Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-249-327/2013

Teisėja Daiva Jankauskienė Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00021-2011-0

2013 m. liepos 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vikto­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Nerijaus Meilučio ir Algimanto Smolsko, se­kre­to­riau­jant Vilmai Marčiukaitytei ir Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui, nuteistiesiems S. K. ir A. D., išteisintajam L. J., jų gynėjams advokatams Kęstučiui Dobilui, Ramūnui Gudašiui ir Mindaugui Vasiliauskui, viešame teismo posėdyje ape­lia­ci­ne tvarka išna­gri­nė­jo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusi­kal­timų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro ir nuteistųjų S. K. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apy­linkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) 225 str. 4 d. (veiką perkvalifikavus iš BK 228 str. 2 d.) ir BK 225 str. 2 d. ir nuteistas: pagal BK 225 str. 4 d. – atėmimu teisės dirbti valstybės tarnyboje vieneriems metams; pagal BK 225 str. 2 d. – dvejų metų laisvės atėmimo bausme. Bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p. galutinė bausmė paskirta dveji metai laisvės atėmimo. Pritaikius BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams paskiriant baudžiamojo poveikio prie­mo­nę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

A. D. pripažintas kaltu pagal BK 225 str. 2 d. ir nuteistas dvejų metų lais­vės atėmimo bausme. Pritaikius BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems me­tams paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į nuken­tė­ju­sių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

A. D. ir S. K. pagal BK 300 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d. 1 p.).

L. J. pagal BK 228 str. 2 d. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d., 5 d., iš S. K. konfiskuota nusikalstamu būdu gauto turto vertės pinigų suma – 445 (keturi šimtai keturiasdešimt penki) litai, iš A. D. – 345 (trys šimtai keturiasdešimt penki) litai.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi proceso dalyvių nuomonių, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. nuteistas pagal BK 225 str. 4 d. (veiką perkvalifikavus iš BK 228 str. 2 d.) už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju – dirbdamas (duomenys neskelbtini), 2011-01-25 vykdydamas neviešą greičio kontrolę (duomenys neskelbtini), tarnybai priskirtu automobiliu „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame įrengtas greičio matavimo prietaisas „VIZIR“ Nr. (duomenys neskelbtini), apie 11.30 val. provokavo S. K. duoti kyšį ir jį priėmė, o būtent: automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje šalia pastato (duomenys neskelbtini), privažiavo prie aikštelėje jau stovinčio automobilio „BMW“, valst. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo S. K., girdint automobilyje buvusiai D. Ž., nurodė S. K. pateikti dokumentus. S. K. pateikus vairuotojo pažymėjimą, transporto prie­mo­nės registracijos liudijimą, draudimo polisą, paaiškino, kad jis (S. K.), važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve viršijo nustatytą leistiną greitį virš 30 km/h ir pasiūlė S. K. eiti į jo auto­mo­bilį. Šiam atsisakius ir paklausus: „ar 100 užteks“, grąžino jam transporto priemonės re­gistracijos liu­dijimą sa­ky­damas: „įdėk į vidų“, taip duodamas suprasti, kad jis, kaip pareigūnas, gali fiksuoti pa­žeidimo fak­tą arba, davus pinigų, pažeidimo nefiksuoti, iš S. K. ir D. Ž. (K.) priėmė 100 litų už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus – nesurašymą ad­mi­nis­tra­ci­nio teisės pa­žei­dimo protokolo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pa­žeidimų ko­dek­so (toliau - ATPK) 124 str. 3 d., kur numatyta nuo 100 iki 300 litų bauda. Tokiu būdu S. K., veikdamas kaip valstybės tarnautojas, už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus iš D. Ž. ir S. K. priėmė 100 litų kyšį.

S. K. ir A. D. nuteisti pagal BK 225 str. 2 d. už tai, kad bū­da­mi valstybės tarnautojais, dirbdami (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupėje savo naudai tiesiogiai pro­vo­ka­vo J. Ž. duoti ir 200 eurų kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir jį pri­ė­mė, o būtent: 2010-10-08, apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), už Kelių eismo tai­syk­lių (toliau – KET) pažeidimą, numatytą ATPK 124 str. 6 d. (nustatyto greičio viršijimas virš 67 km/h), už kurį numatyta nuo 1500 iki 2000 litų bauda arba 20-30 parų areštas, S. K. sustabdė J. Ž., kuris, vairuodamas automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną 50 km/h grei­tį, važiuodamas 117 km/h greičiu, ir S. K. bei A. D., siekdami gauti iš pažeidėjo 200 eurų kyšį, J. Ž. nurodė, kad šio pažeidimo gali nefiksuoti ir už tai pareikalavo 200 eurų. J. Ž. sutikus sumokėti reikalaujamo dydžio kyšį, tačiau prie savęs turint tik 100 eurų, nurodė li­ku­sius pinigus atvežti iš savo namų ir kaip užstatą pasiliko J. Ž. dokumentus. J. Ž. įvyk­džius reikalavimą, 2010-10-08, apie 9.40 val., (duomenys neskelbtini), tarnybiniame au­to­mo­bilyje „VW PASSAT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) S. K. ir A. D. per du kartus priė­mė iš J. Ž. 200 eurų kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir grąžino dokumentus.

S. K. ir A. D. buvo kaltinami ir išteisinti pagal BK 300 str. 1 d. dėl to, kad veikdami bendrai 2010-10-08 suklastojo tikrą dokumentą – administracinio teisės pažeidimo pro­to­kolą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nutarimą dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. bendru su­si­tarimu J. Ž. surašė šį administracinio teisės pažeidimo protokolą ir nutarimą dėl admi­nis­tra­cinio tei­sės pa­žei­di­mo, juose nurodydami žinomai melagingus duomenis apie tai, kad J. Ž. 2010-10-08, apie 9.30 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir naudojosi rankomis mobiliojo ryšio telefonu, t. y. padarė pažeidimą, nu­ma­ty­tą ATPK 124¹ str. 6 d., ir skyrė nuobaudą – įspėjimą.

