Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

nedalyvaujant suinteresuoto asmens – valstybės įmonės Turto bankas, atstovui (gautas prašymas),

suinteresuoto asmens – Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos, atstovui (gautas prašymas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Turto bankas, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija ir R. A..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

CK 4.68 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).

Pagal dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, rašytinius duomenis nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis P. U. dirbo Prekybos įrenginių įmonėje (b. l. 28, 4–5). 1979 m. balandžio 20 d. P. U. ir jo šeimai buvo suteiktas naudotis butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas) (b. l. 13). Pareiškėja nurodė, kad nuo tada (1979 metų) naudoja ir šiltnamį bei kiemo rūsį. Tačiau 1979 m. balandžio 20 d. orderyje nenurodyta, kad P. U. suteikiami naudoti šiltnamis ir kiemo rūsys (b. l. 13), o VĮ Registrų centras duomenimis šiltnamis pastatytas 1990 metais, kiemo rūsys – 1989 metais (b. l. 10–12). Pagal tai teismas sprendžia, kad pareiškėja kiemo rūsį naudoja nuo 1989 metų, o šiltnamį nuo 1990 metų. 1992 m. gruodžio 16 d. P. U. privatizavo butą (b. l. 14). (duomenys neskelbtini) P. U. mirė (b. l. 6). Pareiškėja 1997 m. birželio 11 d. priėmė P. U. palikimą, kurį sudarė butas (b. l. 9, 14). VĮ Registrų centras nuo 1993 m. balandžio 8 d. įregistruota Valstybinės Kybartų prekybos įrenginių gamyklos nuosavybės teisė į šiltnamį ir kiemo rūsį, nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas – Miesto (rajono) valdybos 1992 m. lapkričio 16 d. potvarkis Nr. 693p (b. l. 10–12, 56–60, 62). 1993 m. gegužės 21 d. Valstybinė Kybartų prekybos įrengimų gamykla buvo reorganizuota į AB „Vibrantas“, kuriai buvo perduota dalis Valstybinės Kybartų prekybos įrengimų gamyklos turto (b. l. 17–18). 1993 m. liepos 8 d. Valstybinė Kybartų prekybos įrengimų gamykla išregistruota (b. l. 21–22, 61). Tarp naujai įsteigtai AB „Vibrantas“ perduoto turto šiltnamis ir kiemo rūsys nebuvo nurodyti (b. l. 17–18). AB „Vibrantas“ buvo iškelta bankroto byla, 2006 m. rugsėjo 15 d. ji pripažinta bankrutavusia (b. l. 16).

Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Teismas sprendžia, kad egzistuoja šios CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos, kaip privalomos prašomo fakto nustatymui, sąlygos: 1) pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į šiltnamį ir kiemo rūsį kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. pareiškėja nėra šiltnamio ir kiemo rūsio savininkė; 2) pareiškėja nuo 1989 metų kiemo rūsį ir nuo 1990 metų šiltnamį valdė teisėtai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja šiltnamį ir kiemo rūsį pradėjo valdyti per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, kadangi šiuos pradėjo valdyti, leidus jos sutuoktinio darbovietei; 3) pareiškėja šiltnamį ir kiemo rūsį valdė ir naudojo atvirai, nesislapstydama; 4) pareiškėja nuo 1989 metų kiemo rūsį ir nuo 1990 metų šiltnamį valdė nepertraukiamai; 5) šiltnamį ir kiemo rūsį pareiškėja valdė ilgiau nei įstatymo reikalaujamą dešimties metų laikotarpį – atitinkamai nuo 1990 metų ir nuo 1989 metų.

Nagrinėjamu atveju taip pat reikia nustatyti, ar egzistuoja, kaip privaloma prašomo fakto nustatymui, sąlyga, kad šiltnamis ir kiemo rūsys nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir ar nėra įregistruoti viešame registre kito asmens.

Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą Nr. I-18 „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje buvusios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai. Todėl ir buvusių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn. Taigi Valstybinė Kybartų prekybos įrenginių gamykla nuo 1990 m. kovo 13 d. perėjo Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, o šiai gamyklai priklausęs turtas, įskaitant šiltnamį ir kiemo rūsį, perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn.

Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę pradėtas vykdyti 1991 metais Butų privatizavimo įstatymo ir Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (žr. LAT 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Byloje nėra duomenų, kad šiltnamis ar kiemo rūsys buvo sukurti iš privačių finansavimo šaltinių, kad nuo jų sukūrimo jie būtų tapę privačios nuosavybės objektais. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo R. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad kiemo rūsį ir šiltnamį pastatė pareiškėjos šeima. Tačiau šie paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams: rašytiniam potvarkiui (b. l. 62), patvirtinančiam, kad šiltnamis ir kiemo rūsys įregistruotini Valstybinės Kybartų prekybos įrengimų gamyklos vardu, VĮ Registrų centras išrašui (b. l. 58–60), patvirtinančiam, kad šiltnamis ir kiemo rūsys įregistruoti Valstybinės Kybartų prekybos įrengimų gamyklos vardu, pačios pareiškėjos paaiškinimams (b. l. 27), kad Prekybos įrenginių įmonė leido naudotis šiltnamiu ir kiemo rūsiu P. U. Esant prieštaravimams tarp pareiškėjos paaiškinimų, pareiškėjai nepaneigus aplinkybių, nurodytų minėtuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikytina, kad pareiškėja neįrodė, kad kiemo rūsį ir šiltnamį pastatė pareiškėjos šeima. Pagal byloje esančius duomenis, teismas daro išvadą, kad šiltnamis ir kiemo rūsys, po to, kai perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn, nuo 1991 metų nebuvo privatizuoti specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka.

Taigi šiltnamis ir kiemo rūsys nuo 1990 m. kovo 13 d. perėjo Lietuvos Respublikos nuosavybėn ir išsaugojo valstybės nuosavybės statusą. Kadangi šiltnamis ir kiemo rūsys yra valstybės nuosavybė, jie negali būti įgyjami nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, nes tai draudžiama įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Kauno apygardos teismas (toliau – KAT) yra konstatavęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį (žr. KAT 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1475-555/2014).

Atsižvelgiant į tai, kas iš dėstyta, teismas daro išvadą, kad byloje neįrodyta, jog egzistuoja, kaip privaloma prašomo fakto nustatymui, sąlyga, kad šiltnamis ir kiemo rūsys nėra valstybės nuosavybė ir kad jie nėra įregistruoti viešame registre kito asmens (ne valdytojos – pareiškėjos) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

VĮ Registrų centras nuo 1993 m. balandžio 8 d. įregistruota Valstybinės Kybartų prekybos įrenginių gamyklos nuosavybės teisė į šiltnamį ir kiemo rūsį. Taip pat pareiškėja paaiškino, kad jos sutuoktiniui kaip įmonės darbuotojui buvo patikėtas nurodytas turtas naudotis savo reikmėms. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėja neturėjo pagrindo manyti, kad jos sutuoktinio darbovietė (ar jos teisių perėmėjai) neturėjo daugiau teisių į pastatus už pareiškėją, ir turėjo suvokti, kad gali būti kitas asmuo, kuris yra daikto savininkas – jos sutuoktinio darbovietė (ar jos teisių perėmėjai). Todėl laikytina, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėja, sąžiningai įgijusi pastatus, juos sąžiningai valdė visą valdymo laiką ir kad visą valdymo laiką pastatai buvo valdomi kaip savi.

Atsižvelgiant į tai, kad neįrodyta, jog egzistuoja visos, kaip privalomos prašomo fakto nustatymui, sąlygos, pareiškimas atmestinas.

Pareiškėjai valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra 100 procentų (b. l. 3), todėl iš pareiškėjos valstybės naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 270, 279, 307, 443, 530–533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjos S. U. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.