- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-04-21
- Bylos Nr.
- 1A-138-332/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00660-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nukentėjusysis
- A. K., Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
- Kaltinamasis
- G. G.
- Advokatai
- Gintaras Gricius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendžio, kuriuo:
G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. išteisintas, nes neįrodyta, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
G. G. atžvilgiu baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. nutraukta (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Ž. G. atžvilgiu baudžiamoji byla pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nutraukta (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Nukentėjusiojo A. K. ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. G. buvo kaltinamas tuo, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą: 2013-06-30, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) sklypo prieigose, (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r., tarpusavio konflikto metu vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į kairį šoną, padarydamas jam krūtinės ląstos sumušimą, kairės pusės V-VI-VII šonkaulių lūžius, ir taip padarė A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
G. G. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad darė poveikį nukentėjusiam asmeniui: laikotarpyje nuo 2013-07-12 iki 2013-09-13, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančioje degalinės teritorijoje, pagrasino nukentėjusiajam A. K., kad šis gali atsisėsti į invalido vežimėlį už tai, kad dėl sumušimo parašė pareiškimą, po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus atvykęs pas nukentėjusįjį A. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), paprašė A. K. pakeisti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotus parodymus ir parodyti, kad jis susižalojo pats nugriuvęs, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2013-12-11, apie 16.00-17.00 val., atėjęs pas nukentėjusįjį į namus paprašė nukentėjusiojo A. K. rytojaus dieną ateiti pas jį į darbovietę ir surašyti raštą, kurio tekstą pats nurodys, kad byla butų nutraukta, o nukentėjusiajam neatėjus, pats 2013-12-13, apie 14.00-15.00 val., atėjo pas nukentėjusįjį A. K. į namus ir jį nusivedė į savo darbovietės, esančios (duomenys neskelbtini), darbo kabinetą, kur, padavęs kompiuteriu atspausdintą prašymą dėl bylos nutraukimo, liepė jį perrašyti nukentėjusiajam A. K. savo ranka, ir nukentėjusiajam perrašius prašymą, jį pasiėmė sakydamas, kad veža į paštą išsiųsti, po to 2014-01-20, 9.06 val., paskambinęs nukentėjusiajam A. K. nurodė, kad jį netrukus tyrėja kviesis apklausai ir jis turi paliudyti tą patį, ką surašė, kad nieko nekeistų, kad nebūtų už ko užsikabinti, taip pat nurodė nukentėjusiajam, kad, kai gaus kvietimą apklausai, kad jam praneštų, o 2014-02-03, 16.44 val., nukentėjusiajam A. K. paskambinus ir pasakius, kad jį kviečia apklausai, nurodė, jam nieko daug neaiškinti, sakyti, kad yra jau paaiškinęs, 2014-02-04, 8.13 val. ir 13.18 val., 2014-02-05, 10.10 val., paskambinęs nukentėjusiajam A. K. prašė su juo susitikti, sakydamas, kad reikia pasikalbėti dėl bylos parodymų, ir tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotų melagingus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. išteisino, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p), G. G. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. nutraukė (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Ž. G. buvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė sveikatą: 2013-06-30, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) sklypo prieigose, tarpusavio konflikto metu, po tėvo G. G. spyrio nukentėjusiajam A. K. nugriuvus ant žemės, vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į veidą ir paėmęs už kojos pusmetrį patempė, padarydamas nukentėjusiajam muštinę apatinės lūpos žaizdą, ir taip mušdamas padarė A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas Ž. G. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nutraukė (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
G. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir skirti jam 1 metus laisvės apribojimo, įpareigojant atlyginti žalą bei neatlygintinai išdirbti 100 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitai pagalbos reikalingais žmonėmis;
pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. jam skirti 6 mėnesius laisvės apribojimo bei neatlygintinai išdirbti 30 valandų per 2 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitai pagalbos reikalingais žmonėmis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 1 metus 3 mėnesius laisvės apribojimo bei neatlygintinai išdirbti 90 valandų per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitai pagalbos reikalingais žmonėmis.
Ž. G. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir skirti jam 3 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 25 valandas per mėnesį visuomenės labui.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį 86,78 litų sumai priteisti solidariai iš kaltinamųjų.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad įvertinus teismo pateiktus motyvus dėl G. G. ir Ž. G. išteisinimo akivaizdu, kad teismas neteisingai vertino įrodymus. Nors teismas abejoja nukentėjusiojo parodymais, kurie, jo manymu, nėra nuoseklūs ir nevertina jo parodymų, surašytų atskiru tekstu, tačiau teisme duoti nukentėjusiojo parodymai negali būti vertinami kaip nenuoseklūs, nes tai prieštarauja bylos medžiagai, t.y. nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams (1 t. 112 b. l.). Prokuroro teigimu, nukentėjusiojo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tapatūs, kas atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimus, todėl parodymai gauti teisėtai ir patikrinti teisme (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 d.). Prokuroro nuomone, nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad jis buvo sumuštas G. ir Ž. G.. Be to, teismas padarė niekuo nepagrįstą prielaidą, kad nukentėjusysis savo parodymus, surašytus atskiru tekstu, galimai rašė ne pats, o tik juos pasirašė posėdžio metu advokatui padavus tekstą. Teismas visiškai neįvertino, kad tokį nukentėjusiojo parodymų surašymą, kitaip tariant, baimę parodymus duoti kaltinamųjų akivaizdoje, galėjo sąlygoti nukentėjusiajam kaltinamojo darytas spaudimas, t. y. iš telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolų ir viso bylos konteksto akivaizdu, jog nukentėjusiajam buvo daromas poveikis, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, ir tas poveikis turėjo rezultatų - veikiamas kaltinamojo A. K. iš baimės jau ikiteisminio tyrimo metu bandė keisti savo pirminius parodymus.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas vienpusiškai ir visiškai nepagrįstai atmetė iš esmės visus kaltinamo G. G. kaltę pagrindžiančius įrodymus, akcentuodamas niekuo nepatvirtintą versiją dėl medicinos specialisto – eksperto A. Smalensko bei tyrėjos B. R. šališkumo, nepagrįstai kritiškai įvertino liudytojo R. N. parodymus, kuris vienareikšmiškai patvirtino nukentėjusiojo parodymus, kad „Konfliktas buvo ties G. ir K. sodybų riba, buvo didelis atstumas. Jis atsitiktinai pamatė smūgį su koja K. Žmogus juodais drabužiais spyrė K. To žmogaus veido nematė. Tai įvyko ties K. ir G. žemės riba. Spyrė žmogus juodais drabužiais. To žmogaus veido nematė. K. jam sakė, kad ėjo dėl tvoros pasikalbėti, o gavo mušti nuo G.“. Tačiau teismas šiuos liudytojo parodymus atmetė nuosprendyje prieštaringai konstatuodamas, kad paties įvykio niekas net nematė, bei pabrėžė, kad liudytojas R. N. nepatvirtino, jog smūgį sudavė būtent G. G.. Tačiau teismas neįvertino šio liudytojo parodymų visų įrodymų kontekste ir neatsižvelgė į tai, kad byloje surinktų įrodymų visumos nustatyta, kad jokių kitų asmenų, išskyrus įtariamuosius, įvykio metu įvykio vietoje nebuvo. Prokuroro manymu, teismas taip pat visiškai nepagrįstai nevertino ir I. K. parodymų, konstatuodamas, kad ji kaip nukentėjusiojo žmona yra suinteresuota bylos baigtimi. Taip pat teismas nepagrįstai nurodė, kad visiškai netirta, jog A. K. galėjo susižaloti pats, nors iš byloje esančios ir teismo nuosprendyje paminėtos 2013-10-07 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad paskyrus papildomą užduotį specialistas konstatavo, jog muštinė lūpos žaizda, šonkaulių lūžimai gavosi nuo tiesioginio kontakto su kietu buku daiktu metu, ir maža tikimybė, kad lūžimai galėjo gautis kritimo metu (1 t. 30 b. l.). Be to, teismas, iškėlęs prielaidą dėl specialisto nešališkumo, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų paskirta pakartotinė užduotis, pavedant ją atlikti kitam, teismo nuomone, nešališkam specialistui. Taip pat teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar nežinant, koks tiksliai kūno sužalojimas bus konstatuotas A. K., kadangi pats teismas nuosprendyje nurodė, jog pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo B. R. surašė 2013-07-10, o specialisto A. Smalensko pirmoji išvada dėl A. K. padaryto kūno sužalojimo, surašyta 2013-07-10, policijoje gauta tą pačią dieną.
