Telšių apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5; 1.2.4.8.1; 1.2.20.3; 2.1.3.6; 2.3.6.4.2; 2.3.6.4.4.

2014 m. gruodžio 5 d.

G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs Skuodo r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, išsituokęs, dirbantis , gyv. , Mažeikių r., neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį

Ž. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs Mažeikiuose, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, A. S. studentas, gyv. Mažeikių r., neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. atiduotas teismui už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą: 2013 m. birželio 30 d., apie 16.00 val., Laukų gatvės 4-to sklypo prieigose, Tirkšlių mstl., Mažeikių r., tarpusavio konflikto metu vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į kairį šoną, padarydamas jam krūtinės ląstos sumušimą, kairės pusės V-VI-VII šonkaulių lūžius, ir taip padarė A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

G. G. atiduotas teismui už tai, kad darė poveikį nukentėjusiam asmeniui: laikotarpyje nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Mažeikių rajone, Tirkšlių mstl., Laukų g. 2C esančioje degalinės teritorijoje, pagrasino nukentėjusiajam A. K., kad šis gali atsisėsti į invalido vežimėlį už tai, kad dėl sumušimo parašė pareiškimą, po to tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus atvykęs pas nukentėjusįjį A. K. į namus, esančius Laukų g. 4, Tirkšlių mstl., Mažeikių r., paprašė A. K. pakeisti ikiteisminio tyrimo Nr. tu duotus parodymus ir parodyti, kad jis susižalojo pats nugriuvęs, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2013 m. gruodžio 11 d., apie 16.00-17.00 val., atėjęs pas nukentėjusįjį į namus paprašė nukentėjusiojo A. K. rytojaus dieną ateiti pas jį į darbovietę ir surašyti raštą, kurio tekstą pats nurodys, kad byla butų nutraukta, o nukentėjusiajam neatėjus, pats 2013 m. gruodžio 13 d., apie 14.00-15.00 val., atėjo pas nukentėjusįjį A. K. į namus ir jį nusivedė į savo darbovietės, esančios Mažeikių r., Tirkšlių mstl., darbo kabinetą, kur, padavęs kompiuteriu atspausdintą prašymą dėl bylos nutraukimo, liepė jį perrašyti nukentėjusiajam A. K. savo ranka, ir nukentėjusiajam perrašius prašymą, jį pasiėmė sakydamas, kad veža į paštą išsiųsti, po to 2014-01-20, 9.06 val., paskambinęs nukentėjusiajam A. K. nurodė, kad jį netrukus tyrėja kviesis apklausai ir jis turi paliudyti tą patį, ką surašė, kad nieko nekeistų, kad nebūtų už ko užsikabinti, taip pat nurodė nukentėjusiajam, kad, kai gaus kvietimą apklausai, kad jam praneštų, o 2014-02-03, 16.44 val., nukentėjusiajam A. K. paskambinus ir pasakius, kad jį kviečia apklausai, nurodė, jam nieko daug neaiškinti, sakyti, kad yra jau paaiškinęs, 2014-02-04, 8.13 val. ir 13.18 val., 2014-02-05, 10.10 val., paskambinęs nukentėjusiajam A. K. prašė su juo susitikti, sakydamas, kad reikia pasikalbėti dėl bylos parodymų, ir tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo Nr. metu duotų melagingus parodymus.

Ž. G. atiduotas teismui už tai, kad nežymiai sutrikdė sveikatą: 2013 m. birželio 30 d., apie 16.00 val., Mažeikių r., Tirkšliuose, Laukų gatvės 4-to sklypo prieigose, tarpusavio konflikto metu, po tėvo G. G. spyrio nukentėjusiajam A. K. nugriuvus ant žemės, vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į veidą ir paėmęs už kojos pusmetrį patempė, padarydamas nukentėjusiajam muštinę apatinės lūpos žaizdą, ir taip mušdamas padarė A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamieji G. G. ir Ž. G. savo kaltės dėl jiems pareiktų kaltinimų nepripažino.

