- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-08
- Bylos Nr.
- TA-244-822/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02500-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. E.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba) priteisti 10 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. rugsėjo 16 d. buvo kalinamas Marijampolės PN Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis. Pataisos namų dušuose nebuvo užtikrinamas asmens privatumas, kiti nuteistieji galėjo matyti pareiškėją besiprausiantį. Plytelės ir kriauklės dušinėje buvo suskilusios, kėlė pavojų susižeisti. Pareiškėjui privatumas nebuvo užtikrintas ir gyvenamosiose patalpose, kadangi jos buvo nuolat filmuojamos, o per duryse įrengtą langelį jį bet kuriuo paros metu galėjo stebėti pareigūnai. Pareigūnai elgėsi nepagarbiai, nesisveikindavo, neprisistatydavo. Pareiškėjui buvo ribojama teisė paskambinti artimiesiems telefonu, kadangi taksofonų įrengta per mažai, tekdavo laukti eilėje. Taip pat pataisos namuose buvo nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių. Pareiškėjas teigė, kad patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeminimą, jautė depresiją, buvo kankinamas psichologiškai, t. y. patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti prašė priteisti 10 000 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
4. Marijampolės PN nurodė, kad pareiškėjas buvo atvežtas į Kybartų sektorių 2019 m. rugpjūčio 23 d. ir buvo paskirtas į 3 būrio 304 patalpą, kurioje kalėjo iki 2021 m. rugsėjo 16 d. Pataisos namuose įrengta vaizdo stebėjimo sistema nefiksuoja vaizdo nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, stebima tik įstaigos teritorija ir prieigos prie jos. Stebėjimo langeliai duryse įrengti siekiant užtikrinti nuteistųjų priežiūrą. Pareiškėjas yra specifinio teisinio statuso asmuo, kuriam taikomi tam tikri laisvių suvaržymai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės dalis. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų psichologus dėl kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių. Pareiškėjas nekonkretizavo, kokie pareigūnai ir kada elgėsi su juo nepagarbiai. Identifikacinių kortelių dėvėjimas pareigūnams pagal teisės aktų reikalavimus nėra privalomas. Pataisos namų dušinėse įrengtos pertvaros, yra visas reikiamas inventorius. Patalpų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu du kartus per savaitę, ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinta. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją dėl patiriamų nepatogumų skambinant telefonu. Pataisos namuose yra laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių, sudaryti evakuacijos planai, įrengti gesintuvai, čiaupai, evakuaciniai išėjimai. Pareiškėjas neįrodė pataisos namų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, todėl jo skundas negali būti tenkinamas.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo A. E. skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. rugsėjo 16 d. atliko bausmę 3 būrio patalpoje Nr. 304.
7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas, nedetalizavo, kodėl konkrečiai šiuo atžvilgiu dušo patapos buvo įrengtos netinkamai, tik teigė, kad kiti nuteistieji, laukdami eilėje nusiprausti, pareiškėją stebėjo. Atsakovo atstovas nurodė, kad maudymosi vietos yra atskirtos pertvaromis. Pareiškėjas šios aplinkybės nei skunde, nei atsikirtime neneigė ir netvirtino, kad duše nėra maudymosi vietas skiriančių sienelių, o tik abstrakčiai nurodė, jog jo netenkino kitų nuteistųjų buvimas dušinėje, teigė patyręs apkalbas, fizinį kontaktą.
8. Teismas pažymėjo, kad pertvarų tarp dušo ragelių įrengimas pataisos įstaigų dušų patalpose nacionaliniuose teisės aktuose nėra reglamentuotas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas nurodė, kad dušo įrengimas tos pačios lyties asmenims be durelių ar užuolaidų yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos, nei likusiai visuomenės daliai.
9. Teismas nurodė, kad teisės aktuose taip pat nėra reglamentuojama, kiek asmenų vienu metu gali būti dušo patalpose arba persirengimo patalpose bei koks turi būti šių patalpų plotas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 13.1 punkte nustatyta, kad vienam besiprausiančiam asmeniui turi būti suteikiamas vienas dušo ragelis. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistieji pataisos namuose į dušą vedami pagal patvirtintą grafiką, kuriame paskirtas atskiras maudymosi laikas kiekvienos gyvenamosios patalpos nuteistiesiems. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad jį stebėjo kiti nuteistieji, laikė abstrakčiais subjektyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skundėsi, jog dušo patalpos neremontuotos jau 15 metų, neprižiūrimos ir prastos būklės, šiuos jo teiginius paneigia jo paties į bylą pateiktas pataisos namų 2021 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. 20/07-2800, kuriame pataisos namų administracija pareiškėjui nurodė, kad prausyklos patalpos šiuo metu remontuojamos. Byloje nenustatyta, kad dėl netinkamo, sulūžusio dušo inventoriaus pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus pataisos namų administracijai (kreipėsi tik dėl valgyklos patalpos bei lovos remonto).
11. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo aplinkybes dėl priešgaisrinės saugos neužtikrinimo, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su realiomis neigiamomis pasekmėmis. Pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, kad kilus gaisrui, nebūtų galimybės išsigelbėti, tačiau nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog pataisos namuose buvo kilęs gaisras, dėl ko jam atsirado kokios nors neigiamos pasekmės. Teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas pareiškėjui nesuteikė. Be to, atsakovo atstovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių matyti, kad įstaigoje buvo patvirtinta priešgaisrinės saugos instrukcija, evakuacijos planai. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto ir neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 73 ir 102 straipsnių bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 124 punkto nuostatas, reglamentuojančias telefoninių pokalbių tvarką pataisos įstaigose.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kalėjo paprastosios grupės sąlygomis. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pataisos namuose nuteistųjų skambinimas telefonu vyksta pagal patvirtintą grafiką. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Bylos duomenys patvirtina, kad šia teise pareiškėjas aktyviai naudojosi, skambindamas ne mažiau kaip du kartus per savaitę. Pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai buvo apribota jo teisė pasinaudoti telefonu, nenurodė, kad pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, nepaaiškino, kaip konkrečiai pasireiškė socialinių ryšių susilpnėjimas dėl šios aplinkybės. Pataisos namų Nuteistųjų naudojimosi taksofonu, lankymosi koplytėlėje, salėje ir bibliotekoje grafike numatyta, jog esant reikalui paskambinti telefonu kitu nei grafike nustatytu laiku, nuteistasis turi teisę rašyti dėl to motyvuotą prašymą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs tokio pobūdžio prašymą pataisos namų administracijai, o ši būtų nepagrįstai atsisakiusi jį patenkinti. Todėl teismas šią skundo dalį atmetė.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad gyvenamosiose patalpose jam stigo privatumo, kadangi jos buvo nuolat filmuojamos, o per duryse įrengtą langelį pareiškėją bet kuriuo paros metu galėjo stebėti pareigūnai, jog pareigūnai elgėsi nepagarbiai, nesisveikindavo, neprisistatydavo, pažymėjo, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo oficialiai pateikta pažyma, jog Kybartų sektoriuje naudota vaizdo stebėjimo sistema yra skirta stebėti įstaigos teritoriją ir jos prieigas, bet ne gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjo teiginiai, kad kameros yra nukreiptos į gyvenamųjų patalpų langus, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
15. Teismas, atsižvelgęs Laisvės atėmimo vietų įstaigų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. V-88, 11 punkto nuostatas, konstatavo, kad nei vaizdo kamerų įrengimas pats savaime, nei stebėjimo langelių gyvenamųjų patalpų duryse įrengimas negali būti laikomas neteisėtu pataisos namų veikimu. Byloje nenustatyta, kad vaizdo stebėjimo kameros būtų naudojamos pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Periodiniai pareigūnų atliekami patikrinimai gyvenamosiose patalpose yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės dalis, siekiant užtikrinti kalinamų asmenų priežiūrą, kontrolę ir saugumą.
16. Teismas dėl pareiškėjo nurodomo pareigūnų nemandagaus elgesio pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo ir nepaaiškino, kur, kada, kokie konkretūs pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, o tik deklaratyviai nurodė, jog pareigūnai nesisveikina, neprisistato. Atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo argumentus, todėl teismas juos laikė nepagrįstais.
17. Teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, to, kad pataisos įstaiga siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė nei į pataisos namų psichologus, nei į medicinos darbuotojus ar administraciją. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.
III.
18. Pareiškėjas A. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, pripažinti pažeidimus, priteisti žalą.
Atsiliepimas
19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, rėmėsi vien atsakovo atstovo atsiliepimu ir pateiktais duomenimis ir nepagrįstai nesirėmė suformuota teismų praktika analogiškose bylose, kuriose neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas (pvz., Nr. TA-956-629/2021, Nr. TA-892-492/2021, Nr. A-4452-575/2018 ir kt.).
