- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-26
- Bylos Nr.
- 2A-1475-555/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06111-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė, Egidijus Tamašauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- O. K. E., B. G., R. P., S. V., R. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų O. K. E., B. G., R. P., S. V., R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-567-151/2014 pagal pareiškėjų O. K. E., B. G., R. P., S. V., R. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai atstovaujančiai Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Kauno miesto savivaldybei, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, AB „Lesto“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, E. R., K. R., K. Ž., A. K., E. K., J. B., R. A. M., A. M., L. M. dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjai prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į ūkinį pastatą 5I1ž, esantį adresu (duomenys neskelbtini) tokiomis dalimis: B. G., a.k. (duomenys neskelbtini) į 0,20 dalių - patalpos, pažymėtos indeksais 1-1/9.05 kv.m. ir 1-2/7.53 kv.m., O. K. E., a.k. (duomenys neskelbtini) į 0.17 dalių - patalpos, pažymėtos indeksais 1-4/6.95 kv. ir 1-8/7.28 kv. m. ir į ūkinį pastatą 2111 p, R. P., a.k. (duomenys neskelbtini) į 0.08 dalis - patalpa, pažymėta indeksu 1-5/6.77 kv. m., S. V., a.k. (duomenys neskelbtini) į 0.12 dalių - patalpa, pažymėta indeksu 1-7/9.59 kv. m., R. G., a.k. (duomenys neskelbtini) į 0.13 - patalpa plane pažymėta indeksu 1 -9/10.47 kv. m. Nurodė, kad ūkinį pastatą 5I1ž pastatė valstybinė įmonė „Kauno elektros tinklai“, kuris buvo perduotas gyventojams naudotis – laikyti kietąjį kurą. Pareiškėjai teigia, kad nuo 1958 metų nepertraukiamai valdo pastatus ir yra visi pagrindai numatyti CK 4.68-4.71 str.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjų B. G., O. K. E., R. P., S. V., R. G., po 80,84 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
Teismas vertinimu, visi teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad ūkio pastato 5I1m statytojas VĮ „Kauno elektros tinklai“, o nuo 1996 04 23 dalis ūkio pastato 5I1m, į kurią prašo pareiškėjai nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nuosavybės, teise priklausė AB „Lietuvos energija“ filialui „Kauno elektros tinklai“. Ta aplinkybė, kad pastatai nebuvo perregistruoti reorganizuojant AB „Lietuvos energija“ filialui „Kauno elektros tinklai“ į AB „VST, o po to į AB „Lesto“, teismo vertinimu, neturi reikšmės bylai, nes, pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 13 d. nutarimą „Dėl Lietuvos teritorijoje esančių sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų statuso“ visų sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo įmonių, įstaigų ir organizacijų, esančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtas yra Lietuvos valstybės nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, jog nesant teisės į daiktus registracijos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindo vertinti, kad jie nėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas sprendime nenurodė, kuo remiantis padarė išvadą, kad VĮ „Kauno elektros tinklai“ priskirtina sąjunginio ar sąjunginio-respublikinio pavaldumo, o ne respublikinio pavaldumo įmonių grupei. Teismas neatsižvelgė į pritaikyto teisės 1990 m. kovo 13 d. nutarimo tikslus, laikmetį ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas, bei nesiaiškino, ar juridinis asmuo „Kauno elektros tinklai“ yra respublikinio pavaldumo įmonė. Be to, iš teismo sprendime nurodytų archyvinių dokumentų, kurie sudaryti 1993 m., 1994 m., 1996 m., 1999 m., matyti, kad ginčo turtas - ūkinis pastatas 5I1Ž jau po nurodyto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo buvo priskirtas ne valstybės nuosavybėn, o išliko konkretaus juridinio asmens - Kauno elektros tinklų balanse. Ta aplinkybė, kad Kauno elektros tinklų statyti statiniai (duomenys neskelbtini) buvo konkrečios įmonės žinybinis, o ne valstybės turtas, patvirtina ir ta aplinkybė, kad gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) butus 1992 -1993 m. pardavė ne valstybė ar ją atstovaujanti patikėjimo teise nekilnojamąjį turtą valdanti Kauno miesto savivaldybė, kaip daugeliu kitų atvejų, o pati įmonė. Apeliantų vertinimu teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad Įmonės reorganizavimo metu 2001 m. gruodžio mėn. visas SPAB „Lietuvos energija“ filialo „Kauno elektros tinklai“ ilgalaikis turtas, apskaitytas įmonės balanse, buvo perduotas akcinei bendrovei „Vakarų skirstomieji tinklai“. Ši bendrovė 2001 m. formaliai perimtu turtu nesirūpino, jokių teisių nereiškė, pareiškėjams valdymo neapribojo. Todėl apeliantai nurodo, kad nepagrįsta teismo sprendimo išvada, kad ūkinio pastato 5I1ž dalis nuosavybės teise priklauso valstybei.