Teismo posėdžio metu G. G. nurodė, kad su A. K. yra kilęs ginčas dėl A. K. uošvio sodybos tvoros, kuri buvo užtverta ne toje vietoje, kur turėtų, tai yra jam priklausančios žemės buvo atitverta per daug. Nesulaukęs kol ją nugriaus A. K. pats nugriovė. Nuo tada A būdamas girtas prie jo ir pradėjo kabinėtis, skambinėjo ir klausinėjo, kada užtvers tvorą. Birželio mėnesį į mobilųjį telefoną paskambino A. K., iš kurio balso suprato, kad A neblaivus, kuris pasakė, kad atvažiuotų į pušyną. Jis atsakė, kad neturi laiko ir niekur nevažiuos. T. A. pasakė, kad atvažiuotų prie tvoros. Jis pasiėmė savo sūnų Ž. G., kad jis pabūtų liudininku. Kai jiedu atėjo, A. K. jų jau laukė tvoros buvusioje vietoje, už jo garažų pastato. A pradėjo keiktis, klausė, kada jis jam tvorą užtversiąs. A ėjo prie jo, eidamas griuvo ant vieno iš dviejų cementinių rentinių, po to sėdėdamas dar virto. Nei jis, nei jo sūnus A. K. nemušė, jis pats griuvo ant rentinio, kaip virto, nepapasakos, ar ant nosies, ar kaip, iš viso virto du kartus, nes dėl girtumo nepastovėjo ant kojų. Jiems su sūnumi nueinant, jis pagrasino, kad dabar jiems bus. Tą patį vakarą jam paskambino A žmona K ir paklausė, kas su jos vyru atsitiko, kad jį sumušęs. Jis pasakė, kad nemušė, dar jai pasakė, kad susitvarkys žemės dokumentus ir tada užtvers gerą tvorą. Liepos mėnesio pradžioje, jam būnat Šiauliuose, į mobilųjį telefoną paskambino A. K.. Jam atsakė, kad negali kalbėti. Perskambinęs po penkiolikos minučių A paklausė, kaip galėtų su juo susitikti, nes nori pasikalbėti. Jam atsakė, kad grįžęs į darbą Tirkšliuose paskambins. Kai grįžo, tą pačią dieną A paskambino ir šis atvažiavo pas jį į darbą – Tirkšliuose, Laukų g. esantį autoservisą. Su juo kalbėjo savo kabinete. A. K. pasakė, kad nenori su juo pyktis, sakė, kad jis jį apkalbėjo, siūlė išgerti butelį. Jis A. K. pasakė, kad tegul policijoje pasako teisybę ir viskas bus gerai. Kabinete su juo kalbėjosi dviese. A pasakė, kad nenori su juo jokių ginčų, nori taikiai gyventi, tai jam ir pasakė, kad tegul pasako teisybę, jam jokių parodymų neliepė keisti. Pakalbėjus jis išvažiavo, sakė, kad nuvažiuos į policiją. Kitą diena ar vėliau A skambino paklausti, kaip jam sekėsi policijoje. A liepė atvažiuoti pas jį pakalbėti, tada ir nuvažiavo. A buvo neblaivus, sakė, kad į policiją nuvažiuos pirmadienį, nes buvo bulviakasis ir negalėjo nuvažiuoti į policiją pasakyti teisybės. Dar kažkurią dieną A buvo sutikęs Tirkšliuose benzino kolonėlėje, su juo pasikalbėjo, nes A klausė, kaip reikia tą reikalą užbaigti geruoju. Jis nedarė A. K. jokio spaudimo, kad jis pakeistų parodymus, jam tik liepė pasakyti teisybę, kaip buvo, nes nei jis, nei jo sūnus jo nemušė. Degalinėje A. K. negrasino, su juo toje degalinėje kokius keturis kartus kalbėjosi ir nė vieno karto negrasino. Tuo metu, kai su K kalbėjo degalinėje kitų asmenų nebuvo ir judviejų pokalbio niekas negirdėjo. P. K. pas jį buvo atėjęs į darbą ir klausė, kaip reikia baigtį šį reikalą, nes bijo eiti pas tyrėją R. J. K. nedavė rašyti jokio rašto, kad butų nutrauktas ikiteisminis tyrimas, jo to daryti neprašė ir neliepė. Telefonu su A. K. apie šį įvykį nekalbėjo, jam nieko neliepė rašyti, keisti parodymų. Telefonu su juo kalbėjo dėl žemės tvarkymo reikalų. Jokio poveikio nukentėjusiajam nedarė, jis pats jo ieškojo ir klausinėjo, kada ta byla užsibaigs, prašė susitaikyti, pas jį po Naujųjų, gal prieš Naujuosius buvo atvažiavęs į namus, atsivežė butelį degtinės, kartu išgėrė, jis dar davė butelį.

