Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. V. apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės J. J. ieškinį atsakovei S. V. dėl turto pripažinimo bendrąja daline ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, juridinio fakto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. L., R. D., R. S., Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinės įmonės Turto banko, ir pagal atsakovės S. V. priešieškinį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

22.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad po K. A. mirties jos palikimą paveldėjo A. A.. Priešingai, visi byloje esantys duomenys patvirtina, kad mirus sutuoktinei, jos sutuoktinis apskritai nesirūpino jokiu turtu. Be to, atsakovei negali būti žinomos aplinkybės apie K. A. turto paveldėjimą, kadangi atsakovė A. A. gyvenime atsirado 2016 m.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės tėvai A. A. ir K. A. susituokė (duomenys neskelbtini). Ieškovės mama K. A. mirė (duomenys neskelbtini)., tėvas A. A. mirė (duomenys neskelbtini). K. A. buvo susilaukusi trijų vaikų: dukros R. S., dukros D. P., kuri mirė (duomenys neskelbtini)., ir ieškovės. K. A. vardu nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų nėra. A. A. vardu yra įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, t. y.: gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, malkinę, vištidę, kiemo statinius, 2 ūkinius pastatus, lauko virtuvę, esančius adresu (duomenys neskelbtini); 1,5957 ha žemės sklypą ir 1,1600 ha žemės sklypą, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

25. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad jos tėvai K. A. ir A. A. jungtine veikla bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis, įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. namą, tvartą, daržinę, malkinę, vištinę ir kiemo statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti, kad jos tėvai K. A. ir A. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis, įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. 2 ūkinius pastatus ir lauko virtuvę, esančius (duomenys neskelbtini); 3) turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po K. A. mirties jos palikimo pagal įstatymą priėmė ieškovė, pradėdama jos turtą faktiškai valdyti. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po K. A. mirties jos palikimą priėmė sutuoktinis A. A., pradėdamas turtą faktiškai valdyti.

26. Taigi, byloje tarp šalių kilo ginčas dėl: nekilnojamojo turto (namo, tvarto, daržinės, malkinės, vištinės, kiemo statinių), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo K. A. ir A. A. bendrąja daline nuosavybe; nekilnojamojo turto (2 ūkinių pastatų ir laiko virtuvės), esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo K. A. ir A. A. bendrąja jungtine nuosavybe; juridinę reikšmę turinčio, t. y. palikimo priėmimo fakto, nustatymo po K. A. mirties.

27. Pirmosios instancijos teismas sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai, atsakovės priešieškinį atmetė. Atsakovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo: 1) turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po K. A. mirties palikimą priėmė ieškovė ir A. A.; 2) kitus ieškovės ieškinio reikalavimus atmesti.

28. Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės ieškinys ir atmestas atsakovės priešieškinis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ieškovės ieškinio reikalavimų pripažinti, jog asmenys įgijo nekilnojamąjį turtą jungtinės veiklos pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise, taip pat pripažinti, kad asmenys įgijo nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise (ne)pagrįstumo

29. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti, kad K. A. ir A. A. jungtine veikla (partneryste) bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą yra niekuo nepagrįstas, neįrodytas ir nemotyvuotas, prieštaraujantis tokio pobūdžio byloje suformuotai kasacinio teismo praktikai. Apeliantės teigimu, ieškovė neįrodė, kad dėl ginčo turto buvo sudarytas susitarimas įgyti jį bendrosios dalinės nuosavybės teise.

30. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktas).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad A. A. ir K. A. iki santuokos sudarymo, t. y. (duomenys neskelbtini)., gyveno kartu ir tvarkė bendrą ūkį. Tai, kad A. A. ir K. A. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį iki santuokos sudarymo, patvirtina tiek ieškovės, tiek trečiųjų asmenų R. D., R. S., tiek liudytojų parodymai. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, faktą apie A. A. ir K. A. bendrą gyvenimą nesusituokus patvirtina aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini). jiems gimė dukra J. A. (šiuo metu J.), kurios gimimo įraše tėvu yra nurodytas A. A.. Teisėjų kolegija neanalizuoja išsamiai kiekvieno iš minėtų įrodymų. Pažymi tik tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką, padarė pagrįstą išvadą apie bendro ieškovės tėvų, t. y. K. A. ir A. A., gyvenimo, kaip šeimos, buvimą iki santuokos įregistravimo.

33. Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis). Žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Asmenų susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

34. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, sugyventinių susitarimas įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise (ar tokio susitarimo nebuvimas) gali būti įrodinėjamas visais leistinais įrodymais, tarp jų ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimais ir liudytojų parodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, ieškovė nagrinėjamu atveju pateikė pakankamai įrodymų, kurių pagrindų pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad K. A. ir A. A. buvo sudarę susitarimą nekilnojamąjį turtą, t. y. namą, tvartą, daržinę, malkinę, vištidę, kiemo statinius, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Minėtos aplinkybės nepaneigia tas faktas, kad namų valdoje yra įrašyta, jog namas, tvartas ir kluonas buvo pastatyti 1963 m. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nustatė, kad jungtinės veiklos sutartis, kuria K. A. ir A. A. žodžiu susitarė sukurti (pastatyti) bendram gyvenimui reikalingą turtą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius, buvo sudaryta laikotarpiu nuo 1959 m. iki 1963 m. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. A. (tuo metu K.), jos du mažamečiai vaikai, tėvai, taip pat ir A. A. persikraustė gyventi į nepilnai įrengtą namą 1963 m., kurį toliau bendromis jėgomis įrenginėjo. Be to, sprendžiant klausimą dėl susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę egzistavimo, teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu yra tai, kad A. A. ir K. A. nuo santuokos sudarymo kartu pragyveno daugiau nei 38-erius metus, o skaičiuojant nuo jų gyvenimo nesusituokus pradžios (1963 m.), bendrai pragyveno daugiau nei 45-erius metus.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad šalys kryptingai kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendromis pastangomis, taigi sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

36. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad visi statiniai buvo pastatyti už A. A. asmenines lėšas, todėl jam asmeninės nuosavybės teise jie ir priklauso. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, galinčio patvirtinti jos nurodytus teiginius. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytos išvadą, kad iki santuokos įregistravimo tarp K. A. ir A. A. susiklostė bendro gyvenimo partnerystės santykiai, kurių vienas iš tikslų buvo jų abiejų lėšomis įsigyti bendrąją dalinę nuosavybę.

37. Teisėjų kolegija svarbia aplinkybe pripažįsta ir tai, kad laikotarpiu nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1965 m. sausio 1 d. galiojusio 1922 m. RTFSR civilinio kodekso (toliau – ir 1922 m. CK) 276 straipsnis numatė, kad bendrovės sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja vienas kitam sujungti savo indėlius ir drauge veikti bendrajam tikslui pasiekti. Indėliu laikoma viskas, ką kiekvienas narys įneša bendram reikalui, ar tai būtų pinigai, ar kitas turtas ar patarnavimai (1922 m. CK 277 straipsnis). Atskirų narių indėliai gali būti skirtingi savo rūšimi ir verte. Laikoma, kad visų narių indėliai yra vienodi, jeigu sutartimi nenustatyta priešingai (1922 m. CK 278 straipsnis). Nuo 1965 m. sausio 1 d. jungtinės veiklos susitarimus ir jų galiojimo sąlygas reglamentavo 1964 m. CK 472–476 straipsniai. Iš esmės toks pat reglamentavimas, išskyrus rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinius, įtvirtintas ir 2000 metų CK. Tiek pagal šiuo metu galiojančio CK 6.970 straipsnio nuostatas, tiek pagal 1964 m. CK 474 straipsnio nustatytas bendroji nuosavybė gali ir galėjo būti sukurta ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. A. ir A. A., statant nekilnojamąjį turtą, prisidėjo ne tik finansiškai, bet ir savo darbu.

38. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pripažinta K. A. nuosavybės teisė į ½ dalį nekilnojamojo turto (namo, tvarto, daržinės, malkinės, vištidės, kiemo statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini)) yra niekuo nepagrįsta, neįrodyta ir nemotyvuota. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė neįrodė kiekvieno iš narių įnašo dydžio.