L. J. buvo kaltinamas ir išteisintas pagal BK 228 str. 2 d. dėl to, kad būdamas valstybės tarnautoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos kitiems as­me­nims, dėl ko didelės ža­los patyrė valstybė, o būtent, dirbdamas (duomenys neskelbtini), grubiai pa­žeis­damas Lietuvos Res­publikos įstatymus, tyčia nesilaikydamas (duomenys neskelbtini) apskrities vy­riausiojo policijos ko­mi­sariato viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) priskirtos funkcijos, 2010-10-14 tyčia nevykdydamas (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsa­ky­mu Nr. (duomenys neskelbtini) nu­rodytų pareigų, kuriose numatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę orga­nizuoti matavimo prie­tai­sais užfiksuotų duomenų tikrinimą; informaciją apie duomenų patikrinimo rezultatus, pasi­ra­šy­tus kaupti atskirose kiekvieno prietaiso bylose ir laikyti ne mažiau kaip vienerius metus, 2010-10-14, apie 15 val., būdamas savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), patikrino greičio matavimo prietaiso „VIZIR“ Nr. (duomenys neskelbtini) atminties kortelėje esančius duomenis, kurią 2010-10-13 pateikė (duomenys neskelbtini) S. K. ir A. D., šiuo greičio matavimo prietaisu vykdę 2010-10-08 neviešą greičio kontrolę (duomenys neskelbtini), šioje kortelėje užfiksuotus duomenis apie padarytus du KET pažeidimus, perkėlė šią in­for­maciją į tar­nybai skirtą nešiojamą kompiuterį ,,Dell Inspiron 1501“ ir sutikrinęs atminties kor­te­lės duomenis su greičio matavimo prietaiso „VIZIR“ Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo registracijos žurnale įrašais, tar­ny­bi­niame pranešime Nr. (duomenys neskelbtini), dėl greičio matavimo prietaiso VIZIR Nr. (duomenys neskelbtini) pati­kri­ni­mo, surašytame 2010-10-14, melagingai nurodė, kad patikrinimo metu atmintyje esantys duo­me­nys atitinka su greičio matavimo prietaiso žurnale įrašytais duomenimis, tai yra, kad 2010-10-08, 8.08 val. (duomenys neskelbtini) S. K. ir A. D. nustatė tik vieną kelių eismo taisyklių pažeidimą, už kurį pažeidėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir minėti duomenys yra teisingai įrašyti greičio matavimo prietaiso „VIZIR“ Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo registracijos žurnale (įrašas Nr. (duomenys neskelbtini)). Ma­tydamas, jog nukopijuotoje informacijoje buvo ir nuotrauka Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje 2010-10-08 už­fik­suo­tas dar vienas KET pažeidimas, numatytas ATPK 124 str. 6 d., žinodamas, kad 2010-10-08, 9.30 val. automobilio „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas viršijo (duomenys neskelbtini) leistiną 50 km/h greitį, važiavo 117 km/h greičiu, ir kad minėtas pa­žei­dimas buvo neįra­šy­tas į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės „Grei­čio matavimo prie­tai­so „Vizir“ Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimo registracijos žurnalą, būdamas susitaręs su S. K. ir A. D. nuslėpti šį pažeidimą siekiant padėti išvengti administracinės nuo­bau­dos pažeidėjui J. Ž. (asmeninės naudos kitiems asmenims), tyčia nesiėmė veiksmų teisės aktų nustatyta tvar­ka užfiksuoti šį pažeidimą, nustatyti pažeidėją ir inicijuoti administracinio teisės pažeidimo bylą, tyčia savavališkai šią nuotrauką iš nešiojamo kompiuterio „Dell Inspiron 1501“ stan­džiojo disko pa­šalino ir taip piktnaudžiaudamas užkirto kelią pradėti administracinį perse­kio­ji­mą teisės pažeidėjui, tokio pobūdžio bylas nagrinėjančiam teismui įvykdyti teisingumą, bei padėjo asmeniui, padariusiam teisės pažeidimą, išvengti administracinės atsakomybės. Tokiu būdu tyčia pažeidė Lietuvos poli­ci­jos generalinio komisaro 2010-01-12 įsakymo Nr. 5-V-23 „Dėl alkoholio kiekio ir transporto prie­monių greičio matavimo prietaisų naudojimo ir atliktų matavimų kontrolės tvar­kos aprašo patvir­ti­ni­mo“ ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko (duomenys neskelbtini) įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl alkoholio kiekio ir transporto priemonių greičio matavimo prie­taisų išdavimo ir kon­tro­lės“ numatytas nuostatas, LR Valstybės tarnybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., 2 p., 3 p., 4 p. numatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, nesavanaudiškumo, padorumo prin­cipus, Valstybės tar­ny­bos įstatymo 15 str. l, 3, 4, 5, 6 p. nustatytas valstybės tarnautojų prie­vo­les – „laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų", „gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės in­te­re­sams", „tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas už­duo­tis", „laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tar­nau­tojų veiklos etikos prin­cipų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepikt­nau­džiauti tarnyba", „lai­ky­tis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus taisyklių". Taip pat nesi­laikė Policijos veik­los įstatymo 4 str. 2 d. numatyto teisėtumo principo, nepaisė pareigos „būti pareigingam, prin­ci­pin­gam, reikliam", akivaizdžiai demonstravo savo nuostatą nesilaikyti galio­jan­čių norminių aktų, nus­ta­tytos tvarkos, tokiu būdu diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, su­men­ki­no policijos, kaip svar­bios teisėsaugos institucijos, užtikrinančios asmens, visuomenės saugumą, vyk­dančios nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, atskleidimą bei tyrimą, auto­ri­te­tą, iškreipė policijos pas­kirtį, dėl to didelės žalos patyrė valstybė.