Prokuroras skunde taip pat teigia, kad Ž. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. nepagrįstai išteisinti, konstatuojant, jog pažeisti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo” reikalavimai. Prokuroras nurodo, kad Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkte įtvirtinta, kad, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks tyrimas pradedamas pagal tarnybinį pranešimą arba prokuroro reikalavimą. Jei ikiteisminio tyrimo metu gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas dėl kitos nusikalstamos veikos, kuri gali būti tiriamą jau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos pradedamas ant skundo pareiškimo ar pranešimo užrašant rezoliuciją ir pažymint, jog tokios veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje. Būtent laikantis šių reikalavimų tarnybinių pranešimų pagrindu ir buvo pradėti tyrimai pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. užpildan atitinkamas statistinės kortelės. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nurodyta, kad pradėtas baudžiamasis procesas nutraukiamas, jeigu nėra nukentėjusiojo skundo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. Kaip žinia, už Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą veiką asmuo būtent ir atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar prokuroro reikalavimas, todėl šiuo atveju ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. buvo pradėtas 2013-07-01 užregistruoto nukentėjusiojo A. K. pareiškimo dėl 2014-06-30, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), įvykusio įvykio, pagrindu. Kai tuo tarpu Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. numatyta veika net nepriskirtina kategorijai bylų, kuriose procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą, kadangi dėl šios nusikalstamos veikos ikiteisminis pradedamas bendrais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, ikiteisminis tyrimas dėl aukščiau paminėtų veikų buvo pradėtas laikantis visų įstatymo reikalavimų ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. nuostatų, dėl ko G. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. ir Ž. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra teisėti, o teismas nepagrįstai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nutraukė baudžiamąją bylą jų atžvilgiu dėl šių veikų padarymo. Tokiu būdu, teismas, padaręs nepagrįstą išvadą, kad G. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. ir Ž. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra neteisėti, nepagrįstai visiškai neanalizavo jų kaltės klausimo dėl šių nusikalstamų veikų padarymo nuosprendyje tik išdėstant dėl šių veikų padarymo surinktus įrodymus, tačiau šių įrodymų neanalizuojant bei nevertinant.
Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos BPK 301 str. 2 d., nes jame nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais., tačiau byloje tokių liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas nebuvo.
Prokuroro teigimu, teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį G. G. ir Ž. G. atžvilgiu netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų pagrindžiančių kaltinimus G. G. padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 233 str. 1 d., bei Ž. G. padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir 2014-12-05 išteisinamasis nuosprendis naikintas priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į prokuroro apeliacinį skundą G. G. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 priimtą nuosprendį.
Atsiliepime G. G. nurodo, kad skundžiamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jame išdėstyti motyvai yra pagrįsti, kadangi, kaip teisingai pastebėjo teismas, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu jis (G. G.) spyrė koja A. K., dėl ko jam (A. K.) buvo padaryti V-VI-VII šonkaulių lūžiai, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, byloje iš esmės pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. nuostatos, visi surinkti įrodymai yra niekiniai ir todėl yra Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.
Šalies argumentai
G. G. teigimu, liudytojas R. N., nurodydamas, kad matė, kaip juodais rūbais apsirengęs žmogus vieną kartą spyrė A. K., tačiau jis nematė to žmogaus veido, nepatvirtino, kad smūgį sudavė būtent G. G.. Be to, teisme liudytojas R. N. nepagrįstai nurodė, kad A. K. byloje nagrinėjamo įvykio dieną buvo blaivus, nors pats A. K. sako, kad buvo po gegužinės ir buvo girtas. G. G. nuomone, aplinkybė, kad susižaloti galėjo pats A. K. visiškai netirta, nors jis pats teisiamojo posėdžio metu teigė, jog ten buvo žvyras ir rentiniai (šulinio žiedai) prie sienos, kai atsikėlė (po tariamo smūgio), prisėdo prie to rentinio. G. G. mano, kad eksperto A. Smalensko trys specialisto išvados kategoriškai nepatvirtina, jog A. K. šonkauliai buvo sulaužyti nuo jo (G. G.) smūgio. Specialisto išvada dėl šonkaulių lūžių nėra kategoriška ir yra maža tikimybė, jog jie galėjo lūžti būtent tokiomis aplinkybėmis, apie kurias nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kalbėjo jis ir Ž. G., jog A. K. esant neblaiviam, jis, nesilaikydamas ant kojų, krito ant įvykio vietoje buvusio rentinio (šulinio žiedo) ir tokiu būdu pats susižalojo. Taip pat eksperto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai padaryti ne mažiau 2-jų kontaktų su kietais bukais daiktais metu, tuo tarpu, nukentėjusysis A. K. teigė, jog G. G. jam spyrė vieną kartą. Tą patį paliudija ir liudytojas R. N., gyvenantis pas nukentėjusįjį ir nuo jo materialiai priklausantis, o dėl šios priežasties ir suinteresuotas duoti parodymus, analogiškus nukentėjusiojo parodymams bei jam naudingus.
Atsiliepimas
G. G. atsiliepime nurodo, kad į policiją A. K. kreipėsi pirmiau negu į medikus ir tai patvirtina VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės įdėtinis lapas į formą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, jog A. K. į priėmimo skyrių atvyko 2013-07-01 11.01 valandą, nors ir jis, ir jo žmona teigė, kad jį kamavo dideli skausmai, skaudėjo šoną. Bet kuris kitas žmogus, G. G. nuomone, tokioje situacijoje tikrai pirmiausia kreiptųsi į medikus ir tik po to galvotų apie reikalingumą kreiptis į policiją.
Šalies argumentai
G. G. teigimu, ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio buvo pavesta atlikti tyrėjai B. R., kuri buvo klasės draugės su nukentėjusiojo žmona I. K. ir pas kurią nurodė kreiptis teismo medicinos ekspertas A. Smalenskas. Kilus įtarimui, jog B. R. yra suinteresuota bylos baigtimi ir šališkai vykdo ikiteisminį tyrimą buvo rašomi skundai, tačiau, nors ir esant visai eilei požymių dėl nešališkumo, ji nuo ikiteisminio tyrimo nenusišalino ir nebuvo nušalinta prokuroro sprendimu ir tas sutapimas labai jau verčiantis susimąstyti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad teismo medicinos eksperto išvadoje nurodyta, jog sužalojimas veide - muštinė lūpos žaizda galėjo gautis nuo kritimo. Tai patvirtina jo (G. G.) ir Ž. G. parodymus, kurie nuo pat pirmos apklausos neigė mušę A. K.. Jų parodymus taip pat patvirtina ir pats nukentėjusysis A. K. pirmosios apklausos 2013-07-01 metu, kur jis nurodė, jog vienintelį smūgį koja į kairį šoną jam sudavė jis (G. G.), o pastarojo sūnus Ž. G., jam (A. K.) nugriuvus, paėmė už kojos ir tempė prie prūdo.
