Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-208-372/2017 Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06868-2016-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7.; 2.1.2.6.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20 (S)

2017 m. balandžio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8282-841/2016 pagal ieškovės J. M. ieškinį atsakovui E. K., trečiajam asmeniui Šiaulių rajono 2-ojo notarų biuro notarei B. Š. dėl nekilnojamojo turto sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. J. M. ieškiniu kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą prašydama: 1) pripažinti J. M. ir E. K. 2007 m. liepos 20 d. sudarytą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento; 2) pripažinti J. M. ir E. K. 2010 m. birželio 23 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento; 3) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu ir priteisti ieškovei J. M. iš atsakovo E. K. 2041,01 Eur; 4) priteisti iš atsakovo E. K. valstybės naudai ieškovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2007 m. liepos 20 d. ir 2010 m. birželio 23 d. atsakovui E. K. pardavė du jai nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus. Pažymėjo, jog atsakovas E. K. apgaulės būdu, piknaudžiaudamas ieškovės pasitikėjimu, neišprusimu nekilnojamojo turto sandorių srityje, socialine padėtimi, lėšų stygiumi, atliekamų žemės sklypų pardavimo veiksmų nesupratimu, pažadėjo pinigus už įgytus sklypus pervesti į ieškovės banko sąskaitą, nors žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartyse nurodė, kad pinigus, prieš pasirašant sutartis, ieškovė gavo. Akcentavo, kad minėtų sandorių sudarymo metu, nesuprasdama sandorių esminių sąlygų ir turinio, suklydo dėl esminės sandorio sąlygos, t. y., kad atsiskaityta bus po sandorio sudarymo, o sudarytose pirkimo – pardavimo sutartyse nurodyta, jog pinigai jau yra sumokėti, tai neatitiko faktinių aplinkybių. Ieškovė nurodė, jog jos žiniomis žemės sklypai yra perleisti tretiesiems asmenims, todėl, pripažinus sutartis negaliojančias nuo jų sudarymo momento, prašė taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu.

A. E. K. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, jog ieškovės valia dėl sudaromų sandorių esmės buvo nuosekli – ieškovė savo nuosekliais veiksmais siekė, kad jai priklausantys žemės sklypai būtų parduoti ir jokios apgaulės iš atsakovo pusės nebuvo. Pažymėjo, jog vertinant, ar ieškovė suklydo dėl esminės sandorio sąlygos, būtina atsižvelgti į protingumo kriterijų – nelogiška, kad ieškovė, negavusi pinigų už pirmąjį sandorį, tokiomis pačiomis aplinkybėmis sudarytų analogišką sandorį praėjus keleriems metams. Atsakovas nurodė, jog nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoriai, kuriuos prašoma pripažinti negaliojančiais, buvo patvirtinti skirtingų notarių, ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad notarės būtų neatlikusios joms priklausančių pareigų; be to, ieškovė turi ne tik bendro pobūdžio išsilavinimą, bet ir yra įgijusi specialybę, moka skaityti, rašyti, neturi ir neturėjo akivaizdžių sveikatos sutrikimų, trukdančių išreikšti savo valią, ginčijamus sandorius pasirašė pati asmeniškai.

Trečiasis asmuo Šiaulių rajono 2-ojo notarų biuro notarė B. Š. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės reikalavimą pripažinti jos ir atsakovo 2010 m. birželio 23 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento atmesti kaip neįrodytą. Pažymėjo, kad dėl 2007 m. liepos 20 d. sudarytos nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties nuomonės reikšti negali, kadangi šis sandoris buvo patvirtintas kitos notarės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; atsakovui E. K. iš ieškovės J. M. priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš ieškovės priteisė 3,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