Prokuratūros apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendžiu nepa­grįs­tai nustatė ir esant S. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs bau­džia­mojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Iš bylos aplinkybių matyti, kad S. K. kaltės iš esmės nepripažino, parodymus apie savo neteisėtus veiksmus davė tik baigiant byloje įro­dy­mų tyrimą, bendrininko nusikalstamų veiksmų nenurodė, todėl teisme duoti jo paaiš­ki­ni­mai negali būti pripažintini jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat skunde pažymima, kad, nors BK 55 str. numato, jog pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą pa­prastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, į pa­da­ry­tą didelę neturtinio pobūdžio žalą policijos institucijai, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybei, taip pat į nuteistųjų nenorą pripažinti savo neteisėtus veiksmus, kas suponuoja pagrindą manyti, kad S. K., A. D. ir L. J. gali nusikalsti ateity, todėl BK 55 str. numatyta nuostata jų at­žvil­giu netaikytina. Siekiant užtikrinti bausmės paskirtį – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų da­rymo, jį nubausti, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusi­kals­ta­mas vei­kas, paveikti jį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgy­ven­di­ni­mą, S. K. ir A. D., baustini realia laisvės atėmimo bausme, artima numatytos baus­mės vidurkiui. Išteisintasis L. J. už piktnaudžiavimą baustinas laisvės atėmimo bausme, artima numatytos bausmės vidurkiui, tačiau jam taikytinos BK 75 str. numatytos nuostatos.

Nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 str. 2 dalį (kyšio priėmimas iš J. Ž.): perkvalifikuoti padarytą veiką iš BK 225 str. 2 dalies į BK 225 str. 1 dalį ir pašalinti bendrininkavimo su A. D. požymį. Taip pat pripažinti tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir už veiką pagal BK 225 str. 1 d. paskirti švelnesnę bausmės rūšį – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimą (pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą). Skunde apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kaltu neprisipažino, nes jam nebuvo suteikta galimybė su­si­­pa­žinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, dėl to jis negalėjo gintis nuo neaiškiai suformuluoto pra­ne­ši­mo apie įtarimą. Teisiamajame posėdyje jis pripažino, kad priėmė kyšį iš J. Ž., tačiau esant kitokioms faktinėms aplinkybėms nei nurodytos kaltinamajame akte. Apeliantas nurodo, kad iš au­to­mobilio išlipus J. Ž. jis paėmė segtuvą ir po juo rado 200 eurų. Tuos pinigus pasiėmė sau, A. D. jų nematė ir apie juos nieko nežino. Suprato, kad juos paliko J. Ž., ma­to­mai už tai, kad jo nenubaudė už greičio viršijimą, o nubaudė tik už kalbėjimą telefonu. Tačiau J. Ž. neteisingai suprato jį ir visą susiklosčiusią situaciją. Nes J. Ž. jis negalėjo nubausti už greičio viršijimą, kadangi greičio matavimo prietaisas rodė akivaizdžiai neteisingus duomenis apie pažeidėjo automobilio ir patrulio automobilio greičius. ATPK 124 str. 1-6 dalyse yra kvalifikuotos pažeidimų sudėtys už leistino greičio viršijimą, kvalifikuojantys požymiai – greičio viršijimas – di­fe­rencijuojami kas 10 km/h. Todėl kvalifikuojant pažeidimą pagal ATPK 124 str. kiekvieną dalį, būtina tiksliai nustatyti automobilio greitį. Matydamas, kad prietaisas rodė klaidingus duomenis, jis tiksliai nežinojo, kiek J. Ž. viršijo leistiną greitį. Be to, visiškai neįtikėtina, kad vienoje iš ju­d­riausių centrinių Kauno miesto gatvių dienos metu, kai eismas intensyvus ir kai iš dešinės pusės esančių gatvių, stovėjimo aikštelių bei kiemų į prospektą įsilieja nepertraukiami automobilių srau­tai, įmanoma važiuoti 117 km/h ar net 134 km/h greičiu. Todėl šioje situacijoje jis veikė teisėtai ir visiškai pagrįstai J. Ž. protokolo nesurašė ir už greičio viršijimą nebaudė. Šiuos parodymus teisme iš esmės patvirtino A. D. ir pats liudytojas J. Ž.. Jokių kitų įrodymų, pa­nei­giančių nurodytas faktines aplinkybes, byloje nėra.

Skunde nuteistasis S. K. taip pat pažymi, kad liudytojo J. Ž. parodymai, kad A. D. matė ir girdėjo jo ir J. Ž. bendravimą, matė pinigų perdavimą, vertintini kritiškai ir negali būti pripažinti teisėtais ir patikimais, kadangi yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nesuvokiami sveika logika. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas J. Ž. parodymus, neatsižvelgė į svar­biausias ir esmines šio liudytojo parodymų gavimo aplinkybes. Iš jo pranešimo apie kyšio da­vi­mą teksto ir turinio, akivaizdu, kad šio pranešimo autorius yra ne J. Ž., jis tik už­ra­šė neži­no­mo Korupcijos kontrolės valdybos pareigūno padiktuotą tekstą. Pagal bylos dokumentus tą pačią die­ną procesinius veiksmus su J. Ž. atliko tyrėja R. S.. Tikėtina, kad ji tą dieną šaukė J. Ž. į apklausą, tačiau byloje šaukimo šaknelės nėra. Taip pat tyrėja R. S. iš J. Ž. apklausos žinodama, kad jis neprisimena pareigūnų išvaizdos ir jų apibūdinti negali, 2011-06-13 J. Ž. pagal nuotraukas parodė atpažinti jį ir A. D.. Nors A. D. matė tik iš pro­filio, bet J. Ž. atpažino jį pagal nuotrauką, darytą iš priekio. Tvirtina, kad J. Ž. iki­teis­minio tyrimo metu buvo daromas neleistinas poveikis, psichinis spaudimas, juo buvo ma­ni­pu­liuo­jama siekiant išgauti iš jo kaltinimo pusei naudingus parodymus.

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno miesto apy­linkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 225 str. 2 d. (kyšio priėmimas iš J. Ž.), prašo jį išteisinti, kadangi jis nuosprendyje nurodytos nusi­kals­ta­mos veikos nepadarė. Prašo nagrinėjant bylą pagal jo apeliacinį skundą, atlikti visų įro­dy­mų tyrimą, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu. Apeliantas nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepa­grįs­tas ir neteisėtas. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė bau­džia­mą­jį įstatymą ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įstatymą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas savo išvadas grindė iš esmės – vien liudytojo J. Ž. prievarta išgautais prieštaringais ir nenuosekliais parodymais. Nuos­pren­dis pa­grįstas tik prielaidomis ir spėlionėmis, dėl ko jis nepagrįstai buvo pri­pa­žintas kaltu ir nu­teis­tas, iki­teisminio tyrimo metu duoti parodymus atsisakė, nes jam nebuvo leista su­sipažinti su iki­teisminio tyrimo medžiaga, jis negalėjo tinkamai gintis nuo kaltinimų, tuo buvo pa­žeista jo teisė į gynybą.

