Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos atstovams J. A., E. K. (nedalyvavo 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos ieškinį atsakovui V. R. (V. R.) dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 13 032,90 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 15 d. tarp pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija suteikė atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą, o atsakovas įsipareigojo iki 2015 m. gruodžio 15 d. grąžinti suteiktą paskolą. Atsakovas savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir iki 2019 m. pagal paskolos sutartį liko negrąžinta 13 032,90 Eur suma. 2019 m. kovo 19 d. tarp pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos ir ieškovės sudaryta reikalavimo teisių pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 19-74, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą. 2019 m. balandžio 29 d. pranešimu ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo teisių perėmimą. 2019 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė pateikė atsakovui reikalavimą sumokėti įsiskolinimą. Ieškovė nurodo, kad atsakovo skola sudaro 13 032,90 Eur.

2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant atsakovui. Nurodo, kad 2010 m. gruodžio 15 d. tarp pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija suteikė atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą, o atsakovas įsipareigojo iki 2015 m. gruodžio 15 d. grąžinti suteiktą paskolą. Prievolės įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini). Hipoteka minėtam nekilnojamajam turtui buvo įregistruota 2010 m. gruodžio 17 d. Atsakovas nurodo, kad jis savo įsipareigojimus pagal 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį vykdė tinkamai, 2014 m. vasario 28 d. nuvykęs į Pajūrio kredito uniją sumokėjo visą skolą grynaisiais. Šias aplinkybes patvirtina pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos 2014 m. vasario 28 d. pakvitavimas Nr. 88. Grąžinęs skolą atsakovas kreipėsi į Klaipėdos 1-ąjį notarų biurą, kuris 2014 m. kovo 10 d. parengė ir Lietuvos Respublikos hipotekos skyriui pateikė pareiškimą, kurio pagrindu 2014 m. kovo 10 d. buvo išregistruota hipoteka nekilnojamam turtui - butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, jog atsakovas yra grąžinęs skolą pradiniam kreditoriui patvirtina ir tai, kad iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos, pradinis kreditorius neteikė atsakovui jokių raginimų dėl skolos grąžinimo.

3. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai palaikė ieškinį bei jame išdėstytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad 2010 m. gruodžio 15 d. tarp pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria pradinis kreditorius įsipareigojo suteikti atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktą paskolą. Pažymėjo, jog asmeniui siekiant gauti paskolą iš kredito unijos, jis, visų pirma, turi tapti kredito unijos ir įmokėti pajinį įnašą. Dėl šios priežasties atsakovas iki paskolos suteikimo sumokėjo pradiniam kreditoriui Pajūrio kredito unijai 13 032,90 Eur (45 000 Lt) pajinį įnašą, kuris tapo pradinio kreditoriaus nuosavo kapitalo dalimi. Atsakovui sumokėjus pajinį įnašą pradinis kreditorius suteikė atsakovui sutartyje numatytą 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą. Atsakovas paskolą pradiniam kreditoriui grąžino dalimis ir 2014 m. vasario 24 d., kai likusi negrąžinta kredito dalis sudarė iš esmės 13 032,90 Eur (45 000 Lt), kreipėsi į pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos valdybą, prašydamas leisti padengti likusią negrąžintos paskolos dalį iš papildomo pajaus. Pajūrio kredito unijos valdyba 2014 m. vasario 24 d. valdybos posėdžio metu nutarė leisti padengti atsakovo paskolą iki pajaus dydžio anksčiau numatyto termino, likusiai paskolos daliai pakeisti metinę paskolos palūkanų normą iki 0 proc., paskolą iš papildomo pajaus sąskaitos padengiant ne anksčiau kaip po 3 mėn. Ieškovės atstovai nurodė, kad atsakovo sumokėtas papildomas pajus yra kredito unijos nuosavo kapitalo dalis, todėl jo įskaitymas atsakovo paskolai dengti būtų galimas tik pirmiausia esant sprendimui šį pajų grąžinti atsakovui. Pajūrio kredito unijos valdyba 2014 m. vasario 24 d. valdybos posėdžio metu nepriėmė sprendimo grąžinti atsakovui nurodytą pajų, priešingai – nusprendė šį klausimą svarstyti vėliau. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad Pajūrio kredito unijos valdyba minėtą klausimą būtų svarsčiusi vėliau ir priėmusi sprendimą grąžinti atsakovui pajų, nėra. Be to, pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija 2013 m. – 2014 m. veikė nuostolingai, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą galėjo sustabdyti papildomų pajų grąžinimą. Pažymėtina ir tai, kad pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos pateiktais duomenimis atsakovas kredito unijoje šiuo metu turi 13 032,90 Eur (45 000 Lt) pajų. Taigi, pradinis kreditorius nebuvo priėmęs sprendimo dėl papildomo pajaus grąžinimo atsakovui, todėl šios piniginės lėšos negalėjo būti įskaitytos jo skolos dengimui.

4. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes. Paaiškino, kad atsakovas, sudarydamas 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį su pradiniu kreditoriumi Pajūrio kredito unija, sumokėjo 13 032,90 Eur (45 000 Lt) pajinį įnašą. Atsakovas savo prievoles pagal paskolos sutartį vykdė tinkamai, laiku mokėjo įmokas pradiniam kreditoriui. Kai atsakovo likusi negrąžinta paskolos dalis sudarė iš esmės 13 032,90 Eur (45 000 Lt), t.y. atitiko jo pajinį įnašą, atsakovas kreipėsi į Pajūrio kredito unijos valdybą, prašydamas leisti padengti likusią negrąžintos paskolos dalį iš papildomo pajaus. Pajūrio kredito unijos valdyba 2014 m. vasario 24 d. valdybos posėdžio metu šį prašymą tenkino. Atsakovo atstovas nurodė, jog atsakovas su valdybos posėdžio protokolu ir jame priimtu sprendimu nebuvo supažindintas, tačiau pradinis kreditorius 2014 m. vasario 28 d. išdavė atsakovui pakvitavimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas yra pilnai atsiskaitęs su pradiniu kreditoriumi. Minėto pakvitavimo pagrindu taip pat buvo išregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris buvo įkeistas prievolės įvykdymui užtikrinti. Be to, po šių veiksmų atlikimo pradinis kreditorius nė karto nesikreipė į atsakovą su pranešimu apie turimą įsiskolinimą ir nesiuntė raginimų grąžinti skolą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pradinis kreditorius sutiko, jog atsakovo 13 032,90 Eur (45 000 Lt) pajinis įnašas būtų panaudotas atsakovo įsiskolinimui padengti ir atsakovas skolą pradiniam kreditoriui yra grąžinęs.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys atmetamas.

5. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 15 d. tarp pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos (anksčiau – Jūreivių kredito unija) ir atsakovo buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija įsipareigojo suteikti atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktą paskolą. 2010 m. gruodžio 17 d. atsakovo prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini). 2010 m. gruodžio 21 d. atsakovas sumokėjo Pajūrio kredito unijai 13 032,90 Eur (45 000 Lt) papildomą pajų. 2010 m. gruodžio 21 d. pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija suteikė atsakovui 150 000 Lt (43 443 Eur) paskolą. 2014 m. vasario 24 d. atsakovas kreipėsi į Pajūrio kredito unijos valdybą, prašydamas leisti padengti paskolą anksčiau termino, likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus. Pajūrio kredito unijos valdybos 2014 m. vasario 24 d. posėdžio protokolo Nr. 6 duomenimis nustatyta, kad valdyba nutarė leisti padengti atsakovo paskolą iki pajaus dydžio anksčiau numatyto termino, likusiai paskolos daliai pakeisti metinę paskolos palūkanų normą iki 0 proc., paskolą iš papildomo pajaus sąskaitos padengiant ne anksčiau kaip po 3 mėn. Pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija išdavė atsakovui 2014 m. vasario 28 d. raštą dėl atsiskaitymo Nr. 88, kuriame nurodė, kad atsakovas prievolę pagal 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri užtikrinta 2010 m. gruodžio 16 d. sutartinės hipotekos lakštu, 2014 m. vasario 28 d. pilnai įvykdė. 2014 m. kovo 10 d. atsakovas pateikė Klaipėdos 1-ajam notarų biurui pareiškimą, prašydamas išregistruoti hipoteką. VĮ „Registrų centras“ duomenimis 2014 m. kovo 10 d. išregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini). 2019 m. kovo 19 d. tarp pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos ir ieškovės sudaryta reikalavimo teisių pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 19-74, pagal kurią pradinis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą.

