Šiaulių apylinkės teismo nutartis

asmeniui, kuriam prašoma taikyti priverčiamąsias medicinos priemones D. J., jo gynėjui advokatui Stanislovui Jankauskui,

uždarame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

D. J., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, turintis negalią, registruotas užimtumo tarnyboje, gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta: (duomenys neskelbtini), teistas: 1) 1999 m, gegužės 21 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo pagal LR BK 271 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 m. 2 mėn., BK 47-1 straipsniu bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn.; 2) 2000 m. kovo 13 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo pagal LR BK 271 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 m. 2 mėn., vadovaujantis BK 43 straipsniu subendrinta su 1999 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu paskirta bausme galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 m. 4 mėn.; 3) 2000 m. liepos 27 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo pagal BK 271 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu 1 m. 6 mėn., vadovaujantis BK 42 straipsniu subendrinta su 2000 m. kovo 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 m. 6 mėn., pritaikius LR 2000 m. balandžio 11 d. Įstatymo „Dėl amnestijos akto“ 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo laisvės atėmimo bausmės atleistas; 4) 2003 m. vasario 28 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė – atidavimas į psichiatrijos ligoninę bendro stebėjimo sąlygomis; 5) 2007 m. rugsėjo 25 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 6) 2011 m. sausio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi paskirta priverčiamojo medicininio pobūdžio priemonė – atidavimas į psichiatrijos ligoninę sustiprinto stebėjimo sąlygomis; 7) 2013 m. balandžio 5 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotuose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 8) 2014 m. gegužės 12 d. Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotuose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, dėl baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 153 straipsnio 1 dalį; 9) 2018 m. lapkričio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, dėl baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 153 straipsnio 1 dalį, padarymo, kaltinamas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. J. žinodamas, kad nėra V. Š. sūnaus M. Š. tėvas, iš anksto turėdamas tikslą gauti tėvystės išmoką, 2018 m. kovo 1 d. Raseinių I-ąjam notarų biurui pateikė tvirtinti prašymą, kuriame nurodė neteisingus duomenis apie save, kaip vaiko M. Š. tėvą, minėto prašymo pagrindu, 2018 m. kovo 1 d., per elektroninę sistemą EGAS, pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui skirti jam tėvystės išmoką ir tokiu būdu neteisėtai, apgaule iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2018 m. kovo 7 d. įgijo 4 693,53 eurų vaiko priežiūros išmoką ir padarė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 4 693,53 eurų turtinę žalą.

D. J. ikiteisminio tyrimo metu kaltu neprisipažino, paaiškino, kad serga psichine liga. Yra gydytas nuo psichinės ligos. Jam įteiktas pranešimas apie įtarimą yra aiškus, kuo yra kaltinamas supranta. Šiuo metu parodymų duoti nenori, nes daug ko neprisimena. Praėjo 5 metai nuo to įvykio. Turi protinę negalią. Reikia viską apgalvoti, susivokti. Gali papasakoti, ką atsimena. Su V. Š. yra pažįstami gal 8 metus. Kartu mokėsi (duomenys neskelbtini) profesinio rengimo centre. Jam V. Š. pasakė, kad jis yra jos sūnaus M. tėvas. Kada pasakė neatsimena. Jis yra turėjęs lytinių santykių su V. Š.. Jis patikėjo V., kad yra jos vaiko tėvas. Nieko nežinojo apie tai, kad vyksta kažkoks teismo posėdis, kuriuo vaiko tėvu pripažintas asmuo. Jis atsimena, kad su V. ėjo pas notarą Raseinių mieste, kur pripažino tėvystę. Po to iš notaro tiesiai su V. ėjo į metrikacijos skyrių kartu ir pateikė registravimui prašymą, kurį pasirašė pas notarą. V. ir notarei paklausus patvirtino, kad vaiko tėvas yra jis. Tėvystę pripažino savo iniciatyva, V. jo nieko neprašė, kiek prisimena. Jis žinojo, kad jam kaip tėvui priklauso išmoka iš Sodros. Yra tokias išmokas gavęs už kitus vaikus. Jis pinigus iš Sodros už vaiką M. gavo 2018 m. kovo 7 d. ar 8 d. Virš 4000 eurų, tiksliau neprisimena. V. po to, kaip alimentus pervedė 1 000 eurų. Tokią sumą buvo sutarę t. y. 1 000 eurų alimentų už metus. Daugiau nieko nepervedė, kadangi jį paguldė į (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos ekspertizės skyrių. Apie tai, kad vyko teismas ir, kad yra kitas vaiko tėvas tuo metu nieko nežinojo. Apie tai sužinojo pernai, t. y. 2022 m, jam pasakė iš Sodros. Jis taip galvoja, kad V. jam nieko nesakė, kad yra kitas vaiko tėvas, nes norėjo gauti iš jo pinigų. Jis važiuojant V. pats pasakė, kad nueis jie pas notarą,. Jis pats jai pasiūlė 1 000 eurų ji neprašė jo pinigų. Jis jai pasakė - nueisim pas notarą gausi iš manęs 1 000 eurų alimentų. Prie bylos pateiks bankinio pavedimo kopiją, kur pervedė V. pinigus. Atsiųs el. paštu (3 t., b. l. 108-125).

