Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovei J. J. dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

8.10. Atsakovės prašymas dėl duomenų apie ieškovo padarytus pažeidimus išreikalavimo yra atmestinas, kadangi atsakovės nurodyti duomenys yra seni, neaktualūs, situacija iš esmės pasikeitusi į gerąją pusę.

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

10. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

11. Apeliacijos objektas šioje byloje yra Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

12. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2018 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5583-371/2018, 2024 m. kovo 5 d. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir atitinkamai išduotą vykdomąjį raštą, 2024 m. balandžio 9 d. pažymą dėl mediacijos atlikimo, informaciją iš civilinės bylos Nr. 2YT-3507-314/2024 medžiagos (teismo ir antstolės procesinius dokumentus, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atsiliepimą, D. J. rašytinius paaiškinimus, atsakovės charakteristikas, pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą, Nekilnojamojo turto registro išrašą, gyvenamojo namo fotonuotraukas ir brandos atestatą, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštą. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė teismui 2024 m. vasario 5 d. ieškovo prašymą vykdyti teisminę mediaciją. 2024 m. birželio 4 d. atsakovė teismui pateikė papildomus įrodymus – 2024 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijos raštą, viešosios įstaigos Šalčininkų pirminės sveikatos priežiūros centro pažymą, duomenis apie ieškovo teistumus ir kt., nurodydama, kad dėl trumpo termino atskirajam skundui pateikti laiku nespėjo gauti teikiamų dokumentų. Atsakovas į bylą pateikė 2024 m. gegužės 22 dienos Pagalbos šeimai planą.

13. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

14. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį, imantis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad būtų teisingai išspręsti byloje keliami klausimai ir nebūtų pažeisti vaiko interesai, priima šalių pateiktus naujus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti. Visi šalių į bylą pateikti įrodymai bus įvertinti tik bylą nagrinėjant iš esmės.

Dėl atskirojo skundo argumentų

15. Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįsta, priimta nenustačius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, taip pat neįvertinus aplinkybių, nustatytų kito teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2YT-3507-314/2024, pradėtoje pagal atsakovės skundą dėl antstolio veiksmų, duomenų apie ieškovui taikytą administracinę ir baudžiamąją atsakomybę bei atsakovę teigiamai charakterizuojančių duomenų.

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

17. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, ieškovui pasirinkus neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-454-943/2019).

18. Įvertinęs ieškovo pateiktų procesinių dokumentų turinį ir priedus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad ieškinio dalykas ir faktinis pagrindas yra suformuluoti tinkamai, teismui yra pateikti rašytiniai įrodymai ir teisiniai bei faktiniai argumentai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus. Vadinasi, sprendimo dėl laikinųjų apaugos priemonių taikymo požiūriu ieškovo reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.

19. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos taikė šias laikinąsias apsaugos priemones – nustatė nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietos su vienu iš tėvų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas); priteisė laikiną išlaikymą vaikui (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir nustatė laikiną vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarką (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

20. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

21. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Šios priemonės tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Vaiko interesų svarba pabrėžiama ir Vaiko teisių konvencijoje (konvencijos 3, 9, 18 straipsniai). Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktą tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis geriausių vaiko interesų prioriteto principu. Tai reiškia, kad priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia – geriausi vaiko interesai. Šis principas taikomas remiantis konkrečia individualaus vaiko situacija, vertinant ir nustatant, kas naudingiausia vaikui artimiausiu metu ir ateityje, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jo identiškumą, šeimos aplinkos ir šeimos ryšių išsaugojimą ir santykių palaikymą, vaiko poreikių, atitinkančių jo amžių, vystymąsi, gebėjimus ir brandą bei užtikrinančių tinkamą vaiko raidą, tenkinimą, fizinį ir psichinį saugumą, vaiko teisės į sveikatą ir mokslą užtikrinimą bei kitus specialius vaiko poreikius. Vaikui turi būti teikiama tokia apsauga, kokios reikia jo gerovei, taikant visą įmanomą koordinuotą kompleksinę pagalbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-781/2023).

22. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Ši priemonė taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 1 dalis), o jos tikslas – užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas ir patenkinti bent minimalius vaikų poreikius viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu, kuris atskirais atvejais gali užtrukti. Nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikymas grindžiamas CK 3.192 straipsnio 2 dalies nuostata, kad tėvai privalo teikti savo nepilnamečiams vaikams materialinį išlaikymą, proporcingą nepilnamečių vaikų poreikiams bei tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinantį būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

23. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį: abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis). Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnio 3 dalis). Taigi laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas yra skirtas apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

24. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl aptartų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgė į byloje esančius duomenis apie tai, kad ginčo šalių nepilnametis vaikas, kurio gyvenamoji vieta nustatyta su atsakove, nuolat paliekamas be priežiūros arba asmenims, kurie juo netinkamai rūpinasi (močiutei), o vaiko motina jį lanko retai (vieną kartą per savaitę), yra pareiškusi nuomonę, kad vaiku ji pati tinkamai pasirūpinti negali. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad ginčo šalių vaikas šiuo metu faktiškai gyvena su tėvu, kuris vaikų rūpinasi, o atsakovė neprisideda prie vaiko išlaikymo, nerodo iniciatyvos su nepilnamečiu vaiku bendrauti (per ilgą 3 mėnesių laikotarpį vaiką iš tėvo buvo paėmusi tik vieną kartą). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovei negebant savarankiškai pasirūpinti ginčo šalių vaiku, o ieškovui šiuo metu juo rūpinantis, yra pagrindas taikyti paminėtas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

25. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ginčo šalių nepilnametis vaikas šiuo metu faktiškai gyvena su tėvu, kuris vaiku rūpinasi ir jį išlaiko, nurodytą aplinkybę paneigiančių duomenų byloje nėra. 2024 m. sausio 22 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje buvo gautas pranešimas apie galimą ginčo šalių vaiko nepriežiūrą, todėl atliktas vaiko situacijos vertinimas. 2024 m. vasario 2 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Vaiko situacijos vertinimo anketoje Nr. 3VSV-435 užfiksuota, kad nuo gimimo nepilnametį ginčo šalių vaiką prižiūri močiutė (vaikas gyvena pas močiutę D. J.). Vaiko motina kurį laiką gyveno pas sugyventinį (duomenys neskelbtini), o duomenų užfiksavimo paminėtoje anketoje metu gyveno pas kitą sugyventinį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Nurodytoje anketoje nustatyti rizikos veiksniai – vaiko atstovai pagal įstatymą palieka vaiką be priežiūros arba asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi, o vaiko motinai nustatytas rizikos veiksnys, kad ji turi sveikatos sunkumų, dėl kurių gali tik iš dalies rūpintis vaiku (atsakovė skyriaus specialistams papasakojo ir parodė ant kojos neaiškios kilmės mėlynes, kurios atsiranda savaime, skundėsi pablogėjusia sveikata). Į bylą taip pat pateiktas 2024 m. vasario 15 d. Šalčininkų socialinių paslaugų centro pagalbos planas, kuriame, be kita ko, užfiksuoti atsakovės paaiškinimai, jog ji pati nesirūpina vaiku, nes reikia susidėlioti savo gyvenimą, o sūnus faktiškai gyvena pas močiutę, atsakovė atvykdavo aplankyti vaiko kartą per savaitę. Nurodytame plane taip pat užfiksuota, kad atsakovė iki 2024 m. vasario 8 d. gyveno pas draugą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o 2024 m. vasario 9 d. ji grįžo gyventi pas buvusį sugyventinį V. R., kuris prieš ją smurtauja. Atsakovė paaiškino, kad prieš atvejo vadybos posėdį su sugyventiniu buvo policijos komisariate, kur ji atsiėmė pareiškimą prieš sugyventinį dėl patirto smurto jos atžvilgiu, kadangi įvyko nesusipratimas. Atsakovė pažymėjo, kad jai svarbi jos pačios gerovė ir jai yra ramiau, kai vaikas yra pas močiutę. Kaip matyti iš pagalbos plano, atvejo vadybos posėdyje dalyvavusi vaiko teisių apsaugos specialistė pateikė nuomonę, kad bendraujant su vaiko motina, jai susidarė įspūdis, jog vaiko motina neadekvačiai vertina susidariusią situaciją, o vaikui esant paliktam pas močiutę, jo tėvui rekomenduotina kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su juo. Atvejo vadybininkės nuomone, pagrindinė šeimos problema – vaiko nepriežiūra, kadangi motina paliko vaiką giminaičiams, o pati dažnai keičia gyvenamąją vietą, yra grįžusi pas smurtaujantį sugyventinį ir jai yra reikalinga psichologinė pagalba. Taigi paminėtuose dokumentuose užfiksuotos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog atsakovė vaiku pati iš esmės nesirūpina ir netgi su vaiku nuolatos negyvena, o tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatitinka nepilnamečio ginčo šalių vaiko interesų, juolab, kad vaiko tėvas yra išreiškęs norą rūpintis vaiku. Šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti, kad iki ginčo byloje išsprendimo iš esmės būtų bent minimaliai užtikrinta ginčo šalių vaiko teisė į pilnavertį gyvenimą ir patenkinti jo poreikiai.

