- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-60-851/2025
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Evaldas Pašilis, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- J. K., E. K.
- Civilinis ieškovas
- J. L.
- Advokatai
- Eglė Latauskienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Evaldo Pašilio ir Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo J. K. gynėjo Pavelo Borkovskio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų;
- pagal BK 258 straipsnio 2 dalį 27 parų trukmės areštu.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų.
Šiuo nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. L. civilinis ieškinys ir iš J. K. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės naudai priteista 686 Eur turtinei žalai ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat šiuo nuosprendžiu E. K. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės
1. J. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su E. K. 2023 m. sausio 3 d. apie 21.54 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, tyčia sudavė nukentėjusiajam O. L. (O. L.) ne mažiau dviejų smūgių rankomis į galvą, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam O. L. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nosyje, lūpose, odos nubrozdinimą su aplinkine kraujosruva dešinio smilkinio ir dešinio momens riboje.
2. Be to, J. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. sausio 3 d. apie 21.54 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, po to kai veikdamas kartu su E. K. sudavė nukentėjusiajam O. L. ne mažiau kaip du smūgius į galvą, tyčia dūrė su peiliu vieną kartą O. L. į dešinę koją, taip padarydamas durtinę – pjautinę dešinės šlaunies žaizdą su šlaunies arterijos ir venos sužalojimais, dėl ko įvykus ūmiam nukraujavimui, O. L. įvykio vietoje mirė, t. y. nužudė žmogų.
3. Be to, J. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis bei laiku, iš nenustatyto asmens, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo, įgijo pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinę lazdą, kuri pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (toliau – Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) yra priskiriama prie nešaunamų D kategorijos šaltųjų ginklų, ir ją neteisėtai nešiojo su savimi, kol 2023 m. sausio 17 d. apie 12.45 val. prie (duomenys neskelbtini), jo sulaikymo metu šią teleskopinę lazdą surado ir paėmė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos specialiosios parengties skyriaus pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniu skundu nuteistojo J. K. gynėjas Pavelas Borkovskis prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria J. K. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, ir J. K. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodžius, kad J. K. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; 2) pašalinti iš J. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymį, kad jis, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinę lazdą; 3) nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. L. civilinį ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą.
4.1. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai, jų visetas nepatvirtina nuteistojo J. K. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, todėl Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis J. K. atžvilgiu yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog byloje nesurinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, jog nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusįjį ir tuo labiau, kad peiliu sužeidė O. L., dėl ko šis nukraujavo ir mirė. Taip pat nurodo, jog jo ginamasis J. K. neneigia, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, kita vertus, iš kaltinimo turėtų būti pašalintas teleskopinės lazdos neteisėto įgijimo požymis, kadangi J. K. šią lazdą įsigijo teisėtai – nusipirko, todėl nešaunamojo ginklo įgijimo neteisėtumas neįrodytas.
4.2. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nevertino, kad šioje byloje atliktas ikiteisminis tyrimas buvo itin šališkas – pirmosios instancijos teismas ignoravo galimus proceso pažeidimus, policijos pareigūnų aplaidumą ir netgi galimą piktnaudžiavimą ikiteisminio tyrimo procese. Apelianto įsitikinimu, teismas itin kruopščiai bei atsargiai turėjo vertinti asmenų – įtariamųjų ir taip vadinamų „bendradarbiaujančių liudytojų“, kurie patys bijo būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už galimai padarytą nusikaltimą, parodymus, turėjo būti analizuojamas ir vertinamas jų parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas. Apelianto teigimu, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tokių proceso dalyvių parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti tiesioginiai įrodymai. Asmens nuteisimas negali būti grindžiamas kaltinančiais bendrininkų ar asmenų, kurie netampa įtariamaisiais (kaltinamaisiais) už tai, kad bendradarbiavo su policija, prokuratūra, parodymais. Neatmetami savanaudiški tokių asmenų motyvai – kito asmens apkalbėjimas, turint tikslą pačiam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
4.3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas J. K. kaltės klausimą, iš esmės rėmėsi tik liudytojų M. Ž. ir S. S. parodymais. Apelianto manymu, teismas įrodymus vertino selektyviai, fragmentiškai ir vienpusiškai, išskirdamas tik tas aplinkybes ir įrodymų dalį, kurie gali netiesiogiai apkaltinti J. K.. Kitų reikšmingų bylos įrodymų, nuteistojo gynėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ne tik kad nevertino, bet ir padarė klaidingą išvadą dėl galimo poveikio ir grasinimų liudytojui S. S. iš kaltinamojo J. K. pusės. Teismas apie daugelį aplinkybių nepasisakė, nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikdamas vienam įrodymų šaltiniui – liudytojų S. S. ir M. Ž. parodymams.
4.4. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas remdamasi S. S. parodymais, nevertino S. S. sugyventinės liudytojos M. M. parodymų, apibūdinančių S. S. asmenybę ir elgesį po bendrabutyje įvykdyto nusikaltimo, o būtent, kad po pirmos apklausos S. S. buvo susinervinęs, iš jo policija įvykio naktį paėmė avalynę, ant kurios buvo kraujas, bute ieškojo peilio. Pati liudytoja bijo S. S., todėl nenorėjo jo net klausinėti apie įvykį, nes jis „buvo ir yra nervingas, agresyvus, daug ką slepia“. Kaip paaiškino liudytoja: „po šios nakties pas S. lankėsi du vyrai iš kriminalinės policijos, po ko jos sugyventinis dažnai vykdavo į Ševčenkos gatvę (Vilniaus apskrities policijos komisariatą), jeigu kokia problema – pats dažnai skambindavo pareigūnams“. Sugyventinis nuolatos užrakindavo ją bute, neišleisdavo, duodavo jai degtinės. Teigia, jog „jos sugyventinį S. galima prigąsdinti, kur vėjas papučia, ten jis ir linksta“. Apelianto teigimu, atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo liudytojo S. S. parodymus vertinti kaip nuoseklius ir objektyvius.
4.5. Taip pat teigia, jog S. S. parodymus apie tai, kad nukentėjusysis norėjo patekti iš laiptinės į 2-ojo aukšto koridorių, o jis neleido, nustūmė vaikiną, po to tarp 1 ir 2 aukšto aikštelėje J. K. kampe sudavė jam smūgius kumščiu, E. K. ir M. Ž. spyrė kojomis, tai, kad jis matė peilį pas J. K., paneigia kiti bylos įrodymai – E. K., D. L. parodymai, jog pirmasis į koridorių išbėgo S. S.. Be to, pasak apelianto, jeigu S. S. neleido nukentėjusiajam patekti į antrojo aukšto koridorių ir šis bėgo į apačią, kaip galima paaiškinti tą aplinkybę, jog trečiajame aukšte šalia metalinių durų ir ant jų buvo rastas nukentėjusiojo kraujas, taip pat kraujo dėmės buvo rastos įvykio vietos apžiūros metu ir 4, 5 laiptinės aukštuose. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino faktai, kad S. S. grasino asmenys iš J. K. aplinkos.
4.6. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojo S. S. parodymų kaitos. 2023 m. sausio 10 d. apklausos metu jis nurodė, kad matė, kaip E. K. ir M. Ž. spyrė gulinčiam vaikinui po vieną kartą koja, 2023 m. sausio 16 d. apklausos metu nurodė, kad matė, kaip E. K. ir M. Ž. nukentėjusiajam sudavė smūgius, tačiau įtariamajam M. Ž. 2023 m. sausio 24 d. apklausos metu nurodžius apie J. K. žmonos skambutį bei apie matytą peilį pas J. K., apie tai, kad vienintelis J. K. turėjo motyvą sužaloti nukentėjusįjį, 2023 m. gegužės 9 d. apklausos metu liudytojas S. S. jau nurodė, kad jis galėjo apsirikti, duoti tyrimui netikslius parodymus, t. y. jis nematė, ar M. Ž. atliko kokius nors veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Po tokių liudytojo parodymų 2023 m. gegužės 11 d. ikiteisminis tyrimas M. Ž. atžvilgiu nutraukiamas ir jis tapo byloje liudytoju.
4.7. Pažymi, kad prieštaringi liudytojo S. S. parodymai ir dėl kitų aplinkybių – 2023 m. sausio 10 d. apklausos metu jis nurodė, kad peilį pas J. K. matė paskutinį kartą tą vakarą apie 18 val., o 2023 m. sausio 10 d. liudytojo apklausos metu parodė, jog kai E. K. ir M. Ž. spyrė vaikinui po vieną kartą, matė, kad J. K. laiko rankoje medžioklinį peilį (apelianto teigimu, tai buvo jau po 21 valandos). Be to, 2023 m. sausio 10 d. apklausos metu jis nurodė, kad gavo iš J. K. 50 Eur, klausė šio, už ką, ir šis atsakė „nesvarbu“, o apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu liudytojas nurodė, kad J. K. pasakė, kad pinigai jam buvo duoti „už tylėjimą“. Apelianto teigimu, liudytojo parodymai buvo nenuoseklūs ir dėl aplinkybės, ar matė, kaip J. K. peilį plovė.
4.8. Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo argumentus, kad J. K. kaltę netiesiogiai patvirtina ir kito liudytojo - M. Ž. parodymai. Apeliantas nesutinka su teismo teiginiais, kad nėra pagrindo išvadai, jog šis parodymus davė mainais už tai, kad jo atžvilgiu būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas.
4.9. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad iki įtariamojo M. Ž. apklausos 2023 m. sausio 24 d. su tuo metu įtariamuoju M. Ž. neformaliai bendravo (dirbo) nenustatyti kriminalinės policijos pareigūnai. Apie tai parodė M. Ž.. Apeliantas pažymi, kad analogiškai iki apklausų tokie pareigūnai bendravo ir su kitais įtariamaisiais E. K., J. K., liudytojais A. K., A. L., D. L.. Šios aplinkybės neneigė ir liudytoja teisme apklausta tyrėja K. M.. Visi apelianto nurodyti asmenys, tame tarpe ir M. Ž., parodė, kad prieš oficialias apklausas jiems buvo daromas psichologinis spaudimas, kurio tikslas buvo apkaltinti J. K.. Nuteistojo gynėjo vertinimu, liudytojo M. Ž. kartojami žodžiai apie jam žinomą J. K. motyvą peiliu sužaloti žmogų, kaip ir jo parodymai apie įjungtą telefono garsiakalbį, verčia abejoti šio liudytojo parodymų savarankiškumu. Pats M. Ž. teisiamajame posėdyje parodymus pakeitė ir pripažino, kad peilio įvykio dieną pas J. K. nematė, tik jo dėklą. Esant šioms aplinkybėms, laikyti liudytojo M. Ž. parodymus objektyviu įrodymų šaltiniu, apelianto manymu, negalima, dėl jam padaryto neteisėto poveikio, pažeistos teisės tylėti, pareigūnų šantažo jo atžvilgiu būti apkaltintam nužudymu, jeigu neduos parodymų prieš J. K..
4.10. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareigūnų poveikio įtariamajam E. K. prieš jo apklausą, vertinant tai, kad duomenys, kurie yra gaunami nesilaikant nustatytos tvarkos ir ypač suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, laikomi gautais neteisėtu būdu, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, ir negali būti pripažinti įrodymais. Apelianto teigimu, oficiali, formalizuota apklausa vyko po visų grasinimų įtariamajam. Ši aplinkybė, apelianto vertinimu, sąlygoja apklausos neteisėtumą ir leidžia abejoti įtariamojo pirminių parodymų teisingumu. Apelianto įsitikinimu, tokiais neteisėtais pareigūnų veiksmais buvo pažeista įtariamojo teisė tylėti ir neduoti parodymų, turėti gynėją nuo sulaikymo momento.
2. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. K. ir jo gynėjas, nuteistojo E. K. gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo J. K. gynėjo Pavelo Borkovsko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
1. Iš nuteistojo J. K. gynėjo P. Borkovskio skundo nustatyta, kad jis ginčija J. K. nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį bei prašo šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, taip pat ginčija J. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, požymį – neteisėtą pramoninės gamybos teleskopinės lazdos įgijimą. Be to, gynėjas nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria buvo iš dalies tenkintas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės pareikštas civilinis ieškinys.
2. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo J. K. veikas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų veikų sudėčių buvimo nuteistojo veiksmuose pagrįstos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė tinkamą galutinę bausmę, teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Be to, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, tačiau skundžiamame nuosprendyje neištyrė įrodymų bei nenurodė motyvų, pagrindžiančių J. K. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, todėl šį pažeidimą ištaisys apeliacinės instancijos teismas. Taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam J. K. inkriminavo neteisėtą pramoninės gamybos teleskopinės lazdos įgijimą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Atsižvelgiant į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo J. K. teisinei padėčiai.
Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų
3. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, kad šioje byloje atliktas ikiteisminis tyrimas buvo itin šališkas – teismas ignoravo galimus proceso pažeidimus, policijos pareigūnų aplaidumą ir netgi galimą piktnaudžiavimą ikiteisminio tyrimo procese.
4. Nustatyta, jog šį savo teiginį gynėjas iš esmė grindžia tuo, jog iki apklausų su M. Ž., E. K., J. K., A. K., A. L., D. L. neformaliai bendravo (dirbo) nenustatyti kriminalinės policijos pareigūnai. Apelianto teigimu, prieš apklausas paminėtiems asmenims buvo daromas psichologinis spaudimas, kurio tikslas buvo apkaltinti nužudymu J. K.. Taip pat, gynėjo teigimu, tam tikrus parodymus apklausiamiems asmenims pasufleravo pareigūnai.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nuteistasis J. K. nurodė, kad kai jį sulaikė policijos pareigūnai, jie liepė jam prisipažinti, darė jam spaudimą. Spaudimas buvo daromas ir E. K.. Paaiškino, jog jis buvo sulaikytas tų pačių pareigūnų ir apkaltintas dėl sunkių sužalojimų, o kai jį paleido, pareigūnai pagrasino, kad jį vėl sulaikys (t. 6, b. l. 82). Nuteistasis E. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad kas vyko iki pirmos oficialios apklausos, neatsimena, nes tai buvo seniai. Taip pat nurodė, jog jam policijos pareigūnai spaudimo nedarė. (t. 6, b. l. 81). Vėlesnių posėdžių metu E. K. jau ėmė teigti, kad policijos pareigūnai jam darė spaudimą (t. 6, b. l. 129; t. 7, b. l. 88). Apeliacinės instancijos teisme jis teigė, kad pas jį atvykdavo tyrėjai ir liepdavo sakyti, kad nukentėjusįjį nužudė J. K. (t. 8, b. l. 134-135). Liudytojas D. L. nurodė, kad jis faktiškai buvo apklaustas daugiau nei vieną kartą, bet dokumentuose įforminta tik viena apklausa. Pradžioje jį apklausinėjo įvykio vietoje iki 5 ar 6 val. ryto, neleido išeiti. Jam buvo daromas spaudimas, liepė pasakyti, kad nusikaltimą įvykdė J. K.. Jis pareigūnams pasakė, kad tikrai to nematė. Pareigūnai jam negrasino, jog gali tapti įtariamuoju (t. 6, b. l. 137-138). Liudytojas A. K. nurodė, kad sausio 17 d. policijos pareigūnai atvyko į jo nuomojamą butą, atliko kratą, išsivežė jį į VPK, kur laikė apie 5 valandas, grasino, kad sulaikys, reikalavo, jog jis duotų parodymus. Apklausos protokolą surašė, tačiau nepamena, ar davė jį paskaityti. Negali pasakyti, kokias aplinkybes pareigūnai užrašė į protokolą. Pareigūnai nesakė, kad jis turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš brolį. Kai vykdė apklausą, jis jautė baimę, jam grasino, kad sulaikys ir jį, ir A. L. (t. 6, b. l. 141-143). Liudytoja A. L. nurodė, kad policijos pareigūnai išvežė ją į policijos komisariatą, darė spaudimą, grasino, kad išveš į Panevėžį (t. 6, b. l. 142-143). Liudytojas M. Ž. nurodė, kad prieš apklausas jis bendravo su operatyviniais darbuotojais, vėliau atvyko jo advokatas ir jis davė parodymus (t. 7, b. l. 63-68). Liudytojas S. S. nurodė, kad pareigūnai jam negrasino, o tik sakė, jog skirs baudą, jeigu neateis į posėdį. Jam pareigūnai neliepė rinktis procesinės padėties tarp liudytojo ir įtariamojo (t. 7, b. l. 44-48).
6. Iš aukščiau išdėstyto matyti, jog dalis skunde minimų asmenų nurodė, jog iki oficialių apklausų su jais bendravo nenustatyti pareigūnai, dalis jų nurodė, kad pareigūnai jiems darė spaudimą – t. y. grasino, laikė virtuvėje iki ryto bei neleido išeiti, ilgą laiką laikė policijos komisariate, nurodė, jog sulaikys ir pan. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių šiuos liudytojų ir nuteistųjų parodymus. Vadovaujantis baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, jog visi liudytojai bei nuteistieji pasirašė jų apklausų protokolus, patvirtindami, jog jie surašyti teisingai. Be to, nors apeliantas akcentuoja, kad nuteistajam E. K. ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo daromas spaudimas ir tai turėjo įtakos jo parodymams, tačiau nustatyta, jog E. K. buvo apklausiamas dalyvaujant jo gynėjai. Nei E. K., nei jo gynėja apklausų metu pastabų neturėjo – ikiteisminio tyrimo metu darytų apklausų protokoluose nėra jokių nei paties E. K., nei jo gynėjos įrašų apie tai, kad nuteistajam policijos pareigūnai darė spaudimą, gąsdino, vertė save apkalbėti ar panašiai (t. 4, b. l. 55-57; 62-63; 65). Be to, nustatyta, kad nuteistasis E. K. buvo sulaikytas 2023 m. sausio 17 d. 13.25 val. (t. 4, b. l. 44-46). 2023 m. sausio 17 d. 13.25 val. – 13.46 val. buvo atlikta E. K. asmens krata, kratos protokole nurodoma, jog dalyvavo ir advokatė Eglė Latauskienė, ji pasirašė asmens kratos protokolą (t. 4, b. l. 36-37). Pirmoji įtariamojo E. K. apklausa įvyko 2023 m. sausio 17 d. 17.00 val. - 18.48 val. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo J. K. gynėjo argumentas, kad buvo pažeista E. K. teisė turėti gynėją nuo sulaikymo momento, o tyrėja protokole fiksavo jau grasinimais įbauginto įtariamojo žodžius, yra nepagrįstas. Be to, nors liudytojas A. K. nurodė, jog pareigūnai jo neinformavo, kad jis turi teisę atsisakyti duoti parodymus prieš brolį, tačiau nustatyta, jog liudytojas pasirašė teisių ir pareigų liudytojui išaiškinimo protokolą, kuriame, be kita ko, išaiškinta, kad jis gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimus giminaičius (t. 2, b. l. 109). Paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji, jų gynėjai ar liudytojai būtų kreipęsi į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų. Be to, kaip akcentavo ir prokuroras baigiamųjų kalbų metu, apklausti byloje dalyvavę atliekant ikiteisminį tyrimą pareigūnai (I. M., K. M.) paneigė gynybos teiginius, kad liudytojams buvo sufleruojama, kokius jie turi duoti parodymus, paneigė, kad buvo tiriama vienintelė versija, siekiant nepagrįstai apkaltinti J. K..
7. Tai, jog apelianto teigimu, S. S. daug kartų skambino pareigūnai, taip pat jis pats jiems skambino, taip pat neleidžia spręsti, jog šiam liudytojui buvo daromas neteisėtas poveikis. Pats liudytojas S. S. šios aplinkybės neneigė bei paaiškino, kad po įvykio nuo 2023 m. sausio 4 d. iki 2023 m. sausio 10 d. pareigūnai jam ne kartą skambino kviesdami atvykti į komisariatą. Jis neturėjo galimybių pats atvykti, todėl pareigūnai atvažiavo ir jį nuvežė į komisariatą. Taip pat jam skambino pareigūnai ir tada, kai prasidėjo bylos nagrinėjimas teisme. Paskambinę klausė, ar jis nuvyko į teismo posėdžius. Be to, jis pripažino, jog ir pats skambino pareigūnams, norėdamas pasiteirauti dėl susiklosčiusius situacijos, kadangi iš jo motinos atėmė pilietybę ir jis nežinojo, kaip elgtis (t. 7, b. l. 43-51).
8. Taip pat šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiriant nusikalstamas veikas pareigūnams iš pradžių nėra žinomi potencialūs bylai reikšmingos informacijos galintys suteikti liudytojai, jie dažnai nustatomi tik proceso eigoje, be kita ko, su jais prieš tai bendraujant ir neformaliai, o tik vėliau apklausiant juos BPK nustatyta tvarka (pavyzdžiui, eismo įvykio vietoje neformaliai bendraujama su asmenimis, siekiant nustatyti, kurie iš jų tiesiogiai matė įvykį). Taigi, ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų neformalūs pokalbiai su asmenimis, kurie po to oficialiai įgyja ir liudytojo statusą, visais atvejais negali būti automatiškai pripažįstami kaip esminis BPK nuostatų pažeidimas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-308-966/2024). Svarbus ir momentas kada ir kokiomis aplinkybėmis šie pokalbiai vyko.
9. Šiuo atveju, vadovaujantis bylos duomenimis, matyti, jog nuo tada, kai paaiškėjo, kad nuteistieji galimai padarė nusikalstamas veikas, jokios asmens faktinės apklausos, nefiksuojant jų rezultatų procesiniame dokumente, nebuvo atliekamos. Be to, skundžiamas nuosprendis nėra grindžiamas įrodymais, kurie nebūtų užfiksuoti BPK įtvirtinta tvarka.
10. Tuo atveju, jei policijos pareigūnai iš tiesų atliko apklausiamų asmenų nurodytus veiksmus – t. y. nurodė apklausiamiems asmenims, jog „išveš į Panevėžį“, vežė į komisariatą su antrankiais ir kt. (nors, kaip minėta, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, pagrindžiančių šiuos asmenų teiginius), toks jų elgesys be jokios abejonės vertinamas neigiamai bei yra netoleruotinas, tačiau svarbu pažymėti, jog liudytojai, apklausiami teisme, patvirtino, jog apklausų metu jie pasakė aplinkybes, kurias iš tikrųjų žinojo – t. y. pareigūnų neva daromas spaudimas nesudarė pagrindo jiems duoti melagingus parodymus, kažką apkalbėti. Nors liudytojas A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, nurodė, kad jie surašyti neteisingai, dalį nurodytų aplinkybių paneigė, tačiau atsakydamas į teisėjo klausimą taip pat nurodė, kad pareigūnai jam sakė sakyti visą tiesą, jis pasakė viską, ką žinojo (t. 6, b. l. 141-143). Liudytoja A. L. patvirtino, kad jos apklausos protokole viskas užrašyta teisingai (t. 6, b. l. 142-143). Liudytojas M. Ž. nurodė, kad jis operatyvinių darbuotojų spaudimą jautė, jo klausė, ar jis nenužudė nukentėjusiojo. Parodymų metu jis pasakė tiesą. Jo nuomone, jam davus parodymus, jie sutapo su kito asmens parodymais, todėl pareigūnai pasakė, kad jis galės išvykti dirbti (t. 7, b. l. 63-68). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis detalizavo, kad kol nebuvo atskleistas nusikaltimas, jam policija nedarė spaudimo (t. 8, b. l. 135-137). Liudytojas S. S. nurodė, kad pareigūnai jam negrasino, o tik sakė, jog skirs baudą, jeigu neateis į posėdį. Jam pareigūnai neliepė rinktis procesinės padėties tarp liudytojo ir įtariamojo (t. 7, b. l. 44-48). Apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad pareigūnai jam pasakė nemeluoti, priešingu atveju jį sulaikys, ir tuomet jis papasakojo viską, ką žinojo. Jis pareigūnų žodžių netraktavo kaip grasinimo, jis suprato, kad turi sakyti tiesą, ir jis dėl to nieko neapkalbėjo. Pareigūnai niekada nereikalavo melagingai apkaltinti J. K. (t. 8, b. l. 161-163). Liudytojas D. L. nurodė, kad pareigūnai jo klausė, gal jis kažką matė, žino, sakė pasakyti tiesą. Taip pat nurodė, kad pareigūnai liepė pasakyti, kad J. K. nužudė tą žmogų, bet jis tokių parodymų nedavė, nes nužudymo aplinkybių nematė. (t. 6, b. l. 137-139). Įvertinus šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nustatyta, kad jis ir nurodė, kad nematė, kas nužudė O. L., parodymų apie J. K. veiksmus nedavė (t. 2, b. l. 35-37).