Teismo posėdžio metu Ž. G. paaiškino, kad birželio 30 d., po pietų, buvo namuose Tirkšliuose, kai tėvas pasakė, kad važiuotų su juo, nes jam skambino kaimynas K ir prašė atvažiuoti pasikalbėti. Važiavo pasikalbėti dėl tvoros, kurią jo tėvas buvo nugriovęs. K prašė tą tvorą atstatyti. Tvorą tėvas nugriovė, nes ji buvo tėvo žemėje. Jis su tėvu nuvažiavo prie buvusios tvoros. Jų jau laukė K, kuris buvo labai girtas, net cigaretės negalėjo užsidegti, rėmėsi į perlaidų vamzdžius. T. A. pasakė, kodėl jis jam pastoviai skambina, terorizuoja. Šis atsakė, o kodėl jis negali. Jo tėvą pradėjo vadinti „ereliu“, sakė, kad jo vištos negali dėl nugriautos tvoros pasivaikščioti. Kadangi su girtu nebuvo kaip kalbėtis, su tėvu nuėjo. A. K. atsirėmė abiem kojom į šulinį ir griuvo ant žemės – kaip atsirėmė, kaip griuvo, kiek kartų griuvo nepamena, nes tai jam buvo nereikšminga. Jiedu su tėvu A ten paliko. A nei jis, nei tėvas nemušė.

Nukentėjusysis A. K. apklaustas teisme parodė, kad jis paskambino G. G. ir paklausė, kada atstatys tvorą. To buvo klausęs ir anksčiau. Tai buvo birželio 30 d. Tirkšliuose, . Tiksliau, susitiko G sklype, ant ribos, kuri skiria jo ir G sklypus. Skambino apie 16.30 val. Prieš tai su draugu buvo išgėrę butelį alkoholio. Iš vakaro buvo šventėje ir su draugais gėrė alų. Tiesiog, sugalvojo ir paskambino G dėl tos tvoros ir jis pasiūlė susitikti pasikalbėti. Paskambinęs paklausė: tai kada žadi atstatyti tą tvorą. Daugiau nieko nesakė. G pasakė, kad susitinkam daržo gale. Jis pats susitikti nesiūlė. Susitiko maždaug po pusvalandžio. Kaip susitarė dėl laiko, neatsimena, gal G pasiūlė. Tik atėjo, ir G nieko nepasakęs spyrė man į kairį šoną, jis nugriuvo. Tada dar apkumščiavo Ž. G., spyrė koja į veidą ir suėmęs už kojos nutempė link tvenkinio. Ten buvo žvyras ir rentiniai prie sienos. Kai atsikėlė, prisėdo prie to rentinio. Dėl savo būsenos – atėjo normaliai, nesvirduliavo ir niekur nesiramstė. Kai susitiko, jokio pokalbio neįvyko. Niekas neištarė nė žodžio, nes viskas vyko labai greitai. Namo parėjo maždaug po 10 minučių. Per tą laiką surūkė cigaretę ir parėjo namo. Nanuose atsisėdęs dar surūkė cigaretę ir nuėjo atsigulti, nes skaudėjo šoną. Kiek valandų tuomet galėjo būti, nežino, 18 -19 val. Kada grįžo žmona, tiksliai nežino, gal apie 21 val. Kai grįžo žmona, jai iš karto pasakė, kad jį sumušė G. Žmona paskambino G ir paklausė, kodėl jis sumušė jo vyrą. Ji klausinėjo, kodėl ir kaip, o ką jai atsakinėjo G, nežino.

