Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys: G. T., Nordea Bank AB Lietuvos skyrius, UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Informacinių technologijų asistavimo centras“, UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“, A. A., V. B., antstoliai D. Š., J. B., V. M., D. K., I. G.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 str. 2 d., nenustatyta.

Pareiškėja prie atskirojo skundo pridėjo naujus įrodymus – jos dukros ir žento paaiškinimus dėl finansinės pagalbos pareiškėjai teikimo, pareiškėjos dukros darbo sutartį, VĮ Regitros pažymą apie transporto priemonių registraciją (t. III, b. l. 79-83). 2015 m. lapkričio 5 d. pareiškėja prie papildomų paaiškinimų taip pat pridėjo išrašus iš medicininių dokumentų. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Fizinių asmenų bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, o teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas prijungia naujus įrodymus prie bylos.

Fizinio asmens bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų. FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 str. 2 d. nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 str. 7 d. nustatyta tvarka negali būti nurašyti; 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais; 3) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų); 4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus (nustatytais terminais planas nepateikiamas teismui tvirtinti; teismas nepatvirtina plano; iškeliama neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla); 6) paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla. Taigi Fizinių asmenų bankroto įstatymas aiškiai numato pagrindus, iš kurių nustačius bent vieną, teismas privalo atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl apeliantės nemokumo, tačiau kilo ginčas dėl tokios būklės priežasčių, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, kai paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Apeliantės manymu, ji neatliko nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ji tapo nemoki, todėl pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą konstatuotas nepagrįstai.

Kaip jau buvo nurodyta, FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nustatytas apribojimas iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą dėl to, kad jis per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Civilinė teisė įtvirtina sąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 str. yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. CK 6.67 str. išvardytais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, kad esant šiame straipsnyje išvardytoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti CK 6.67 str., galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Tuo atveju, jeigu nenustatyta CK 6.67 str. nustatytų nesąžiningumo pagrindų, svarbu įvertinti, ar nėra FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. numatyto pagrindo, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t. y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis); sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-336/2013). Konstatuoti asmens nesąžiningumą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. pagrindu, t. y. dėl kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, pagrindu, nėra reikalingas pačių sandorių pripažinimo niekiniais ar negaliojančiais faktas. Šiuo atveju (dėl kitokių veiksmų) sprendžiant dėl asmens sąžiningumo, vertinami du aspektai: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-516/2014).