Dėl skolos priteisimo

6. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.881 straipsniai). Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis).

7. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Šioje teisės normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo, nes jis tebeturi teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos būtų galėjęs panaudoti prieš pradinį kreditorių iki to momento, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, pavyzdžiui, ginčyti prievolę, iš kurios atsirado reikalavimo teisė, reikalauti taikyti ieškinio senatį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017).

8. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Jeigu skolininko buvimo vieta nežinoma, apie reikalavimo perleidimą gali būti pranešta viešu skelbimu CK 1.65 straipsnyje nustatyta tvarka (CK 6.109 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

9. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2019 m. balandžio 29 d. pranešimu informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą. Minėtas pranešimas išsiųstas paskutiniu žinomu atsakovo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini). Paskolos sutarties 6.16 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja nedelsiant raštu pranešti Unijai apie savo vardo, pavardės, adreso, telefono, darbovietės, sąskaitų kredito įstaigose pasikeitimą. Duomenų, kad pasikeitė atsakovo adresas ir apie tai buvo informuota Pajūrio kredito unija, byloje nepateikta. Be to, atsakovui buvo tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimo sutartį, sutarties ir jos priedo ištraukų kopijas atsakovui įteikus nagrinėjamoje civilinėje byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1338-538/2017). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovas įstatymo nustatyta tvarka buvo informuotas apie ieškovės ir pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį.

10. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar atsakovas yra įvykdęs savo prievolę pagal 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija tenkino jo prašymą leisti padengti likusią 13 032,90 Eur (45 000 Lt) paskolos dalį iš papildomo pajaus ir tokiu būdu jo skola pradiniam kreditoriui buvo padengta. Ieškovė su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis nesutinka, teigia, jog pradinis kreditorius Pajūrio kredito unija nurodyto prašymo netenkino, negrąžino atsakovui 13 032,90 Eur (45 000 Lt) papildomo pajaus, todėl šios piniginės lėšos negalėjo būti panaudotos negrąžintai skolai padengti.

11. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka.

12. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

13. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

14. Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

15. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 4 straipsnio 4 dalies 1 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. liepos 12 d.) nustatyta, kad kredito unija turi teisę teikti finansines paslaugas savo nariams ir savo asocijuotiems nariams. Kredito unijos narys privalo turėti kredito unijoje ne mažesnio, negu šio įstatymo ir įstatų nuostatos reikalauja, dydžio pajų (KUĮ 14 straipsnio 4 dalies 1 punktas, redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.). 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutarties 6.3. punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja iki paskolos suteikimo įnešti į Uniją papildomą pajinį įnašą, kad paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų Unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 paskolos sumos, nurodytos Sutarties 2.1. punkte ir kitų paskolų bei kreditinių įsipareigojimų Unijoje bendros sumos. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2010 m. gruodžio 21 d. įnešė į Pajūrio kredito uniją 13 032,90 Eur (45 000 Lt) papildomą pajinį įnašą. Byloje pateikto atsakovo sąskaitos Pajūrio kredito unijoje išrašo duomenimis nustatyta, kad 2014 m. vasario 25 d. atsakovo negrąžintos paskolos likutis sudarė 13 041,31 Eur (45 029,04 Lt). 2014 m. vasario 24 d. atsakovas kreipėsi į Pajūrio kredito unijos valdybą, prašydamas leisti padengti paskolą anksčiau termino, likusią paskolos dalį padengti iš papildomo pajaus. Pajūrio kredito unijos valdybos 2014 m. vasario 24 d. posėdžio protokolo Nr. 6 duomenimis nustatyta, kad valdyba nutarė leisti padengti atsakovo paskolą iki pajaus dydžio anksčiau numatyto termino, likusiai paskolos daliai pakeisti metinę paskolos palūkanų normą iki 0 proc., paskolą iš papildomo pajaus sąskaitos padengiant ne anksčiau kaip po 3 mėn. 2014 m. vasario 28 d. atsakovas sumokėjo 8,41 Eur (29,04 Lt), jo negrąžinta suma - 13 032,90 Eur (45 000 Lt).