G pagrasino, kad nebandyčiau niekam skustis ir abu nuėjo. Įvykio metu kaltinamieji vilkėjo juodomis sportinėmis kelnėmis. Tai buvo sekmadienis, o į policiją kreipiausi liepos 1 d., pirmadienį. Iš karto nesikreipė nei į policiją, nei pas medikus, nes nepamanė, kad taip rimtai yra. Žmonos nebuvo namuose, prigulė pagulėti, manydamas, kad praeis. Tačiau, kai vakare grįžo žmona, jam sunku buvo pasijudinti. Ji apžiūrėjo, patepė kažkokiu tepalu, manė, kad praeis, o ryte vos kėlėsi iš lovos, labai skaudėjo šonus, todėl žmonos priragintas nuvyko į policiją. Pirmadienio ryte jis su žmona nuvyko į policiją, kur parašė pareiškimą. Policijoje pasiuntė į ligoninę bei pas med. ekspertą pasidaryti ekspertizę. Kai ligoninėje padarė rentgeną, pasakė, kad yra lūžę trys šonkauliai. Vėliau prasidėjo iš G pusės spaudimas taikytis, kad atsiimtų pareiškimą. Kadangi jis norėjo viską kuo greičiau užbaigti, darė tai, ką G liepė. G atspausdino prašymą jo vardu, jį perrašė, nes tikrai norėjo, kad tas reikalas kuo greičiau baigtųsi. Turėjo kitų rūpesčių. Sunkiai susirgo tėvukas, kuris netrukus pasimirė, tad buvo kuo rūpintis. Tame jo vardu rašytame paaiškinime buvo rašoma, kad jis pats griuvo, kad pats susižalojo, kad G jam nieko nedarė. Tačiau tas jo prašymas buvo atmestas, todėl vėl pasakė kaip viskas buvo iš tikrųjų. Būnant degalinėje, atėjo G. G. ir pasakė, kad jis kaip mažas vaikas rašinėjo pareiškimus policijoje, bet už tai gali atsisėsti į neįgaliųjų vežimėlį. Tą raštą dėl pareiškimo atsiėmimo jie surašė pas G ofise, tai yra jo darbovietėje. Jo kabinetas yra antrame aukšte. Jis pasirašė ir G tą raštą išsiuntė prokurorei. Raštas buvo atspausdintas kompiuteriu. Mano, jog tokį spaudimą G jam darė, nes norėjo išvengti atsakomybės. Dabar jie taikytis nebenori, matomai todėl, jog mano, kad yra teisūs.