Šalies argumentai
G. G. nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu pats nukentėjusysis A. K. parodė, jog dėl susitaikymo pirmasis paskambino jam (G. G.) ir pasiūlė baigti visas tas nesąmones. Todėl pagrįstai kyla klausimas, kieno iniciatyva buvo pradėta bendrauti ir tartis dėl bylos nutraukimo ir koks gali būti poveikis nukentėjusiajam, kai pats nukentėjusysis inicijuoja bendravimus ir pasitarimus, kaip nutraukti bylą. Liudytojas A. J. teisme taip pat patvirtino, kad būtent A. K. iniciatyva jie kartu su juo (G. G.) buvo susitikę ir kalbėjosi. Ir būtent A. K. aiškino kad gailisi, jog taip išėjo, kad jis nepagrįstai apkaltino jį (G. G.), norėjo atrasti kažkokią išeitį iš susidariusios situacijos.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą G. G. nurodo, kad byloje yra duomenų apie tai, jog keletą dienų iki įvykio A. K. buvo tikrintas VMI darbuotojų, kurių tarpe buvo jo (G. G.) gyvenimo draugė (sugyventinė) S. K., o, nustačius pažeidimus, A. K. buvo nubaustas administracine tvarka. Tiek A. K., tiek jo žmona, žinojo apie tai, jog S. K. yra jo (G. G.) sugyventinė ir tai tikrai paskatino A. K., esant apsvaigusiam nuo alkoholio, imtis veiksmų G. G. atžvilgiu, juolab, kad tarp jų dar tebetvyrojo seno konflikto dėl tvoros nugriovimo, šešėlis. Juk būtent A. K., būdamas neblaivus, skambino jam (G. G.) ir pasiūlė susitikti įvykio dieną.
G. G. nuomone, byloje neteisėtai buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, kadangi veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, todėl siekiant ją išaiškinti, įstatymas neleidžia naudoti procesinės prievartos priemones, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 154 str. Vadinasi, motyvas kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl tokios priemonės sankcionavimo, buvo pagrįstas manymu, jog yra realus pavojus, kad prieš nukentėjusįjį A. K. arba jo šeimos narius bus panaudotas smurtas ar kitokios neteisėtos veikos. Tačiau byloje tokių duomenų nebuvo.
Šalies argumentai
G. G. teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo nukentėjusiojo A. K. parodymais, kurie nėra nuoseklūs, teismui pagrįstai kilo abejonės ir dėl eksperto A. Smalensko šališkumo, nes nukentėjusysis A. K. pirmiausiai paskambino ekspertui A. Smalenskui, kuris patarė kaip reikia elgtis toliau ir vėliau pats atliko tris tyrimus dėl tam pačiam nukentėjusiajam padarytų sužalojimų. Šioje byloje teismas pagrįstai padarė išvadą kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo imtasi visų įmanomų priemonių abejonėms ir prielaidoms dėl nukentėjusiajam A. K. padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybių nustatymo pašalinti, tačiau byloje kilusių abejonių ir prielaidų pašalinti nebėra objektyvių galimybių, ir jos vertintinos kaltinamojo G. G. naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis A. K. klausimą dėl apeliacinio skundo paliko spręsti teismui, išteisintasis G. G. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta Ž. G. bei jų gynėjas advokatas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant G. G. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 233 str. 1 d., ir Ž. G. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 p., 3 p.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, prokuroro apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis dėl G. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir baudžiamosios bylos nutraukimo G. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., Ž. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, kad G. G. padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 233 str. 1 d., o Ž. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir G. G. bei Ž. G. atžvilgiu priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Dėl G. G. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir Ž. G. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šiuo atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiojo A. K., liudytojų R. N. ir I. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, netinkamai įvertino specialisto išvadas, tokiu būdu ignoravo faktines aplinkybes, atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl G. G. ir Ž. G. kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., klausimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis dalyje dėl G. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir baudžiamosios bylos nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Ž. G. atžvilgiu yra nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių, priimtas neįvertinus byloje esančių įrodymų.
Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą Ž. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Ž. G. atžvilgiu pradėtas 2013-09-11 Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas B. R. tarnybiniu pranešimu bei l. e. vyriausiojo tyrėjo pareigas K. Š. rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. reikalavimus šis ikiteisminis tyrimas nebuvo užregistruotas Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro nustatyta tvarka ikiteisminių tyrimų registre. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo pranešta prokurorui ir prokuroras būtų davęs pavedimą dėl tolesnio tyrimo vietos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje iš esmės pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. nuostatos, visi surinkti įrodymai yra niekiniai ir todėl yra Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, todėl Ž. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra neteisėti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina.
Nusprendęs nutraukti baudžiamąją bylą Ž. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir konstatavęs, kad visi baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai yra niekiniai, pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų – nukentėjusiojo A. K., liudytojų I. K., R. N. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, specialisto išvadų, nepateikė jokio aiškaus jų įvertinimo ir nepagrįstai visiškai neanalizavo Ž. G. kaltės klausimo dėl Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo nuosprendyje. Akivaizdu, kad teismas koncentravosi į Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. pažeidimus užregistruojant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro nustatyta tvarka ikiteisminių tyrimų registre. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminis tyrimas Ž. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. buvo pradėtas laikantis visų įstatymo reikalavimų ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. nuostatų, dėl ko Ž. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra teisėti.
Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks tyrimas pradedamas pagal tarnybinį pranešimą arba prokuroro nutarimą ar reikalavimą. Jei paaiškėjusi nusikalstama veika bus tiriama jau ankščiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ši aplinkybė nurodoma tarnybiniame pranešime arba prokuroro nutarime ar reikalavime. Jei ikiteisminio tyrimo metu gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas dėl kitos nusikalstamos veikos, kuri gali būti tiriama jau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos pradedamas ant skundo pareiškimo ar pranešimo užrašant rezoliuciją ir pažymint, jog tokios veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje. Pradėjęs naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą prokuroras užpildo nusikalstamos veikos statistinę kortelę. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad laikantis šių Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkte nurodytų reikalavimų ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.
2013-09-11 Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas B. R. tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Mažeikių rajono policijos komisariato viršininkui pranešė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. paaiškėjo kitos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymiai, todėl pradėtinas naujos nusikalstamos veikos tyrimas. Ant šio tarnybinio pranešimo yra l. e. vyriausiojo tyrėjo K. Š. rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., pažymint, jog tokios veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje (2 b. l.). Taigi ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. pradėtas tarnybinio pranešimo pagrindu, užpildant atitinkamą statistinę kortelę, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkto nuostatos. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., nutraukė baudžiamąją bylą Ž. G. atžvilgiu dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., padarymo.
Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., nurodė, kad išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu G. G. spyrė koja A. K., dėl ko A. K. buvo padaryti V-VI-VII šonkaulių lūžiai, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes paties įvykio niekas nematė, o liudytojas R. N. nepatvirtino, kad smūgį sudavė būtent G. G., o kad galėjo susižaloti pats A. K. visiškai netirta, eksperto A. Smalensko trys išvados kategoriškai nepatvirtina, kad nuo G. G. smūgio buvo sulaužyti šonkauliai. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad jis abejoja nukentėjusiojo parodymais, kurie nėra nuoseklūs ir nevertina jo parodymų surašytų atskiru tekstu, nes juos galimai rašė nė pats, o tik juos pasirašė posėdžio metu advokatui padavus tekstą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek jų visetą, dėl to nepagrįstai G. G. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių. Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šių nusikaltimų sudėtis yra materiali, todėl įrodinėjant asmens kaltę padarius šiuos nusikaltimus būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.
Nei ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 54, 60, 85, 150 b. l.), nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (3 t. 17-19 b. l.) nei G. G., nei Ž. G. neprisipažino padarę jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. G. parodė, kad jis A. K. nemušė, 2013-06-30 jis su sūnumi nuėjo susitikti su A. K., kuris norėjo su juo (G. G.) pasikalbėti dėl jų sklypus skiriančios tvoros, tačiau A. K. atėjo neblaivus, ritinėjosi, provokavo jį (G. G.) suduoti jam smūgį, klausė, kodėl jo (G. G.) draugė jį apskundė. Jis pasakęs A. K., kad šis ramintųsi, su sūnumi nuėjo šalin (3 t. 17, 18 b. l.). Ž. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis su tėčiu (G. G.) nuvažiavo susitikti su A. K. prie tvoros. A. K. buvo neblaivus, griuvinėjo, jis bandė remtis į ten buvusį rentinį, tačiau neatsirėmė, nugriuvo, A. K. jis nespyrė, jokių smūgių nesudavė (3 t. 18, 19 b. l.). Apklausiami apeliacinės instancijos teisme G. G. ir Ž. G. savo kaltės dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų taip pat nepripažino ir parodė, kad jie fizinio smurto A. K. atžvilgiu nevartojo.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors G. G. ir Ž. G. kaltais neprisipažino dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina jų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija iš dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra tiesioginių liudytojų, kurie matė, kaip G. G. ir Ž. G. naudojo smurtą prieš A. K., tačiau pažymi, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais.
Tai, kad G. G. ir Ž. G. betarpiškai realizavo visus jiems inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jų veikimą tiesiogine tyčia, patvirtina esminėmis detalėmis nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti viso proceso metu, kai jis tiek ikiteisminio tyrimo (1 t. 16-18, 112 b. l.), tiek teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (2 t. 70-72 b. l.) parodė, kad birželio 30 d. apie 16.30 val. jis paskambino G. G. ir paklausė, kada šis atstatys tvorą. G. G. jam pasiūlė susitikti, maždaug po pusvalandžio jie susitiko vietoje, kurioje ribojasi jų sklypai. Kai susitiko, jokio pokalbio neįvyko. Jam atėjus, G. G. iškart, nieko nepasakęs, spyrė jam į kairį šoną, ir jis nugriuvo. Tada Ž. G. spyrė jam koja į veidą ir suėmęs už kojos nutempė link tvenkinio. Kai jis atsikėlė, prisėdo prie ten buvusio rentinio. Namo parėjo maždaug po 10 minučių. Kai grįžo žmona, jis jai iš karto pasakė, kad jį sumušė G. G.. Šiuos savo parodymus nukentėjusysis A. K. patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sutinka, jog A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu šiek tiek kito, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pabrėždamas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą, pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į bylos duomenis, rodančius tokio nenuoseklumo galimas priežastis (G. G. poveikis nukentėjusiajam A. K., kad šis pakeistų savo parodymus) bei nepakankamai įvertino kitus byloje surinktus duomenis, tarp jų ir netiesioginius įrodymus, ir jų tarpusavio ryšį.
Nukentėjusiojo A. K. parodymus apie jam suduotų smūgių lokalizaciją ir pobūdį patvirtina ir specialisto išvados: 2013-07-03 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad A. K. buvo padaryti sužalojimai: veido ir krūtinės ląstos sumušimai, muštinė apatinės lūpos gleivinės žaizda, kairės pusės V-VI-VII- to šonkaulių lūžiai. Sužalojimai padaryti ne mažiau 2-jų kontaktų su kietais bukais daiktais metu. Šonkaulių lūžiai galėjo gautis nuo smūgių koja. Šonkaulių lūžiai sukelia sveikatos sutrikdymą daugiau negu 10 dienų. Sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., 25 b. l.); 2013-07-12 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad krūtinės ląstos sumušimo metu lūžo šonkauliai, jų lūžiai A. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Muštinė apatinės lūpos žaizda, atskirai imant, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 27 b. l.); 2013-10-07 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad visi išvardinti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) sužalojimai padaryti kontaktų su kietu buku daiktu metu, ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais. Nuo kritimo galėjo gautis sužalojimas veide – muštinė lūpos žaizda, šonkaulių lūžimai gavosi nuo tiesioginio kontakto su kietu buku daiktu metu, ir maža tikimybė, kad lūžimai galėjo gautis kritimo metu (1 t., 30 b. l.).
Priešingai nei skundžiamajame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad nukentėjusiojo A. K. parodymai ne tik kad nuoseklūs, bet ir atitinkantys kitas byloje nustatytas aplinkybes, o būtent – liudytojos I. K. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo (1 t. 33, 123 b. l.), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t. 72-74 b. l.), kai ji parodė, kad tą dieną ji buvo išvykusi į ekskursiją ir grįžusi vakare rado vyrą gulintį lovoje ir besiskundžiantį, kad jam skauda kairį šoną. Vyras buvo neblaivus. Ji pradėjo aiškintis, kas nutiko ir vyras jai papasakojo, kad susitikimo su G. G. metu pastarasis buvo su sūnumi ir nieko netaręs spyręs vyrui į kairį šoną. Vyras krito ant žemės ir tuomet priėjęs G. sūnus dar koja spyrė vyrui į veidą, suėmęs už kojos tempė link priešgaisrinio tvenkinio grasindamas, kad jei kam skųsis, nuskandins; liudytojo R. N. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo (1 t. 32, 34 b. l.), tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t. 122, 123 b. l.), kai jis parodė, kad jis lesino viščiukus ir gale daržo pamatė A. K. ir kaip jam kažkas koja sudavė smūgį. Tas žmogus buvo apsirengęs juodais drabužiais. A. K. nugriuvo. Po kiek laiko A. K. grįžo į kiemą. Jam buvo praskelta lūpa, sudraskyta „maikutė“, dejavo, kad skauda šoną. A. K. jam sakė, kad ėjo dėl tvoros pasikalbėti, o gavo mušti nuo G.
Remdamasi išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų I. K., R. N. parodymuose užfiksuotos G. G. ir Ž. G. inkriminuojamų nusikaltimų aplinkybės, atitinka tiek A. K. protokole - pareiškime esančius duomenis (1 t. 5 b. l.), tiek specialisto išvadas, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią G. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir Ž. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais tiek pačių G. G. ir Ž. G., tiek liudytojų A. J. ir S. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kad A. K. G. G. ir Ž. G. apkaltino nepagrįstai. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija G. G. ir Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus vertina kaip siekį suklaidinti teismą, nurodant nebūtas aplinkybes, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.
Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą išvadai, jog byloje įrodyta, kad G. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., o Ž. G. - nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., o būtent:
G. G. 2013-06-30, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) sklypo prieigose, (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į kairį šoną, padarydamas jam krūtinės ląstos sumušimą, kairės pusės V-VI-VII šonkaulių lūžius, ir taip padarė A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Ž. G. 2013-06-30, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) sklypo prieigose, tarpusavio konflikto metu, po tėvo G. G. spyrio nukentėjusiajam A. K. nugriuvus ant žemės, vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į veidą ir paėmęs už kojos pusmetrį patempė, padarydamas nukentėjusiajam muštinę apatinės lūpos žaizdą, ir taip mušdamas padarė A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminį tyrimą buvo pavesta atlikti tyrėjai B. R., kuriai buvo pareikštas nušalinimas. Tai, pirmosios instancijos nuomone, patvirtina, kad buvo sukelta abejonių dėl tyrėjos nešališkumo, tačiau minėta tyrėja nušalinta nebuvo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 218 str. paskelbus proceso dalyviams, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pabaigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, 2013-12-16 Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje gautas G. G. 2013-12-16 prašymas dėl tyrėjos nušalinimo nuo ikiteisminio tyrimo ir papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo, kuriuo buvo prašoma nušalinti tyrėją B. R. nuo ikiteisminio tyrimo šioje byloje atlikimo kaip šališką ir suinteresuotą bylos baigtimi ir papildyti ikiteisminį tyrimą atliekant papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus (1 t. 102, 103 b. l.). Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės 2013-12-18 nutarimu G. G. prašymas tenkintas iš dalies – nutarta atlikti dalį G. G. nurodytų papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų, tačiau G. G. prašymas dalyje dėl tyrėjos B. R. nušalinimo atmestas kaip nepagrįstas. Prokurorė minėtame 2013-12-18 nutarime nurodė, kad G. G. prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyti jame nurodyti Lietuvos Respublikos BPK 58 str. 1 d. 3 p. numatyti ikiteisminio tyrimo pareigūno nušalinimo pagrindai, t. y. nenustatytas tyrėjos B. R. suinteresuotumas bylos baigtimi, kadangi ji nuosekliai vykdė prokuroro duotus nurodymus (1 t. 104, 105 b. l.). Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2014-01-16 nutarimu G. G. skundas dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės 2013-12-18 nutarimo netenkintas (2 t. 92 b. l.).
Lietuvos Respublikos BPK 58 str. pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant ikiteisminio tyrimo pareigūnas (tyrėjas) gali būti laikomas šališku ir negalinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. G. G. 2013-12-16 kreipdamasis į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūrą su prašymu dėl tyrėjos nušalinimo nuo ikiteisminio tyrimo, šiame prašyme nurodė, kad tyrėja B. R. yra draugės su nukentėjusiojo A. K. žmona I. K.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja B. R. būtų buvusi šališka, neobjektyvi, suinteresuota bylos baigtimi. Apklausta pirmosios instancijos teisme B. R. nurodė, kad nors ji ir pažinojo I. K., nes jos abi mokėsi toje pačioje mokykloje, tačiau tarp jų jokių asmeninių santykių nebuvo, ikiteisminį tyrimą ji atliko objektyviai ir nešališkai (2 t. 121 b. l.). Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti baudžiamojoje byloje esantys duomenys, leidžiantys pagrįstai manyti, kad G. G. ir Ž. G. galėjo padaryti jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nereiškia, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja B. R. buvo šališka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, apklausti visi reikalingi liudytojai, išsiaiškintos esminės įvykio aplinkybės teigti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, atlikti ne visi būtini procesiniai veiksmai ir nustatytos nevisos bylai reikšmingos aplinkybės, nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismui kilo abejonės ir dėl šioje baudžiamojoje byloje tris specialisto išvadas pateikusio teismo medicinos eksperto A. Smalensko, kuriam po byloje nagrinėjamo įvykio skambino nukentėjusysis A. K. ir kuris patarė A. K., kaip reikia elgtis. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog po byloje nagrinėjamo įvykio paskambinus nukentėjusiajam A. K., A. Smalenskas jam nurodė, kaip jis turi elgtis ir kur turi kreiptis dėl jam padaryto sveikatos sutrikdymo, nepatvirtina, kad teismo medicinos ekspertas A. Smalenskas buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi ir kad baudžiamojoje byloje tyrimus, dėl kurių pateikė tris specialisto išvadas, atliko neobjektyviai. Teisėjų kolegija pažymi, kad po byloje nagrinėjamo įvykio (po A. K. sumušimo) Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) poskyryje teismo medicinos eksperto paslaugas teikė ekspertas A. Smalenskas, kuris aptarnavo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybę, todėl nukentėjusysis A. K. dėl jo sveikatos sutrikdymo nustatymo pagal savo gyvenamąją vietą ir kreipėsi būtent į šį ekspertą.
Skirdama G. G. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir Ž. G. bausmę už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., teisėjų kolegija vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str., Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatomis.
Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad G. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra, G. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., 11 str. 3 d.), nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į tai, kad G. G. anksčiau neteistas (1 t. 35 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t. 37-39 b. l.), dirba (1 t. 46 b. l.), išsituokęs (1 t. 40 b. l.), psichikos sveikatos centre nesilankė (1 t. 45 b. l.). Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (Lietuvos Respublikos BK 55 str.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. G. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., laisvės apribojimo bausmę (Lietuvos Respublikos BK 48 str.), artimą šios bausmės vidurkiui.
Skirdama bausmę Ž. G. teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Ž. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra, Ž. G. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 11 str. 3 d.), nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į tai, kad Ž. G. anksčiau neteistas (1 t. 67, 68 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t. 69-71 b. l.), nedirba (1 t. 78 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (1 t. 79 b. l.), nevedęs (1 t. 72 b. l.), psichikos sveikatos centre nesilankė (1 t. 77 b. l.). Atsižvelgus į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (Lietuvos Respublikos BK 55 str.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus Ž. G. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., viešųjų darbų bausmę (Lietuvos Respublikos BK 46 str.), artimą šios bausmės minimumui.
Dėl G. G. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. numatytą nusikaltimą
Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas baudžiamąją bylą G. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 233 sr. 1 d., nurodė, kad ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. pradėtas 2013-11-08 Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas B. R. tarnybiniu pranešimu bei vyriausiosios tyrėjos R. B. rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą, net nenurodyta kam pavedama tai daryti, o tai toliau daro l. e. tyrėjos pareigas B. R., tačiau pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. reikalavimus šis ikiteisminis tyrimas nebuvo užregistruotas Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro nustatyta tvarka ikiteisminių tyrimų registre. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo pranešta prokurorui ir prokuroras būtų davęs pavedimą dėl tolesnio tyrimo vietos. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje iš esmės pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. nuostatos, visi surinkti įrodymai yra niekiniai ir todėl yra Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, todėl G. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. yra neteisėti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamoji byla jo atžvilgiu dėl šios veikos nutrauktina.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prokuroro apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendis dalyje dėl baudžiamosios bylos nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. G. G. atžvilgiu taip pat yra nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių, priimtas neįvertinus byloje esančių įrodymų, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, jog ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. pradėtas ir atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. reikalavimų, o G. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas koncentravosi į Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. pažeidimus užregistruojant ikiteisminį tyrimą Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro nustatyta tvarka ikiteisminių tyrimų registre ir visiškai nevertino teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų ir neanalizavo G. G. kaltės klausimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. padarymo. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminis tyrimas dėl Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. G. G. atžvilgiu buvo pradėtas laikantis visų įstatymo reikalavimų ir nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 166 str. 3 d. nuostatų, dėl ko G. G. pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. yra teisėti, o teismas nepagrįstai vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nutraukė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu dėl šios veikos padarymo.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą. Toks tyrimas pradedamas pagal tarnybinį pranešimą arba prokuroro nutarimą ar reikalavimą. Jei paaiškėjusi nusikalstama veika bus tiriama jau ankščiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ši aplinkybė nurodoma tarnybiniame pranešime arba prokuroro nutarime ar reikalavime. Jei ikiteisminio tyrimo metu gaunamas skundas, pareiškimas ar pranešimas dėl kitos nusikalstamos veikos, kuri gali būti tiriama jau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje, ikiteisminis tyrimas dėl tokios veikos pradedamas ant skundo pareiškimo ar pranešimo užrašant rezoliuciją ir pažymint, jog tokios veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje. Pradėjęs naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą prokuroras užpildo nusikalstamos veikos statistinę kortelę. Kaip matyti iš bylos duomenų, laikantis šių Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 23 punkte nurodytų reikalavimų ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d.