11. Taip pat nors nuteistasis E. K. teisme nurodė, kad dėl pareigūnų spaudimo apkalbėjo J. K., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tikėti tokiais nuteistojo parodymais. Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme 2023 m. rugsėjo 6 d. teisiamojo posėdžio metu pagarsinus nuteistojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnai jam spaudimo nedarė (t. 6, b. l. 80-81). Vėliau – t. y. 2023 m. rugsėjo 21 d. teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis jau davė kitokius parodymus – nurodė, kad kai atvažiavo į areštinę, jam pasakė, kad yra įtarimas pagal BK 140 straipsnį, o kitas įtarimas bus pagal BK 129 straipsnį. Pareigūnai pasakė, kad jis sakytų visą tiesą, priešingu atveju jis bus bendrininkas. Nuteistasis patvirtino, kad pasakė, jog sakys visą tiesą apie savo veiksmus. Be to, nurodė, kad jam pareigūnai pasakė „prisipažink, kad J. padarė nusikaltimą ir eik rytoj namo“. Visgi, liudytojas šios apklausos metu nenurodė, kad apkalbėjo J. K. (t. 6, b. l. 129). 2024 m. sausio 30 d. teisiamojo posėdžio metu E. K. jau nurodė, kad jam tyrėjai pasakė, kad jei jis apkaltins J. K. ir pats prisipažins, jį paleis į laisvę, o jis norėjo į laisvę, todėl „prišnekėjo nesąmonių“ (t. 7, b. l. 88). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, jog teisiamojo posėdžio metu E. K., duodamas parodymus, aplinkybių apie patirtą spaudimą bei tai, jog dėl spaudimo davė melagingus parodymus – t. y. apkalbėjo J. K., nenurodė, taip pat šių aplinkybių nenurodė ir pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o priešingai – nurodė, kad policijos pareigūnai spaudimo nedarė, taip pat įvertinus anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes dėl E. K. gynėjos dalyvavimo atliekant su juo procesinius veiksmus – asmens kratą, apklausas ir pan., E. K. vėlesnių posėdžių metu duotus parodymus vertina kaip jo siekį padėti J. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
12. Taip pat šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje bauginimu, psichologine prievarta ar kitu neleistinu poveikiu nelaikomi policijos pareigūnų veiksmai, kuriais pastarajam asmeniui yra išaiškinamas padaryto teisės pažeidimo pobūdis, gresiančios teisinės atsakomybės griežtumas, jeigu šie teisėsaugos institucijų veiksmai yra lydimi kitų teisėtų baudžiamojo proceso veiksmų, tokių kaip įtariamojo (kaltinamojo) teisių išaiškinimo, pranešimo apie pareikštą įtarimą įteikimo ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-111-579/2023), kas, teismo vertinimu, ir buvo padaryta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nuteistuosius raginant sakyti tiesą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog įtaką liudytojų bei nuteistųjų parodymų keitimui (t. y. tam, jog nuteistieji vėlesnių apklausų metu ėmė neigti nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų atliktų veiksmų) turėjo ne policijos pareigūnų atlikti veiksmai, o kitų asmenų daromas poveikis. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, jog asmenys, kurie davė nuoseklius parodymus – t. y. S. S., M. Ž., apklausiami baudžiamojo proceso metu ne kartą nurodė, jog jiems buvo grasinama, nurodoma, kad jie pakeistų parodymus. Iš 2023 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apygardos teismo telefonogramos matyti, kad M. Ž. teismo posėdžių sekretorei nurodė, jog į posėdį fiziškai neatvyks, nes bijo dėl savo gyvybės, nenori susitikti su kaltinamaisiais (t. 7, b. l. 1). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas M. Ž. nurodė, kad jam grasino, sakė, kad sulaužys jam kojas ir rankas, nurodė, kad duotų priešingus parodymus, nei davė anksčiau (t. 7, b. l. 68). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme M. Ž. nurodė, kad jam davus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, po savaitės jis sutiko J. K. sugyventinę ir ši pasakė, kad jei teisme jis neduos tokių parodymų, kokių reikia, jis arba jo tėvai bus nužudyti, namai sudeginti, o jei duos parodymus, kokių reikia, jam duos pinigų. Paaiškino, jog prieš 2 dienas jis parašė pareiškimą, kad jam buvo grasinta, darytas poveikis (t. 8, b. l. 135-137). Liudytojas S. S. nurodė, kad tą pačią dieną, kai sulaikė J. K., pas jį į namus atvažiavo J. K. sugyventinė D., su ja kartu buvo E. K. sugyventinė ir dar viena moteris. Jam atidarius duris D. pradėjo šaukti: „ką tu čia pridarei“, pasakė: „pasodinsiu ir tave už narkotikus“. 2023 m. sausio 24 d. apie 2 val. prie jo automobilio, stovėjusio kieme, atvažiavo automobilis „Audi A3“, kuriame sėdėjo trys vyrai. Vienas iš vyrų tuomet pasikėsino apipilti jo automobilį skysčiu iš bakelio, tačiau jis tokį veiksmą sustabdė. 2023 m. sausio 26 d. apie 0.45 val. iš jo namo trečio aukšto į jo automobilį buvo mesta plyta, dėl ko jis iškvietė policiją. Taip pat 2023 m. sausio 24 d. E. K. jam pasakė, jog su juo (S. S.) susidoros D., ir kad jam „gyvenimo nebus“. Visus šiuos išpuolius liudytojas sieja su D., mano, kad viskas daroma jos prašymu (t. 2, b. l. 19-20). Apklausiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose jis patvirtino, kad jam grasinama, taip pat Lietuvos apeliaciniame teisme nurodė, kad jis slapstosi, gyvena automobilyje, kadangi bijo (t. 7, b. l. 43-51; t. 8, b. l. 161-163). Šias S. S. nurodytas aplinkybes patvirtina 2023 m. vasario 9 d. tarnybinis pranešimas dėl nustatytų aplinkybių, užfiksuotų PRĮR pranešimuose, kuriame nurodoma, kad 2023 m. sausio 26 d. apie 00:11 val. buvo apgadinti du S. S. priklausantys automobiliai, apgadinimai buvo padaryti išmetus plytą pro bendrabučio langą; 2023 m. sausio 27 d. apie 00:50 val. pro bendrabučio langą išgirdęs lauke triukšmą S. S. pastebėjo, jog tamsiai apsirengęs asmuo perpjovė jam priklausančio automobilio padangą; 2023 m. sausio 28 d. 01.52 val. gautas pranešimas, kad 5-10 min. bėgyje į S. S. buto langus buvo mesti kiaušiniai, nurodė, kad matė nubėgančius du romų tautybės asmenis; 2023 m. sausio 31 d. 21.05 val. gautas pranešimas, kad pas pranešėją S. S. į namus laužiasi nepažįstamas asmuo, daužo duris (t. 2, b. l. 21-22). Be to, aplinkybę apie siekiamą daryti poveikį nurodė ir kiti liudytojai. Liudytoja M. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad asmuo, vardu D., liepė S. S. tylėti, pasakė, kad jei jis netylės, J. K. su juo susidoros, nusitemps į kalėjimą kartu, nužudys (t. 2, b. l. 28-29). Liudytoja V. Z., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2023 m. balandžio 5 d. buvo jos gimtadienis ir pas ją atvažiavo D., kuri davė 20 eurų, atvežė gėlių, degtinės ir paprašė papasakoti, kad ji matė jų kaimyną S. S. vaikštantį su peiliu (t. 3, b. l. 50-51). Be to, teismo įsitikinimą apie liudytojams daromą poveikį, siekiant padėti J. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, sustiprina ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo A. J. parodymai, kurių metu jis prisiėmė kaltę ir melagingai nurodė, kad tai jis nužudė O. L. (apie tai teismas plačiau pasisakys analizuodamas J. K. kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką).
14. Apelianto nurodyti argumentai, kad liudytojas S. S. buvo liudytoju ir kitame procese (Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-50-817/2024), kuriame jis taip pat nurodė tapačias jo terorizavimo aplinkybes, yra deklaratyvūs. Tai, jog liudytojas ir kitoje baudžiamojoje byloje nurodė, kad jam buvo grasinama, nepaneigia, jog jam buvo siekiama padaryti poveikį ir šioje byloje. Juo labiau, kad aplinkybes apie siekiamą padaryti poveikį apklausiamiems asmenims, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, nurodyti šios nutarties 18 punkte.
15. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo šališkas, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, kurie turėjo įtakos apklausiamų asmenų parodymams.
Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo
16. Apeliantas ginčija byloje atliktą įrodymų vertinimą – nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. K., liudytojų S. S. bei M. Ž. ir kitų liudytojų parodymus, bylos rašytinius įrodymus vertino selektyviai, fragmentiškai ir vienpusiškai, išskirdamas tik tas aplinkybes ir įrodymų dalį, kurie, teismo vertinimu, gali netiesiogiai apkaltinti J. K..
17. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1 – 4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
18. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės.
19. Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus dėl O. L. sveikatos sutrikdymo ir nužudymo, ir juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas šias nusikalstamas veikas, vertindamas tiek nuteistųjų gynybines pozicijas, tiek byloje surinktus įrodymus, įrodymų vertinimo reikalavimų nepažeidė, teismas išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įrodymų visuma. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino liudytojų, kuriuos apeliantas įvardijo kaip „bendradarbiaujančius liudytojus“ – t. y. S. S. ir M. Ž. parodymus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nėra pagrindo abejoti liudytojų M. Ž. ir S. S. parodymų patikimumu ir objektyvumu. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad šių asmenų parodymai dėl esminių aplinkybių sutapo, buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu (išskyrus liudytojo S. S. pirminės apklausos metu duotus parodymus), taip pat šių asmenų parodymus patvirtina kitų asmenų parodymai dalyje dėl tam tikrų aplinkybių. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo abejoti liudytojų M. Ž. ir S. S. parodymais nėra, taigi jie pagrįstai pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus.
21. Be to, nors, kaip minėta, liudytojas S. S. pirminės apklausos metu davė iš esmės priešingus parodymus nei vėlesnių apklausų metu, tačiau liudytojas vėlesnių apklausų metų nuosekliai aiškino, kad pirmos apklausos metu melagingas aplinkybes nurodė dėl baimės, kadangi pirma apklausa vyko autobusiuke, o visi kiti asmenys stovėjo lauke. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks liudytojo paaiškinimas yra logiškas, pagrįstas objektyviais duomenimis, atsižvelgiant į anksčiau nurodytus duomenis dėl S. S. turto apgadinimo praėjus nedideliam laiko tarpui po nagrinėjamų įvykių bei liudytojo paaiškinimus, jog šiuos įvykius jis sieja su liudijimu šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
22. Be to, nuteistasis J. K. apeliacinės instancijos teisme akcentavo, kad vienintelis S. S. tvirtino, kad M. Ž. dalyvavo ir mušė nukentėjusįjį, bet po kelių mėnesių S. S. nurodė, kad suklydo ir apkalbėjo M. Ž., o tuomet M. Ž. ėmė teigti, kad visus nusikalstamus veiksmus padarė jis (J. K.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog S. S. 2023 m. gegužės 9 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patikslino, kad viskas vyko labai greitai, jis galėjo apsirikti ir duoti netikslius parodymus. Jis matė, ką darė J. K. ir E. K., apie ką jis ir papasakojo, tačiau jis nėra įsitikinęs dėl M. Ž.. Jam atrodo, kad M. Ž. buvo laiptinėje su visais, tačiau jis nematė, ar jis atliko kokius nors veiksmus (t. 2, b. l. 25-26). Teismas neturi pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais, kad ši aplinkybė lėmė tai, jog M. Ž. ėmė teigti, jog nusikalstamas veikas padarė J. K., be to, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad M. Ž. davė parodymus mainais už tai, kad jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas. Nustatyta, kad M. Ž. 2023 m. sausio 24 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (t. 2, b. l. 161). Apklausiamas kaip įtariamasis M. Ž. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 2, b. l. 162-164), kurias vėlesnių apklausų metu ikiteisminio tyrimo metu bei teismuose nurodė apklausiamas kaip liudytojas. 2023 m gegužės 11 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas M. Ž. atžvilgiu buvo nutrauktas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (t. 2, b. l. 180-195). Taigi, savo parodymų dėl esminių aplinkybių jis nekeitė viso baudžiamojo proceso metu bei tai, jog nusikalstamą veiką įvykdė J. K., jis nurodė jau 2023 m. sausio 24 d. – t. y. anksčiau, nei S. S. davė parodymus, jog nėra įsitikinęs dėl M. Ž. dalyvavimu padarant nusikalstamą veiką.
