Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinio teismo) 2024 m. birželio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus laidojimo namai“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjas nesutiko su Administracijos išvada, kad išorinė reklama „VILNIAUS LAIDOJIMO NAMAI“ turi klaidinančios reklamos požymių, nes: iškaboje naudojamas pareiškėjui priklausantis žodinis prekės ženklas „VILNIAUS LAIDOJIMO NAMAI“, kuris atpažįstamas vartotojų ir žinomas rinkoje; iškaboje naudojamas pareiškėjo pavadinimas UAB „Vilniaus laidojimo namai“; iškaboje aiškiai nurodyta, kad pastate bus vykdoma prekyba – „Prekyba laidojimo (ritualinėmis) prekėmis“; pareiškėjas turi teisę verstis prekybos veikla – turi teisę prekiauti laidojimo (ritualinėmis) prekėmis; patalpos yra prekybos paskirties; Bendrovės internetiniame tinklalapyje kontaktų skiltyje aiškiai ir visiems suprantamai nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra administracija ir parduotuvė, kurioje priimami užsakymai. Pareiškėjas akcentavo, kad pateiktame 2023 m. lapkričio 22 d. patikslintame išorinės reklamos projekte naudojamas tiek juridinio asmens pavadinimas, tiek prekės ženklas, o tai yra leidžiama pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymą (toliau – ir Reklamos įstatymas) ir jo nepažeidžia. Be to, pareiškėjas Administracijai pateikė visus dokumentus, numatytus išorinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2018 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 4-371 redakcija) (toliau – ir Taisyklės), 21 punkte.

5. Pareiškėjas tvirtino, jog Administracija, priimdama skundžiamą Sprendimą, nenustatė, kad jo prašoma įrengti išorinė reklama neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų, o Sprendimas atsisakyti išduoti licenciją išorinei reklamai įrengti priimtas formaliai, yra nemotyvuotas, neobjektyvus, todėl nepagrįstas. Pasak pareiškėjo, Administracija Bendrovės prašymo iš esmės nenagrinėjo, apsiribodama abstrakčiu nurodymu, jog Bendrovė neįvertino komisijos išorinės reklamos projektui vertinti 2023 m. spalio 17 d. protokolo Nr. A16-1495/23(2.1.43E-LIC) išvadų.

10. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas keturis kartus teikė Administracijai prašymus dėl iškabos „VILNIAUS LAIDOJIMO NAMAI“ įrengimo, tačiau gavęs neigiamus sprendimus, kiekvienu atveju principingai nekoregavo išorinės reklamos įrengimo projekto sprendinių tokiu būdu, kad iškabos tekstas atspindėtų pastate vykdomą veiklą ir neklaidintų vartotojų, o pakartotinai teikė analogiškos iškabos projektus bei siekė įtikinti Administraciją priimti pareiškėjui palankų sprendimą. Atsakovas vertino, kad toks pareiškėjo elgesys koreliuoja su aplinkybe, kad ant pastato jau nuo 2021 metų yra iškaba su užrašu „VILNIAUS LAIDOJIMO NAMAI“ ir pareiškėjas siekia ne gauti leidimą įrengti išorinę reklamą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus ir viešąjį interesą, bet įteisinti jau ne vienerius metus ant pastato be leidimo įrengtą iškabą.

11. Atsakovas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo 2023 m. lapkričio 22 d. pateiktą išorinės reklamos įrengimo projektą, jo pageidaujamą iškabą sudaro trys žodžiai „VILNIAUS LAIDOJIMO NAMAI“, tačiau tik išorinės reklamos įrengimo projekto lape Nr. 5 nurodoma, jog ant pastato šoninio lango numatytas priklijuoti lipdukas apie vykdomą prekybą „PREKYBA LAIDOJIMO (RITUALINĖMIS) PREKĖMIS“. Pasak atsakovo, toks lipdukas projektuojamas tik ant šoninės pastato sienos stiklo ir itin mažomis raidėmis, todėl neabejotinai galėtų būti pastebėtas tik į pastatą faktiškai įeinančių žmonių bei bus užgožtas ant pastato priekinės ir šoninės sienos projektuojamos iškabos su didelėmis raidėmis, kuri bus matoma iš toli ir į kurią pirmiausia bus atkreipiamas dėmesys praeinant / pravažiuojant pro pastatą, taip pat iš aplink esančių daugiabučių gyvenamųjų namų langų. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjui principingai nekeičiant pačios iškabos esmės ir iškaboje nesant jokia forma pateikiamo žodžio „parduotuvė“, „prekyba“ ar pan., kuris būtų siejamas būtent su prekių pardavimu, o ne paslaugų teikimu, pareiškėjo teiginiai, neva „iškaboje yra aiškiai nurodoma, kad pastate bus vykdoma prekyba“ yra neatitinkantys tikrovės.