2013-11-08 Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas B. R. tarnybiniu pranešimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Mažeikių rajono policijos komisariato viršininkui pranešė, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nežymaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos respublikos BK 140 str. 1 d. paaiškėjo kitos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., požymiai, todėl pradėtinas naujos nusikalstamos veikos tyrimas. Ant šio tarnybinio pranešimo yra vyriausiosios tyrėjos R. B. rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., pažymint, jog tokios veikos tyrimas bus atliekamas anksčiau pradėto ikiteisminio tyrimo byloje (3 b. l.). Taigi ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. pradėtas tarnybinio pranešimo pagrindu, užpildant atitinkamą statistinę kortelę.
Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Pagal Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. pateikti melagingą informaciją minėti subjektai gali būti veikiami prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004). Šiame straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra formalios, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus ar teikti kitą melagingą informaciją. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad darydamas poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitiems asmenims, jog šie pateiktų ar perduotų melagingą informaciją, elgiasi pavojingai neteisėtai, nes trukdo įgyvendinti teisingumą arba priimti teisingą sprendimą. Suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, kaltininkas klaidina asmenį arba jam trukdo, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.
Nei ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 60 b. l.), nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. G. neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, kad jis nukentėjusiajam A. K. neskambino, jog jis atsiimtų pareiškimą, jis A. K. negrasino ir nedarė „spaudimo“ (3 t. 17, 18 b. l.). Ir nors G. G. kaltu neprisipažino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kur nurodė, kad jis A. K. negrasino, nesakė jam, kad jis atsidurs invalido vežimėlyje, pats A. K. pasiūlė susitaikyti, todėl jis (G. G.) liepė A. K. nueiti į policiją ir paaiškinti, kaip buvo iš tikrųjų, jis jam neaiškino, kaip reikia pasakyti, tačiau baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina G. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., o būtent:
nukentėjusiojo A. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžių metu duoti parodymai, kur jis nuosekliai, kaip ir viso proceso metu, teigė, kad po jo sumušimo prasidėjo iš G. G. pusės spaudimas taikytis, kad jis (A. K.) atsiimtų pareiškimą iš policijos, todėl jis pradėjo byloje keisti parodymus. Po jo sumušimo būnant degalinėje, atėjo G. G. ir pasakė, kad jis kaip mažas vaikas rašinėjo pareiškimus policijoje ir už tai gali atsisėsti į neįgaliųjų vežimėlį. Kadangi jis G. G. bijojo ir norėjo viską kuo greičiau užbaigti, sutiko pakeisti byloje parodymus ir darė tai, ką G. G. liepė. Akistatos metu pakeitė parodymus, pasakė netiesą, kad jo niekas nemušė, nes tikrai nebenorėjo tų nemalonumų, norėjo, kad viskas greičiau pasibaigtų. Kai ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo baigtas, G. G. su sūnum atėjo pas jį į namų garažą ir G. G. jam pasakė, kad reikia parašyti kažkokį lapą, tai yra, kad jis parodys, kaip reikia rašyti ir kad jį greitai reikia išsiųsti, tada byla bus nutraukta. Su G. G. sutarė, kad jis kitą dieną pas G. G. į garažą ateis ir surašys, bet jis nenuėjo, nes manė kad išsisuks nuo to rašymo, todėl pats G. G. atėjo į jo namų garažą ir pasakė, kad reikia surašyti raštą, jį nusivedė pas save į ofisą. G. G. jam padavė kompiuteriu atspausdintą prašymą jo vardu, jį jis (A. K.) perrašė ranka, nes tikrai norėjo, kad tas reikalas kuo greičiau baigtųsi. Tame jo vardu rašytame paaiškinime buvo rašoma, kad jis pats griuvo, kad pats susižalojo, kad G. ir Ž. G. jam nieko nedarė. Tą raštą dėl pareiškimo atsiėmimo jie surašė pas G. G. ofise, tai yra jo darbovietėje. Jis pasirašė ir G. G. tą raštą išsiuntė prokurorei. Po to, kai jis (A. K.) gavo prokurorės nutarimą, kad bylos nenutraukė, ir šaukimą atvykti vėl pas tyrėją apklausai, jam paskambino G. G. ir liepė nebijoti ir pasakyti tai, ką pas jį ofise perrašė. Parodymus byloje keitė G. G. įtakojamas, jo bijo, jis grasino, kad gali sėdėti invalido vežimėlyje, sužinojo, kad tarnavo (duomenys neskelbtini) (1 t. 112 b. l., 2 t. 70-72 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo A. K. parodymais nėra pagrindo, nes jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusiojo A. K. nurodytas aplinkybes, kad G. G. (duomenys neskelbtini) esančioje degalinės teritorijoje, pagrasino jam, kad šis gali atsisėsti į invalido vežimėlį už tai, kad dėl sumušimo parašė pareiškimą, be paties nukentėjusiojo parodymų, patvirtina ir liudytojos I. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kur ji parodė, kad degalinėje G. G. A. K. atvirai pagrasino, kad už pareiškimų rašymą galima atsisėsti į invalido vežimėlį, A. K. grįžęs, jai tai papasakojo, apie vėlesnius jų kontaktus vyras jai nepasakojo. Nė vieno jos vyro pokalbio su G. G. ji nėra girdėjusi, tačiau kad G. G. pas juos vaikšto, jai prasitarė R. N., o vyras (A. K.) papasakojo, kad G. G. prašo jo pakeisti parodymus, vyras jai sakė, kad bijo G. G., kad ko nors dar nepadarytų, nes jis neprognozuojamas, kad jo neatsiprašė, o liepia meluoti, kad pats susižalojo, kad G. G. jam sakė, kad jį užtampys po teismus, jei nepaskys, jog pats susižalojo (1 t. 123 b. l., 2 t. 72-74 b. l.). Be anksčiau išdėstytų duomenų, G. G. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, patvirtina liudytojo P. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis parodė, kad 2013 metais, rudenį ar vasaros pabaigoje, A. K. buvo atvažiavęs į jo degalinę, esančią (duomenys neskelbtini). Tuo metu atvažiavo G. G., kuris pamatęs A. K. jį išvadino alkoholiku, priekaištavo, kodėl jis rašinėja pareiškimus ir, kad jis gali atsisėsti į invalido vežimėlį. A. K. tylėjo, nes G. G. tai susakęs išėjo iš angaro, jis taip pat jam nieko nesakė. Kai G. G. A. K. pagrasino, kad gali atsisėsti į invalido vežimėlį, jam susidarė toks įspūdis, kad A. K. jo bijo (1 t., b. l. 122); byloje esantys 2014-02-17 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolai, iš kurių matyti, kad A. K. ir G. G. nuolat bendrauja, pokalbių metu kalbama apie tai, kad nereikia keisti duotų parodymų, kad „nebebūtų už ko užsikabinti“, abu kalbėdamiesi sako, jog kuo greičiau viskas pasibaigtų ir byla būtų nutraukta: 2014-02-03 pokalbio su kitu pašnekovu metu A. K. į pašnekovo pastabą, kad A. K. „nagų pats nekišo, o gavo pats“, atsako, kad „na ir kas, geriau daugiau pats iškentėsiu“. To paties pokalbio metu pašnekovas pareiškia, kad „jeigu būtum ėjęs kietai, jis būtų liūdnai nukentėjęs, su seserimi tas pats, su broliu tas pats, o šie su juo nesitaiko“. A. K. į tai atsako, kad nenori pyktis, nes reikia šalia gyventi. 2014-02-04, 8.13 val., A. K. paskambina G. G. ir paklausia, kur jie galėtų susitikti, A. K. nurodo, jog važiuos ten ir pažiūrės, ko ji nori (iš ankstesnių pokalbių turinio matyti, jog A. K. žada vykti apklausai pas tyrėją R.). Tada G. G. sako „reikia susitikti biški ir aš papasakočiau, aš situaciją šiek tiek žinau, tu nebijok susitikti“. Vėliau pareiškia, kad reikia susitikti ir apie viską peršnekėti, kad viskas yra normaliai, kad A. K. nepergyventų, tik reikia, kad A. K. pasakytų dar kelis žodžius. Kontrolės metu nustatyta, kad tiek A. K. skambina G. G., tiek G. G. skambina A. K.. Daugumos pokalbių metu yra tariamasi dėl susitikimo, kad būtų galima aptarti, kaip toliau elgtis ir ką sakyti. Pagal kitų pokalbių turinį matyti, kad kalbama apie tai, ką A. K. turėtų sakyti apklausų metu. Iš pokalbių turinio matyti, kad abu asmenys vengia kalbėtis telefonu, dažniausiai susitaria dėl susitikimo vietos. Tolimesnės kontrolės metu, nuo 2014 m. vasario mėn. pradžios (galimai po apklausos pas tyrėją), pastebėta, kad A. K. pradeda vengti pokalbių su G. G.. G. G. A. K. skambina iš skirtingų telefono numerių, tačiau A. K. atsiliepęs nurodo, jog šiuo metu negali kalbėti. 2014-02-10, 18.23 val., A. K. kalbasi su pašnekove, kuri galimai yra jo žmona ar sugyventinė. Pokalbio metu A. K. pasakoja, kad „tas“ skambina iš skirtingų numerių, barškina į langą, tačiau jis jo neįsileidžia, nekalba su juo. Pašnekovė atsako „tai eina vėl tau ką nors pūdrinti“. Pašnekovė nurodo, jog nėra ten su juo ką šnekėti, reikia pasakyti, kad norėjai padėjau, pats įklimpau ir taškas (1 t., 132 b. l.). 2014-01-14, 10.57 val., G. G. kalbasi su pašnekove, kuri yra jo žmona arba sugyventinė. Kalbama apie tai, kad asmeniui, kuris vadinamas Z. reikia eiti į policiją. Pašnekovė G. G. klausia „ar apšvietei“, G. G. atsako, kad „o ką jam ten daugiau pasakosi, sakau sakyk, kad ateidavo ir viskas“. G. G. dar pasako, kad jo ten daugiau nieko ir neklaus. 2014-01-15, 8.19 val., G. G. pokalbio su ta pačia pašnekove metu kalba, kad jį sunervino „Z.“, nes apklausos metu papasakojo, kad lygtai girdėjęs, kad jie ten susimušė. G. G. nurodo pašnekovei, kad jis buvo paaiškinęs Z., kad jis tik matęs, kaip į kiemą atvažiavęs. Iš pokalbio galima suprasti, kad G. G. prieš asmens, kurį vadina Z., apklausą pastarajam buvo nurodęs ką reikia pasakoti apklausos metu. 2014-02-03, 16.44 val., A. K. paskambina G. G. ir pasakoja apie tai, kad rytoj vyks į policiją, G. G. siūlo A. K. susitikti „peršnekėti viską“. A. K. nurodo, jog jį keikia „bobutė, kad ji viską sužinojo“, tačiau jis nurodo, jog nieko nekeis. A. K. sako, kad yra sugalvojęs kaip motyvuoti, tada G. G. sako, kad nereikia nieko aiškinti, kad reikia sakyti, jog viskas jau paaiškinta. Iš 2014-02-04, 9.58 val., G. G. su savo žmona ar sugyventine metu pasakoja pastarajai, kad buvo susitikęs su juo ir peršnekėjo, kad šis kitaip nežada kalbėti, nurodo pasakęs jam, kad laikytųsi, kad nebūtų nesąmonių. Iš kitų pokalbių turinio matyti, kad G. G. kalba apie A. K.. Šių pokalbių metu kalbama apie tai, kad A. K. yra silpnas, kad jį spaudžia jo žmona ir sesuo. Kontrolės metu nustatyta, kad tiek A. K., tiek G. G. skambina vienas kitam. Daugumos pokalbių metu yra tariamasi dėl susitikimo, kad būtų galima aptarti, kaip toliau elgtis ir ką sakyti (pagal kitų pokalbių turinį matyti, kad kalbama apie tai, ką A. K. turėtų sakyti apklausų metu) (1 t., 139 b. l.).
Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog byloje įrodyta, kad G. G. padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., o būtent:
G. G. laikotarpyje nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) esančioje degalinės teritorijoje, pagrasino nukentėjusiajam A. K., kad šis gali atsisėsti į invalido vežimėlį už tai, kad dėl sumušimo parašė pareiškimą, po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus atvykęs pas nukentėjusįjį A. K. į namus, esančius (duomenys neskelbtini) r., paprašė A. K. pakeisti ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotus parodymus ir parodyti, kad jis susižalojo pats nugriuvęs, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2013 m. gruodžio 11 d., apie 16.00-17.00 val., atėjęs pas nukentėjusįjį į namus paprašė nukentėjusiojo A. K. rytojaus dieną ateiti pas jį į darbovietę ir surašyti raštą, kurio tekstą pats nurodys, kad byla butų nutraukta, o nukentėjusiajam neatėjus, pats 2013 m. gruodžio 13 d., apie 14.00-15.00 val., atėjo pas nukentėjusįjį A. K. į namus ir jį nusivedė į savo darbovietės, esančios (duomenys neskelbtini), darbo kabinetą, kur, padavęs kompiuteriu atspausdintą prašymą dėl bylos nutraukimo, liepė jį perrašyti nukentėjusiajam A. K. savo ranka, ir nukentėjusiajam perrašius prašymą, jį pasiėmė sakydamas, kad veža į paštą išsiųsti, po to 2014-01-20, 9.06 val., paskambinęs nukentėjusiajam A. K. nurodė, kad jį netrukus tyrėja kviesis apklausai ir jis turi paliudyti tą patį, ką surašė, kad nieko nekeistų, kad nebūtų už ko užsikabinti, taip pat nurodė nukentėjusiajam, kad, kai gaus kvietimą apklausai, kad jam praneštų, o 2014-02-03, 16.44 val., nukentėjusiajam A. K. paskambinus ir pasakius, kad jį kviečia apklausai, nurodė, jam nieko daug neaiškinti, sakyti, kad yra jau paaiškinęs, 2014-02-04, 8.13 val. ir 13.18 val., 2014-02-05, 10.10 val., paskambinęs nukentėjusiajam A. K. prašė su juo susitikti, sakydamas, kad reikia pasikalbėti dėl bylos parodymų, ir tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu duotų melagingus parodymus.