Kitos dienos rytą, apie 9 val. išvyko į policiją, nes jį kamavo skausmas. Iš vakaro nebuvo minčių kreiptis nei į policiją, nei į medikus, nes nepamanė, kad tai rimta trauma. Ryte sunkiai išlipo iš lovos. Jo neblaivumas tikrai nebuvo priežastis, dėl kurios iš vakaro nesikreipė į medikus. Apsvaigęs buvo nestipriai, tai yra, normaliai. Žmona jam iš vakaro nesiūlė važiuoti pas medikus, pakalbėjo su G ir viskas tuo baigėsi. Ryte jautėsi blogai ir žmona jį įkalbėjo važiuoti į policiją rašyti pareiškimo. Pas medikus važiavo vėliau. Kodėl pirma važiavo į policiją, o tik paskui pas medikus, nežino – kur jį žmona vežė, ten važiavo, nes jis iš viso niekur nenorėjo važiuoti. Tą rytą žmona su niekuo nesusiskambino. Kad pirma važiuoti į policiją, ne pas medikus, nutarė abu su žmona. Diskusijos nebuvo jokios. Važiavo automobiliu, vairavo žmona. Iš karto nuvyko į policiją ir kreipėsi pas R. Kodėl pas R, nežino. Ji nėra jų pažįstama ir nedirba budinčioje dalyje. Kodėl atsidūrė pas R, gali paaiškinti, nes ne taip gavosi. Iš karto paskambino S ir paklausė kur kreiptis. Kadangi jis remontavo jo mašiną, tad turėjo telefono numerį, todėl ir paskambino jam pasiteirauti. Jis ir pasakė pirma važiuoti į policiją, paskui pasidaryti rentgeną. Tai ir nuvažiavo į policiją pas tyrėją R. Kodėl pas R, nežino. Niekas jų ten nenuvedė, patys nuėjo. Kur jos kabinetas, jis nežinojo, tiesiog, ėjo ir nuėjo. S pasakė važiuoti pas R ir viskas. Pas tyrėją parašė pareiškimą. Tiksliau, iš jo žodžių parašė tyrėja. Kartu buvo ir žmona. Ar žmona pažįstama su tyrėja, nežino. Pareiškimą perskaitė, jis atitiko jo žodžius. Tuo metu jautėsi blogai, skaudėjo šonus, bet galėjo mąstyti, kalbėti ir tyrėja nesiūlė pirma važiuoti pas medikus, o tik vėliau pas ją. Po apklausos nuvažiavo į ligoninę, kur padarė rentgeno nuotrauką ir nustatė, kad yra lūžę trys šonkauliai. Patirtas spyris į šoną tikrai atitiko tuos šonkaulius. Prieš tai sumuštas nebuvo ir iš viso niekas jo nėra daugiau buvęs sumušęs. Dėl susitaikymo pirmasis paskambino G jis ir pasiūlė baigti visas tas nesąmones. Jis nežinojo, kaip nutraukti tą bylą, tiesiog, norėjo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi ir tiek. G pamokė kaip turi kalbėti, kad būtų nutraukta ta byla. Jis sakė, gausime po 300 Lt baudos ir viskas. Kada skambino G dėl susitaikymo po, kai parašė pareiškimą, neatsimena, gal po savaitės, gal po dviejų. Jie jam neskambino iki tol ir nieko nesiūlė. Po jo paskambinimo, kad baigti tas visas nesąmones, atsitiktinai susitiko su G degalinėje. G priėjo prie jo ir pasakė, kad baigiam viską, tiksliai jo žodžių neatsimenu. Jis sakė, kad nori viską kuo greičiau baigti. G jam patarė, kad kai gaus šaukimą į policiją, jog nuvažiuotu ir pasakytu, kad pats griuvo ir tokiu būdu susižalojo. Sako, kad gausi baudos, bet bylą nutrauks ir viskas pasibaigs. Jis tokio pasiūlymo nedavė, pats taip nebūtų sugalvojęs ir pats tikrai niekur negriuvo. Akistatos metu taip sakė, tai yra, pakeitė parodymus, nes tikrai nebenorėjo tų nemalonumų, norėjo, kad viskas greičiau pasibaigtų. Susirgo tėvukas, reikėjo važinėti į Kalvariją, buvo kitų rūpesčių. Akistatoje pas tyrėją buvo kartu su G, vienas pas ją pasilikęs nebuvo. Nuvažiavo, kai vėl gavo šaukimą. Tyrėja pasakė, kad turi pasakyti tiesą, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Sako, vaikai tavo maži, užaugs, norės kur stoti, ar į policiją, jo teistumas jiems tai trukdys. Persigalvojo ir grįžo prie tiesos, pasakė tiesą. Tyrėja jam paaiškino, kad už melagingus parodymus gali būti nuteistas. Kai apie tą įvykį kalbėjosi su G. G. jo mašinoje, G buvo su draugu. G atvažiavo jo pamokyti, kaip ir ką kalbėti pas tyrėją. Žodžiu, kad susižalojo pats. Pokalbį girdėjo G draugas, kuris buvo kartu. Jo vardas A, ar A. Daugiau, kad kas girdėtų jo ir G pokalbį, nėra buvę. Prašo atlyginti neturtinę žalą už tai, kad dėl sumušimo mėnesį buvo nedarbingas. Ūkininkauja, todėl negalėjo dirbti, neteko pajamų. Tai apskaičiavo buhalterė. 7000 Lt prašo iš Ž. G. už sužalojimą. Tai yra tai, kad negalėjo darbuotis, kad sumušė. Iš G. G. prašo 8000 Lt irgi už tai, kad spyrė, kad negalėjo darbuotis, pirko vaistus ir t.t. Tyrimo metu norėjo susitaikyti. Norėjo jis ir kaltinamieji taip pat. Dabar dar irgi nori susitaikyti, tačiau kaltinamieji nenori.