Apeliantė nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi įsiteisėjusia Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2F-477-855/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartimi (kuria pirmos instancijos teismo nutartis palikta nepakeista), kuriuose buvo konstatuotas pareiškėjos nesąžiningumas, vertintas už daugiau nei 3 paskutinius metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui) įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-65/2015). Taigi sutiktina su apeliantės argumentu, jog pagal naujausią teismų praktiką sprendžiant apie fizinio asmens, siekiančio bankroto bylos iškėlimo, sąžiningumą turi būti įvertinti jo veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės ir argumentai yra svarbūs nagrinėjamai bylai, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pakartotinai su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo vėl kreipėsi 2014 m. birželio 3 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog įsiteisėję teismų sprendimai, kuriuose konstatuotas pareiškėjos nesąžiningumas, nelaikytini prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, atsižvelgęs į tai, jog FABĮ nuostatose nėra nustatyta draudimo asmeniui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai po to, kai teismas atsisakė iškelti bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos pakartotinai paduotame pareiškime nurodomas naujas aplinkybes ir įrodymus, sprendė, jog nėra pagrindo kvestionuoti pareiškėjos sąžiningumą, tačiau nurodė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepaneigia išnagrinėtoje byloje konstatuoto pareiškėjos nesąžiningumo. Taigi iš esmės pirmosios instancijos teismas nevertino pakartotinai pareiškėjos nurodomų aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos ir įvertintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nesprendė, jog naujai paduotas pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo yra grindžiamas iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, kurias analizavo ir vertino pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai, o vertino tik naujai pareiškėjos nurodomas aplinkybes, atsiradusias po pirmojo pareiškėjos kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos atitikimą sąžiningumo sąlygai nustatinėjo vertindamas pagal pateiktus naujus duomenis kartu su įsiteisėjusioje sprendimuose nustatytais faktais (CPK 182 str.). Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka, kadangi, pirma, pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma jau išnagrinėtai bylai ir joje konstatuotoms aplinkybėms bei negali pakeisti įsiteisėjusio teismo sprendimo. Antra, šiuo atveju pareiškėjos teisės į teisingą klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimą nebuvo pažeistos, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertino pareiškėjos naujai nurodomas aplinkybes sąžiningumo aspektu, imdamas domėn ne anksčiau nei prieš trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo aplinkybes, kurių nevertino teismai nagrinėję klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai pirmą kartą. Taigi darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nuo FABĮ normų aiškinimo ir taikymo praktikos, susijusios su 3 metų sąžiningumo vertinimo apribojimu, nenukrypo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių pareiškėja pakartotinai kreipėsi į teismą. Kadangi iš esmės apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pakartotinai jų neatkartoja. Tačiau apeliacinės instancijos teismas papildomai pasisako esminiais asmens sąžiningumo aspektais, t. y. ar pareiškėja, kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pakartotinai kreipiantis į teismą pareiškėja paaiškino, kad 3 metų laikotarpyje iki kreipimosi į teismą, ji nesudarė naujų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises; pateikė pareiškėjai ir jos sutuoktiniui G. T. nuosavybės teise žemės sklypo (duomenys neskelbtini) UAB „Informacijos ir investicijų centras“ atliktą turto įvertinimą, 2014 m. gegužės 30 d. pažymą apie pareiškėjos sutuoktinio priėmimą į darbą Latvijos įmonėje (duomenys neskelbtini) konsultantu (vidutinis darbo užmokestis 300 Eur grynais) nuo 2014 m. gegužės 30 d., 2014 m. lapkričio 21 d. pažymą apie pareiškėjos priėmimą į darbą toje pačioje įmonėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir sutuoktinio nuo 2014 m. lapkričio 21 d.; paaiškino, kad darbo užmokestį kas mėnesį iš Latvijos įmonės jai atveža grynais, o kartais dukra ar žentas, kai važiuoja į Latviją; nurodė, kad pareiškėjai jos sutuoktinis finansiškai nepadeda, su juo nebendrauja ir nežino kur jis yra. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų (darbo sutarties, pažymų apie priskaičiuotą darbo užmokestį ir pan.), jog iš tikrųjų gauna nurodomą atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikoje pasibaigus ekonomikos krizės laikotarpiui, darbo rinkoje pakilus darbo užmokesčiui, pareiškėja turėdama dvi specialybes (viešojo administravimo ir bendrosios praktikos slaugytojos), galėjo siekti įsidarbinti ir Lietuvoje bei gauti didesnį atlyginimą, nei minimalų mėnesį, tačiau ir šiuo atveju jokių įrodymų apie darbo paieškas ir siekį įsidarbinti pareiškėja nepateikė. Taip pat pareiškėja nepridėjo jokių įrodymų, jog įsidarbinusi naujoje darbovietėje, būtų siekusi, jog skolų našta nebedidėtų ir bent iš dalies atsiskaitė su kreditoriais. Šiuo atveju esminės reikšmės neturi apeliantės nurodomos aplinkybės ir prie paaiškinimų pridėti dokumentai už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2014 m. birželio 23 d. apie sveikatos būklę, kadangi 55 proc. darbingumo lygis pareiškėjai buvo nustatytas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d., o pasibaigus netekto darbingumo nustatymo terminui pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie dabartinę sveikatos būklę ar kitas aplinkybes trukdančias dirbti geriau apmokamą darbą. Todėl darytina išvada, jog pareiškėja suvokdama, kad esant dabartinėms pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, nededa pakankamų pastangų mokumui pagerinti, užsitikrindama tik savo interesus atitinkančias galimai neoficialiai gaunamas pajamas, kurios negali būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, jog ji neprivalėjo pateikti jokių duomenų apie savo sutuoktinio pajamas, nes su juo nebepalaiko jokių santykių, nežino kur jis yra ir pan. Teismas šiuos argumentus vertina skeptiškai, kadangi pirmą kartą nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėja ir jos sutuoktinis atsisakė pateikti informaciją apie pareiškėjo gaunamas pajamas, nors tuo metu pati tvirtino, kad yra išlaikoma sutuoktinio, pareiškėjos sutuoktinis šią aplinkybę patvirtino bei nurodė, jog dirba užsienyje ir uždirba pakankamai pragyvenimui ir skolų dengimui. Tuo tarpu antrą kartą nagrinėjant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėja nurodė, jog sutuoktinis tik nuo 2014 m. gegužės 30 d. priimtas į darbą Latvijos įmonėje (duomenys neskelbtini), t. y. toje pačioje įmonėje, kurioje neva dirba ir pareiškėja, sutuoktinio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis iki mokesčių mokėjimo taip pat yra 300 Eur. Visos šios pareiškėjos nurodomos aplinkybės įvyko per pakankamai trumpą laiko tarpą nuo pirmo kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl tikros tiek pareiškėjos, tiek jos sutuoktinio kaip solidarių skolininkų turtinės padėties bei realiai jų gaunamų pajamų. Teismas atkreipia dėmesį, jog didžiausia pareiškėjos skola yra susidariusi Nordea Bank AB Lietuvos skyriui pagal būsto kredito sutartį, sudarytą iki povedybinės sutarties sudarymo. Kaip matyti iš banko paaiškinimų, bankas nuosekliai laikosi pozicijos, jog solidarios prievolės grąžinti skolą sutuoktinių atžvilgiu nepanaikins. Taigi bankrutuojant fiziniam asmeniui būtina nustatyti fizinio asmens prievoles, kurias jis turi kreditoriams ir nuo kurių pretenduoja būti atleistas, bei fizinio asmens turtą, kuris gali būti panaudotas tenkinti kreditorių reikalavimams, todėl teismui siekiant nustatyti reikšmingas aplinkybes, būtina turėti išsamius duomenis apie visą pareiškėjos turimą turtą, netgi ir bendrą su kitu asmeniu, kuris nesiekia bankroto. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nemokumas ir perspektyvos vykdyti savo įsipareigojimus bankui, turėtų būti vertinamos kartu su sutuoktinio gaunamomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog fizinių asmenų bankroto bylos yra susijusios su viešuoju interesu, todėl teismas, manydamas, jog reikalingi papildomi dokumentai, turi pasiūlyti/įpareigoti pareiškėją ar kitą asmenį juos pateikti. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, jog pirmą kartą nagrinėjant bylą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo konstatuotas pareiškėjos nesąžiningumas, pareiškėja antrą kartą siekdama bankroto bylos iškėlimo privalėjo pati imtis visų įmanomų priemonių abejonėms dėl jos nesąžingumo pašalinti, o ne perkelti šios pareigos teismui. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėja nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, abejonių dėl jos sąžiningumo kreditorių atžvilgiu, nepaneigė, nes iš pareiškėjos paaiškinimų ir byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja sąžiningai nepateikė visos informacijos tiek apie savo darbines ar kitokias pajamas, tiek ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, taip pat civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjų nemokumo ir sąžiningumo padarė įvertinęs būtinas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant tuos klausimus ir daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai). Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai ir nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Be to, pažymėtina ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį palikti nepakeistą.