23. Apelianto argumentai, jog M. Ž. parodymais negalima vadovautis dėl jam padaryto neteisėto poveikio, pažeistos teisės tylėti, pareigūnų šantažo jo atžvilgiu būti apkaltintam nužudymu, jeigu neduos parodymų prieš J. K., taip pat atmestini kaip nepagrįsti, atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, jog pats M. Ž. patvirtino, kad nors jis jautė policijos pareigūnų spaudimą, tačiau jis jautė spaudimą pasakyti tiesą, ką ir padarė.
24. Apelianto nurodytos aplinkybės, apibūdinančios S. S. asmenybę bei elgesį po įvykio, taip pat nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Liudytojos M. M. nurodytą aplinkybę, kad S. S. po įvykio buvo susinervinęs, pati liudytoja paaiškino, nurodydama, kad S. S. buvo susinervinęs, nes padėjo viską sutvarkyti po žmogaus nužudymo (t. 7, b. l. 8-12). Aplinkybė, jog policija iš jo paėmė kruviną avalynę, bute ieškojo peilio, taip pat niekaip nepaneigia S. S. parodymų, atsižvelgiant į tai, jog pats liudytojas S. S. nuosekliai pripažino, jog po įvykio valė O. L. kraują. M. M. nurodytos aplinkybės apie S. S. charakterio savybes nesudaro pagrindo spręsti apie jo parodymų melagingumą, ypač, kaip ne kartą minėta šioje nutartyje, kai juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.
25. Apeliaciniame skunde taip pat selektyviai aptariami liudytojo S. S. parodymų fragmentai, kurie, pasak apelianto, yra nenuoseklūs. Visgi, teismo vertinimu, apelianto skunde nurodytos aplinkybės dėl S. S. parodymų netikslumo, apklausų metu nurodant skirtingas aplinkybes, kurią valandą jis paskutinį kartą tą vakarą matė peilį pas J. K., taip pat nurodant ne identiškas aplinkybes dėl J. K. peilio išvaizdos ir pan., nesudaro pagrindo abejoti S. S. parodymų, kurie, kaip minėta dėl esminių aplinkybių buvo nuoseklūs ir identiški, bei kuriuos patvirtina ir kito liudytojo M. Ž. parodymai, patikimumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog S. S. buvo apklaustas daug kartų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek abiejų instancijų teismuose, įvertinant aplinkybę, jog nuo įvykių, dėl kurių liudytojas buvo apklausiamas, praėjo ilgas laiko tarpas, taip pat aplinkybę, jog liudytojas paaiškino, jog jo patirta galvos trauma veikia jo atmintį, natūralu, jog liudytojas tam tikras įvykio aplinkybes galėjo nurodyti skirtingai. Kaip minėta, šis liudytojas esmines faktines aplinkybes viso baudžiamojo proceso metu nurodė iš esmės vienodai, todėl neesminiai šio liudytojo parodymų neatitikimai ir prieštaravimai, kuriuos akcentuoja gynyba, nėra pagrindas paneigti jo parodymų bylai reikšmingą turinį.
Žemesnės instancijos teismas
26. Be to, analogišką išvadą teisėjų kolegija daro ir dėl apelianto aptariamų M. Ž. parodymų fragmentų, kurie apklausų metu nebuvo analogiški. Teismas sutinka, jog M. Ž. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad matė peilį pas J. K., o apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad matė pas jį peilio dėklą, tačiau liudytojas taip pat nurodė, kad geriau atsiminė aplinkybes ankstesnių apklausų metu. Pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jis juos patvirtino bei nurodė, kad jis prisiminė tam tikras aplinkybes, todėl patikslino nesutapimus – nurodė, kad atsiminė, jog J. K. visada nešiojosi peilį. Analogiškas aplinkybes jis nurodė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nei nuteistojo J. K. gynėjo pateiktas garso įrašas, nei kiti bylos duomenys nepatvirtina, kad liudytojo M. Ž. parodymai yra nepatikimi ar juo labiau, kad jis meluoja.
27. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė ir analizavo J. K. teisinančius ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė išvadas dėl J. K. padarytų veikų įrodytumo, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąjį teisinančius – įrodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo pažeidimų, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje
28. Kaip minėta, nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo J. K. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.
Žemesnės instancijos teismas
29. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
30. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų.
31. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. K. kaltę padarius šias nusikalstamas veikas pagrindžia byloje esančių įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
32. Nustatyta, kad nuteistasis J. K. kaltę dėl šių nusikalstamų veikų padarymo nuosekliai neigė. Visgi, nuteistasis nurodė skirtingas šio įvykio aplinkybes. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. K. teigė, kad įvykio nematė, buvo bendrabučio virtuvėje, išgirdo triukšmą – t. y. jog kažkas bėga, krenta. Išėjęs į laiptinę pamatė, kad laiptinėje tarp pirmo ir antro aukšto kampe sėdi vyriškis. Po šio įvykio S. S. tapo neramus, prašė raminamųjų vaistų, nurodė, kad „jį tik pastūmiau, man 8 metai gresia“, „aš prisipažinsiu, mane spaudžia“. Paaiškino, kad jeigu jis būtų sužalojęs nukentėjusįjį, jis nebūtų likęs įvykio vietoje ir stabdęs kraujavimo (t. 3, b. l. 106-107). Vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis atsisakė duoti parodymus, tačiau nurodė, kad O. L. nužudė S. S. (t. 3, b. l. 127). Pirmosios instancijos teisme J. K. kaltę taip pat neigė, tačiau jau nurodė, jog matė, kaip S. S. sužalojo O. L. – nurodė, kad jie buvo virtuvėje ir išgirdę triukšmą, su S. S. išėjo į laiptinę. Nurodė, kad S. S. paprašė jo pagalbos. Pastarasis ėjo į viršų pirmas, o jis - iš paskos. S. S. rėkė, kad vėl susirinko narkomanai, tuo metu nukentėjusysis pradėjo bėgti. S. S. peiliu norėjo jį tik pagąsdinti, tačiau nukentėjusysis tuo metu šoko per turėklus ir pats užšoko ant peilio. Nukentėjusysis buvo išsigandęs, bėgo ir nukrito apačioje kartu su durimis. Vėliau jis duris pakėlė (t. 6, b. l. 82-83). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme J. K. jau teigė, kad jiems būnant virtuvėje, jie išgirdo triukšmą ir išėjo ten, kur triukšmą girdėjo – pradėjo kilti į viršų. Pirmas bėgo S. S., o jis - iš paskos. Tarp pirmo ir antro aukšto nukentėjusysis paslydo ir atsitrenkė į duris, kurios užkrito ant nukentėjusiojo. Kai jie pakėlė duris, O. L. buvo be sąmonės, nieko nekalbėjo, gulėjo. Be to, jis nurodė, kad nematė, kas sužalojo nukentėjusįjį, tačiau taip pat nurodė, jog matė, kaip nukentėjusysis užšoko ant S. S. ir matė, kaip pastarasis bėgo su peiliu. Po įvykio S. S. iš karto pasikeitė (t. 8, b. l. 133-134).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks J. K. parodymų nenuoseklumas dėl esminių aplinkybių pagrįstai leidžia abejoti jų patikimumu. Be to, nustatyta, jog jo parodymai prieštarauja objektyviems byloje esantiems duomenimis.
34. Pirmiausia, teismas, vertindamas nuteistojo J. K. veiksmus prieš įvykį, kurio metu buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, nustatė, jog prieš šį įvykį bendrabučio bendrojo naudojimo virtuvėje buvo dalis baudžiamojoje byloje apklaustų liudytojų bei nuteistieji – J. K., E. K., S. S., D. L., M. Ž., A. K. ir A. L. (šią aplinkybę patvirtina šių asmenų parodymai).
Žemesnės instancijos teismas
35. Dalis asmenų, buvusių virtuvėje, taip pat kaip ir nuteistasis J. K., teigė, kad pastarasis išėjo į laiptinę su kitais asmenimis tik išgirdęs triukšmą. Nuteistasis E. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad laiptinėje buvo riksmai, pirmas išbėgo S. S., po to iš paskos – J. K. (t. 6, b. l. 80-81). Apeliacinės instancijos teisme jis papasakojo kitokias įvykio aplinkybes – nurodė, kad išgirdo laiptinėje riksmus, atidarė duris ir O. L. bėgo į jį. J. K. buvo šalia jo. Galbūt jis po to nuėjo pažiūrėti, kas įvyko (t. 8, b. l. 134-135). Liudytojas D. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad išgirdus triukšmą žmonės pradėjo eiti iš virtuvės. Pirmas išėjo S. S., po to išėjo J. K., tada išėjo visi vienas po kito (t. 6, b. l. 137-139). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuos nuteistųjų ir liudytojo parodymus paneigia kitų asmenų sutampantys parodymai bei jų pačių ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytojas M. Ž. nuosekliai teigė, jog jiems būnant virtuvėje, nuteistajam J. K. paskambino moteris iš stoties (t. y. nuteistojo J. K. sugyventinė) ir pasakė, kad jai trukdo dirbti kažkoks asmuo. J. K. atsakė, kad jeigu tą asmenį sutiks, su juo pasikalbės. Po kiek laiko pasakė, kad tas žmogus, kurio ieško J. K., yra bendrabutyje, ir J. K. nubėgo laiptais į viršų (t. 3, b. l. 2-3; t. 7, b. l. 63-68). Šiuos parodymus patvirtina ir liudytojo S. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (vėlesnių apklausų metu jis šių aplinkybių nedetalizavo, tačiau patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus) – šis liudytojas nurodė, kad jiems būnant virtuvėje, kažkas paskambino J. K. į mobilųjį telefoną. Jis girdėjo, kaip skambinantysis J. K. pasakė, kad atėjo „tas žmogus“. J. K., padėjęs ragelį, pasakė „einam greičiau“ ir jie visi išbėgo (t. 2, b. l. 1-2, t. 2, b. l. 12-14). Taip pat ir liudytoja A. L. patvirtino, jog kai jie būdami virtuvėje išgirdo triukšmą, J. K. virtuvėje jau nebuvo – ji nurodė, kad kažkas pasibeldė į duris, kurios veda iš laiptinės į antrojo aukšto bendrąjį koridorių, ir D. L. nuėjo atidaryti durų. Gali būti, kad paskui išėjo ir J. K., nes, jai atrodo, kad kai jie išgirdo triukšmą ir ėjo pasižiūrėti, kas įvyko, J. K. virtuvėje nebebuvo (t. 2, b. l 69–70) (teisminio bylos nagrinėjimo metu ji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 6, b. l. 142-143)). Nuteistasis E. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė analogiškas aplinkybes – jis nurodė, kad J. K. paskambino jo sugyventinė ir pasakė, kad bare buvo kažkoks narkomanas ir išvadino ją necenzūriniais žodžiais. Jam sugyventinė pasakė, kad tas asmuo važiuoja į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną. J. K. vis išeidavo į namo laiptinę, sakė, kad ieško vieno žmogaus, ko tiksliai ieško, nepasakė (t. 4, b. l. 55–57). Taip pat ir liudytojas D. L., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad J. K. išėjo iš virtuvės ir po kurio laiko jie išgirdo triukšmą laiptinėje. Girdėjo asmenų šauksmus, šaukė „kvieskite greitąją“, „ką nematot, žmogui bloga“, „kraujo daug“ (t. 2, b. l. 35-37).
36. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šių liudytojų parodymai patvirtina, jog J. K. išėjo iš bendrojo naudojimo virtuvės tada, kai sužinojo, jog į bendrabutį atėjo O. L., o ne tada, kai laiptinėje išgirdo triukšmą (t. y. kai konfliktas su O. L. jau buvo prasidėjęs). Nuteistojo J. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jis išėjęs iš bendro naudojimo virtuvės pamatė nukentėjusįjį jau sėdinti laiptinėje tarp pirmo ir antro aukšto, paneigia jo paties pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duoti parodymui, kurių metu jis pripažino, jog kartu su S. S. nubėgo į viršutinį aukštą ir ten sutiko nukentėjusįjį (t. 6, b. l. 82-83; t. 8, b. l. 133-134). Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, jog iš vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuotas vaizdas prie baro, kuriame dirba J. K. sugyventinė, negalima tiksliai nustatyti, ar asmuo, buvęs prie baro, yra O. L., taip pat ar J. K. sugyventinė D. L. – V. su juo konfliktavo, tačiau šią aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina anksčiau nurodyti sutampantys asmenų parodymai. Be to, kaip teisingai paminėjo pirmosios instancijos teismas, nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, motyvas nėra būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis.
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgęs į tai, kad baudžiamojo proceso metu apklausti asmenys patvirtino, jog matė, kaip J. K. sudavė smūgius kumščiu O. L.. Liudytojas S. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad matė, kaip J. K. pagavo ir pradėjo kampe mušti nukentėjusįjį. Mušdamas tą asmenį J. K. rėkė: „ką tu mano žmonai“. Nukentėjusiajam bėgant E. K. šiam dar sudavė vieną smūgį. (t. 2, b. l. 12–14). Pirmosios instancijos teisme jis taip pat nurodė, kad matė, kaip J. K. mušė nukentėjusįjį kumščiais, rėkė „ką žmonai padarei“ (t. 7, b. l. 43-51). Liudytojas M. Ž., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad J. K., D. L. ir S. S. nubėgo į 4 ar 5 aukštą bei tada jis išgirdo garsus „nemuškite prašau, paleiskite“ (t. 7, b. l. 63-68). Be to, liudytojas A. K., apklaustas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad matė, kaip J. K. ir S. S. mušė nukentėjusįjį (t. 6, b. l. 141-143).
38. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad šią nusikalstamą veiką J. K. padarė kartu su nuteistuoju E. K.. Pastarasis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, pripažino, kad kai nukentėjusysis bėgo laiptais iš viršaus, jis sudavė į veidą vieną kartą (t. 6, b. l. 80-81). Nuteistasis J. K., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, atsakydamas į klausimą, ar jis matė, kaip E. K. sudavė smūgius O. L., nurodė, kad O. L. bėgo ir E. K. jį nustūmė nuo savęs (t. 8, b. l. 133-134).
39. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 29/2023 konstatuota, kad O. L. lavono tyrimo metu nustatyti, be kita ko, šie sužalojimai: poodinės kraujosruvos nosyje, lūpose, odos nubrozdinimas su aplinkinė kraujosruva dešinio smilkinio ir dešinio momens riboje padaryti kietais bukais daiktais, dviem trauminiais poveikiais, keliolikos - keliasdešimt minučių laikotarpyje iki mirties. Nurodyta, kad šie sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 88–92).
40. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų S. S., M. Ž., A. K., nuteistojo E. K. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. M29/2023 patvirtina, kad E. K. ir J. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje veikdami kartu tyčia sudavė nukentėjusiajam O. L. ne mažiau kaip du smūgius rankomis į galvą, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis nosyje, lūpose, odos nubrozdinimą su aplinkine kraujosruva dešinio smilkinio ir dešinio momens riboje.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leistų spręsti, jog J. K. veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai siekdamas sužaloti nukentėjusįjį, sudavė jam smūgius, suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl smūgių sudavimo gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas, ir jų norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Vis tik pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog J. K. šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, tačiau ši nuosprendžio dalis nekeičiama, kadangi apeliacinės instancijos teismas negali bloginti J. K. teisinės padėties dėl to nesant skundo.
42. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
43. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent nuteistasis J. K. nužudė O. L..
44. Pirmiausia, nustatyta, jog liudytojas A. J. apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog jis nužudė O. L., t. y. dūrė pastarajam peiliu į koją. Paaiškino, jog įvykio dieną atėjo nusipirkti narkotinių medžiagų, davė O. L. pinigų, tačiau šis narkotikų jam neatidavė, todėl kilo ginčas, jie pradėjo stumdytis, nukentėjusysis bandė nuo jo pabėgti, jis pastarąjį pasivijo ir dūrė peiliu į koją (t. 8, b. l. 158-161). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie liudytojo parodymai prieštarauja objektyviems byloje esantiems įrodymams. Pirmiausia, nustatyta, jog šis liudytojas nurodė, kad jis dūrė peiliu O. L. vasarą ar pavasarį (baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog O. L. buvo nužudytas sausio 3 d.), nurodė, kad buvo dienos metas (baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog O. L. buvo nužudytas apie 21.54 val., iš policijos pareigūnų „body“ kamerų matyti, kad praėjus nedideliam laiko tarpui po O. L. sužalojimo, policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą, lauke buvo tamsus paros metas), nurodė, kad jis O. L. pasivijo ir dūrė jam peiliu lauke, išėjus iš laiptinės, ko pasėkoje nukentėjusysis nukrito ir liko gulėti ant žemės, o atsakydamas į prokuroro klausimą nurodė, kad peiliu dūrė tarp 4 ir 5 aukštų, po to O. L. nubėgo greičiau nei jis (nustatyta, kad O. L. buvo sužalotas peiliu laiptinėje tarp 1 ir 2 aukštų (plačiau apie tai teismas pasisakys vėliau)), nurodė, kad jam atrodo, kad dūrė į kairę koją, į priekinį paviršių, arba į šoną (nustatyta, kad O. L. buvo padaryta durtinė – pjautinė dešinės šlaunies žaizda priekinėje dalyje). Be to, liudytojas S. S., kuris buvo įvykio vietoje, kai buvo nužudytas O. L., apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad salėje esantis asmuo (A. J.) tikrai nesužalojo nukentėjusiojo. Paaiškino, kad šį žmogų jis mato pirmą kartą (t. 8, b. l. 161-163). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo vadovautis šiais liudytojo parodymais, kadangi juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai.
45. Nors nuteistasis J. K. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teigė, kad nukentėjusysis tuo metu, kai šoko per turėklus, pats užšoko ant S. S. peilio, o vėliau bėgo ir nukrito apačioje kartu su durimis, tačiau šiuos jo parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai.
46. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi nuoseklius S. S. ir M. Ž. parodymus bei nuteistojo E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Liudytojas S. S. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad įvykio metu jis pamatė laiptais iš viršaus bėgantį nukentėjusįjį, o paskui šį bėgo J. K. bei kiti asmenys. Aikštelėje tarp pirmo ir antro aukšto J. K. nukentėjusįjį „užspaudė į kampą“. Dar matė, kaip J. K. atliko kažkokius veiksmus ranka prie savo dešiniojo šono, toje vietoje, kur šis visą laiką nešiojosi prisikabinęs prie diržo dėklą su medžiokliniu peiliu. Jis dar išgirdo, kad E. K. suriko „ką tu darai?“ (t. 2, b. l. 1-2; 12-14). Pirmosios instancijos teisme jis esmines aplinkybes nurodė analogiškai – paaiškino, jog kaip buvo suduota peiliu, jis nematė, bet jis suprato, kad J. K. nužudė žmogų, nes matė, kaip šis bėgo laiptais į viršų su peiliu. Visi jam rėkė „ką tu darai?“ (t. 7, b. l. 43-51). Taip pat ir apeliacinės instancijos teisme jis nurodė tas pačias aplinkybes – kad J. K. nukentėjusįjį pasivijo tarp 1 ir 2 aukšto. Po to nukentėjusysis pradėjo rėkti, kad nieko nedarytų. Jis nematė, kur J. K. nukentėjusiajam dūrė. Jis matė, kad J. K. laiptais į viršų po įvykio bėgo su peiliu (t. 8, b. l. 161-163). Liudytojas M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad visiems išėjus iš virtuvės, jis netrukus išgirdo muštynių garsus, kad lyg kažkas kažką tempia laiptais. Netrukus jis išgirdo koridoriuje A. K. bei kažkokios merginos balsus, kurie šaukė „nemuškit, nusiraminkit“. Ir maždaug po minutės ar dviejų nutilo garsai ir pirmas į virtuvę atėjo A. K. su savo mergina. Netrukus laiptinėje išgirdo šauksmus ir kažkas šaukė „kvieskite greitąją“. Tuo metu A. K. pasakė: „nu jie dabar prisidirbo“. Durys iš laiptinės į koridorių buvo atidarytos, jis prie durų sustojo ir pamatė, kad tarp pirmojo ir antrojo aukšto laiptinės aikštelėje, prie sienos, yra atsiklaupęs vyriškis. Tada į virtuvę įėjo J. K., jis buvo labai pasimetęs, išbalęs (t. 3, b. l. 2-3). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis davė analogiškus parodymus (t. 7, b. l. 63-68). Taip pat ir nuteistasis E. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad kai J. K. išėjo iš virtuvės, jis išgirdo žmogaus riksmą. Išėjo iš virtuvės, pradarė laiptinės duris, pamatė, kaip iš ketvirto aukšto laiptais bėga vyras. Šiam iš paskos bėgo J. K.. Tarp pirmo ir antro aukšto pamatė ant grindų gulintį vyrą, tai buvo tas pats vyras, kuriam iš paskos bėgo J. K.. Nukentėjusiajam iš dešinės kojos bėgo kraujas, iš žaizdos pobūdžio suprato, kad žaizda yra durtinė. Be to, jis (E. K.) J. K. paklausė, ką jis padarė. Užduodamas klausimą suprato, kad J. K. nužudė žmogų, nes pas šį matė peilį. Šis atsakė, kad jis nenorėjo, kad taip jau įvyko (t. 4, b. l. 55–57).
47. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, jog O. L. peiliu sužalojo J. K., patvirtina tai, jog byloje apklausti asmenys patvirtino, jog iki įvykio J. K. nešiojosi peilį, o po įvykio peilio jau nebeturėjo. Nustatyta, jog J. K. parodymai dėl to, ar jis nešiojosi peilį, buvo nenuoseklūs. Pirminės apklausos metu jis teigė, kad peilio nesinešioja (t. 3, b. l. 106-107), pirmosios instancijos teisme jis pripažino, kad iki įvykio jis kartais nešiojosi peilį, tačiau nurodė, kad įvykio metu peilio neturėjo (t. 6, b. l. 82-83). Visgi, šiuos jo parodymus paneigia liudytojų parodymai, patvirtinantys, jog įvykio dieną jie matė pas J. K. peilį. Liudytojas S. S. nuosekliai viso proceso metu teigė, kad po įvykio matė, kaip į antrojo aukšto bendrąją virtuvę J. K. nubėgo su peiliu rankose. Jis girdėjo, kad virtuvėje pradėjo bėgti vanduo, suprato, kad plauna peilį. Kur J. K. padėjo peilį, jis nežino ir negali pasakyti, tačiau po to, kai jis buvo sutikęs J. K., jis šio peilio nebeturėjo. Iki nukentėjusiojo sužalojimo jis pas J. K. matė peilį (t. 2, b. l. 1-2; 12-14; t. 7, b. l. 43-51; t. 8, b. l. 161-163). Liudytojas M. Ž. taip pat nurodė, kad įvykio metu matė peilį tik pas J. K. ir šis vienintelis turėjo motyvą sužaloti nukentėjusįjį, nes ėjo aiškintis su pastaruoju po žmonos skambučio. Jis patvirtino, kad J. K. visada nešiojosi peilį, apie ką visi žinojo (t. 3, b. l. 2-3; t. 7, b. l. 63-68). Apeliacinės instancijos teisme šis liudytojas detalizavo, jog matė ir dėklą, ir peilį pas J. K.. Iki įvykio peilis buvo dėkle. Liudytojas patikslino, jog jiems kalbant virtuvėje, nuteistasis J. K. peilį dar turėjo, o kai viskas prasidėjo, peilio jau nebuvo. Kai atvažiavo policija, jis jau rankšluosčiu valė kraują nuo peilio (t. 8, b. l. 135-137). Taip pat šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir nuteistojo E. K. parodymai. Nuteistasis E. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio dieną pas J. K. matė peilį. Jis nešiojasi peilį specialiame dėkle, ant diržo. Kol laukė greitosios, J. K. užėjo į virtuvę. J. K. paklausė, ar jis gali paslėpti peilį. J. K. peilio nerodė, kiek jam žinoma, tuo metu pastarasis savo peilį buvo paslėpęs. Pokalbio metu pas J. K. peilio nematė. Jis pasakė, kad peilio tikrai neslėps (t. 4, b. l. 55–57). Be to, aplinkybę, kad J. K. nešiojasi peilį, patvirtino ir kiti liudytojai, kurie įvykio nematė. Liudytoja M. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad ji pas J. K. yra mačiusi peilį, šis jį nešiodavosi prie dešinio šono, pasikabinęs dėkle, pritvirtintame ant diržo (t. 2, b. l. 28-29). Liudytojas A. K., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad yra matęs peilį pas J. K. (t. 2, b. l. 111-114). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šie sutampantys liudytojų parodymai, jog iki įvykio J. K. nešiojosi peilį, o po nukentėjusiojo sužalojimo jo nebeturėjo, liudytojo S. S. parodymai, jog jis girdėjo tekantį vandenį ir suprato, kad J. K. nuplauna peilį, patvirtina, jog nukentėjusįjį peiliu sužalojo būtent J. K.. Teisėjų kolegija nuteistojo E. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytą aplinkybę, kad jis, ikiteisminio tyrimo metu pasakydamas, jog peilį matė pas J. K. ir šis prašė peilį paslėpti, susipainiojo, o iš tikrųjų peilį matė pas S. S. (t. 6, b. l. 81), vertina kaip siekį padėti J. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi ši E. K. nurodyta aplinkybė yra nelogiška, prieštaraujanti teisme ištirtiems įrodymams.
48. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę dėl J. K. veiksmų duriant peiliu O. L., netiesiogiai patvirtina ir kiti nuteistojo J. K. veiksmai po įvykio – t. y. tai, jog jis paprašė S. S. išplauti kraują – t. y. sutvarkyti įvykio vietą, taip pat tai, jog jis davė S. S. pinigų už nepranešimą policijos pareigūnams apie matytas nužudymo aplinkybes.
49. Iš policijos pareigūno „body“ kameros Nr. 1767 užfiksuoto vaizdo įrašo (2023_0103_222722_010) nustatyta, jog policijos pareigūnui užėjus į laiptinę po to, kai medikai pranešė apie nukentėjusiojo mirtį, kitas asmuo (vyras) valė įvykio vietą. Vyras, plovęs laiptinę, nurodė, kad jis čia gyvena ((duomenys neskelbtini) bute), nežinojo, jog įvyko nužudymas ir kad jis negali sutvarkyti laiptinės. Iš vaizdo įrašo nustatyta, jog J. K. tuo metu rūkė lauke (tačiau paminėtina, jog tuo metu, kai atėjo pareigūnas, įvykio vieta jau buvo praktiškai baigta valyti). Liudytojas S. S. pripažino, jog tai jis išplovė kraują laiptinėje. Vėlesnių apklausų metu S. S. nuosekliai teigė, kad toje vietoje, kur gulėjo nukentėjusysis, buvo labai daug kraujo, ir J. K. jam liepė išplauti tą kraują. Nuteistasis J. K., apklausiamas teisme, nurodė, kad laiptinėje policininkas jo paprašė palaukti prie kraujo klano, o S. S. atėjo nešinas kibiru vandens ir skuduru bei pradėjo plauti kraują (t. 6, b. l. 82). Visgi, pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad kai nukentėjusįjį išnešė medikai, laiptinėje atsirado S. S. bei jie nusprendė viską sutvarkyti, išvalyti kraują. Nurodė, kad S. S. paėmė skudurą ir valė kraują, o jis tuo metu paėmęs indą, kuriame buvo plaunamas kruvinas skuduras, išnešinėjo jį į lauką išpilti (t. 3, b. l. 106-107). Be to, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas J. K. taip pat nurodė, kad S. S. valė kraują laiptinėje, o jis nusprendė jam padėti. S. S. viską valė, o jis laikė kibirą su vandeniu (t. 3, b. l. 69-70). Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis J. K. pats pripažino, kad jis taip pat valė kraują kartu su S. S., nors teisminio bylos nagrinėjimo metu šią aplinkybę ėmė neigti. Liudytojas D. L., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad matė, jog S. S. su J. K. laiptinėje valė O. L. kraują (t. 2, b. l. 35-37). Apklausiamas teisme jis jau nurodė, kad O. L. kraują valė S. S., o J. K. stovėjo laiptinėje (t. 6, b. l. 137-139). Liudytoja M. M., apklausta teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad, kiek pamena, S. S. nuvalyti kraują paprašė J. K. (t. 7, b. l. 8-12). Liudytoja V. Z., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad kitą dieną po įvykio S. S. atėjo pas juos ir skundėsi, kad iš jo paėmė batus, kad jis plovė kraują. Kai paklausė, kodėl jis plovė kraują, atsakė, kad jo paprašė ir kad jam sumokėjo, tačiau ji neklausinėjo, kas jo paprašė (t. 3, b. l. 50-51). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuoseklūs S. S. parodymai, J. K. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, liudytojo D. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai patvirtina, jog S. S. kraują valė kartu su J. K., o S. S. parodymai, kuriuos patvirtinta ir liudytojų M. M., V. Z. parodymai, leidžia daryti išvadą, jog kraują S. S. valė J. K. prašymu.
50. Taip pat nuteistasis J. K. nurodė skirtingas aplinkybes ir dėl to, ar jis mokėjo S. S. pinigus – ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad S. S. pinigų nedavė (t. 3, b. l. 106-107), pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duodamas parodymus jis jau pripažino, jog po įvykio jis davė pinigų S. S., tačiau, jo teigimu, pinigus jis davė už tai, jog pastarasis palaikytų tvarką laiptinėje, tačiau ne už tai, kad jis neduotų prieš jį parodymų. Atsakydamas į teisėjos klausimą apeliacinės instancijos teisme, J. K. nurodė, kad mokėjo pinigus už namo, kuriame negyvena, laiptinės tvarkymą, nes ten dažnai lankydavosi, prišiukšlindavo (t. 6, b. l. 82-83; t. 8, b. l. 133-134). Liudytojas S. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad sausio 7 ar 8 dieną, tiksliai nurodyti negali, jis atsitiktinai su J. K. vėl susitiko bendrabučio koridoriuje ir šis jam į kišenę įkišo 50 eurų. Jis paklausė, už ką, tačiau J. K. atsakė, kad nesvarbu. Tačiau jis suprato, kad šie pinigai yra už tylėjimą (t. 2, b. l. 1-2). Vėlesnės apklausos metu jis nurodė, kad jie visi sekančią dieną susitiko virtuvėje ir kažką aiškinosi. Ką kalbėjo, nežino. J. K. jam davė 50 eurų. Nežino, kodėl pastarasis jam davė 50 eurų. J. K. įdėjo į kišenę 50 eurų ir pasakė „už tylą“ (t. 2, b. l. 12-14). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme šis liudytojas nurodė, jog J. K. dėl šio įvykio už tylą davė jam 50 eurų. Liudytojas paneigė, kad šie pinigai jam buvo duoti už patalpų tvarkymą. Jis paaiškino, jog patalpas tvarkė po Naujųjų metų, už tvarkymą jam jau buvo sumokėta anksčiau (t. 7, b. l. 43-51). Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, kad J. K. po įvykio (ne tą pačią dieną) davė jam 50 Eur už tai, kad jis tylėtų (t. 8, b. l. 161-163). Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, kad S. S. parodymai dėl to, ką J. K. jam pasakė duodamas pinigus, nebuvo analogiški, visgi, liudytojas nuosekliai teigė, kad J. K. jam davė pinigus po O. L. nužudymo, be to, visų apklausų metu nurodė, kad davė jam 50 Eur, taip pat patvirtino, jog suprato, kad šie pinigai buvo „už tylą“. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos dėl esminių aplinkybių nuoseklius S. S. parodymus kitų aplinkybių kontekste – t. y. jog J. K. parodymai dėl to, ar jis po įvykio davė S. S. pinigų buvo nenuoseklūs, taip pat, jog J. K. pinigus sumokėjo S. S. praėjus nedideliam laiko tarpui po O. L. nužudymo, be to, jog kaip nurodyta šios nutarties 18 punkte, byloje esantys duomenys patvirtina, jog buvo siekiama padaryti poveikį ir kitiems apklausiamiems asmenims, sprendžia, jog nėra pagrindo netikėti S. S. parodymais, kad J. K. jam sumokėjo už tai, kad jis neduotų parodymų apie jo atliktus veiksmus, o ne už patalpų tvarkymą. Be to, teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad J. K. atliko minėtus veiksmus, patvirtina ir liudytojos M. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad kaimynas E. K. jai pasakė, kad „čia Ž. (J. K.) darbas“ (t. 2, b. l. 28-29).
51. Nuteistojo J. K. gynėjo baigiamųjų kalbų metu nurodytos aplinkybės, kad J. K. daug kartų teistas ir jei būtų padaręs nusikalstamą veiką, jis būtų pabėgęs su peiliu, tačiau to nepadarė, o padėjo nukentėjusįjį nunešti į greitosios pagalbos automobilį, yra deklaratyvūs ir nepaneigia nuteistojo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Advokato teiginiai, kad nukentėjusysis galėjo pasakyti pareigūnui, kad jį sužalojo tas, kuris jį neša, tačiau jis tik pasakė rusiškai „mane papjovė“, taip pat nepaneigia nuteistojo kaltės. Kaip nurodė apklausti policijos pareigūnai ir atvykę medikai, O. L., jį nešant į greitosios pagalbos automobilį, buvo agonijos būsenoje dėl netekto didelio kiekio kraujo. Taip pat, kaip matyti iš pareigūnų „body“ kamerų įrašų, O. L., nors kurį laiką ir buvo sąmoningas, jokių rišlių sakinių dėl savo būsenos neištarė.
52. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad anksčiau minėti liudytojų, kurie nurodė, jog J. K. O. L. pagavo laiptinės aikštelėje tarp 1 ir 2 aukšto, parodymai, taip pat policijos pareigūno „body“ kameros Nr. 1702 užfiksuotas vaizdo įrašas (2023_0103_220326_014) (kuris buvo padarytas prieš išvalant įvykio vietą), iš kurio matyti, jog pareigūnui apžiūrint įvykio vietą didelis kraujo kiekis užfiksuotas tik toje vietoje, kurioje buvo rastas gulintis nukentėjusysis (užfiksuota, kaip policijos pareigūnas apžiūri ir aukštesnius laiptinės aukštus, vizualiai matomų kraujo žymių vaizdo įraše nematyti, policijos pareigūnas kitiems policijos pareigūnams nurodo, kad daugiau kraujo pėdsakų nerado), liudytojo tyrėjo, atlikusio įvykio vietos apžiūrą, D. K. parodymai, kad didžiausia koncentracija kraujo buvo rasta tarp 1 ir 2 aukšto laiptinės aikštelėje (t. 7, b. l. 95-96), atsižvelgiant į O. L. peiliu padarytų sužalojimų pobūdį (buvo padaryta durtinė – pjautinė žaizda su šlauninės arterijos ir venos sužalojimais), leidžia daryti išvadą, kad O. L. buvo sužalotas peiliu tarp pirmojo ir antrojo aukšto laiptinės aikštelėje, o ne viršutiniuose laiptinės aukštuose, kaip teigė J. K.. Be to, šios išvados nepaneigia ir įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 21-53) ir Specialisto išvadoje Nr. S 18/2023(01) (t. 1, b. l. 58) užfiksuotos aplinkybės, jog pavienių O. L. kraujo lašų buvo rasta ir antro aukšto laiptinės aikštelėje, trečiame aukšte prie koridoriaus metalinių durų, kadangi, kaip jau nurodyta anksčiau, nustatyta, jog konfliktas tarp O. L. ir nuteistųjų prasidėjo jau viršutiniuose aukštuose (4 ar 5 aukšte), vėliau O. L. bėgant laiptais žemyn, J. K. jį vijosi, be to, nustatyta, jog E. K. bėgančiam laiptais žemyn O. L., sudavė smūgį laiptinėje ties 2 aukštu.