Šalies argumentai
20. Pareiškėjas teigia, kad negalėjo nurodyti pareigūnų, kurie elgėsi netinkamai, nes jie neprisistato ir nenešioja jokių juos identifikuojančių ženklų, slepia savo asmenybę.
21. Pareiškėjas teigia dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuolat patyręs nemalonių išgyvenimų, taip pat ir dėl artimųjų, stresą, nervinosi. Pareiškėjas tvirtina, kad netinkamos kalinimo sąlygos buvo visur – per mažas plotas, neužtikrintas privatumas gyvenamosiose patalpose bei duše. Nuolat kildavo problemų dėl skambučių, medicinos, bibliotekos, koplyčios lankymo, reikėdavo spėti viską atlikti per tik 4 valandas, kurios buvo skirtos pareiškėjui.
Atsiliepimas
22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
23. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjui kalinimo sąlygos Marijampolės PN nesukėlė jokių neigiamų išgyvenimų ar pasekmių, dėl kurių galėjo atsirasti netrumpalaikiai padariniai jo sveikatai, kurie galėtų būti įvertinti pinigine išraiška. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. rugsėjo 16 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.
26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, rėmėsi vien tik atsakovo pateiktais įrodymais, nesirėmė teismo suformuota praktika, taip pat pažymi, jog atsakovas neužtikrino vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimo, privatumo gyvenamosiose patalpose bei duše, nuolat kildavo problemų dėl skambučių, medicinos, bibliotekos, koplyčios lankymo.
27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas.
28. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
29. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto neužtikrinimo, medicinos, bibliotekos, koplyčios lankymo, tačiau jų nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vienam asmeniui tenkančiu gyvenamojo ploto neužtikrinimu, medicinos paslaugų, bibliotekos ir koplyčios lankymu.
31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad teismas neteisingai, remdamasis tik atsakovo pateiktais įrodymais, išnagrinėjo bylą, nesirėmė suformuota teismų praktika tokio pobūdžio bylose.
32. Vertindama šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat, teisingumo ir protingumo kriterijais. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo skundą, kitą byloje esančią medžiagą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas buvo atmestas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėtos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų jo (pareiškėjo) kalinimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti oficialiais atsakovo pateiktais duomenimis, leidžiančiais tinkamai įvertinti skundžiamas netinkamas kalinimo sąlygas, susijusias su pareiškėjo skunde nurodytais pažeidimais.
34. Pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis motyvų. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas duše.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl privatumo neužtikrinimo duše. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad duše yra įrengtos pertvaros ir šias aplinkybes patvirtina pateiktos nuotraukos, tačiau jų su atsiliepimu į pareiškėjo skundą nepateikė. Tačiau šiuo atveju nėra pagrindo netikėti atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kadangi pareiškėjas skunde, atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą, tiek ir apeliaciniame skunde neginčijo atsakovo nurodytų argumentų, jog dušuose įrengtos pertvaros, tik nurodė, kad nebuvo jokio privatumo nei gyvenamojoje patalpoje, nei duše. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose priimtose nutartyse yra konstatuota, kad Marijampolės PN dušinėse pertvaros įrengtos nuo 2018 m. birželio mėn., pareiškėjo ginčijamas laikotarpis šioje byloje yra nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2021 m. rugsėjo 16 d. Taigi ginčui aktualiu laikotarpiu dušinėse buvo įrengtos pertvaros.
37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, tačiau niekaip nepagrindė ir nedetalizavo, kokias aplinkybes teismas nustatė neteisingai ar kokių neišnagrinėjo. Šiuo atveju nėra jokių pagrįstų įrodymų, sudarančių prielaidą konstatuoti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų nusiskundimų buvo kilę kokios nors neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėjo įtakos neturtinės žalos padarymui konstatuoti. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis dėl minėtų pareiškėjo nusiskundimų, t. y. nesutiko su pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti – Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
38. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos nustatytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo.
39. Viešoji (valstybės) atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas tariamai patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, bei neturtinės žalos padarymo pareiškėjui fakto, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai buvo atmestas.
40. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis pareiškėjo nurodytose bylose suformuota praktika, kadangi bylų faktinės aplinkybės skiriasi.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.