A. D. skunde nurodo, kad greičio matavimo prietaisas rodė nerealų pažeidėjo J. Ž. automobilio greitį. Persekiojant pažeidėją ir jų automobilio spi­do­metras rodė gal 70-80 km/h greitį. Suprato, kad prietaiso parodymai klaidingi. Tą patį paste­bė­jo ir S. K., jie apie tai persimetė keliais žodžiais. S. K. at­si­ve­dė pažeidėją į automobilį, pradėjo rašyti protokolą. Pažeidėjas pripažino, kad vairuodamas kalbėjo mobiliuoju telefonu. Kadangi greičio matavimo prie­taiso parodymai buvo akivaizdžiai klaidingi, S. K. negalėjo jais vadovautis ir forminti pa­žeidėjo padarytą greičio viršijimą. Todėl S. K. rašė pažeidėjui protokolą tik už kalbėjimą mo­bi­liuoju telefonu vairuojant automobilį. Kol S. K. formino pažeidimą, jis buvo išlipęs iš au­to­mo­bilio, stebėjo eis­mą. Kaip fiksuojant pažeidimą ir surašant protokolą dalyvavęs asmuo jame nepa­sirašė. Ar pažeidėjas buvo išlipęs iš tarnybinio automobilio, kol S. K. formino pa­žei­dimo dokumentus, neatsimena. Kol buvo automobilyje, su J. Ž. kalbos apie greičio vir­ši­ji­mą nebu­vo. Apie 200 eurų nekalbėjo, tų pinigų automobilyje nematė. Iš J. Ž. jokio kyšio ne­rei­kalavo ir neėmė, iš S. K. taip pat jokių pinigų negavo.

Apeliantas A. D. skunde taip pat pažymi, kad kaltinimas nepagristas įstatymų normomis. Jeigu J. Ž. pažeidimo metu būtų viršijęs leistiną greitį daugiau kaip 50 km/h, jam grėstų viena iš dviejų alternatyvių administracinių sankcijų: l) arba bauda nuo 1000 iki 1500 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vieno iki trijų mėnesių; 2) arba septynių parų ad­mi­nistracinis areštas su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu šešiems mėnesiams. Todėl iš byloje suformuluoto kaltinimo neaišku, kokį administracinį teisės pažeidimą, už kurį nustatyta nuo 1500 iki 2000 litų bauda arba 20-30 parų areštas, padarė J. Ž., o jis su S. K. nuslėpė ir už tai priėmė kyšį. Kadangi kaltinimas neaiškus, tuo pažeista jo teisė i gynybą ir teisingą teismo procesą, todėl nuosprendis turi būti panaikintas. Pagal teismo kaltinimą jo ir S. K. veiksmai kvalifikuoti kaip padaryti bendrininkų grupėje tais pačiais bendrais veiksmais (bendravykdytojai, BK 25 str. 2 d.). Tačiau taip nebuvo ir negalėjo būti, nes du asmenys negali sinchroniškai atlikti tuos pačius veiksmus ir sakyti tuos pačius žodžius. Baudžiamojoje teisėje nėra kolektyvinės bau­džia­mosios atsa­ko­mybės. Jam suformuluotame kaltinime nebuvo nurodytas faktas, kad jis iš anksto tarėsi su S. K. atlikti bendrus nusikalstamus veiksmus. Tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl pir­mo­sios instan­ci­jos teismo išvados dėl jo ir S. K. bendrininkavimo nepagrįstos įro­dy­mais ir neati­tinka fak­tinių aplinkybių. Jo parodymus patvirtina S. K. parodymai, duoti tei­sia­ma­jame po­sėdyje, bei J. Ž. parodymai, nors jie buvo išgauti apgaule, grasinant jam bau­džia­mosiomis sankcijomis, naudojant psichinę prievartą duoti kaltinimo pusei naudingus parodymus prieš jį ir S. K., už tai pažadėjus jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame skunde pažymėta ir tai, kad byloje nėra do­kumentų, patvirtinančių, kada ir koks pareigūnas surašė šaukimą, į kokį kabinetą J. Ž. buvo šaukiamas, koks jo procesinis sta­tusas, nėra duomenų apie šaukimo išsiuntimą. Šiam atvykus, Korupcijos kontrolės valdybos ty­rė­jas atliko psichologinį J. Ž. apdorojimą: parodė nuotrauką su automobiliu ir užfiksuotu grei­čio viršijimu, parodė ATP protokolą ir nutarimą bei pa­reiškė jam, kad byloje yra žinoma, jog jis da­vė kyšį policijos pareigūnams už nenu­bau­di­mą dėl greičio viršijimo ir už tai dabar bus traukiamas bau­džiamojon atsakomybėn už kyšio davimą pagal BK 227 str. 2 d. Todėl J. Ž. duoti pa­ro­dy­mai negali būti pripažinti įrodymais, kadangi jie yra neteisėti ir neleistini. Pirmosios instancijos teis­mas nepatikrino J. Ž. parodymų gavimo tei­sė­tu­mo, neištyrė ir neįvertino aplinkybių, kuriomis jo parodymai buvo gauti, tuo pažeidė BPK 20 str. normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą tei­sė­tu­mo ir patikimumo aspektu. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai neištyręs įrodymų, nepa­ti­kri­nęs jų teisėtumo, padarydamas bylos faktinių aplin­ky­bių neatitinkančias išvadas, netinkamai taiky­da­mas baudžiamąjį įstatymą, priėmė akivaizdžiai netei­singą nuosprendį jo atžvilgiu.