53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog O. L. padarytas sužalojimas yra būtent J. K. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu pasekmė, ir kad tarp nustatytų veiksmų suduodant smūgį peiliu į O. L. koją ir jo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, yra pagrįsta. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina mirties kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi), ar mirtis buvo dėsningas veikos padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016 ir kt.). Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2011, 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016 ir kt.). Šiuo atveju Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 29/2023 nurodyta, kad nukentėjusiojo O. L. mirties priežastis yra būtent nuteistojo padaryta durtinė - pjautinė dešinės šlaunies žaizda su šlauninės arterijos ir venos sužalojimais, kurie sukėlė išorinį nukraujavimą (t. 1, b. l. 88–92).
54. Nuteistojo J. K. parodymus, jog nukentėjusysis mirė, nes greitoji nesuteikė tinkamos pagalbos, pusę valandos laikė jį laiptinėje, o ne vežė į ligoninę (t. 6, b. l. 81) paneigia specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės bei medicininę pagalbą teikusių greitosios pagalbos darbuotojų parodymai. Specialisto išvadoje užfiksuota, jog po dešinės šlaunies sužalojimo (nurodyto išvados 3.4. papunktyje) tiriamasis kelių – keliasdešimt minučių bėgyje prarado sąmonę ir netrukus mirė. Kiti jo lavono tyrimo metu rasti sužalojimai įtakos sąmonei ir mirčiai neturėjo. <..> (t. 1, b. l. 88–92). Be to, greitosios pagalbos darbuotojai, atvykę į įvykio vietą teikti nukentėjusiajam pagalbą, nurodė, kad nukentėjusiojo jau nebuvo galimybės išgelbėti – liudytojas V. R. (V. R.), nurodė, kad jo manymu, pagalba jau buvo pavėluota. Jie uždėjo turniketą, kad sustabdytų kraujavimą, nukentėjusįjį nunešė į GMP automobilį, automobilyje teikė pagalbą, pradėjo statyti lašelinę, bet nebespėjo, nukentėjusysis mirė (t. 6, b. l. 160-161). Liudytojas V. J. nurodė, kad jiems atvykus nukentėjusysis buvo kraujo kalne. Pirmiausia jie surado žaizdą, uždėjo turniketą ir tik po to neštuvais išnešė į automobilį. Turniketas buvo uždėtas sustabdyti kraujavimui, tačiau liudytojas patvirtino, kad žmogus nukraujavo iki turniketo uždėjimo. Nurodė, kad nebuvo galimybės išsaugoti žmogaus gyvybės (t. 6, b. l. 130-131).
55. Be to, nuteistieji J. K., E. K. duodami parodymus teigė, kad ant nukentėjusiojo užkrito laiptinėje stovėjusios durys, taip pat policijos pareigūnas liudytojas G. G., apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu, nurodė, kad jam atrodo, jog kai jie atvyko, medikai nurodė, jog durys gulėjo, bet jas pakėlė. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės byloje esantys duomenys – specialisto išvadoje nustatyti O. L. prieš mirtį patirti sužalojimai, kitų byloje apklaustų liudytojų (taip pat ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojų) parodymai (apklausiami asmenys nenurodė aplinkybės apie nukentėjusįjį prispaudusias duris), policijos pareigūnų „body“ kamerų vaizdo įrašai (iš kurių nenustatyta, kad medicinos darbuotojai nurodė šią aplinkybę atvykusiems policijos pareigūnams), nepatvirtinta. Be to, net jeigu ir tikėti šia nuteistųjų nurodoma versija, ši aplinkybė neturi įtakos nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, kadangi, kaip jau minėta anksčiau, specialisto išvadoje nustatyta, kad O. L. mirtį nulėmė būtent durtinė – pjautinė žaizda, o kiti nustatyti sužalojimai įtakos jo sąmonei ir mirčiai neturėjo.
56. Taip pat teisėjų kolegijai nekyla abejonių ir dėl to, kad J. K., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suduodamas O. L. smūgį peiliu – t. y. žalojimui skirtu įrankiu, neabejotinai suprato, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali patirti sužalojimus, ne tik pavojingus jo sveikatai, bet ir gyvybei. Nesant duomenų, kad smurtaudamas J. K. būtų siekęs O. L. mirties, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Nuteistojo tyčios kryptingumo nepaneigia ir byloje nustatytos aplinkybės, kad J. K. nepasišalino iš įvykio vietos, bandė nukentėjusiajam suteikti pirmąją pagalbą (t. y. rankšluosčiu bandė sustabdyti kraujavimą).
57. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. pripažino kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje
58. Kaip jau nurodyta aukščiau, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nors ir konstatavo, jog nuteistasis J. K. padarė BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau nenurodė motyvų, pagrindžiančių J. K. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką, todėl šį pažeidimą ištaisys apeliacinės instancijos teismas.
59. BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai įgijo ar nešiojo nešaunamąjį ginklą ar kitokį žmonėms žaloti pritaikytą daiktą.
60. 2023 m. sausio 17 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad sulaikymo metu pas J. K. be kitų daiktų buvo rasta ir paimta ir metalinė teleskopinė lazda (t. 3, b. l. 73).
61. 2023 m. vasario 7 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. IBPS-V-372160-23 nurodyta, kad tirti pateikta teleskopinė lazda yra pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinė lazda, kuri yra D kategorijos šaltasis nešaunamasis ginklas. (t. 3, b. l. 80-84).
62. Nuteistasis J. K. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, pripažino visiškai ir parodė, kad įvykio dieną su sugyventine važiavo iš namų. Pakeliui užvažiavo į degalinę, išlipo iš automobilio ir buvo sulaikytas pareigūnų. Pastarieji jį paguldė ant žemės ir iš striukės ištraukė teleskopinę lazdą bei dujų balionėlį. Teleskopinę lazdą buvo įsigijęs prieš mėnesį iki sulaikymo. Lazdą ir balionėlį turėjo savigynai. Šiuos daiktus įgijo Gariūnų turgavietėje legaliai. Nežinojo, kad jie draudžiami (t. 6, b. l. 82).
63. Teisėjų kolegija pažymi, jog šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra alternatyvūs: įgijimas arba nešiojimas. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Taigi, dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 258 straipsnio 2 dalį. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta, jog įrodyta, kad J. K. neteisėtai įgijo bei neteisėtai nešiojo šaltąjį nešaunamąjį ginklą – metalinę teleskopinę lazdą.
64. BK 258 straipsnio 2 dalies dispozicija yra blanketinė – nukreipianti į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą. Šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad D kategorijai priskiriami šaltieji ginklai, kurie nepriskirti draudžiamiesiems ginklams, o 7 straipsnio 3 dalies 7 punktas numato, kad civilinėje apyvartoje yra draudžiami nešaunamieji smogiamojo ir svaidomojo pobūdžio ginklai, tai yra kastetai, blakštai, mėtomosios žvaigždės ir kt. Kaip minėta, šiuo atveju specialisto išvadoje konstatuota, kad pas J. K. rasta teleskopinė lazda priskiriama D kategorijos šaltiesiems nešaunamiesiems ginklams. Tai reiškia, kad ji nėra priskiriama prie draudžiamų civilinėje apyvartoje ginklų ir tokiai lazdai taikoma D kategorijos ginklų prekybos ir naudojimo tvarka, nurodyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 31 straipsnio 2 dalies 2 punktu, D kategorijos ginklo savininkui ir naudotojui draudžiama nešiotis D kategorijos ginklą, išskyrus elektros šoko įtaisus, dujų įrenginius. Ginklo ir šaudmenų nešiojimusi yra laikomas ginklo (taip pat ir nešaunamojo) ir (ar) šaudmenų turėjimas su savimi tokiomis sąlygomis, kuriomis ginklą ir (ar) šaudmenis galima panaudoti nedelsiant (Ginklų iš šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 15 punktas). Iš byloje surinktų įrodymų, o būtent 2023 m. sausio 17 d. tarnybinio pranešimo (t. 3, b. l. 73) bei paties nuteistojo J. K. parodymų (t. 3, b. l. 106-107) matyti, kad sulaikant J. K. jo striukės kišenėje buvo rasta ir paimta metalinė teleskopinė lazda. Metalinė teleskopinė lazda nebuvo laikoma specialiame dėkle, taip pat nebuvo kitaip specialiai supakuota. Taigi, ji buvo be jokių kliūčių pasiekiama. Be to, ir nuteistasis E. K., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad matė pas J. K. teleskopinę lazdą, kurią jis demonstravo (t. 4, b. l. 62-63). Esant tokioms aplinkybėms, akivaizdu, jog, esant reikalui, J. K. galėjo nedelsiant paimti šį ginklą ir juo pasinaudoti. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog J. K. veiksmai, kuomet jis nešiojosi su savimi šaltąjį nešaunamąjį ginklą – metalinę teleskopinę lazdą, ją laikydamas lengvai prieinamoje vietoje (striukėje), atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme numatytą nešaunamojo ginklo nešiojimosi sąvoką. Be to, nuteistojo parodymai patvirtina, kad teleskopinę lazdą jis įsigijo ir nešiojosi savisaugai – taigi, ginklą nešiojosi tikslingai, norėdamas, esant poreikiui, juo pasinaudoti, todėl neabejotina, jog jis suvokė pagrindinę ginklo paskirtį ir funkciją. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad J. K. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 258 straipsnio 2 dalį.
65. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, kad alternatyvus požymis – neteisėtas nešaunamojo ginklo įgijimas nuteistajam inkriminuotas nepagrįstai. BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodytos alternatyvios veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę, ir todėl kiekviena iš jų turi savarankišką procesinį įrodinėjimą ir negali būti preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 258 straipsnio 2 dalyje nurodytų ir įrodytų vėlesnių veikų. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nuteistasis J. K. nuosekliai teigė, kad teleskopinę lazdą įsigijo Gariūnuose. Vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 10 dalimi, D kategorijos ginklus, jų šaudmenis be leidimų gali įsigyti ir turėti juridiniai asmenys, kitos organizacijos ar jų padaliniai bei fiziniai asmenys nuo 18 metų, jais prekiaujančiam prekiautojui pateikę asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Vadovaujantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, D kategorijos ginklai nėra registruojami. Be to, vadovaujantis šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalimi, draudimas įsigyti šaltuosius D kategorijos ginklus iš asmenų, kurie neturi teisės verstis prekyba civilinėje apyvartoje ginklais, ginklų priedėliais, šaudmenimis, jų dalimis ar tarpininko veikla, nėra numatytas. Įvertinusi numatytą teisinį reguliavimą, nuteistojo parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei nurodoma kaltinime, leidimas įgyti minėtą nešaunamąjį ginklą nėra reikalingas bei nėra pagrindo teigti, jog nuteistasis nešaunamąjį ginklą įsigijo neteisėtai. Atsižvelgiant į tai, kaltinimo dalis, jog J. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis bei laiku, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo įgijo pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinę lazdą, iš kaltinimo šalinama, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų dalies teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
66. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nuteistojo J. K. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 258 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, t. y. nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 258 straipsnio 2 dalies pakeitimai (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija). Be ankstesnėje šio straipsnio dalies redakcijoje numatytų baudos ir arešto bausmių papildomai įtvirtintos ir viešųjų darbų, laisvės apribojimo bausmės. Esant tokiai teisinei situacijai, naujasis baudžiamasis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu, todėl pagal BK 3 straipsnio 2 dalį turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims. Todėl J. K. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 258 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), perkvalifikuojama pagal BK 258 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija).