16. Pažymėtina, kad KUĮ nebuvo tiesiogiai reglamentuota pajinio įnašo panaudojimo pajaus turėtojo prievolėms dengti tvarka. Pagal KUĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktą (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.) kredito unijos nuosavą kapitalą, be kito turto, sudaro pajinis kapitalas. KUĮ 39 straipsnio 1 dalyje (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.) nustatyta, kad kredito unijos pajinį kapitalą sudaro visų kredito unijos pajinių įnašų vertė. Taigi, kredito unijos narių pajiniai įnašai buvo kredito unijos nuosavybė. Tai reiškia, kad priešpriešiniai piniginiai reikalavimai, t. y. kredito unijos teisė reikalauti grąžinti jai paskolos likutį ir pajaus turėtojo teisė reikalauti grąžinti jam pajinį įnašą, galėjo būti įskaityti tik kompetentingam kredito unijos valdymo organui priėmus sprendimą pajinį įnašą grąžinti jo turėtojui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas vertina, jog atsakovo 2014 m. vasario 24 d. prašymas leisti panaudoti jo papildomą pajų paskolos likučiui padengti teisine prasme laikytinas prašymu grąžinti jam papildomą pajų ir įskaityti jo bei kredito unijos priešpriešinius piniginius reikalavimus. Tokiu būdu tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo susiklostė dvejopi teisiniai santykiai, t.y. viena vertus, teisiniai santykiai tarp kredito unijos ir jos nario dėl papildomo pajaus grąžinimo, kita vertus, kredito unijos prievolės grąžinti atsakovui papildomą pajų ir atsakovo prievolės grąžinti kredito unijai paskolos likutį įskaitymo teisiniai santykiai.

17. KUĮ 14 straipsnio 1 dalies 10 punkte (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.) nustatyta, kad kredito unijos narys turi teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jo pajinį įnašą ar pajinio įnašo dalį, laikydamasi KUĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatytų apribojimų. Kredito unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo kredito unijos turtu (KUĮ 28 straipsnio 3 dalies 6 punktas, redakcija galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.). Taigi, teismo vertinimu, Pajūrio kredito unijos valdyba, gavusi atsakovo 2014 m. vasario 24 d. prašymą turėjo jį išspręsti, t.y. priimti sprendimą dėl papildomo pajaus (jo dalies) grąžinimo bei jo panaudojimo šalių tarpusavio prievolių įskaitymui. Pajūrio kredito unijos valdybos 2014 m. vasario 24 d. posėdžio protokolo Nr. 6 duomenimis nustatyta, kad valdyba nutarė „leisti padengti V. R. paskolą iki pajaus dydžio anksčiau numatyto termino, likusiai paskolos daliai pakeisti metinę paskolos palūkanų normą iki 0 proc., paskolą iš papildomo pajaus sąskaitos padengiant ne anksčiau kaip po 3 mėn.“. Teismo vertinimu, šis valdybos sprendimas reiškia, kad pradinis kreditorius sutiko grąžinti atsakovui papildomą pajinį įnašą ir panaudoti jį šalių tarpusavio prievolių įskaitymui, nustatydamas šių veiksmų atlikimo momentą, o ne, kaip teigia ieškovė, reiškė, jog valdyba nutarė atsakovo prašymo netenkinti, t.y. negrąžinti papildomo pajaus, bei šio klausimo sprendimą atidėjo.

18. Pradinis kreditorius yra kredito įstaiga, kuriai keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai nei atsakovui. Būtent kredito unijai tenka pareiga užtikrinti savo veiklos teisėtumą ir finansinį stabilumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pradinis kreditorius būtų atsisakęs grąžinti atsakovui papildomą pajinį įnašą ar grąžinamą pajinį įnašą sumažinęs proporcingai kredito unijos nuostoliams (KUĮ 18 straipsnis, redakcija galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 4 d.). Byloje taip pat nėra duomenų, jog pradinis kreditorius būtų šį klausimą svarstęs vėliau ar informavęs atsakovą apie tai, kad jo prašymas atmestas ir jis turi toliau vykdyti mokėjimus pagal paskolos sutartį.