Išteisintasis L. J. atsikirtimuose į prokuratūros apeliacinį skundą prašo atmesti pro­kuroro apeliacinį skundą dėl L. J. išteisinimo ir pirmosios instancijos teismo nuos­pren­dį dėl L. J. išteisinimo palikti nepakeistą. Atskirtimuose nurodo, kad pirmosios ins­tancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad L. J. išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, yra teisingos ir pagrįstos, padarytos remiantis išsamiu tei­sia­majame posėdyje ištirtų įrodymu vertinimu. Prokuroro teiginys, jog teismas nepagrįstai rėmėsi naiviais S. K. aiškinimais apie tai, kad jis ištrynė šią informaciją niekam nematant ir neži­nant, yra visiškai nepagrįstas ir paneigtas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuoseklia įro­dymų analize.

Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistieji S. K. ir A. D. ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuratūros skundą atmesti. Nuteistieji patvirtino savo apeliacinių skundų argumentus.

Nuteistojo A. D. gynėjas nurodė, kad liudytojas J. Ž. ikiteisminio tyrimo metu atvyko liudyti ne savo noru ir parodymus davė ne savo valia. Jo parodymai nėra nuoseklūs, abejotini, todėl apylinkės teismas šiuo liudytoju pasirėmė negrįstai.

Nuteistojo S. K. gynėjas nurodė, kad nuteistasis neginčija kyšio ėmimo fakto pagal pir­mąjį kaltinimo epizodą. Palaiko savo ginamojo apeliacinio skundo reikalavimus.

Išteisintasis L. J. ir jo gynėjas prašo prokuroro skundą atmesti, palikti galioti apy­linkės teismo nuosprendį dėl L. J. išteisinimo.

Kauno apygardos prokuratūros, nuteistųjų S. K. ir A. D. ape­lia­ciniai skun­dai atmetami.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įro­dy­mais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo nor­mo­je nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir neša­lišku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Priešingai nei teigia apeliantai, pir­mosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus vado­vau­da­masis baudžiamojo pro­ce­so įs­ta­tymo nuo­s­tatomis, o nuosprendyje iš­dėstytas išva­das pagrindė būtent išsa­mia įro­dy­mų visu­mos analize bei iš­dėstė motyvus, kuriais va­do­vaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Apeliaciniuose skunduose yra nurodyta įvairių aplinkybių, nesusijusių su nagrinėjamų nu­si­kalstamų veikų esme. Pažymėtina, kad nemažai apeliacinių skundų argumentų dėl to, jog pirmos instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir nepateikė motyvuotų išvadų, yra pagrįsti tik deklaratyviais teiginiais ir teismo atlikto įrodymų vertinimo kritika. Duo­me­nų pri­pa­ži­ni­mas įro­dymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantams nepri­im­ti­nos teis­mo išvados dėl įro­dy­mų ir bylos faktinių aplinkybių ver­ti­ni­mo nelaikytina netinkamu bau­džia­mo­jo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Darytina išvada, kad apeliacine tvarka skun­džia­mo pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir bylų nagrinėjimą, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių teismo sprendimą reikėtų naikinti ir priimti kitokį spren­dimą.

Dėl S. K. veikos pagal BK 225 str. 4 d.

Kyši­ninkavimo veikos siejamos su kaltininko - konkretaus valstybės tar­nautojo ar jam pri­ly­ginto asmens turimų įgaliojimų vykdymu. BK 225 str. taikomas tada, kai kyšis priimamas, paža­da­ma ar susitariama jį priimti, reikalaujama ar provokuojama jį duoti už neteisėtą veikimą ar nevei­ki­mą vykdant įgaliojimus. Neteisėtas neveikimas tokiais atvejais suprantamas kaip sąmoningas su­si­laikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vyk­dy­damas įgaliojimus. Neteisėtas veikimas suprantamas kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kom­pe­ten­ci­jos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos vei­kos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas ir t. t.). Lietuvos Aukščiausiasis Teis­mas yra pažymėjęs, kad inkriminuojant kyšininkavimą nebū­tina, kad veiksmai, už kuriuos duo­da­mas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pa­rei­gas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks as­muo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suin­te­resuotas kyšio davėjas (kasacinė nutartis Nr. 2K-207/2013).

Prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad S. K. veikoje nėra BK 225 str. 4 d. numatyto bau­džiamojo nusižengimo sudėties, o tokia jo veika atitinka BK 228 str. 2 d. numatyto nu­si­kaltimo (piktnaudžiavimo) požymius. Skunde remiamasi 2007 m. sausio 4 d. Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius Teismų praktikos nusikaltimų ir bau­džia­mų­jų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 str.) apibendrinimo apžvalga. Tačiau prokuroro cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ap­žval­go­je numatyta, kad BK 225 str. netaikomas, jei valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gau­na turtinių vertybių ar paslaugų, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų (prokuroro skunde nurodoma priešingai – už konkrečių veiksmų) atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, tačiau tikėdamasis valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens palankumo, kokios nors paramos ateityje ar išvengti galimų nemalonumų ar pan., kas būtų laikoma pikt­nau­džia­vimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-89/2009).

Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kyšinin­ka­vi­mas savo esme visada kartu yra ir piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, todėl santykis tarp šių dvie­jų giminingų normų įvardijamas kaip bendrosios normos (piktnaudžiavimas) ir specialiosios normos (kyšininkavimas) konkurencija. Įveikiant šią konkurencijos rūšį, pirmenybė teikiama specialiajai normai, kurios visiškai pakanka veikai kvalifikuoti. Būtent todėl piktnaudžiavimo siekiant as­me­ni­nės ar turtinės naudos normoje (BK 228 str. 2 d.) yra nuoroda į tai, kad ji taikoma tik tuo atveju, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių. Kyšininkavimo ir piktnaudžiavimo normų taikymas iš su­tap­ties galimas tik tuo atveju, kai šios dvi nusikalstamos veikos nėra tiesiogiai susijusios ir skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-207/2013).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. K. veikoje yra aiš­kūs kyšininkavimo požymiai. Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo savo kaltę pripažino ir pats nuteistasis. S. K. tiesiogiai reikalavo iš S. K. duoti kyšį ir šį kyšį paėmė už neteisėtą neveikimą vykdant savo įgaliojimus – nefiksavimą administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124 str. 3 d., ir tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 225 str. 4 d. Nors pro­ku­ra­tū­ros ape­liaciniame skunde teigiama, jog S. K. melagingai paaiškino S. K., kad jis viršijo grei­tį 30 km/h, nes žinojo, jog greitis neužfiksuotas matavimo prietaisu ,,Vizir“ ar kitokiomis tech­ninėmis priemonėmis ir pažeidimas nepadarytas, tačiau šios aplinkybės byloje nepasitvirtino, jas pa­neigia ir nuteistojo A. D. parodymai. Be to, liudytojas S. K. tiek ikiteisminio ty­rimo metu, tiek teisme pats nurodė, jog greitį viršijo.