Atsilipime į apeliacinį skundą G. G. nurodė, kad byloje neteisėtai buvo taikytos procesinės prievartos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 154 str., nes duomenų, kad yra realus pavojus, jog prieš nukentėjusįjį A. K. arba jo šeimos narius bus panaudotas smurtas ar kitokios neteisėtos veikos, byloje nebuvo.
Lietuvos Respublikos BPK 154 str. 1 d. nurodyta, kad kai pagal prokuroro prašymą yra priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, jeigu yra pagrindas manyti, kad tokiu būdu galima gauti duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar apysunkį nusikaltimą arba apie nesunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 152¹ straipsnyje, 162 straipsnio 2 dalyje, 170 straipsnyje, 198² straipsnio 1 dalyje, 309 straipsnio 2 dalyje, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiajam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. numatytas nusikaltimas nepriklauso veikoms, dėl kurių gali būti leista klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją ir ją fiksuoti bei kaupti, tačiau šiuo atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-01-08 nutartimi (1 t. 129, 130 b. l.) buvo sankcionuotas nukentėjusiojo A. K. ir G. G. pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais klausimasis, atsižvelgus į aplinkybę, kad tuo metu buvo pavojus, jog nukentėjusiajam bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Priešingai, nei atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo G. G., duomenų, pagrindžiančių aplinkybę dėl galimų neteisėtų veikų (poveikio nukentėjusiajam) panaudojimo nukentėjusiojo atžvilgiu, byloje buvo – tai nukentėjusiojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu 2013-09-24 duoti parodymai, kur jis parodė, kad po to, kai jis buvo policijoje apklaustas, pas jį į namus du kartus buvo atvažiavęs G. G. ir su juo susitaikė. G. G. pinigų nemokėjo, pasikalbėjo ir susitaikė. Per akistatą su Ž. G. davė melagingus parodymus, kadangi to prašė G. G., kai pas jį buvo atvažiavęs, liepė sakyti, jog pats nugriuvęs. G. G. jam negrasino, jiedu susitarė geranoriškai, kad jis pakeis parodymus ir pasakys, kad pats nugriuvo (1 t. 18 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, teigti, kad procesinės prievartos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 154 str., buvo taikytos neteisėtai, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, skirdama bausmę G. G. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54 str., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 55 str. nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nėra. Skirdama G. G. bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d., 11 str. 3 d.), nusikaltimas yra baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, taip pat atsižvelgia į G. G. asmenybę – neteistas (1 t. 35 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t. 37-39 b. l.), išsituokęs (1 t. 40 b. l.), psichikos sveikatos centre nesilankė (1 t. 45 b. l.), dirba (1 t. 46 b. l.). Įvertinus minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (Lietuvos Respublikos BK 55 str.), teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. G. laisvės apribojimo bausmę (Lietuvos Respublikos BK 48 str.), artimą šios bausmės minimumui.
Dėl civilinių ieškinių ir kitų klausimų
Šiaulių teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, kuriuo prašo priteisti solidariai iš Ž. G. ir G. G. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą žalą – 86,78 Lt (25,13 EUR) už nukentėjusiojo A. K. gydymą (1 t. 116–118 b. 1.). Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai, priteisiant iš G. G. ir Ž. G. lygiomis dalimis po 12,57 EUR (43,39 Lt).
Lietuvos Respublikos BPK 109 str. numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos. Šiuo nuosprendžiu pripažįstamiems kaltais G. G. ir Ž. G. tyčiniais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį A. K., pastarasis dėl sužalojimų buvo gydomas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kuriai iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų už suteiktas A. K. asmens sveikatos priežiūros paslaugas sumokėta 86,78 Lt (25,13 EUR) (1 t. 115, 116 b. l.). Minėtos išlaidos civiliniam ieškovui atsirado dėl G. G. ir Ž. G. neteisėtų veiksmų, todėl jie, neteisėta veika padarę žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigos dėl to turėtas išlaidas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis A. K. pareiškė 2014-07-17 civilinį ieškinį dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (2 t. 58-60 b. l.), kurį 2014-11-14 patikslino, prašydamas iš G. G. priteisti jam 18000 Lt, o iš Ž. G. 7000 lt neturtinei žalai atlyginti bei iš G. G. ir Ž. G. solidariai priteisti 1432 Lt turtinei žalai atlyginti (3 t. 1-3 b. l.). Siekiant objektyviai išsiaiškinti bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausti nukentėjusysis A. K. bei G. G. ir Ž. G.. Nukentėjusysis A. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis šiuo metu su G. G. ir Ž. G. yra susitaikęs, todėl jis žalos atlyginimo nebeprašo ir civilinio ieškinio atsisako. Esant šioms aplinkybėms, procesas dėl nukentėjusiojo A. K. civilinio ieškinio nutrauktinas (Lietuvos Respublikos BPK 107 str.).
G. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t. 61, 62 b. l.) – panaikintina.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2015-02-12, G. G. ir Ž. G. gynėjas advokatas teismui pateikė tarp G. G. ir A. K. 2014-12-11 sudarytą taikos sutartį (3 t. 61 b. l.), kurioje nurodyta, kad A. K. pareiškia, jog pripažįsta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kaip teisėtą ir teisingą bei atsisako bet kokių turtinių ir neturtinių pretenzijų G. G. ir Ž. G. atžvilgiu, susijusių su įvykiu, nagrinėtu minėtoje baudžiamojoje byloje ir pasižada nereikšti jų ateityje. Atsižvelgiant į šią pateiktą taikos sutartį ir siekiant išsiaiškinti nukentėjusiojo A. K., G. G. ir Ž. G. poziciją dėl šios sutarties ir galimybę bylą nutraukti šalims susitaikius, apeliacinės instancijos teisme jie buvo apklausti. Nors nukentėjusysis A. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis šiuo metu su G. G. ir Ž. G. yra susitaikęs, tačiau apklausiami G. G. ir Ž. G. savo kaltės dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino ir nepareiškė noro taikytis su nukentėjusiuoju A. K..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 3 p.,
nusprendžia:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014-12-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
G. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. ir nuteisti laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per 2 mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą.
G. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 str. 1 d. ir nuteisti laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant per 2 mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d., bausmes bausmių dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę G. G. paskirti 1 metus 3 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant per 2 mėnesius atlyginti padarytą turtinę žalą.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Šiaulių apygardos teismo 2015-04-21 nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje – probacijos tarnyboje – dienos.
G. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Ž. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir paskirti jam 3 mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo Šiaulių apygardos teismo 2015-04-21 nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje – probacijos tarnyboje – dienos.
Priteisti Šiaulių teritorinei ligonių kasai iš G. G. ir Ž. G. po 12,57 EUR (43,39 Lt) už nukentėjusiojo A. K. gydymą.
Procesą dėl nukentėjusiojo A. K. pareikšto civilinio ieškinio neturtinei ir turtinei žalai atlyginti nutraukti.