Be to, apeliantai mano, kad teismas nepagrįstai pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/200, kadangi nurodytos bylos faktinės aplinkybės yra visiškai nepanašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes minėtoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo naudojami pastatai 1983 metais buvo pastatyti Kauno miesto Lenino rajono Vykdomojo komiteto pirmininko nurodymu ir juos naudojo šio rajono Gamybinės butų ūkio tarnybos 2-oji butų ūkio tarnyba antrinėms žaliavoms sandėliuoti, t. y. jie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybė, o pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, minėta, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Šios bylos atveju yra priešingai, ūkinis pastatas buvo pastatytas įmonės darbuotojų, žinybinių butų gyventojų reikmėms tenkinti, todėl pareiškėjams įgijus nuosavybės teises į butus, ir daliai jų dėl klaidos neįgijus nuosavybės teisių į ūkinio pastato dalis, protinga ir teisinga jiems sudaryti galimybę įteisinti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį į valdomas ūkinio pastato dalis.
Apeliantų vertinimu teismas nepagrįstai atsisakė pareiškėjams sudaryti galimybę pateikti papildomą įrodymą iš VĮ Registrų centro archyvo – 2001 m. gruodžio 29 d. Turto, teisių ir pareigų (prievolių) perdavimo ir priėmimo Aktą, kuriame nurodyta, kad Specialios paskirties akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ teisės, pareigos ir turtas perduodamas steigiamos AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ nuosavybėn. Šio akto 1.1. punkte nustatyta, kad perduodamas filialui Kauno elektros tinklai (kodas 3208995) balanse apskaitomas turtas bei teisės. Iš šio akto turinio matyti, kad Kauno elektros tinkle balanse buvęs ilgalaikis turtas, tame tarpe pastatai, buvo perduoti naujai įsteigtos bendrovės nuosavybėn. Tai patvirtina pareiškėjų ir jų atstovės teismo posėdžių metu išsakytą poziciją, kad ginčo statinys nėra valstybės, o konkretaus juridinio asmens nuosavybė, tačiau tas juridinis asmuo nuo 2001 m. savo teisės neįgyvendino, neįregistravo, jokių pretenzijų pareiškėjams dėl valdymo nereiškė. Todėl yra visos CK 4.69 - 4.71 str. nustatytos būtinos sąlygos tam, kad būtų galima pareiškėjams pripažinti nuosavybės teisės įgijimo pagal Įgyjamąją senatį faktą į nurodyto daikto atitinkamas dalis.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantų nurodomas aplinkybes paneigia byloje surinkti rašytiniai įrodymai apie tai, kad visas privatizuotinas turtas priklausė valstybės fondui. Todėl suinteresuoto asmens vertinimu teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad Kauno elektros tinklai buvo valstybinė įmonė ir jos turtas priklausė valstybei. Apeliantai butų privatizavimo sutartimis neįgijo nuosavybės į ginčo statinį, todėl valstybinė nuosavybė į privačią neperėjo.
Suinteresuotas asmuo Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčo pastatas pastatytas valstybės lėšomis, nuosavybės teisės apeliantams nebuvo perduotos privatizavimo metu, todėl statinys liko valstybės nuosavybėje, todėl pažymi, kad teismo sprendimas atmesti pareiškėjų reikalavimus buvo tinkamai pagrįstas.
Suinteresuotas asmuo AB „Lesto“ atsiliepimu prašo teismo sprendimo nekeisti. Nurodo, kad byloje buvo nustatyta, kad ginčo pastatą valdė Kauno elektros tinklai – valstybės įmonė. Ginčo pastatas nebuvo įtrauktas ir į kitų bendrovių balansus po nurodytos valstybės įmonės reorganizavimo, todėl išliko valstybės nuosavybėje.
Suinteresuotas asmuo E. K. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad statinys nėra teisėta statyba, jis savavališkas statinys, todėl negali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantų pozicija remiasi ne teisės aktų nuostatomis, o jų nuomone, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Kadangi Kauno elektros tinklai iki nepriklausomybės atkūrimo buvo valstybinė įmonė, laikytina, kad ji valstybės turtą, atitinkamai ir ginčo turtą, tvarkė operatyviojo tvarkymo teise. Jos tvarkomi daiktai priklausė valstybei nuosavybės teise. Atkūrus nepriklausomybę ši nuosavybė perėjo Lietuvos Respublikai, ginčo turto neprivatizavus, jis ir liko valstybės nuosavybė.