Dėl S. K. ir A. D. veikos pagal BK 225 str. 2 d.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. kaltės nepripažįsta ir nurodo, kad J. Ž. pinigus galėjo palikti už tai, kad nebuvo nubaustas už greičio viršijimą, o tik už kalbėjimą te­lefonu, nes J. Ž. neteisingai suprato susiklosčiusią situaciją. J. Ž. jis negalėjo nu­bausti už greičio viršijimą, kadangi greičio matavimo prietaisas rodė neteisingus duomenis apie pa­žei­dėjo automobilio greitį. Skunde nuteistasis pažymi, kad liudytojo J. Ž. parodymai, jog A. D. matė ir girdėjo jo ir J. Ž. bendravimą, matė pinigų perdavimą, yra nenuoseklūs, prieštaringi ir nelogiški, be to išgauti darant neleistiną poveikį, psichinį spaudimą. Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teis­mas savo išvadas grindė vien liudytojo J. Ž. prievarta išgautais prieštaringais ir nenuosekliais parodymais.

Šios apeliantų skunduose nurodytos aplinkybės yra deklaratyvios ir nepagrįstos jokiais ob­jek­tyviais duomenimis. Priešingai nei teigia nuteistieji, J. Ž. parodymai yra pakankamai išsa­mūs, viso proceso metu buvo nuoseklūs ir logiški, juose nėra jokių esminių prieštaravimų, lei­džian­čių abejoti tokių duomenų patikimumu. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojui J. Ž. buvo daroma neleistina įtaka, kad jis būtų turėjęs tikslą apkalbėti nuteistuosius. Tuo įsitikino teisėjų ko­le­gi­ja kai liudytojas J. Ž. patvirtino savo parodymus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų neša­liškumu, jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų savo skunduose nepateikia ir patys apeliantai. Tai pat nepagrįsti ir skundų argumentai dėl pažeistų nuteistųjų teisių ikiteisminio tyrimo metu. By­loje nėra tokių duomenų, kad įtariamiesiems nepagrįstai buvo neleista susipažinti su ikiteisminio ty­rimo medžiaga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog J. Ž. paduodant pinigus, mašinoje sėdėjo abu pareigūnai, abu girdėjo pokalbį. Teismas rėmėsi J. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes juose J. Ž. nuosekliai nurodė ap­lin­kybes apie abiejų pareigūnų buvimą automobilyje. Parodymo atpažinti metu jis nurodė, jog prie vairo sėdėjo S. K., o A. D. – šalia vairuotojo, ką pripažino ir patys nuteistieji. Tai, jog teisiamojo posėdžio metu J. Ž. tiksliai negalėjo pasakyti, kuris pareigūnas grąžino do­ku­men­tus, kuris klausė, ar žino kokia paskirta bauda, neduoda pagrindo netikėti jo parodymais. Prie­šingai – iš šių parodymų matyti, jog J. Ž. būdamas automobilyje bendravo su abiem pa­rei­gū­nais. Nors S. K. teigia, jog pinigus paėmė jis, A. D. šių aplinkybių nematė ir neži­nojo, tačiau tokie jo parodymai vertinami kritiškai, kadangi jo aiškinimas, jog A. D. tuo metu stovėjo prie automobilio ir stebėjo eismą paneigtas J. Ž. parodymais, o ta aplinkybė, jog J. Ž. nuvažiavo atvežti pinigų, palikęs dokumentus pareigūnų automobilyje, taip pat lei­džia daryti išvadą, apie tai, kad A. D. žinojo, kokiu tikslu pažeidėjui leidžiama pasišalinti savo automobiliu, be dokumentų ir su tuo sutiko. Esant šioms aplinkybėms aukštesnysis teismas da­ro išvadą, jog S. K. ir A. D. veika buvo visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 225 str. 2 d.

Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistieji būtų kreipęsi dėl greičio matavimo prietaiso ga­limo gedimo, nors prietaisas ir buvo svarbi jų darbo priemonė. Ši aplinkybė ir liudytojo J. Ž. parodymai, kad buvo sustabdytas už greičio vir­šijimą, nieko negirdėjo apie tariamą pareigūnų po­kal­bį apie galimą greičio matavimo prietaiso ge­dimą, paneigia S. K. ir A. D. ver­si­ją dėl šio prietaiso parodymų netikslumo ir pro­to­kolą J. Ž. teisėtai surašė už kalbėjimą te­le­fonu vairuojant automobilį.

Atmestinas ir apelianto A. D. skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai jo ir S. K. veiksmus kvalifikavo kaip padarytus bendrininkų grupėje tais pačiais bendrais veiks­mais (BK 25 str. 2 d.), nes du asmenys negali sinchroniškai atlikti tuos pačius veiksmus ir sakyti tuos pačius žodžius. BK 24 str. 1 d. nurodyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar dau­giau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų da­ly­vavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos vei­kos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.). Paminėtas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis – žo­džiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo bu­vimą nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo de­ta­les. Esant bendrininkavimui kelių asmenų padaryta veika kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nu­si­kaltimo padarymą ir pan. Pripažinus įrodytu, kad A. D. buvo automobilyje, kai tarp S. K. ir J. Ž. vyko pokalbis apie neteisėtą atleidimą nuo administracinės atsakomybės už greičio viršijimą, už tai gaunant kyšį, šiuo savo buvimu jis patvirtino dalyvavimą nusikalstamoje veikoje.