26. Nors atsakovė atskirajame skunde teigia, kad pasirašydama 2024 m. vasario 15 d. Šalčininkų socialinių paslaugų centro pagalbos planą į jame užfiksuotas aplinkybes nesigilino dėl lietuvių kalbos žinių stokos, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų šį atsakovės teiginį. Aplinkybės, kad atsakovė būtų nesupratusi lietuvių kalbos, nenustatė nei vienas iš vaiko atvejo nagrinėjimo posėdyje dalyvavusių specialistų (kaip matyti iš aptariamo plano, posėdyje dalyvavo vaiko teisių apsaugos specialistė, socialinė darbuotoja ir atvejo vadybininkė). Kiti į bylą pateikti įrodymai (duomenys apie ieškovo 2017 – 2021 m. padarytus teisės pažeidimus, raštai iš vaiko ugdymo įstaigos, (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas apie atsakovės sugyventinio būste esančias tinkamas buities sąlygas ir kt.) nepaneigia aplinkybių, kad atsakovė faktiškai ginčo šalių vaiku nesirūpino ir su juo nuolatos negyveno (nuolat keitė gyvenamąją vietą), taip pat nesudaro pagrindo daryti išvados, kad ieškovas iki šalių ginčo iš esmės išsprendimo negalėtų tinkamai pasirūpinti vaiku. Be to, nors ginčo šalių vaikas faktiškai gyvena su ieškovu, į bylą atsakovė nėra pateikusi jokių duomenų apie išreikštą norą šiuo metu rūpintis ginčo šalių vaiku, t. y. byloje nėra duomenų, kad atsakovė prisideda prie vaiko išlaikymo šiam gyvenant su ieškovu, taip pat kad atsakovė rodo iniciatyvą su vaiku bendrauti, jį lankyti ar leisti su juo laisvalaikį, o tai papildomai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo.

27. Atskirajame skunde atsakovė taip pat remiasi Alytaus apylinkės teisme nagrinėjama byla Nr. 2YT-3507-314/2024 pagal J. J. skundą dėl antstolės A. M. veiksmų. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, 2024 m. kovo 5 d. teismas tenkino J. J. prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo ginčo šalių santuokos nutraukimo byloje, tačiau šį vykdomąjį raštą pateikus antstolei A. M., antstolė atsisakė jį vykdyti. J. J. apskundus antstolės veiksmus, Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmai 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-3507-314/2024, skundą tenkino ir panaikino antstolės patvarkymą, kuriuo buvo atsisakyta priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti. Procesas nurodytoje byloje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi jokios įtakos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą šioje byloje, kadangi tarp šalių šiu metu yra kilęs naujas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo, po sprendimo dėl ginčo šalių santuokos nutraukimo kilus abejonėms, ar atsakovė tinkamai rūpinasi vaiku.

28. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė pagrindą šioje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiame kontekste pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios, jomis tik siekiama laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Taigi vaiko gyvenamosios vietos bei kiti susiję klausimai bus išspręsti išnagrinėjus bylą iš esmės.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinės ir civilinio proceso teisės normas bei nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, todėl tenkinti atsakovės atskirojo skundo ir panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 17 d. nutartį nėra pagrindo (CPK 336 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsniu 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

apeliantės J. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2024 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.