6. Teismas nurodė, kad ieškovės parodymai bylos nagrinėjimo metu buvo prieštaringi, nenuoseklūs, todėl teismas jais nesivadovavo, o rėmėsi trečiojo asmens duotais parodymais ir pateiktais rašytiniais įrodymais (ginčo sutarties originalu, notarinių veiksmų atlikimo knyga, įgaliojimais). Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti sandorius negaliojančiais, kaip turinčius valios trūkumų, nurodė, jog ieškovė savo valią išreiškė pasirašydama įgaliojimus bei sutartis. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentai, jog ji nepasirašė ginčijamų sutarčių, grindžiami tik jos subjektyviais samprotavimais, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad ginčijami dokumentai būtų suklastoti, kad atsakovas vertė ieškovę sudaryti sandorius arba, kad tie sandoriai buvo jai nenaudingi; sandorius ieškovė sudarė savo noru ir valia, jai buvo paaiškinta sandorių esmė, ieškovė juos pasirašė, ieškovės dalyvavimą sandorių sudaryme patvirtino oficialus valstybės įgaliotas asmuo – notaras, ieškovė patvirtino, kad su ja buvo atsiskaityta, suprato, ką daro ir siekė aiškaus tikslo – parduoti žemės sklypus už sutartą kainą, tai ir buvo padaryta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

6. Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą, apeliantė (ieškovė) J. M. prašo jį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovo valstybės naudai ieškovei suteiktas antrinės teisinės pagalbos bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jos prašymo skirti rašysenos ekspertizę, tik formaliai nurodė, kad visi parašai – tiek ant ginčijamų sandorių, tiek notarinių veiksmų atlikimo knygoje, tiek ant įgaliojimų, yra identiški, neabejotinai priklauso tam pačiam asmeniui. Akcentavo, kad šių faktinių aplinkybių ir argumentų dėl ieškinio nepagrįstumo formalus vertinimas, lėmė neteisingų pirmosios instancijos teismo išvadų susiformavimą bei netinkamą konstatavimą, kad atsakovo veiksmuose nebuvo tyčinių veiksmų dėl piktavališkumo ir apgaulės sudarant minėtus sandorius su apeliante. Pažymėjo, jog nurodytos aplinkybės dėl netinkamo įrodymų vertinimo sudaro pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o, atsižvelgiant į nustatytus įrodinėjimo procesinius teisės normų pažeidimus, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš naujo beveik visa apimtimi ir naujais aspektais.

7. Atsiliepdamas į ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas E. K. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas pabrėžė, kad: 1) pareiga pagrįsti savo ieškinį, t. y. pateikti įrodymus dėl atsakovo nesąžiningumo, apgaulės ir kt. tenka ieškovei, o jai to nepadarius, jos ieškinys buvo pagrįstai atmestas; 2) skunde nurodomos tik deklaratyvios normos apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o kokie konkrečiai procesinės teisės pažeidimai buvo padaryti, nenurodoma; 3) jokių aplinkybių apie tai, kad sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais dėl to, kad juos pasirašė ne ieškovė, apeliantė, pareikšdama ieškinį, nenurodė; ji nepareiškė ir reikalavimo patikslinti ieškinio dalyką ar pagrindą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą skirti rašysenos ekspertizę; 4) ieškovės reikalavimas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nepagrįstas, tik siekis vilkinti bylos nagrinėjimą, kadangi toks prašymas yra visiškai nemotyvuotas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (ieškovės) J. M. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

9. Apeliantė (ieškovė) J. M. pareiškė ieškinį atsakovui E. K. dėl nekilnojamojo turto sandorių pripažinimo negaliojančiais, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir 1. 91 straipsniais.

10. Pagal civilinės bylos duomenis nustatyta, kad 2007 m. liepos 20 d. tarp J. M. (pardavėjos) ir E. K. (pirkėjo) buvo sudaryta Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėja pardavė pirkėjui 0,7000 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties 2.1. punkte numatyta, kad šalių susitarimu žemės sklypas parduotas už 10000 litų, kuriuos pirkėjas E. K. sumokėjo pardavėjai J. M. grynais prieš sudarant sutartį. Sutarties 2.2. punkte pažymėta, kad J. M. patvirtina, kad pinigus (10000 litų) grynais gavo prieš pasirašant sutartį, yra pardavėjos parašas. Sutarties 5.1. punkte nurodyta, kad sutartis sudaryta laisva valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio šalys būtų priverstos sudaryti šią sutartį, taip pat, kad sutartis sudaryta vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, apie visas šios sutarties sudarymo aplinkybes šalys žino. Sutarties 5.5. punkte numatyta, jog sutartis yra šalių perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių, ir, kaip atitinkanti jų valią, priimta ir pasirašyta, yra pardavėjos J. M. ir pirkėjo E. K. parašai. Sudarytoji sutartis patvirtinta 2007 m. liepos 20 d. Šiaulių miesto IV-ojo notaro biuro notarės R. S..