39. Kaip minėta anksčiau, 1922 m. CK 278 straipsnis numatė, kad atskirų narių indėliai gali būti skirtingi savo rūšimi ir verte. Laikoma, kad visų narių indėliai yra vienodi, jeigu sutartimi nenustatyta priešingai. 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis numatė, kad jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs.1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis numatė, kad sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šiuo metu galiojančio CK 6.970 straipsnio 2 dalis numato, kad preziumuojama, kad partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra įmanoma nustatyti ir padaryti tikslios išvados dėl kiekvieno iš narių, t. y. K. A. ir A. A., įnašo dydžio. Šią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad tarp šalių kilo ginčas dėl nekilnojamojo turto, kuris buvo sukurtas maždaug prieš 60 m., asmenys, kurie kūrę minėtą nekilnojamąjį turtą, šiuo metu yra mirę. Duomenų apie tai, kad būtų vesta apskaita dėl tikslaus kiekvieno asmens įnašo į ginčo turtą, nėra. Taigi, tiksliai nustatyti, kokia dalimi ieškovės tėvai K. A. ir A. A. prisidėjo prie bendro turto sukūrimo yra neįmanoma. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį iki santuokos sudarymo, turėjo tikslą įsigyti nekilnojamąjį turtą, abu, nekilnojamojo turto statybų metu, buvo darbingi, turėjo darbus ir pakankamas finansines galimybes prisidėti prie turto sukūrimo. Be to, nustatyta ir tai, kad ieškovės tėvai K. A. ir A. A., padedami ieškovės senelių, ne tik bendrai statė nekilnojamąjį turtą, bet vėliau jį ir įsirenginėjo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė tikėtiną išvadą, kad K. A. ir A. A. lygiomis dalimis prisidėjo finansiškai ir savo darbu, kuriant bendrą nekilnojamąjį turtą, veikdami jungtinės veiklos pagrindu. Kaip minėta anksčiau, atsakovė tik savo deklaratyviais teiginiais nurodo, kad visi statiniai buvo pastatyti A. A. asmeninėmis lėšomis. Akivaizdu, kad atsakovė tokiu būdu tik siekia paneigti ieškovės mamos K. A. nuosavybės teisę į ginčo turto dalį. Be to, byloje nėra ir įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad ieškovės tėvas A. A. prie nekilnojamojo turto sukūrimo būtų prisidėję ženkliai didesne dalimi.

41. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą ir pripažinti, kad K. A. priklauso nuosavybės teisės į ½ dalį nekilnojamojo turto, registruoto A. A. vardu, t. y.: gyvenamojo namo, tvarto, daržinės, malkinės, vištidės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini).

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė jokių argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi (jos (ne)pagrįstumu), kuria buvo pripažinta, kad K. A. ir A. A. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. 2 ūkinius pastatus ir lauko virtuvę, esančius esančių (duomenys neskelbtini), taip pat argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi (jos (ne)pagrįstumu), kuria buvo pripažinta, kad minėto nekilnojamojo turto ½ dalis priklauso K. A., nenurodė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija dėl šių sprendimo dalių plačiau ir nepasisako.

Dėl ieškovės ir atsakovės reikalavimų, nustatyti juridinę reikšmę turinčius palikimo priėmimo faktus, (ne)pagrįstumo

43. Pirmosios instancijos teismas nusprendė turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po K. A. mirties jos palikimą priėmė ieškovė, pradėdama jos turto faktiškai valdyti. Tuo tarp atsakovės priešieškinį, kuriuo buvo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po K. A. mirties jos palikimą priėmė sutuoktinis A. A., pradėdamas turtą faktiškai valdyti, pirmosios instancijos teismas atmetė.

44. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. turto paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po K. A. mirties jos palikimą pagal įstatymą priėmė ieškovė ir A. A., pradėdama jos turtą faktiškai valdyti.