Dėl bausmės
67. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.
68. Už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta bauda arba arešto bausmė (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija); BK 140 straipsnio 1 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcija numato viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes; BK 129 straipsnio 1 dalies (2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo 7 iki 15 metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, įtvirtinusia bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę, nuteistajam J. K. už nurodytas nusikalstamas veikas nuteistajam skyrė griežčiausias sankcijose numatytas bausmes (už BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas – laisvės atėmimo bei už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – arešto bausmes) bei nustatė jų dydžius, lygius sankcijose (įstatyme) numatytam vidurkiui. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punkto nuostatomis pirmosios instancijos teismas J. K. už atskiras nusikalstamas veikas skirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir subendrintą bausmę nuteistajam paskyrė laisvės atėmimą 11 metų.
69. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistajam J. K. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Teismas atsižvelgė į tai, jog nuteistasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nors ir padarė netiesiogine tyčia, tačiau nusikalstama veika nukreipta prieš pamatinę įstatymais saugomą vertybę ir gėrį, prigimtinę žmogaus teisę – asmens teisę į gyvybę. Nusikalstami nuteistojo veiksmai, kurie teismo kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, nukreipti tiesiogiai prieš asmenį, jo sveikatą ir gyvybę. Smurtiniai nuteistojo veiksmai buvo nevienkartiniai, smurtas, nukreiptas prieš nukentėjusįjį, naudojant specialiai žaloti skirtą įrankį – peilį, rodo didesnį jo nusikalstamos veikos pavojingumą. Dėl nuteistojo J. K. veiksmų sukeltos su gyvybe nesuderinamos, negrįžtamos pasekmės – nukentėjusiojo mirtis. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad smurtinio pobūdžio veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo nukreipti be jokio pagrindo, dingsties ar bent suprantamos priežasties smurtauti prieš nukentėjusįjį nuteistasis neturėjo.
70. Taip pat teismas įvertino nuteistojo asmenybę – kad jis teistas ir Lietuvoje ir užsienyje devyniolika kartų, taip pat - ir už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis padarė nepraėjus nei mėnesiui po to, kai įsiteisėjo paskutinis jo atžvilgiu priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. liepos 21 d. nuosprendis. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad J. K. daromos nusikalstamos veikos akivaizdžiai sunkėja. Taip pat teismas pažymėjo, kad J. K. daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų administracinių baudų nemoka. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės apibūdina J. K. kaip piktybiškai įstatymus bei visuomenėje priimtinas normas ignoruojančią, įstatymui nusižengti linkusią asmenybę, nusikalstamas nuteistojo gyvenimo būdas ir nusikalstami įgūdžiai progresuoja neigiama linkme ir neabejotinai kelia realų pavojų visuomenei. Teismas nenustatė J. K. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių (teismas nurodė, kad J. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą (recidyvistas), tačiau ši aplinkybė, kaip atsakomybę sunkinanti, kaltinamajame akte nurodyta nebuvo, kaltinimas šioje dalyje bylą nagrinėjant teisme pakeistas nebuvo, todėl teismas neturėjo pagrindo aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, laikyti jo atsakomybę sunkiančia aplinkybe).
71. Kaip jau minėta, šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu J. K. nusikalstama veika, numatyta BK 258 straipsnio 2 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), perkvalifikuojama į BK 258 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV‑3060 redakcija). Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, iš naujo spręstinas klausimas dėl nuteistajam už šią nusikalstamą veiką skirtinos bausmės rūšies bei jos dydžio. Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 62 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, parenkant bausmės rūšis nuteistajam J. K. ir nustatant jų dydžius, bus vadovaujamasi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.
72. Teisėjų kolegija, perkvalifikavusi J. K. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, pagal naują šio straipsnio redakciją, taip pat pašalinusi šios nusikalstamos veikos sudėties požymį (neteisėtą teleskopinės lazdos įgijimą), neįžvelgia pagrindo keisti J. K. už šią nusikalstamą veiką apygardos teismo skirtos 27 parų arešto bausmės, kadangi ši bausmė yra proporcinga nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai. Todėl, šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi nuteistojo J. K. nusikalstamą veiką perkvalifikavus į BK 258 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), paliekama pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, taip pat taikomas toks pats bausmių bendrinimo būdas.
73. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl už kitas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo nustatytos jokios aplinkybės, dėl kurių pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės neatitiktų bausmės paskirties. Nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingai ir tinkamai individualizuotos. Apygardos teismas, skirdamas bausmes J. K., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė. Todėl pripažinti, kad nuteistajam J. K. paskirta neteisinga ar aiškiai per griežta bausmė, nėra pagrindo.
74. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas J. K. bausmės rūšis ir jos dydžius už padarytas nusikalstamas veikas, taip pat bausmes subendrindamas, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.
Dėl civilinio ieškinio
75. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo civilinį ieškinį atmesti arba palikti nenagrinėtą.
76. Nustatyta, jog nukentėjusioji bei civilinė ieškovė J. L. pareiškė civilinį ieškinį dėl 11 424 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 161).
77. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo J. K. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. L. naudai priteista 686 Eur turtinei žalai atlyginti ir 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
78. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltininko veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021, Nr. 2K-40-648/2024).
79. Turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalis).
80. Šiuo atveju civilinė ieškovė J. L. pateikė dokumentus, patvirtinančius jos patirtas išlaidas – sąskaitą faktūrą ir čekį, patvirtinančius, kad ji sumokėjo 100 Eur už vainiką, sąskaitą faktūrą ir čekį, patvirtinančius, kad ji sumokėjo 20 Eur už žvakę, PVM sąskaitą – faktūrą ir čekius, patvirtinančius, kad ji patyrė 1 154 Eur laidojimo išlaidų (t. 1, b. l. 164-166). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji pateikė dokumentus, patvirtinančius J. L. patirtas 1 274 Eur išlaidas. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog atsižvelgiant, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimu dėl smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos padarytos žalos kompensavimo avansu J. L. avansu buvo išmokėta 196 eurų kompensacija turtinei žalai, susijusiai su O. L. laidotuvių išlaidomis, atlyginti, bei atsižvelgiant į tai, kad J. L. gavo 392 eurų dydžio laidojimo pašalpą (1 t., b. l. 170-174), dalis J. L. turtinės žalos, kurią ji patyrė rūpindamasi O. L. laidotuvėmis, jau yra atlyginta, todėl šia suma mažino priteistinos turtinės žalos dydį (1274-196-392=686).
81. Taigi, nukentėjusiosios turtinė žala yra susijusi su jų artimo giminaičio netektimi – pastarojo laidojimo išlaidomis, ši žala yra nuteistojo J. K. nusikalstamos veikos pasekmė, o tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos nustatytas priežastinis ryšys. Kaip minėta, dalis nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo yra pagrįsta dokumentais, žalos dydis atitinka protingumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė iš jas sukėlusių asmenų – t. y. nuteistojo J. K.. Mažinti priteistos turtinės žalos dydį nėra pagrindo.
82. Neturtinė žala padaroma nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą teismai vadovaujasi CK 6.250 straipsniu, 6.251 straipsnio 2 dalimi, kitomis CK normomis, atsižvelgdami į teismų praktiką. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai: 1) neturtinės žalos pasekmės; 2) žalą padariusio asmens kaltė; 3) žalą padariusio asmens turtinė padėtis; 4) jei padaryta turtinė žala, turtinės žalos dydis; 5) kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai. Šis sąrašas nėra baigtinis – priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių duomenų, teismas atsižvelgia ir į tokias neturtinės žalos dydžio nustatymo aplinkybes kaip individualios nukentėjusiojo savybės (amžius, profesija, socialinė padėtis ir kt.), itin ciniškas elgesys su nukentėjusiuoju, nukentėjusio asmens didelis neatsargumas, padėjęs žalai atsirasti arba jai padidėti, žalą padariusio asmens elgesys po veikos padarymo ir pan.
83. Nustatyta, jog skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas ir iš nuteistojo J. K. nužudytojo motinai J. L. buvo priteista 10 000 Eur.
84. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. L., būdama nužudytojo O. L. motina, dėl artimo šeimos nario mirties neabejotinai patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, o kilusios pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti. Nors nukentėjusioji nenurodė, kokie santykiai siejo ją ir jos sūnų, tačiau nurodė, kad ji su sūnumi O. L. nekonfliktavo. Paaiškino, kad neseniai mirė ir jos vyras, turi dar vieną sūnų, bet jis gyvena Vokietijoje, ji liko viena. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nužudytojo motina turi teisę į neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo nužudymo, kurį lėmė nuteistojo padaryti pavojingi ir teisei priešingi veiksmai, atlyginimą.
85. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė yra absoliuti prigimtinė neturtinė vertybė, kurios pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.
86. Nustatyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nužudytojo tėvams taip pat priteisiamos įvairios sumos, minimali priteista neturtinės žalos suma – 8 926 Eur, maksimali – 50 000 Eur (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-460-895/2015, 2K-513-697/2015, 2K-179-699/2016, 2K-205-976/2017, 2K-174-788/2017, 2K-126-387/2022). Teismų praktika dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, suformuota kitose analogiško pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos atlyginimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-582/2009, 3K-3-217-690/2018), taigi teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).
87. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes sprendžia, kad atsižvelgiant į atsiradusius negrįžtamus nusikalstamos veikos padarinius (O. L. mirtį), nuteistojo kaltės formą ir rūšį (netiesioginė tyčia), jo turtinę padėtį (nedirba, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė) bei galimybę atlyginti priteistą turtinę ir neturtinę žalą ateityje (nuteistasis yra darbingo amžiaus, duomenų apie reikšmingus jo fizinės sveikatos negalavimus byloje nėra), į tai, jog nukentėjusysis O. L. jau buvo suaugęs ir darbingo amžiaus, savarankiškas, taip pat atsižvelgusi į tai, jog nukentėjusiosios teigimu ji su mirusiuoju palaikė gerus santykius, nekonfliktavo, tačiau byloje nėra duomenų apie itin glaudžius mirusiojo bei nukentėjusiosios ryšius, į nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus dėl staigios ir netikėtos sūnaus smurtinės mirties, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė mirusiojo motinai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo. Ši suma atitinka protingumo bei teisingumo principus, yra proporcinga nuteistojo padarytai veikai ir kilusiems padariniams. Mirusiojo motinai priteista žala atitinka teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose priteisiamus neturtinės žalos dydžius. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad nustatant nukentėjusiajai atlygintinos neturtinės žalos dydį būtų neįsigilinta į faktines bylos aplinkybes, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai ar netinkamai pritaikytos CK 6.250 straipsnio nuostatos bei nukrypta nuo teismų praktikos. Nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
88. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo ir atmesti ar palikti nenagrinėtą J. L. pareikštą civilinį ieškinį.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos 2024 m. balandžio 24 d. Įstatymu Nr. XIV-2573, Lietuvos Respublikos 2024 m. lapkričio 7 d. Įstatymu Nr. XIV-3060 bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendį pakeisti:
pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio aprašomosios dalies įrodytą pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 258 straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, kad J. K. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis bei laiku, iš ikiteisminio tyrimo nenustatyto asmens, neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo įgijo pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinę lazdą, kuri, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą yra priskiriama prie nešaunamų D kategorijos šaltųjų ginklų.
Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, J. K. nusikalstamą veiką iš BK 258 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) perkvalifikuoti į BK 258 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) ir paskirti 27 (dvidešimt septynių) parų trukmės areštą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti su bausmėmis, skirtomis Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę J. K. skirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.
Kitos Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalies nekeisti.