinė pareiškėjų nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalis 1, 4 punktai), skirtingai nei nurodytose kasacinėse bylose aptartais atvejais, įmonės vadovu buvo pareiškėjas, o pareiškėja nedalyvavo jos veikloje nei kaip finansininkė, nei valdyme kaip akcininko sutuoktinė, t. y. šiuo aspektu įmonė nefunkcionavo kaip pareiškėjų šeimos verslas. Pasiskolintus pinigus UAB (duomenys neskelbtini) veiklai jos direktorius pareiškėjas panaudojo savo nuožiūra. Tuo remiantis atmestini apelianto teiginiai apie tai, kad mokėjimai (duomenys neskelbtini) įmonėje, pasinaudojant jo paskolintais pinigais, buvo atliekami su buhalterės – pareiškėjos – žinia, jai pasirašant atitinkamus dokumentus ir taip tokiai pinigų panaudojimo paskirčiai pritariant. Byloje nustatyta pareiškėjo ir kreditoriaus pripažinta priešinga aplinkybė – pareiškėja tokios paskirties skolinimuisi kategoriškai nepritarė.
21. Vadovaujantis nurodytais argumentais darytina išvada, kad be pareiškėjos sutikimo jos sutuoktinio pasiskolinti ir pareiškėjai prieštaraujant jo savo nuožiūra juridinio asmens veiklai išleisti pinigai nebuvo būtini bendriems šeimos poreikiams tenkinti, todėl pagal 2018 m. gruodžio 19 d. paskolos sutartį atsiradusi prievolė kreditoriui K. M. nėra solidarioji (CK 3.109 straipsnio 3 dalis).
22. Galutinė pirmosios instancijos teismo išvada atitinka nurodytas materialinės teisės normų nuostatas, todėl nekeistina (CPK 443 straipsnio 7 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Apeliacinio proceso metu valstybė patyrė 14,55 Eur pašto išlaidų, kurios, netenkinus apeliacinio skundo, priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens K. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14,55 (keturiolika eurų 55 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant šias išlaidas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.