Nuteistasis A. D. apeliaciniu skundu prašė nagrinėjant bylą pagal jo apeliacinį skun­dą, atlikti tyrimą visų įro­dy­mų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu: iš naujo apklausti liudytoju J. Ž., apklausti nuteistąjį S. K., atlikti kitų rašytinių įrodymų ty­rimą bendra tvarka bei išreikalauti ir ištirti skunde nurodomus naujus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo skunde nurodytas aplinkybes ir atliko dalinį įrodymų ty­rimą, tačiau jokių procesinių pažeidimų, dėl kurių reikėtų keisti pirmosios ins­tan­ci­jos teismo spren­dimą, nenustatė.

Nuteistasis A. D. taip pat nurodė, kad iš byloje suformuluoto kaltinimo neaišku, kokį administracinį teisės pažeidimą, už kurį nustatyta nuo 1500 iki 2000 litų bauda arba 20-30 parų areštas, padarė J. Ž., o jis su S. K. nuslėpė ir už tai priėmė kyšį, todėl tuo buvo pažeista jo teisė i gynybą ir teisingą teismo procesą.

ATPK 124 str. 6 d. numatyta, kad nustatyto greičio vir­ši­jimas daugiau kaip 50 kilometrų per valandą – užtraukia baudą vairuotojams nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio penkių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vieno iki tri­jų mėnesių arba septynių parų administracinį areštą su teisės vairuoti transporto priemones atė­mi­mu šešiems mėnesiams, vai­ruo­to­jams, neturintiems dvejų metų vairavimo stažo, – baudą nuo vieno tūkstančio iki vieno tūkstančio pen­kių šimtų litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo vienerių metų iki vienerių me­tų ir šešių mėnesių ir vairuotojams, neturintiems teisės vairuoti trans­porto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų. Nuosprendyje yra aiškiai konstatuota, kad kyšį pareigūnai pa­ėmė už tai, kad netraukti pažeidėjo administracinėn atsakomybėn už greičio viršijimą pagal ATPK 124 str. 6 d., todėl jei teismas nuosprendyje ir padarė klaidą detalizuodamas šioje ATPK nor­moje nustatytą sankciją, šioje byloje nėra sprendžiama J. Ž. administracinės atsakomybės klau­simas, o S. K. ir A. D. nusikalstamos veikos kvalifikavimui ji netu­ri reikšmės ir dėl šios klaidos nuteistųjų teisės į gynybą nebuvo pažeistos. Neteisingai nurodytas admi­nis­tra­ci­nio teisės pažeidimo sankcijos dydis negalėjo sutrukdyti A. D. gintis nuo kaltinimo ir ne­lai­kytinas esminiu proceso pažeidimu, dėl kurio turi būti panaikintas pirmosios instancijos nuos­prendis.

Dėl S. K. ir A. D. išteisinimo pagal BK 300 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įrašyti žinomai mela­gin­gi duomenys. Kadangi byloje nustatytas sąlygų susidarymas kyšininkauti ir kyšio provokavimas, todėl atsižvelgiant į S. K. ir A. D. nusiteikimą nusikalsti, taip pat į jų paaiškinimus J. Ž. apie kitokį teisės pažeidimą bei į J. Ž. pirminius parodymus, darytina išvada, kad J. Ž. buvo surašytas dokumentas jame nurodant žinomai neteisingus duomenis, būtent tam, kad pateisinti J. Ž. sustabdymą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad remiantis byloje esančiais duomenimis, nėra pagrindo daryti išvadai, jog administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime buvo įrašyti ži­nomai melagingi duomenys. Liudytoju apklaustas J. Ž. teisme parodė, jog prieš būdamas su­stab­dytas pareigūnų galimai kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, kadangi tuo metu jam paskambino drau­gė ir jis, galėjo trumpai su ja pakalbėti. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įta­ria­muo­ju, jis nurodė, jog telefonu nekalbėjo, tačiau apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo teisėjo jis taip pat teigė, jog galimai kalbėjo mobiliojo ryšio telefonu, tačiau buvo sustabdytas už greičio vir­ši­jimą. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo dėl šio pažeidimo matyti, kad jame J. Ž. nurodė, jog dėl pažeidimo nuoširdžiai gailisi. Esant tokioms aplinkybėms nėra paneigta, kad šis ad­mi­nistracinės teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, tai yra protokolas J. Ž. surašytas pa­grįs­tai, tuo pačiu siekiant nuslėpti sunkesnį pažeidimą – greičio viršijimą. Atsižvelgiant į šias aplin­kybes, spręstina, kad nėra būtinųjų nusikaltimo, numatyto BK 300 str., sudėties požymių, todėl S. K. ir A. D. pagal BK 300 str. 1 d. buvo išteisinti pagrįstai.