Suinteresuotas asmuo A. K. prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistu remiantis jame nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Vienas iš nuosavybės teisių į daiktą įgijimo teisinių pagrindų, įtvirtintų CK 4.47 straipsnio 11 punkte, yra galimybė įgyjamąja senatimi fizinio ar juridinio asmens nuosavybėn įgyti daiktą. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar, pareiškėjams 1992-1993 metais privatizavus butus ir dalį ūkio pastatų, tačiau neprivatizavus ginčo dalies ūkio patalpų, kuriomis gyventojai naudojasi daugiau 50 metų, šį ginčo turtą galima įgyti nuosavybės teise įgyjamąja senatimi. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog byloje pareiškėjai prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į ūkinį pastatą 5I1ž, esantį adresu (duomenys neskelbtini) tokiomis dalimis: B. G. į 0,20 dalių - patalpos, pažymėtos indeksais 1-1/9.05 kv.m. ir 1-2/7.53 kv.m., O. K. E. į 0.17 dalių - patalpos, pažymėtos indeksais 1-4/6.95 kv. ir 1-8/7.28 kv. m. ir į ūkinį pastatą 2111 p, R. P. į 0.08 dalis - patalpa, pažymėta indeksu 1-5/6.77 kv. m., S. V. į 0.12 dalių - patalpa, pažymėta indeksu 1-7/9.59 kv. m., R. G. 0.13 - patalpa plane pažymėta indeksu 1 -9/10.47 kv. m.
Pareiškėjai tiek pareiškimo, tiek apeliacinio skundo esmine aplinkybe nurodo, jog ginčo ūkinio pastato 5I1ž dalis nuo 1958 metų valdo nepertraukiamai, valdymą jiems perdavė šio statinio statytojas Kauno elektros tinklai, statinys yra skirtas butų, kuriuos pareiškėjai privatizavo poreikių užtikrinti, pripažįsta, kad jų manymu, ginčo ūkinio pastato dalys dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo įtrauktos į privatizavimo sutartis.
Įgyjamosios senaties samprata pateikta, daiktų, kurie gali būti įgyjami nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu, kriterijai išvardyti, įgijimo tvarka ir sąlygos išdėstytos CK ketvirtosios knygos penktojo skyriaus trečiajame skirsnyje ,,Įgyjamoji senatis“ nuostatose. Šio skirsnio 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti apribojimai pagal daiktų rūšines savybes jų įgijimui nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu - įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektai; įstatyme įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 1, 3 dalys). Pastarasis draudimas užkerta kelią įgyti tokius daiktus nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su viešuoju interesu. Kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Iškilus klausimui dėl tam tikro turto įgijimo galimumo įgyjamosios senaties būdu, kai kyla ginčas dėl to, ar tas turtas priklauso valstybės nuosavybei, teismas turi nustatyti šio turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas; jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Nagrinėjamos bylos duomenimis, nustatyta, kad žemės sklypo naudotojas, kuriame yra pastatytas ginčo statinys, nuo 1965 m. vasario 10 d. buvo VĮ „Kauno elektros tinklai“ (b. l. 105, 4 t.), statiniai pagal nuo 1959 m. sudarytus inventorinius apskaitos dokumentus taip pat priklausė VĮ „Kauno elektros tinklai“ (b. l. 105- 112, 4 t.). Ginčo turtas, skirtingai nei kitos šio statinio dalys, neprivatizuotos Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, nustatyta, kad tik dalis šio statinio yra privatizuota gyventojų (b. l. 112, 4 t.).
Taigi ginčo ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo išsaugotas valstybės nuosavybės statusas. Todėl pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo turtas yra valstybės nuosavybė ir dėl to šios patalpos negali būti įgyjamos nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, nes tai draudžiama įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį.
Nurodytais argumentais paneigiami pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su tuo, kad ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo patalpos, buvo sukurtas jį pastačius ir taip tapo valstybės nuosavybe.
Konstatavus negalimumą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą pareiškėjams įgyti pagal įgyjamąją senatį, apeliacinio skundo argumentai apie pareiškėjų sąžiningą, atvirą ir nepertraukiamą turto valdymą nesvarstytini, nes šiais argumentais nurodomų aplinkybių pagrindu kitas asmuo negali įgyti valstybei nuosavybės teise priklausančio daikto nuosavybės įgyjamosios senaties būdu.
Atsižvelgiant į tokias teismų praktikoje suformuotas nuostatas, pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti pareiškimo yra pagrįstas, todėl apeliacinis skundas netekintinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.
Atmetus apeliacinį skundą, iš pareiškėjų suinteresuotam asmeniui E. K. lygiomis dalimis priteistinos 300 Lt išlaidos, susiję su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme (po 60 Lt iš kiekvieno). Pažymėtina, kad atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Suinteresuotam asmeniui E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvieno pareiškėjų O. K. E. (a. k. (duomenys neskelbtini) B. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) S. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti po 60 Lt (šešiasdešimt litų) (atitinka 17,38 Eur) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme