Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir 2019 m. sausio 8 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-7285-214/2018 pagal pareiškėjo M. M. įstatyminės atstovės A. M.-P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims P. M., T. M. atstovaujamiems įstatyminės atstovės R. O., D. Š., E. M. dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ir suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais D. Š. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

3.3. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas padarė teisingą išvadą, kad S. M. palikimą R. M. ir V. J. M. priėmė faktiškai pradėję turtą valdyti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21. Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po S. M. mirties jo palikimą priėmė R. M. ir V. J. M., pradėdami turtą (jo dalį) faktiškai valdyti.

22. Apeliantės teigimu, R. M. yra antros eilės įpėdinis, todėl mirus S. M. ir esant pirmos eilės įpėdinei V. J. M., taip pat pirmos eilės įpėdiniams – jo tėvui R. M. ir tetai (tėvo seseriai) D. Š., jis (R. M.) negalėjo priimti palikimo faktiniu valdymu. Tokiu būdu, apeliantės nuomone, teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į tai, kas įgijo materialią teisę paveldėti pagal 1964 m. Civilinį kodeksą.

23. Byloje nėra ginčo, kad 1995 metais mirus S. M., paveldėjimo teisinius santykius reglamentavo 1964 metų Civilinis kodeksas. Pagal 1964 m. CK 569 straipsnio 1 dalį palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nuo 1994 m. birželio 10 d. galiojanti CK 573 straipsnio 1 dalis numatė, kad paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra pirmosios eilės – mirusiojo vaikai (tarp jų ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai) (1 p.) taip pat antrosios eilės – <...> mirusiojo vaikaičiai (2 p.). Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad antrosios eilės įpėdiniai šaukiami paveldėti pagal įstatymus tik tuomet, jei nėra pirmosios eilės įpėdinių arba jei šie nepriėmė palikimo. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse (CK 5.11 ir 5.13 straipsniai).

24. Byloje taip pat nėra ginčo, kad po S. M. mirties dėl palikimo priėmimo į notarų biurą niekas nesikreipė, nors tokią teisę turėjo apeliantės paminėti trys pirmos eilės įpėdiniai, tarp jų ir R. M. tėvas R. M. (1 t., b. l. 5). Pagal 1964 m. CK 587 straipsnio nuostatas, palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. <...> Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (2 d.). Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (3 d.). Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kada kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti savo sutikimą priimti palikimą per likusią palikimui priimti termino dalį; jeigu ta dalis yra trumpesnė kaip trys mėnesiai, ji prailginama iki trijų mėnesių 4 d.). Priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo laiko (5 d.).

25. Bylos duomenimis, S. M. mirties momentu R. M. buvo nepilnametis, tuo metu jam buvo trylika metų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, jis negalėjo žinoti palikimo, atsiradusio po senelio S. M. mirties, priėmimo aplinkybių. Bylos rašytiniais įrodymais taip pat nustatyta, kad Kauno miesto Panemunės liaudies teismo 1985 m. gruodžio 26 d. sprendimu iš R. M. motinos D. M. buvo atimtos motinystės teisės į sūnų R. M., o vaikas buvo perduotas globos ir rūpybos organo žinion (1 t., b. l. 21). Paminėto teismo sprendimo turinys patvirtina, kad R. M. tėvai jau 1985 m. spalio 15 d. buvo nutraukę santuoką, tėvas nuo 1984 m. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, motina D. M. nuo 1984 m. sūnaus R. auklėjime nedalyvavo, vaiką prižiūrėjo močiutė V. A. (vėliau tapusi V. J. M.) ir seserys. Teismas konstatavo, kad vaikas gyvena pas V. A. ir lanko darželį. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. kovo 21 d. rašte teismui nurodė, kad R. M. laikotarpiu 1984 – 1986 m. gyveno ir buvo prižiūrimas močiutės V. J. A. šeimoje, tačiau negalėjo pateikti įrodymų apie oficialią vaiko globą, nes, vadovaujantis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos vyriausiojo archyvaro, buvusio globoje asmens bylos Vaiko teisių apsaugos skyriuje yra saugomos 10 metų po vaiko pilnametystės (1 t., b. l. 20). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. J. M. 1989 m. lapkričio 19 d. išduotame orderyje, kuriuo jai su šeima leista apsigyventi ginčo bute, šeimos nariais yra nurodyti vyras S. M. ir anūkas R. M. (1 t., b. l. 93–94), R. M. šioje gyvenamojoje vietoje deklaruotas nuo 1990 m. gegužės 17 d.