Liudytoja I. K. apklausta teisme parodė, kad tai nutiko daugiau nei prieš metus laiko. Tą dieną ji buvo išvykusi į ekskursiją ir grįžusi vakare rado vyrą gulintį lovoje besiskundžiantį, kad jam skauda kairį šoną. Vyras buvo neblaivus. Pradėjo aiškintis kas nutiko ir jis papasakojo, kad paskambinęs G. G. dėl tvoros atstatymo ir G pakvietęs susitikti pokalbiui. Kai vyras nuėjo susitikti su G, šis buvo su sūnumi ir nieko netaręs spyręs vyrui į kairį šoną. Vyras krito ant žemės ir priėjęs G sūnus dar koja spyrė vyrui į veidą. Tada suėmęs už kojos tempė link priešgaisrinio tvenkinio grasindamas, kad jei kam skųsis, nuskandins. Kadangi norėjo išklausyti ir kitos pusės, kaip ten kas vyko, paskambino G. G to įvykio neneigė ir pasakė, kad jo bet kas, bet kur nevarinės, žodžiu, kad jis pasielgęs teisingai. Ji, žinoma, papriekaištavo vyrui dėl jo elgesio, kad dar ir sūnui tokį pavyzdį rodo. Užsiminė dėl nugriautos jų tvoros ir jų pokalbis baigėsi. Sumuštas vyras buvo sekmadienį, birželio 30 d., o į policiją ir pas medikus važiavo pirmadienį, liepos 1 d. Tą vakarą nebuvo būtinybės kreiptis į medikus. Iš išorės jokių sužalojimo žymių nesimatė, o jos vyras skausmui yra kantrus, tad manė, kad praeis. Skaudamas vietas patepė šaldančiu tepalu ir viskas. Vyro būklė negerėjo, todėl ji pasiūlė kreiptis į policiją, nes vyras tam nebuvo pasiryžęs. Kitą dieną jie nuvažiavo su vyru į policiją, paskui į ligoninės priimamąjį ir po to pas med. ekspertą. Ir tas sraigtas užsivedė, o kaip paskui ten vyko tas tyrimas, vyras jai nesakė. Pirmadienio rytą nuvažiavo į policiją ir parašė pareiškimą. Pas ką parašė pareiškimą, neatsimena. To asmens jiems niekas nenurodė, tai buvo tas, kuris tuo metu dirbo. Jiems nurodė ir jie ten nuėjo. T. R. nepažinojo, tik ji vėliau prisistatė, kad jos kažkada lankė vieną mokyklą. Ji tikrai labai pasikeitusi ir ji jos visai nebeatpažino. Pareiškimą iš jų ėmė tyrėja R. Buvo jos kabinete, ji ir jos vyras. Vyras jautėsi taip, kaip skauda šoną. Jis galėjo ir protauti, ir kalbėti, tik jam buvo sunku ilgiau išsėdėti. Kiek ji gyvena su savo vyru, jis nėra buvęs sumuštas, bent jau ji nežino. Dėl blogai suremontuoto automobilio, yra