Motyvuojamoji dalis

Klausimas V. Š.: Ar sakėte D. J. apie tai, kad vyksta teismo procesas dėl vaiko, M. Š., tėvo nustatymo? V. Š. atsakymas: Taip jis žinojo, sakiau jam, kad yra padarytas DNR, kad vaiko tėvas yra V..

Klausimas V. Š.: Už kokias paslaugas iš Šiaulių banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) seseriai J. J. laikotarpyje nuo 2018-03-09 iki 2018-04-26 pervedėte 920,85 eurų, kurie įvardinti kaip "uždarbis"? V. Š. atsakymas: Aš tų pinigų nesiunčiau. Aš nežinau kas naudojosi mano sąskaita.

Įtariamasis D. J. uždavė klausimą liudytojai V. Š.: kur tvarkeisi pinigus už vaiką? Atsakymas V. Š.: tvarkiausi Raseiniuose. Į tolimesnius įtariamojo klausimus liudytoja atsisakė atsakinėti. Daugiau klausimų proceso dalyviai vienas kitam neuždavė. (2 t., b. l. 173-182).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 400 straipsnio 2 dalyje, numatyta, kad teisiamajame posėdyje dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, teismas turi išspręsti šiuos klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia.

Atlikus teismo psichiatrinę ambulatorinę ekspertizę gautas 2023 rugsėjo 12 d. - spalio 11 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 86TPK-151/2023, kuriame konstatuota, kad: D. J. baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos padarymo metu, laikotarpyje nuo (duomenys neskelbtini), sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). D. J. baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos padarymo metu, laikotarpyje nuo (duomenys neskelbtini), negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo juos valdyti. Šiuo metu D. J. serga lėtiniu psichikos sutrikimu, (duomenys neskelbtini), dalinė medikamentinė remisija. Šiuo metu D. J. gali suprasti savo veiksmus ir gali juos valdyti. D. J. serga lėtine psichikos liga, tačiau šiuo metu stebima dalinė medikamentinė remisija, dėl to jis gali dalyvauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, gali dalyvauti teisme. Kadangi konstatuota, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu tiriamasis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, jis negali atlikti bausmės. Atsižvelgiant į psichikos būklę šiuo metu, galima konstatuoti, kad socialinio pavojingumo rizika nėra didelė, todėl D. J. pakanka taikyti priverčiamąsias medicinos priemones pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą. D. J. serga lėtine psichikos liga, tačiau šiuo metu stebima dalinė medikamentinė remisija, dėl to jo psichikos būklė leidžia jam atkurti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (4 t., b. l. 10-15)

Ši nusikalstama veika baigta, kai turto savininkas ar valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010).