11. 2010 m. birželio 23 d. tarp J. M. (pardavėjos) ir E. K. (pirkėjo) buvo sudaryta Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėja pardavė, o pirkėjas nupirko 0,1700 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Minėtos sutarties 3.1. punkte nurodyta, kad žemės sklypas parduodamas už 500 litų, kuriuos pardavėja gavo iš pirkėjo prieš pasirašant sutartį. Sutartyje nurodyta, jog sutarties šalys pareiškė, kad sutartis sudaryta jų laisva valia, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, ir, kad šioje sutartyje nesuprantamų aplinkybių nėra; šio sandorio prasmė ir pasekmės sutarties šalims išaiškintos. Sutartį pasirašė pardavėja J. M. ir pirkėjas E. K., sutartis 2010 m. birželio 23 d. patvirtinta Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarės B. Š..

12. Apeliantė (ieškovė) ieškinį grindė dviem pagrindais, t. y., kad sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, iš esmės suklydo (CK 1.90 straipsnis) ir sandoriai buvo sudaryti panaudojant apgaulę ieškovės atžvilgiu (CK 1.91 straipsnis). Apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės apgaulės ir suklydimo faktų nenagrinėjo, todėl byla nebuvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėta.

13. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

14. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas, sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog rašytiniai įrodymai liudija, kad nekilnojamojo turto sandoriai, kuriuos prašoma pripažinti negaliojančiais dėl apeliantės (ieškovės) suklydimo buvo sudaryti skirtingu laiku – 2007 m. ir 2010 m. Vertinant ieškovės, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį pagal apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, pagal protingumo kriterijų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė (ieškovė) aiškiai išreiškė savo valią – parduoti žemės sklypus atsakovui (sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius), ir vertina, kad rūpestingas, atidus, apdairus ir protingas asmuo nesudarytų naujo sandorio su tuo pačiu asmeniu, praėjus keleriems metams, jeigu su juo dar nebuvo atsiskaityta pagal ankstesnį sandorį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl suklydimo sudarytus sandorius lemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyse aiškiai nurodyta: kad apie 2007 m. liepos 20 d. sutarties sudarymo aplinkybes šalys žino, sutartis yra šalių perskaityta, suprasta dėl turinio ir pasekmių, ir, kaip atitinkanti jų valią, priimta ir pasirašyta; kad 2010 m. birželio 23 d. sutartyje nesuprantamų aplinkybių nėra, sandorio prasmė ir pasekmės sutarties šalims išaiškintos. Abi nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartys apeliantės (ieškovės) pasirašytos, apeliantės (ieškovės) dalyvavimą sandorių sudaryme patvirtino oficialus valstybės įgaliotas asmuo – notaras, įsitikinęs sandorį sudarančio asmens tapatybe pagal pateiktą asmens dokumentą bei įsitikinęs sandorį sudarančių šalių tikrąja valia. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės (ieškovės) reikalavimas pripažinti sandorius negaliojančiais kaip turinčius valios trūkumų, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sandorio šalies individualios savybės (amžius, sveikata, išsilavinimas, verslo ir kitokia praktika) yra taip pat svarbios, kai vertinama, ar asmuo be suklydimo suvokė ar galėjo suvokti sandorio sudarymui svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-695/2017). Apeliantė (ieškovė) ieškinyje nurodo, kad yra baigusi 7 klases, turi įgijusi statybininko specialybę, nekilnojamojo turto sandorių srityje patirties neturi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog nekilnojamojo turto sandoriams svarbią aplinkybę – ar pinigai prieš pasirašant pirkimo – pardavimo sutartis buvo sumokėti, apeliantė (ieškovė) galėjo suvokti ir suvokė, šį faktą patvirtino ir savo valią išreiškė pasirašydama pirkimo – pardavimo sutartis.

15. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 5 dalis). Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodė, kad atsakovas, pasinaudodamas jos pasitikėjimu, apgaulingai įtraukė į nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis punktą, jog už parduodamą turtą jau yra atsiskaityta; kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo tyčinių veiksmų dėl piktavališkumo ir apgaulės sudarant minėtus sandorius.

16. Pagal CK 1.91straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškovės veiksmai buvo nuoseklūs - ji savo valią išreiškė pasirašydama ir išduodama įgaliojimus atsakovui tvarkyti dokumentus, parduoti jos nekilnojamąjį turtą, ieškovė išreiškė savo valią parduoti nekilnojamąjį turtą pasirašydama nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar buvo atlikti tyčiniai nesąžiningi veiksmai (tyčia praneštos tikrovės neatitinkančios žinios arba nutylėtos svarbios aplinkybės dėl esminių sudaromo sandorio elementų), dėl kurių buvo sudarytas ne toks sandoris, kokį iš tikrųjų siekta sudaryti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas vertė apeliantę (ieškovę) sudaryti sandorius arba, kad tie sandoriai buvo jai nenaudingi, sandorius apeliantė (ieškovė) sudarė savo valia, savo valia juos pasirašė, sandorius patvirtino valstybės įgaliotas asmuo, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad kaip nors kitaip būtų nustatytas atsakovo nesąžiningumas, piktavališkumas ar apgaulė, tyčiniai veiksmai, kurie būtų turėję lemiamą įtaką apeliantės (ieškovės) valiai susiformuoti, t. y. kad apeliantė (ieškovė) buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sandorių aplinkybių, todėl, apeliacinio teismo vertinimu, nėra pagrindo ginčijamų sandorių pripažinti negaliojančiais kaip sudarytais dėl apgaulės.

17. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jos prašymo skirti rašysenos ekspertizę, tik formaliai nurodė, kad visi parašai neabejotinai priklauso tam pačiam asmeniui, tai lėmė neteisingas teismo išvadas, kad atsakovo veiksmuose nebuvo piktavališkumo ir apgaulės. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, jog teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys apžiūrėjo trečiojo asmens notarės B. Š. į teismo posėdį pateiktą ginčo sutarties egzempliorių, saugomą notaro kontoroje, taip pat apžiūrėjo notarės pateiktą notarinių veiksmų atlikimo knygą ir galėjo įsitikinti, kad byloje esanti sutarties kopija atitinka originalą, o notariniai veiksmai užregistruoti notarinių veiksmų atlikimo knygoje, kurioje taip pat yra ieškovės parašai. Teismas, apžiūrėjęs pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad visi ieškovės parašai – tiek ant ginčijamų sandorių, tiek notarinių veiksmų atlikimo knygoje, tiek ant įgaliojimų, išduotų atsakovui, kurių ieškovė neginčija, yra identiški ir neabejotinai priklauso tam pačiam asmeniui. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Minėta teisės norma reiškia, kad dėl ekspertizės skyrimo poreikio kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekspertizę skirti tikslinga tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios, tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje pakanka įrodymų, jog būtų galima nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl apeliantės (ieškovės) parašų autentiškumo ir prašymo skirti rašysenos ekspertizę pagrįstai netenkino.

18. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui konstatuojant, jog apeliantės (ieškovės) apeliacinis skundas atmestinas, spręstinas klausimas dėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovas, atsiliepdamas į apeliacinį skundą, prašė priteisti iš apeliantės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikta turėtų bylinėjimosi išlaidų 2017 m. sausio 9 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 5 bei pinigų priėmimo kvitas, išrašytas 250 Eur sumai. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovo E. K. patirtos bylinėjimosi išlaidos siekia 250 Eur, kurios priteistinos iš apeliantės (ieškovės) J. M. atsakovo naudai.

19. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino į bylą pateiktus įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus, teisingai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini) 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atsakovo E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini) naudai.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Birutė Simonaitienė Vilija Valantienė