Dėl L. J. išteisinimo pagal BK 228 str. 2 d

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad byloje nenuginčijamai nustatyta, kad nėšio­ja­mu kompiuteriu tarnybos metu naudojosi L. J. ir jis buvo atsakingas už duomenų tvarkymą. Bylos na­gri­nė­ji­mo metu apklausti liudytojai nenurodė, kad jie būtų tikrinę informaciją, perkeltą iš prie­taiso „Vizir", ją trynę ar kitaip koregavę. Aplinkybė, kuri esą patvirtina L. J. nu­si­kals­ta­mą veiką yra jo paties surašytas 2010-10-14 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodė, kad buvo pa­ti­krinti greičio matavimo prietaiso „Vizir" Nr. (duomenys neskelbtini) atmintyje esantys duomenys. Pa­ti­k­ri­nimo me­tu nustatyta, jog šie duomenys atitinka greičio matavimo prietaiso žurnale įrašytus duo­me­nis. O S. K. aiškinimai apie tai, kad tai jis ištrynė šią infor­ma­ci­ją niekam nematant ir neži­nant, yra naivūs ir teismas tokiais aiškinimais patikėjo nepa­grįs­tai. Teismas netinkamai įver­ti­no by­lo­je ištirtus įro­dy­mus ir nepagrįstai nustatė, kad nėra surinkta įrodymų, kad nuotrauką ištrynė L. J., todėl nepagrįstai jį išteisino dėl piktnaudžiavimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus tai, jog nėra techninių galimybių nustatyti tiks­les­nį nuo­trau­kos pašalinimo laiką, nesant jokių duomenų apie A. D. ir S. K. pra­šy­mą, kad L. J. ištrintų nuotrauką, esant nepaneigtoms posėdžio metu nustatytoms ap­lin­ky­bėms apie tai, kad kompiuteriu naudojosi ne tik L. J., apylinkės teismas padarė pagrįstą iš­va­dą, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog L. J. įvykdė šią nusikalstamą veiką. Nesant kom­piu­teryje slaptažodžio ir esant nustatytoms aplinkybėms apie tai, jog šiuo kompiuteriu nau­do­jo­si prak­tiškai visi pareigūnai, teismas pagrįstai laikėsi nuomonės, jog net jeigu ir laikyti S. K. pa­rodymus apie tai, jog pats ištrynė nuotrauką, naiviais, akivaizdu, jog S. K. ar A. D., siekdami pašalinti jų padarytos nusikalstamos veikos įkalčius, galėjo paprašyti bet kurio prie L. J. kompiuterio laisvai prieinančio asmens ištrinti šią nuotrauką, kad L. J. ra­šy­da­mas tarnybinį pranešimą jos nerastų. Tai, jog nuotraukas kompiuteryje žiūrėdavo ne tik L. J., patvirtina ir ta aplinkybė, jog 2010-09-19, t. y. dieną, kuomet L. J. turėjo lais­va­dienį, jo kompiuteryje buvo peržiūrėta nuotrauka pavadinimu (duomenys neskelbtini), kur užfiksuotas greičio virši­ji­mas automobiliu ,,Renault Espace“. Kadangi šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones dėl L. J. padarius inkriminuotus veiksmus, šių abejonių pašalinti nėra galimybių, todėl pirmos instan­ci­jos teismas jas pagrįstai aiškino kal­ti­na­mojo naudai, kaip to reikalauja in dubio pro reo principas, ir padarė pagrįstą išvadą, jog nenustatyta, kad L. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d., ir jį išteisino.

Dėl paskirtų bausmių

Prokuratūros apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kurios pagrindu S. K. ir A. D. prašoma skirti realias laisvės atėmimo bausmes, – nuteistųjų nenoras prisipažinti, pati savaime negali būti pagrindu manyti, kad S. K. ir A. D. yra linkę ateityje nusikalsti. Kaltinamasis turi teisę pasirinkti, kokiu būdu gintis nuo kaltinimo, duoti paaiškinimus apie bylos ap­linkybes ar atsisakyti tai daryti.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistiesiems paskirtų bausmių teisingumu. Pir­mo­sios instancijos teismas skiriamas bausmes tinkamai motyvavo, atsižvelgė į padarytų nusi­kals­ta­mų veikų pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų veikų motyvus, nu­teis­tųjų as­me­nybes bei visas kitas bylos aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.).

S. K. ir A. D. nusikalto ir teisiami pirmą kartą, jų padarytos nusikalstamos vei­kos konkrečių materialių pasekmių nesukėlė, kyšio suma santykinai nėra didelė, abu nuteistieji cha­rakterizuojami teigiamai, jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistiesiems paskirtos baus­mės aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nėra. Teisingumo principas tinkamai įgyvendintas tiek parenkant bausmės rūšį, tiek nustatant bausmės dydį.

Abiejų nuteistųjų nusikalstamos veikos aplinkybės panašios, pastangos siekiant sukurti ap­linkybes, padedančias J. Ž. išvengti atsakomybės, vienodai reikšmingos ir pavojingos, todėl nėra pagrindo teigti, kad bendrininkams paskirtos bausmės individualizuotos netinkamai.

Apylinkės teismas, tiek parinkdamas S. K. ir A. D. bausmes, tiek nusta­ty­damas jų dydį ir atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, bei paskirdamas baudžiamojo po­vei­kio priemonę savo sprendimą reikiamai motyvavo, nenukrypo nuo BK 55 str., 67 str., 71 str. ir 75 str. reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos (kasacinės nutartys Nr. 2K-284/2012, 2K-207/2013, 2K-341/2013, kt.).

Prokuratūros apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas nuosprendžiu nepa­grįs­tai nustatė ir esant S. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs bau­džia­mojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad S. K. kaltės iš esmės nepripažino, parodymus apie savo neteisėtų veiksmų dalį davė tik baigiant byloje įrodymų tyrimą, bendrininko nusikalstamų veiksmų nenurodė, todėl teisme duoti jo paaiš­ki­ni­mai negali būti pripažintini jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Remiantis teismų praktika, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, pripa­žįs­ta­mas tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkri­mi­nuo­to nusikaltimo objek­ty­vias bylos aplinkybes ikiteisminio ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pri­sipažinimo momentas neturi lemiamos reikšmės, tačiau svarbu, kad toks prisipažinimas turi būti daromas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surink­tų įrodymų, patvirtinančių asmens dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nusta­ty­ti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Pri­si­pa­žinimas yra reikšmingas, kai jis yra savanoriškas ir grindžiamas pozityviais motyvais - atgaila dėl padarytos nusikalstamos veikos ir pan. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai ver­tina savo elgesį, išgy­vena dėl padarytų nusikalstamų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2011, 2K-613/2011, 2K-55/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo S. K. elgesį bei duotus parodymus ikiteis­mi­niame tyrime ir teisiamojo pasėdžio metu, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad S. K. pri­si­pa­ži­ni­mas padarius nusikalstamą veiką ir gailėjimasis dėl padaryto nusikalstamos veikos laikytinas nuo­širdžiu ir savanorišku. Apylinkės teismas, pripažinęs šią aplinkybę lengvinančią S. K. atsakomybę, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Be to, teismas turi teisę pri­pa­žinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir BK 59 str. 1 d. nenurodytas aplinkybes (BK 59 str. 2 d.), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjantis teismas turi diskrecijos teisę šiek tiek plačiau aiškinti ir šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytas aplinkybes ir pripažinti jas at­sa­ko­my­bę lengvinančiomis net jeigu jos ir šiek tiek nukrypsta nuo tikslios įstatymo formuluotės.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso da­lyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija kons­ta­tuo­ja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei tei­sė­tą nuosprendį, kuriame išva­das pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai moty­vavo, todėl nuos­prendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros, nuteistųjų S. K. ir A. D. ape­lia­cinius skundus atmesti.