D. J. kaltę įrodo šios aplinkybės: D. J. nurodė, kad V. Š. galbūt 2018 m. pasakė jam, kad jos sūnaus M. tėvas yra jis, tačiau pati Š. neigia taip sakiusi, neigia turėjusi bet kokius intymius santykius su D. J.. Neginčijamai nustatyta, kad D. J. su V. Š. buvo pažįstami, D. J. ir 2017 m., ir iki šiol yra susituokęs su V. Š. seserim J.. V. Š. viso proceso metu įrodinėjo, kad ji žinojusi, jog D. J. nėra jos vaiko tėvas, apie tai, kad D. J. vaiko tėvas su juo niekada nekalbėjusi. D. J. ir ikiteisminiame tyrime, ir teisme aiškino, kad visiškai nežinojo kas yra V. Š. gimusio vaiko tėvas, nežinojo apie jokius teisminius procesus tėvystei nustatyti, o sužinojo tik 2022 m., kai jį informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. D. J. nurodė, kad su V. Š. ėjo pas notarą Raseinių mieste, kur pripažino tėvystę. V. Š. neneigia, kad buvo kartu su D. J. pas notarą. Konkrečiai nurodyti ko ten ėjo negalėjo, nurodė, kad jai taip liepęs D. J., nes norėjo susitvarkyti kažkokius popierius, kad gautų pinigų. Kokiu būdu D. J. ją įkalbėjo eiti pas notarą ji neatsimena, atsimena, kad pasakė, jog reikia susitvarkyti tam tikrus dokumentus ir galima gauti pinigų už vaiką. V. Š. teigia negavusi iš D. J. jokių pinigų. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad apie tai, jog mokami pinigai vaiko priežiūrai, D. J. žinojo, nes jau iki gimstant M. Š., D. J., kaip pats nurodė teismo posėdžio metu, turėjo keturis vaikus ir jau anksčiau yra gavęs išmokas už vaiką. Nei D. J., nei V. Š. neneigia, kad už notaro paslaugas mokėjo D. J., o po to nueita į civilinės metrikacijos skyrių kur išduotas gimimo liudijimas. Iš rašytinių įrodymų matyti, kad vaiko M. Š. tėvu Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimu pripažintas T. V., o V. Š. priimtas sprendimas pasirašytinai įteiktas 2018 m. kovo 2 d.. Tuo tarpu pas notarą V. Š. ir D. J. buvo 2018 m. kovo 1 d. D. J. į Valstybinį socialinio draudimo fondo valdybą kreipėsi pateikdamas prašymą dėl išmokos gimus vaikui per elektroninę sistemą EGAS 2018 m. kovo 1 d., pinigus, virš 4 000 eurų, gavo 2018 m. kovo 7 ar 8 dieną, tiksliau neprisiminė. D. J. pinigus, 1 000 eurų, kaip alimentus vaikui, pervedė į AB ,,Šiaulių bankas“ sąskaitą. kuri registruota V. Š. vardu, tačiau V. Š. neigia tuos pinigus turėjusi. Iš banko sąskaitos AB ,,Šiaulių bankas“ matyti, kad minima suma į V. Š. sąskaitą buvo pervesta 2018 m. kovo 8 d. V. Š. nurodė, kad ji pati naudotis elektronine bankininkyste išmoko visai nesenai, tuo metu, t.y. 2018 m., jai padėdavo D. J.. D. J. nurodo, kad 2018 m. kovo 1 d. su V. Š. buvo sudarę susitarimą dėl vaiko alimentų, pateiktas fotografuotas susitarimas į bylą el. paštu. Tačiau iš specialisto išvados Nr. 11Š-172(23) matyti, kad tikėtina, jog visi susitarimo rankraštiniai įrašai parašyti ne V. Š., o kito asmens (kitų asmenų), kaip ir tikėtina, kad susitarimo lapo apačioje rankraštinį įrašą "V. Š." parašė ne V. Š., o kitas asmuo (2 t., b. l. 9-11). Iš aptarto akivaizdu, kad be V. Š. žinios buvo atliekami susitarimai jos vardu. V. Š. nenurodė, kad AB ,,Šiaulių bankas“ būtų turėjusi dvi sąskaitas, o iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad buvo dvi sąskaitos: sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) naudota iki 2018 m. rugsėjo 11 d., o sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojama nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., be to iš minėtos sąskaitos vesti pinigai į J. J. sąskaitą, o V. Š. negalėjo pasakyti kokiu pagrindu seseriai vedė pinigus – akistatos metu nurodė, kad ji tų pinigų nevedė, kas naudojosi jos sąskaita nežino, tačiau taip pat akistatos metu nurodė, kad D. J. nors ir neturėjo jos AB ,,Šiaulių bankas“ elektroninės bankininkystės kodų, bet buvo išsaugojęs prisijungimo vardą ir slaptažodį.