26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos bylos aplinkybės leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. M. faktiniais globėjais buvo būtent jo seneliai, nors oficialūs dokumentai dėl minėto 10 metų jų saugojimo termino (R. M. pilnamečiu tapo 2000-08-08, todėl dokumentai galėjo būti saugomi iki 2010-08-08) ir neišliko.

27. Minėta, kad paveldėjimas atsiranda mirus fiziniam asmeniui. Paveldėjimo objektas yra palikimas, t. y. mirusio fizinio asmens turto, turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių, priklausiusių palikėjui nuosavybės teise jo mirties momentu, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008). Tam, kad gautų palikimą, įpėdiniai turi įstatymo nustatyta tvarka priimti palikimą: arba faktiškai pradėti paveldimą turtą valdyti, arba paduoti palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 str.).

28. Apeliantė skunde nurodo, kad antros eilės įpėdiniui 1964 m. CK nuostatos nesuteikė teisės priimti palikimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka. Kaip nurodyta šios nutarties 24 punkte, pagal 1964 m. CK 587 straipsnio 4 dalį, jeigu pirmos eilės įpėdiniai neįgyvendino savo teisių į palikimą, kaip yra šiuo atveju, per trijų mėnesių terminą tokią teisę galėjo įgyvendinti kiti turintys teisę į palikimą įpėdiniai, tai yra antros eilės įpėdiniai, tarp jų – vaikaičiai, bet, kaip jau minėta, pareiškėjo tėvas R. M. palikimo atsiradimo momentu buvo nepilnametis.

29. Ginčijamai situacijai išspręsti pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009, išaiškinimais. Nurodytoje byloje buvo keliamas palikimo priėmimo, pradedant faktiškai jį valdyti, bei antros eilės įpėdinių –palikėjos nepilnamečių vaikaičių – teisės į senelių palikimą klausimas. Apeliantė nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nurodyta nutartimi, nes kasacinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka, kadangi kasacinio teismo pateikti išaiškinimai išnagrinėtos bylos faktinių aplinkybių kontekste yra aktualūs ir kitoms civilinėms byloms, kuriose nagrinėjamas globėjo ir globotinio materialinis teisinis santykis dėl palikimo priėmimo, kai globotinis savarankiškai įgyvendinti tokios teisės neturi galimybių dėl savo amžiaus (civilinio veiksnumo).

30. Minėtoje byloje kasacinis teismas išaiškino, kad nepilnametis vaikas neturi visiško civilinio veiksnumo, t. y. savo veiksmais visa apimtimi gali įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas tik sulaukęs pilnametystės (CK 2.5 straipsnis). Vaiką iki pilnametystės prižiūri tėvai (CK 3.155 straipsnis), o likusį be tėvų globos – globėjas arba rūpintojas (CK 3.250, 3.251 straipsniai). Globėjas (rūpintojas) veikia kaip vaiko įstatyminis atstovas ir jo, kaip ir tėvų, priežiūra visais atvejais turi būti orientuota į vaiko teisių įgyvendinimą ir įgyvendinta taip, kad nepažeistų įstatymuose nustatytų vaiko teisių ir laisvių; globėjo (rūpintojo) valdžia vaiko atžvilgiu negali būti priešinga vaiko interesams (Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis, CK 3.272 straipsnio 1 dalis). Nepilnamečio globos paskirtis – užtikrinti vaiko, negalinčio visa apimtimi įgyvendinti savo teisių dėl amžiaus, interesų apsaugą. CK 3.244 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad globėjas (rūpintojas) nepilnamečio globotinio (rūpintojo) turtą ir jo duodamas pajamas turi naudoti tik globotinio (rūpintinio) interesais ir įgyvendindamas globotinio (rūpintinio) teises į turtą, jomis nepiktnaudžiauti. Įstatyme vartojama sąvoka ,,globotinio (rūpintinio) turtas“ reiškia ne tik kilnojamuosius, nekilnojamuosius daiktus, pinigus, bet ir visas kartu paveldimas turtines teises. Taigi globos instituto paskirtis ir jį reglamentuojančios nurodytos teisės normos suponuoja globėjui (rūpintojui) imperatyvią pareigą atlikti visus būtinus nepilnamečio globotinio (rūpintinio) interesais veiksmus, kad užtikrintų ne tik jo turimo turto apsaugą ir šio turto gausinimą, bet ir dar nesančio, bet galimo gauti, įgyvendinant įstatymo pagrindu gautas turtines teises. Nuo tokios veikos neatlikimo vaikai turi būti apsaugoti, nes dėl globėjo veiksmų negali nukentėti nepilnamečio vaiko teisėti interesai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nepilnamečio įpėdinio teisę kreiptis į notarinę kontorą dėl paveldėjimo privalo įgyvendinti jo globėjas (rūpintojas) kaip įstatyminis atstovas, tačiau, globėjui (rūpintojui) šių veiksmų neatlikus, nepilnamečio teisėti interesai neturėtų būti pažeidžiami ir įstatymo nustatyta tvarka turėtų būti ginami, priklausomai nuo paveldėjimo proceso eigos, stadijos, trukmės nuo palikimo atsiradimo, paveldimo turto teisinės padėties ir kitų reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009).

31. Byloje nustatyta, kad po S. M. mirties (duomenys neskelbtini) pirmos eilės įpėdiniai įstatymo nustatyta tvarka neįgyvendino savo teisių į mirusiajam priklausančią ½ dalį ginčo buto, antros eilės įpėdinis R. M., likęs be tėvų priežiūros ir faktiškai globojamas savo senelių, dėl savo amžiaus šios teisės įgyvendinti taip pat negalėjo, todėl pareiga pasirūpinti jo teisių įgyvendinimu į palikimą, atsiradusį po S. M. mirties, teko jo globėjai V. J. M., tačiau tai padaryta nebuvo.

32. 1964 m. CK nuostatos atskirai nereguliavo palikimo priėmimo, kai turtas pradedamas valdyti faktiniu jo valdymu. Toks išaiškinimas yra pateiktas dabar galiojančioje CK 5.51 straipsnio redakcijoje, kasacinio teismo praktikoje. CK 5.51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis faktiškai valdo palikimą, kai paveldimą turtą naudoja, juo disponuoja, jį prižiūri, moka mokesčius, kreipiasi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir sudaryti palikimo apyrašą arba kai įpėdinis kreipiasi į teismą, kad šis paskirtų palikimo administratorių. Sprendžiant ginčą, ar įpėdinis priėmė palikimą, paėmęs konkretų kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, ar jo nepriėmė, reikia įvertinti tokio įpėdinio elgesį paėmus daiktą: jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis) ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006,

33. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje esantys įrodymai, liudytojų paaiškinimai patvirtina, jog po palikėjo S. M. mirties 1995 metais, jo sutuoktinė V. J. M. ir anūkas (pareiškėjo tėvas) R. M. nepertraukiamai gyveno ginčo bute (duomenys neskelbtini) iki abiejų turto palikėjų mirties, šiame bute buvo deklaruotos abiejų turto įpėdinių gyvenamosios vietos, jie mokėjo mokesčius, R. M. iš savo lėšų suremontavo butą, jame gyveno su pareiškėjo motina A. M., vėliau su suinteresuotų asmenų P. ir T. motina R. O.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad įpėdiniai su palikėjo turtu elgėsi kaip su savo, jį prižiūrėjo, tvarkė, mokėjo mokesčius, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog po S. M. mirties (duomenys neskelbtini) jo palikimą faktiniu valdymu priėmė abu įpėdiniai – sutuoktinė V. J. M. ir anūkas R. M..

34. Teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad pirmos eilės įpėdiniai D. Š. ir R. M. (mirusio palikėjo vaikai) nuo palikimo atsisakė savo motinos V. J. M. naudai, kadangi minėti argumentai nekeičia teisinio vertinimo dėl V. J. M. pareigos pasirūpinti savo globojamo anūko ir antros eilės įpėdinio palikimo priėmimu į jam tenkančią turto dalį.

35. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nelemia galutinio bylos išnagrinėjimo rezultato, todėl plačiau apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, kt.).

36. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad panaikinti teismo sprendimą (papildomą sprendimą) apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas. Tačiau, atsižvelgiant į palikimo apimtį, teismas mano, kad būtina patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nustatant paveldimo turto dalis.

37. Pagal 1964 m. CK 573 straipsnio 4 dalį, palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai, proseneliai ir prosenelės, sūnėnai ir dukterėčios bei pusbroliai ir pusseserės paveldi tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiajam šaukiamos eilės įpėdiniui paveldint pagal įstatymus. Sistemiškai aiškinant šio straipsnio nuostatas, kad sutuoktinis paveldi kaip pirmos eilės įpėdinis, o nepriėmus pirmos eilės įpėdiniui, palikimą turi teisę pagal įstatymą priimti antros eilės įpėdinis, laikytina, kad V. J. M. ir R. M. po S. M. mirties paveldėjo po ½ dalį palikėjo turto. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 1 dalį turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu (3 dalis).

38. Byloje nėra ginčo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), registruotas V. J. M. vardu yra įgytas santuokoje su S. M., todėl jis laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, t. y. kiekvienam sutuoktiniui priklausė po vieną antrąją dalį turto (buto). Todėl skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinė dalis papildytina, joje nurodant, kad po S. M. mirties jam priklausančią 1/2 turto dalį lygiomis dalimis po 1/2 dalį paveldėjo faktiškai pradėdami jį valdyti pergyvenusi sutuoktinė V. J. M. ir anūkas R. M. (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Toks skundžiamo teismo sprendimo patikslinimas nelaikytinas blogesnio sprendimo priėmimu apeliantės atžvilgiu (CPK 313 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Apeliantė taip pat prašo panaikinti teismo 2019 m. sausio 8 d. papildomą sprendimą, kuriuo iš apeliantės suinteresuotam asmeniui P. M., atstovaujamam įstatyminės atstovės R. O., priteista ½ dalis jos turėtų teisinės pagalbos išlaidų, t. y. 150 Eur.

40. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės pritarus Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimui, kuriuo pareiškėjo M. M. ir suinteresuoto asmens D. Š. pareiškimai patenkinti iš dalies, nėra pagrindo naikinti skundžiamą 2019 m. sausio 8 d. papildomą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

41. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus apeliacinio skundo netenkinti, atitinkamai atlyginamos priešingą suinteresuotumą turinčių šalių bylinėjimosi išlaidos (CPK 442 str. 6 d.).

42. Bylos duomenimis, suinteresuotiems asmenims T. ir P. M. apeliacinės instancijos teisme buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2019 m. vasario 15 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą valstybės turėtos išlaidos yra 136,50 Eur, todėl ši suma valstybei priteistina iš apeliantės. Pareiškėjui M. M. taip pat buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2019 m. balandžio 5 d. pažymą, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą valstybės turėtos išlaidos yra 143 Eur, todėl ši suma valstybei priteistina iš apeliantės (CPK 96, 99 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, joje nurodant, kad V. J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po S. M., gimusio (duomenys neskelbtini), mirties (duomenys neskelbtini) priėmė po ½ dalį jo palikimo, faktiškai pradėdami turtą valdyti nuo palikimo atsiradimo dienos.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 8 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens D. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 136,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus 50 ct) už P. ir T. M. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą bei 143 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt tris eurus) už M. M. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Šios sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų vieną iš surenkamųjų sąskaitų: „Swedbank“, AB Nr. (duomenys neskelbtini); AB „Citadele“ Nr. (duomenys neskelbtini); AB „Luminor“ bankas Nr. (duomenys neskelbtini); AB SEB bankas Nr. (duomenys neskelbtini); AB „Šiaulių bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini); Danske Bank A/S Lietuvos filialas Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „Medicinos bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini); nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.