19. Priešingai, tolimesni pradinio kreditoriaus Pajūrio kredito unijos veiksmai leidžia daryti išvadą, kad kreditorius atsakovo prašymą tenkino. Visų pirma, 2014 m. vasario 28 d., t.y. po 2014 m. vasario 24 d. Pajūrio kredito unijos valdybos posėdžio atsakovui sumokėjus 8,41 Eur (29,04 Lt), t.y. kai jo negrąžintos paskolos likutis tapo lygus atsakovo papildomo pajinio įnašo dydžiui – 13 032,90 Eur (45 000 Lt), pradinis kreditorius išdavė jam 2014 m. vasario 28 d. raštą dėl atsiskaitymo Nr. 88, kuriame nurodė, kad atsakovas prievolę pagal 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri užtikrinta 2010 m. gruodžio 16 d. sutartinės hipotekos lakštu, 2014 m. vasario 28 d. pilnai įvykdė; Pajūrio kredito unija pretenzijų skolininkui neturi. Taigi, pradinis kreditorius išdavė atsakovui pakvitavimą apie visišką prievolės įvykdymą (CK 6.65 straipsnio 1 dalis).

20. Antra, 2014 m. kovo 10 d. atsakovas pateikė Klaipėdos 1-ajam notarų biurui pareiškimą, prašydamas išregistruoti hipoteką. VĮ „Registrų centras“ duomenimis 2014 m. kovo 10 d. išregistruota hipoteka nekilnojamajam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Byloje nenustatyta, kad pradinis kreditorius būtų ginčijęs hipotekos išregistravimą. Be to, nors ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovui buvo leista išregistruoti hipoteką, kadangi jis buvo grąžinęs didelę dalį paskolos, o likusi negrąžinta paskolos dalis buvo iš esmės užtikrinta jo papildomu pajiniu įnašu, tačiau byloje nenustatyta, kad pradinis kreditorius būtų svarstęs atskirą klausimą dėl atsakovo hipotekos panaikinimo ir priėmęs sprendimą būtent dėl šios prievolės užtikrinimo priemonės panaikinimo. Pastebėtina ir tai, kad tuo atveju, jeigu pradinis kreditorius siekė tik leisti atsakovui išregistruoti hipoteką nekilnojamajam turtui, neaišku kodėl pradinis kreditorius atsakovui išdavė 2014 m. vasario 28 d. pakvitavimą apie visišką prievolės įvykdymą, o ne sutikimą (leidimą) išregistruoti hipoteką ar kitą dokumentą, kuriame būtų sprendžiami išimtinai su hipoteka susiję klausimai.

21. Trečia, atsakovas paskutinę įmoką skolai grąžinti atliko 2014 m. vasario 28 d., o ieškovė reikalavimo teises į atsakovą perleido 2019 m. kovo 19 d., t.y. nuo paskutinės atsakovo įmokos iki reikalavimo teisės perleidimo praėjo daugiau nei 5 metai. Vis dėlto, byloje nėra duomenų, kad pradinis kreditorius minėtu laikotarpiu būtų teikęs atsakovui raginimus dėl skolos grąžinimo ar kreipęsis į teismą dėl šios skolos priteisimo. Priešingai, abi sutarties šalys elgėsi taip, kad jų tarpusavio prievolė yra pasibaigusi įskaitymo būdu ir ginčo dėl to tarp sutarties šalių nebuvo. Teismo posėdžio metu liudytojas I. K. (I. K.) parodė, kad buvo atsakovo patarėjas teisės klausimais, dalyvavo dokumentų tvarkyme. Atsakovas jam minėjo, kad jis grąžino paskolą, su pradiniu kreditoriumi visiškai atsiskaitė. Atsakovui pradinis kreditorius nereiškė jokių pretenzijų. Teismui nėra pagrindo netikėti šiais liudytojo parodymais, kurie taip pat patvirtina aplinkybę, kad pradinis kreditorius ir atsakovas elgėsi taip, kad jų tarpusavio prievolė yra pasibaigusi ir jokio ginčo tarp jų nėra.