II.

15. Teismas, apžvelgęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą nurodė, kad atsisakymas išduoti leidimą tiek pagal Reklamos įstatymą, tiek pagal Taisyklių nuostatas turi būti grindžiamas tik vienu Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų pagrindų, o iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog jame tokie pagrindai, remiantis kuriais gali būti atsisakoma išduoti leidimą išorinei reklamai įrengti, nenurodyti, Sprendime tik daroma nuoroda į komisijos išorinės reklamos projektui vertinti 2023 m. lapkričio 28 d. posėdžio protokolą Nr. A16-1707/23(2.1.43E-LIC) (toliau – ir Protokolas).

19. Teismas akcentavo, kad nei ginčijamame Sprendime, nei Administracijos Skyriaus vedėjo 2023 m. spalio 23 d. sprendime Nr. A256-1372/23(2.3.2.1E-LIC) teisės aktai ir dokumentai, įtvirtinti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, nenurodyti, taip pat tokie dokumentai ir teisės aktai nenurodyti komisijos 2023 m. spalio 17 d. posėdžio protokole Nr. A16-1495/23(2.1.43E-LIC) ir komisijos 2023 m. lapkričio 28 d. Protokole.

21. Teismas darė išvadą, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams. Todėl teismas pareiškėjo skundą tenkino, o ginčijamą Sprendimą panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kartu įpareigodamas Administraciją Bendrovės 2023 m. lapkričio 22 d. prašymą išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagal UAB „(duomenys neskelbtini)” 2023 m. birželio 27 d. parengtą išorinės vaizdinės reklamos projektą, kuriuo ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), suprojektuota iškaba „VILNIAUS LAIDOJIMO NAMAI UAB. PREKYBA LAIDOJIMO (RITUALINĖMIS) PREKĖMIS“, išnagrinėti iš naujo ir dėl jo priimti VAĮ 10 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.

III.

27. Atsakovo nuomone, skųsdamas Administracijos Sprendimą neišduoti leidimo įrengti išorinę reklamą, pareiškėjas siekia įteisinti tai, kas jau yra neteisėtai įrengta, nepaisant teisės aktų reikalavimų ir visuomenės interesų, todėl šiuo atveju turėjo būti įvertintas ne tik pareiškėjo privatus interesas gauti leidimą savo jau įrengtai išorinei reklamai (iškabai), bet privalėjo būti įvertintas ir miesto gyventojų interesas, kad iškabos pagalba nebūtų skleidžiama klaidinanti informacija apie laidojimo paslaugas, kurios iš tiesų nėra ir negali būti pastate teikiamos. Pasak atsakovo, tokio vertinimo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatliko, nors Administracija ne kartą akcentavo, kad spręsdama dėl leidimo išorinei reklamai įrengti išdavimo Administracija privalo paisyti viešojo intereso.

28. Atsakovo vertinimu, neginčytina, kad laidojimo paslaugų teikimas yra itin jautri visuomenei sritis, o pareiškėjo iškaba (kuri faktiškai buvo įrengta net ir negavus leidimo) akivaizdžiai klaidina gyventojus, t. y. niekaip neatspinti prekybos veiklos (kuri turėtų būti vykdoma pagal pastato paskirtį), tačiau priešingai, sukelia gyventojams neigiamas sąsajas su būtent laidojimo paslaugų teikimu pastate (kurios čia negali būti teikiamos), todėl pareiškėjo iškaba neatitinka Reklamos įstatymo reikalavimų, o Administracija pagrįstai nusprendė neišduoti leidimo jam įrengti.

29. Atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neįvertino, jog projekte pareiškėjui principingai nekeičiant pačios iškabos esmės ir iškaboje nesant jokia forma pateikiamo žodžio „parduotuvė“, „prekyba“ ar pan., kuris būtų siejamas būtent su prekių pardavimu, o ne paslaugų teikimu, Administracija neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo keisti savo anksčiau priimtus sprendimus ir visiškai pagrįstai laikėsi nuoseklios pozicijos neišduoti pareiškėjui leidimo tokios klaidinančios išorinės reklamos įrengimui. Be to, pasak atsakovo, toks teismo motyvas (žr. šios nutarties 16 p.) nagrinėjamu atveju negali būti laikomas pagrįstu, kadangi Administracijos Sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo įrengti išorinę reklamą buvo priimtas jau ketvirtą kartą 6 mėnesių laikotarpyje, todėl tokio Sprendimo negalima vertinti atsietai nuo viso faktinių aplinkybių konteksto ir anksčiau Administracijos priimtų sprendimų dėl analogiškų pareiškėjo prašymų.

30. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo motyvas (žr. šios nutarties 18 ir 19 p.) negali būti laikomas tinkamu Administracijos Sprendimo neteisėtumo pagrindimu, kadangi byloje nebuvo ginčo dėl Administracijos 2023 m. spalio 23 d. sprendimo, t. y. pareiškėjas jo neginčijo, šalys dėl jo motyvų išsamumo bylos nagrinėjimo metu klausimų nekėlė, taigi, 2023 m. spalio 23 d. sprendime išdėstyti motyvai buvo ir yra šalims aiškūs. Ginčijamo Sprendimo nemotyvuotumo ar neatitikties VAĮ keliamiems reikalavimams pareiškėjas skunde neįrodinėjo, skunde buvo apsiribota deklaratyviu nurodymu, neva ginčijamas Sprendimas pažeidžia įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, objektyvumo ir išsamumo principus, tačiau kaip minėtų principų tariamas pažeidimas pasireiškia liko neaišku, tokių principų pažeidimų teismas skundžiamame sprendime taip pat nenustatė.

31. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nesant pagrindo laikyti pareiškėją nesupratus Administracijos motyvų, nebuvo jokio pagrindo abejoti Administracijos Sprendimo teisėtumu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl jo neatitikimo VAĮ 10 straipsnio 5 punkto reikalavimams vertintina kaip visiškai formali ir nesudariusi pagrindo Administracijos Sprendimą naikini. Pasak atsakovo, teismas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, jis tik formaliai vertino ginčijamą Sprendimą, tačiau neatsižvelgė į konkrečiai situacijai aktualias faktines aplinkybes, pareiškėjo elgesį iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, Administracijos anksčiau priimtų sprendimų pareiškėjo atžvilgiu turinį ir Administracijos motyvus dėl leidimo pareiškėjui įrengti išorinę reklamą neišdavimo, pagrįstus, be kita ko, ir viešuoju interesu. Todėl teismo priimtas skundžiamas sprendimas vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, bei turėtų būti panaikintas, o pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

33. Pareiškėjas pakartoja faktines bylos aplinkybes, skunde, kurį patikslino, pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus ir teigia, kad nepagrįstas atsakovo argumentas, jog pareiškėjo iškaba realiai klaidina vartotojus, o teisės aktai įpareigoja Administraciją kaip leidimą išduodantį subjektą vadovautis visais Reklamos įstatyme nustatytais reikalavimais bei draudimais, iš kurių vienas būtent ir yra Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai, aiškiai ir be išimčių įtvirtintas klaidinančios reklamos draudimas, nes priešingai nei teigia atsakovas, jis Reklamos įstatymo nuostatų įgyvendinimo bei priežiūros klausimu turi ne visas, bet tik Reklamos įstatyme numatytas pareigas, o tai reiškia, kad atsakovas šioje srityje nepagrįstai savo įgaliojimus aiškina plečiamai.

34. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, prašydamas ištirti, ar pareiškėjo iškaba neklaidina vartotojų, tačiau minėtos tarnybos vertinimu, pareiškėjo iškaboje naudojami žodžiai „Vilniaus laidojimo namai“ nepažeidžia Reklamos įstatymo ir neklaidina vartotojų. Pasak pareiškėjo, vien subjektyvi atsakovo nuomonė ir jo iškabos traktavimas kaip klaidinančios reklamos, kurį iš esmės paneigė Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba vykdydama jai priskirtas Reklamos įstatymo priežiūros funkcijas dėl šio įstatymo nuostatų, nesudarė pagrindo pareiškėjo iškabos aiškinti ir vertinti kaip klaidinančios reklamos. Todėl atsakovo su klaidinančia reklama susiję argumentai neabejotinai turi būti atmesti kaip aiškiai nepagrįsti.

36. Pareiškėjo nuomone, iš pirmosios instancijos teismo pagrįstai nustatytų pažeidimų akivaizdu ir tai, kad atsakovas pareiškėjo prašymo ir pateiktos papildomos medžiagos iš esmės nenagrinėjo, o tik pateikė formalų atsakymą. Ginčijamas Sprendimas neatitiko esminių VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl negalėjo būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir tinkamai pritaikė teisinį reguliavimą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

37. Byloje kilęs ginčas dėl Administracijos Skyriaus 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą įrengti išorinę reklamą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

38. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino atsakovo Sprendimą padaręs išvadą, kad Sprendimo motyvacija nesusijusi su išorinės reklamos įrengimo reikalavimais, įtvirtintais Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje, todėl Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų pagrįsti administracinį sprendimą objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti.

39. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius.

40. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Byloje nustatyta, kad UAB „Ligamis“ 2023 m. birželio mėnesį kreipėsi į atsakovą, prašydamas išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsisakė tai padaryti, po to tiek UAB „Ligamis“, tiek vėliau UAB „Vilniaus laidojimo namai“ į atsakovą kreipdavosi iš naujo, pateikdami pakeistus išorinės reklamos projektus. Administracija pareiškėjo prašymų netenkino, skundžiamu 2023 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. A256-1569/23(2.3.2.1-LIC) nurodė, jog pateiktas išorinės reklamos projektas neatitinka reikalavimų, o detalesni argumentai išdėstyti 2023 m. spalio 17–23 d. dokumentuose.

42. Išorinės reklamos įrengimo reikalavimus reglamentuoja Reklamos įstatymo 12 straipsnis. Šio straipsnio 7 dalyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2023 m. gruodžio 31 d.) įtvirtinta, kad leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis.

43. Leidimo neišdavimo pagrindai įtvirtinti Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje, kurioje nustatyta, kad leidimas neišduodamas, jeigu: 1) pateikiami ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą pašalinti šiuos trūkumus; 2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų; 3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą. Taisyklių 33 punktas numato, jog leidimas neišduodamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytais atvejais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Administracijos direktoriaus 2019 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 30-670/19 „Dėl Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ 24 punkte.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei atsakovo Sprendimą aptarto teisinio reguliavimo kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsisakymas išduoti leidimą tiek pagal Reklamos įstatymą, tiek pagal Taisykles, turi būti grindžiamas tik vienu iš trijų Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nurodytų pagrindų. Kadangi atsakovo Sprendime nėra remiamasi nei Reklamos įstatymu, nei Taisyklėmis, Sprendimas savo turiniu prieštarauja nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kartu pažymėtina, jog atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymus, neteigė, jog pareiškėjas pateikė netinkamus dokumentus ar nesumokėjo rinkliavos už leidimo išdavimą, taigi darytina išvada, jog iš esmės savo poziciją Administracija grindė Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimą, pažymi, kad visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, o taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-24-822/2024). Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu materialiosios teisės normų taikymu ir aiškinimu.

46. Įvertinus teisinį reguliavimą, šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Administracijos Sprendimas neatitinka VAĮ įtvirtintų įstatymo viršenybės, išsamumo ir objektyvumo, gero administravimo principų, nes atsisakymą išduoti leidimą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto pagrindu atsakovas iš esmės grindė 2023 m. spalio 17 d. komisijos posėdžio protokolu, tačiau jame tik akcentuojama atsakovo nuomonė dėl pastato paskirties ir klaidinančios reklamos, bet neatkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas su 2023 m. lapkričio 22 d. prašymu yra pateikęs pakeistą išorinės reklamos projektą. Net ir 2023 m. spalio 17 d. komisijos posėdžio protokole nėra tinkamai detalizuota, kokių Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų neatitinka pareiškėjo norima įrengti išorinė reklama. Skundžiamo akto esminių trūkumų nepašalina ir tai, jog atsakovas vėliau procesiniuose dokumentuose nurodė daugiau argumentų, susijusių su išorinės reklamos trūkumais. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-85-556/2024).

47. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių įrodymų ir reikšmingų aplinkybių, iškeliant formalų teisės aktų taikymą prieš nagrinėjamos situacijos aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktų įrodymų visetą, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, o nustatytoms faktinėms aplinkybėms pritaikė tinkamas teisės normas.

48. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną ginčo šalių argumentą, likę neaptarti ginčo šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės bylai teisingai išnagrinėti, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

49. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

50. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo. Išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė prašymą dėl 968 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2024 m. rugsėjo 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AIB 0164 bei 2024 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos išrašą.

51. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (teisės akto redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

52. Rekomendacijų 8.11 papunktyje įtvirtinta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taikomas 1,3 koeficientas. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėta ir pareiškėjo prašoma priteisti 968 Eur suma nesiekia net pusės Rekomendacijų 8.11 papunktyje numatytos maksimalios sumos, yra proporcinga bylos sudėtingumui, todėl priteistina pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2024 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus laidojimo namai“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 968 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.

Nutartis neskundžiama.