Teismas ištyręs ir įvertinęs BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka kaltinamojo D. J., specialiosios liudytojos V. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu duotus parodymus, liudytojos J. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, eksperto parodymus, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 86TPK-151/2023, kitus byloje pateiktus įrodymus pripažįsta esant visiškai įrodyta, kad kaltinamasis D. J. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, nes jis veikdamas tiesiogine tyčia, žinodamas, kad nėra V. Š. sūnaus M. Š. tėvas, iš anksto turėdamas tikslą gauti tėvystės išmoką, notarų biurui pateikė tvirtinti prašymą, kuriame nurodė neteisingus duomenis apie save, kaip vaiko M. Š. tėvą, minėto prašymo pagrindu, per elektroninę sistemą EGAS, pateikė prašymą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui skirti jam tėvystės išmoką ir tokiu būdu neteisėtai, apgaule iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus įgijo 4693,53 eurų vaiko priežiūros išmoką ir padarė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 4 693,53 eurų turtinę žalą.

Teismas konstatuoja, kad D. J. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį. Tačiau nustatyta, kad jis baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamu, nors šiuo metu gali suprasti savo veiksmus ir jų esmę, gali juos valdyti, tačiau ir tuo metu ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu, (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra dalinė medikamentinė remisija - 2023 rugsėjo 12 d. - spalio 11 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 86TPK-151/2023 (4 t., b. l. 10-15). Dėl lėtinio psichikos sutrikimo, (duomenys neskelbtini), D. J. negalėjo suprasti savo veiksmų ir juos valdyti – jis nepakaltinamas.

Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas ne kiekvienas žmogus, padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, o tik toks, kuris pasižymi tam tikromis savybėmis. Viena iš jų yra pakaltinamumas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 17 straipsnyje nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, t. y. baudžiamosios teisės subjektais gali būti tik sąmoningi, normalios psichikos žmonės. Psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 86TPK-151/2023 nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu D. J. buvo psichikos sutrikimas - laikotarpyje nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 20 d., sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, (duomenys neskelbtini), jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, nors šiuo metu jis gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, yra dalinė medikamentinė remisija, konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas, (duomenys neskelbtini). D. J. nors ir galėjo būti apklausiamas, bei per ZOOM programą dalyvavo teismo posėdyje, tačiau jam reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones - ambulatorinį stebėjimą psichikos sveikatos centre pagal gyvenamąją vietą. Teismo posėdžio metu ekspertas G. Butkus patvirtino ekspertizės akto išvadas, nurodė, kad atsižvelgiant į D. J. psichinę būklę šiuo metu, jo socialinio pavojingumo rizika nėra didelė, nėra pavojingas visuomenėje. Iš ekspertizės akto matyti, kad D. J. psichikos sutrikimas yra lėtinis, tik yra dalinė medikamentinė remisija. Posėdžio metu ekspertas nurodė, kad D. J. tikslinga skirti priverčiamąsias medicinines priemones – ambulatorinė stebėjimą, o ne stacionarinį gydymą.

Teismas laiko įrodyta, kad D. J. nustatyti tiek medicininis, tiek teisinis nepakaltinamumo kriterijai, todėl pripažintina, kad D. J. taikytina priverčiamoji medicinos priemonė.