girdėjusi jam išsakytų grasinimų, bet, kad būtų kas vyrą sumušęs, tikrai, kad ne. Jis stengdamasis išvengti nemalonumų, rūpesčių, jausdamas G spaudimą, tikriausiai, nutarė pakeisti parodymus, ką ir buvo padaręs. D. G. jam atvirai pagrasino, kad už tokių pareiškimų rašymą galima atsisėsti į invalido vežimėlį. Vyras grįžęs, jai tai papasakojo, tai buvo praėję nedaug laiko po pareiškimo parašymo, tikriausiai, kai jį gavo G. Apie vėlesnius jų kontaktus vyras jai nepasakojo. Ji tik dabar žino, kad vyko pastovus bendravimas dėl to tyrimo su G, kad G sakęs, jog vyras čia nieko nelaimės, o jei ir laimės, tai G kreipsis į aukštesnes institucijas, o jos vyrui tai kainuos ir laiko, ir pinigų. Tikriausiai, viso to pabijojęs, jos vyras ir ryžosi pakeisti parodymus. Apie visa tai ji sužinojo tik gruodžio mėnesį, kad pritrūkus įrodymų tyrimas nutrauktas, kad reikalinga pateikti papildomų įrodymų. Gruodžio 21 d. sužinojo, kad byla atmesta. Tą dieną jiems buvo svarbesnių rūpesčių. Sunkiai sirgęs, vakare mirė uošvis ir visą mėnesį jie prie tos nutrauktos bylos negrįžo. Supratę, kad be asmeninio advokato nebeapseis, kreipėsi į savivaldybę teisinei pagalbai gauti. Jiems paskyrė advokatą, kuris juos apklausė, paskui vyko su vyru pas tyrėja R, paskui ji vėl buvo kviečiama apklausai. Ar jos vyras yra lengvai paveikiamas, sunku vienašališkai atsakyti. Žiūrint kas ir kaip veikia. J. G. jam daro spaudimą, grasino, tai nebenorėdamas su juo turėti reikalų, matomai, vyras ir nutarė pakeisti parodymus, o gavosi, kaip gavosi. Vyras užsiminė jai, kad jis norėtų taikytis su G. Ji taikymąsi suprato, jog G prisipažįsta, o vyras jam atleidžia ir jie susitaiko, todėl ir pritarė, o kad vyras pakeis parodymus, jai apie tai nesakė. Nė vieno jos vyro pokalbio su G ji nėra girdėjusi. K. G. pas juos vaikšto, jam prasitarė R. N., bet jis konkrečiai nieko pats nežinojo, todėl ji ėmė kamantinėti vyrą ir jis po truputį jai pasipasakojo tai, kad tas susitaikymas ir neįvyko, o susitaikymą, jos supratimu, inicijavo G. Jis pas jos vyrą ateidavo, jis kvietė jį pasikalbėti, tai pasakojo jos vyras, o kitas aplinkybes ji dabar jau žino skaitydama bylą, ko tiesiogiai, tikrai nežinojo.