45. Taigi, darytina išvada, kad atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po K. A. mirties palikimą priėmė ieškovė, pradėdama turtą valdyti. Tačiau prašo tenkinti ir jos priešieškiniu pareikštą reikalavimą, kad po K. A. mirties palikimą taip pat priėmė ir A. A., pradėdamas turtą valdyti.

46. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-10/2012). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016, 18,19 punktai).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 2 dalis).

49. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad po K. A. mirties palikimą priėmė A. A., pradėdamas faktiškai turtą valdyti. Atsakovė apeliaciniame skunde šią išvadą ginčija, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

50. Apeliantė nurodo, kad tai, jog A. A. priėmė palikimą po K. A. mirties patvirtina liudytojų parodymai. Apeliantė nurodo, kad trečiųjų asmenų paaiškinimai teismo posėdžio metu, jog A. A. po K. A. mirties tik paprašytas atlikdavo namų apyvokos darbus neatitinka tikrovės, nes darbai buvo paskirstomi ir aptariami, todėl ir atsirasdavo susitarimas, ką konkrečiai darys A. A..

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės selektyviai atrinktos liudytojų teismo posėdžių metu pasakytos frazės ir (ar) sakiniai, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, pavyzdžiui, tai, kad: 1) liudytoja G. M. parodė, kad po K. A. mirties A. A. dirbo bendrovėje, namuose nuardavo bulves, perkeldavo karves į kitą vietą, sodindavo bulves; ir kt.; 2) liudytojas R. T. nurodė, kad po K. A. mirties tuose namuose gyveno A. ir J., ir kad visi bendrai rūpinosi namais, ūkiu, gyvuliais, jis ten lankydavosi dažnai ir kt.; 3) liudytoja R. B. nurodė, kad po K. A. mirties tame name liko gyventi A. A. ir J. ir kt.; nepatvirtina, kad A. A. po K. A. mirties priėmė jos palikimą, pradėdamas faktiškai paveldimą turtą valdyti. Pažymėtina, kad nė vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad A. A., jų žiniomis, būtų išreiškęs valią priimti palikimą po K. A. mirties ir tą padarė aktyviais savo veiksmais per įstatyme numatytą terminą. Priešingai, iš ieškovės ir trečiųjų asmenų paaiškinimų nustatyta, kad A. A. neišreiškė valios priimti palikimą po K. A. mirties, teigė, kad jam palikimo nereikia. Kaip minėta anksčiau, tiek šalių, tiek trečiųjų asmenų paaiškinimai yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė civilinėse bylose, be kita ko, ir civilinėse bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto apie palikimo priėmimą nustatymo (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, spręsdamas klausimą dėl palikimo priėmimo, vadovavosi, be kita ko, trečiųjų asmenų ir ieškovės paaiškinimais. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo atsakovės paaiškinimų laikyti įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemone, sprendžiant klausimą dėl palikimo priėmimo, nes nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad atsakovė A. A. pažinojo nuo 2016 m. Tuo tarpu K. A. mirė (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, kad atsakovei jokios aplinkybės, susiję su palikimo, atsiradusio po K. A. priėmimu, taip pat ir su darbų pasiskirstymais tarp šalių (kas, kokiu pagrindu, (ne)prašytas juos atlikdavo), negalėjo būti žinomos.

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius įrodymus, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad ne A. A., o ieškovė po K. A. mirties priėmė jos palikimą, pradėdama faktiškai paveldimą turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovės teiginiai, jog A. A. liko gyventi name, atliko kai kuriuos ūkio darbus, naudojosi baldais ir kitais daiktais, nesant išreikštai jo valiai naudotis po K. A. likusia jos turto dalimi kaip savo, palikimo priėmimo faktiniu valdymu fakto nepatvirtina.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, esančius byloje, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

54. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės priešieškinį dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, nepateikus jokių objektyvių įrodymų, kad A. A. priėmė palikimą po K. A. mirties.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

55. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

56. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

57. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovės priteistinos 600 Eur išlaidos už suteiktą teisinę pagalbą šioje byloje, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93, 98 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, įrodytos, protingo dydžio, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. J. iš atsakovės S. V. 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.