Teismas, atsižvelgdamas į padarytos veikos pobūdį, teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 86TPK-151/2023 išvadą, ir iš teismo posėdžio metu duotų eksperto paaiškinimų matyti, kad D. J. reikalingas ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis (BK 98 str. 1 d. 1 p.).

Taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato priemonės taikymo laiko. Ji taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta asmens pavojingumas (BPK 405 str. 1 d.). Sveikatos priežiūros įstaiga įpareigojama ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius teikti teismui pagal asmens, kurio byla buvo nagrinėjama, gyvenamąją vietą išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą (BPK 405 str. 2 d.).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius pateikė civilinį ieškinį dėl 4 693,53 Eur žalos atlyginimo (1 t., b. l. 147-148, 149-155).

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 110 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, pripažintas civiliniu ieškovu baudžiamojoje byloje, reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba atmesti, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, taip pat tam tikrais atvejais pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas gali arba civilinį ieškinį atmesti (jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką), arba jį palikti nenagrinėtą (jei kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos). Palikus ieškinį nenagrinėtą civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio 3 dalis). Taigi pagal minėtas BPK nuostatas baudžiamojoje byloje reiškiamo civilinio ieškinio pagrindas yra būtent nusikalstamos veikos padarymas, o reikalavimas atlyginti žalą numatytas tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba už šio asmens veiką materialiai atsakingiems asmenims. Pagal teismų praktiką, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis, reglamentuojantis teisę pareikšti civilinį ieškinį baudžiamajame procese, numato galimybę reikšti ieškinį tik įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims, o procese dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nėra įtariamųjų ar kaltinamųjų bei nelaikytina, kad asmuo, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, padarė nusikalstamą veiką, t. y. tokiose bylose vartojama sąvoka baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, padaryta išvadą, kad bylose dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo negali būti priteisiamas civilinis ieškinys, bei taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251/2010).

Baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, kurią padarė nepakaltinamas asmuo, nėra nusikaltimas, nes nėra visų jo sudėties požymių – nėra vieno iš subjektyviosios nusikaltimo pusės požymių – subjekto, nes nepakaltinamas asmuo nėra nusikaltimo subjektas ir toks asmuo nėra kaltinamasis.

Baudžiamojo proceso normos numato tik žalos, padarytos kaltinamojo nusikalstamais veiksmais, išieškojimo tvarką. Šiuo atveju D. J. nėra kaltinamasis, jo atžvilgiu nepriimamas apkaltinamasis nuosprendis, o pagal Baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio nuostatas, teismas gali ir privalo išspręsti civilinius ieškinius, tik priimdamas kaltininko atžvilgiu nuosprendį. Dėl paminėtų aplinkybių teismas negali spręsti civilinių ieškinių klausimo, nes tokios galimybės nenumato Baudžiamojo proceso kodeksas. Kadangi teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad D. J. nusikalstamą veiką padarė nepakaltinamumo būsenoje, jis negali atsakyti ir už jo veiksmais padarytą žalą. Teismui nutarus asmens atžvilgiu taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, civilinių ieškinių klausimas jo atžvilgiu nesprendžiamas ir civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėtais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius turi teisę šį klausimą kelti civilinio proceso tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. BPK 106 straipsnyje numatyta, kad priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013, 2K-52-942/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).

D. J. buvo skirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl D. J. šioje byloje pripažinus nepakaltinamu, jis negali atsakyti už įstatymo uždraustos veikos padarymą, teismas neturi pagrindo svarstyti klausimo dėl patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo iš D. J., todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 401 straipsniu, 403 straipsniu, 440 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu,

nutaria:

D. J. padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje ir pripažinus jį nepakaltinamu, taikyti D. J. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gydymosi vietą – VŠĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centre, adresas Vytauto g. 101, 77156 Šiauliai.

D. J. iki nutarties įsiteisėjimo palikti galioti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nutarčiai įsiteisėjus - panaikinti.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Nutartis per 20 dienų gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Raseinių rajono apylinkės teismą.

Nutartį turi teisę apskųsti asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusieji, jų atstovai ir prokuroras.