22. Ieškovė taip pat nurodo, jog pradinis kreditorius nelaikė atsakovo prievolės įvykdyta, kadangi jo pateiktais duomenimis atsakovas yra Pajūrio kredito unijos pajininkas, turi 28,96 Eur pagrindinį pajų ir 13 032,96 Eur papildomą pajų, o informaciją apie atsakovo 13 032,90 Eur skolą buvo perduota į Paskolų rizikos duomenų bazę. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas pažymi, kad Lietuvos banko valdybos 2018 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 03-65 patvirtintų Paskolų rizikos duomenų bazės tvarkymo taisyklių 2 punkte numatyta, kad Paskolų rizikos duomenų bazės tikslas – užtikrinti veiksmingą kredito sistemos funkcionavimą ir Lietuvos banko teisę gauti reikalingą informaciją priežiūros ir politikos, susijusios su finansų sistemos stabilumu, pinigų politikos vykdymo funkcijoms atlikti, statistikos tikslais, sudaryti Lietuvos bankui, kredito įstaigoms, į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašytiems vartojimo kredito davėjams, kurie nėra kredito įstaigos arba bankų kontroliuojamos įmonės, ir į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą įrašytiems tarpusavio skolinimo platformos operatoriams sąlygas įvertinti paskolos gavėjų patikimumą į duomenų bazę teikiant ir iš duomenų bazės gaunant duomenis apie paskolos gavėjų gautas paskolas bei jų grąžinimą. Taigi, ši duomenų bazė atlieka informacijos, reikalingos kredito įstaigų ir jas kontroliuojančio Lietuvos banko veiklai vykdyti, kaupimo funkciją, tačiau vien duomenų apie atsakovo paskolos likutį buvimas šioje bazėje, savaime nesuponuoja šių duomenų teisingumo, t.y. kad atsakovas nėra įvykdęs prievolės pradiniam kreditoriui ar jo reikalavimo teisės perėmėjui. Šios aplinkybės taip pat aktualios vertinant pradinio kreditorius Pajūrio kredito unijos apskaitos dokumentus, t. y. vien tai, kad atsakovo skola ir pajus yra likę įtraukti pradinio kreditoriaus apskaitoje, savaime nereiškia, kad šie duomenys yra teisingi, o šalių tarpusavio prievolės nėra pasibaigusios.

23. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pradinio kreditoriaus ir atsakovo prievolė pagal 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį pasibaigė įskaitymo būdu, t.y. atsakovas yra įvykdęs savo prievolę pradiniam kreditoriui, todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo atmetamas.

Dėl baudos skyrimo

24. Atsakovas prašo skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant atsakovui. Nurodo, kad ieškovė ieškinį pareiškė žinodama apie savo reikalavimo nepagrįstumą, nebendradarbiavo bei nesiekė taikaus ginčo sprendimo, todėl laikytina, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Civilinis procesas, be kitų principų, yra grindžiamas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina, kad realus ir efektyvus šių principų veikimas yra neatsiejamas nuo pareigų, nustatytų tiek teismui, nagrinėjančiam konkrečią civilinę bylą (pvz., CPK 7 straipsnio 1 dalis), tiek bylos šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, vykdymo. Dalyvaujančių byloje asmenų pareigos, susijusios su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimu, bendriausia prasme yra atskleistos CPK 7 straipsnio 2 dalyje. Ši proceso įstatymo norma nurodo, jog dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

25. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

26. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 13 032,90 Eur skolą pagal 2010 m. gruodžio 15 d. paskolos sutartį. Teismas pažymi, jog nors nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinys atmestas, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė minėtą ieškinį pareiškė nepagrįstai, taip piktnaudžiaudama suteiktomis procesinėmis teisėmis. Vertinant ieškovės procesinį elgesį pažymėtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvi, teikė teismui visus turimus duomenis apie atsakovo įsiskolinimą. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šalių ginčą iš esmės lėmė skirtingas Pajūrio kredito unijos valdybos 2014 m. vasario 24 d. posėdžio metu atsakovo atžvilgiu priimto sprendimo vertinimas, t.y. ieškovė, priešingai nei atsakovas, vertino, jog Pajūrio kredito unijos valdyba atsakovo prašymo leisti padengti likusią negrąžintos paskolos dalį iš papildomo pajaus netenkino, t.y. nepriėmė sprendimo dėl papildomo pajaus grąžinimo atsakovo, todėl pastarasis nebuvo panaudotas atsakovo skolai dengti. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog byloje nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė reikšdama ieškinį piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl atsakovo prašymas dėl baudos skyrimo atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Ieškinį atmetus ieškovei jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas patyrė 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Ieškinį atmetus atsakovui iš ieškovės priteistina 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos centrinės kredito unijos, juridinio asmens kodas 110086034, 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. R. (V. R.), asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Atsakovo V. R. (V. R.) prašymą dėl baudos skyrimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.