L. P. Š apklaustas teisme parodė, kad praktiškai byloje nieko nežino ir stebisi, kodėl yra kviečiamas. Bylos įvykius žino tik iš nuogirdų, bet ne tiesiogiai. Prisimena tik tą faktą, kai pas jį į darbą buvo atvažiavęs K ir jie apie kažką kalbėjosi. Paskui matė, kaip atvažiavo G. G. ir vienu metu kažką sušneko su K. Jis jau buvau paėjęs į šalį. Ką jie kalbėjo tikrai nesiklausė, tik matė, kad kalbėjosi, bet labai trumpai. K. G. sumušė K, jis jam yra pasakojęs labai trumpai, galima sakyti, tik užsiminęs, Plačiau jis jo neklausinėjo. K pas jį, kaip ir G, atvažiuoja dažnai, tai yra, ne pas jį asmeniškai, o į autoservisą su reikalais, nes jie yra jų klientai, keičiasi padangas ir kitais reikalais. Būna, kad tik matau, kad ateina, nes jie bendrauja su darbininkais įvairiais klausimais. Pas juos apsilanko labai daug žmonių. K dažnai užsuka, nes jis irgi tvarko mašinas. Tikrai nepasakytų, kad A. K. yra išgeriantis, ar konfliktiškas žmogus. Kad jis konfliktuoja su G girdėjo iš kitų asmenų. Pas juos visko galima išgirsti, nes yra didžiulis srautas žmonių. Dėl ko K konfliktuoja su G, konkrečiai nežino, kažkas dėl žemės ten yra tarp jų. Nei tyrimo metu, nei dabar, jam niekas negrasino ir nedarė jokio poveikio.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas P. Š. paaiškino, kad G. G. pažįsta apie 12-15 metų, jis yra jo klientas, daugiau jokie santykiai jų nesieja. Jo sūnų Ž iš matymo pažįsta, taip pat kaip klientą. A. K. pažįsta apie 6-8 metus, jis taip pat atvažiuoja į jo įmonę kaip klientas. 2013 metais, rudenį ar vasaros pabaigoje, A. K. buvo atvažiavęs į jo degalinę, esančią Tirkšliuose. Jiedu buvo angare ir kalbėjosi. Tai vyko darbo metu, nuo 8.00 val. iki 17.00 val., tikslaus laiko nepamena. Tuo metu atvažiavo G. G., kuris pamatęs A. K. jį išvadino alkoholiku, priekaištavo, kodėl jis rašinėja pareiškimus ir, kad jis gali atsisėsti į invalido vežimėlį. A. K. tylėjo, nes G. G. tai susakęs išėjo iš angaro, jis taip pat jam nieko nesakė. K jam užsiminė, kad ar tai G. G., ar tai jo sūnus jį sumušė, lygtai tempė, bet daugiau jis nesidomėjo ir konkrečiai nežino, kas tarp jų įvyko. Kai G. K. pagrasino, kad gali atsisėsti į invalido vežimėlį, jam susidarė toks įspūdis, kad K jo bijo. K jam tik trumpai užsiminė, kad buvo sumušę, bet matėsi, kad neturi noro apie tai pasakoti, ir jis neklausinėjo (1 t., b. l. 122).

L. B. R apklausta teisme parodė, kad kaltinamuosius pažįstu darbo reikalais. Jie buvo įtariamieji. Jie sutrikdė sveikatą A. K.. Ji kaltinamuosius apklausė. Kaltinamieji neprisipažino padarę veiką, kuria buvo įtariami. Neprisimena, kas įformino A. K. pareiškimą. Ji gavo pradėtą ikiteisminį tyrimą. Pareiškimas jau buvo paimtas. Kas pareiškimą paėmė ir kada, nepamena. Ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti buvo jai. Ne ji paėmė A. K. pareiškimą, A. K. nepažinojo. A. K. žmoną pažinojo. Ji mokėsi toje pačioje mokykloje kaip ir ji. Ji ją pažinojo kaip K, tada, kai pasikvietė apklausai. Jokių asmeninių tarp jų santykių nebuvo. Kai ji pradėjo ikiteisminį tyrimą, tada jau buvo pareiškimas, įvykio vietos apžiūra, kelių liudytojų apklausos protokolai, nukentėjusiojo apklausa. Šiuos dokumentus ne ji pildė. Dėl šios bylos su ekspertu S bendravo dėl išvadų. Dėl pirminių veiksmų su ekspertu S nebuvo kontaktuojama. Buvo paskirta papildoma ekspertizė, nes buvo keli sužalojimai. Nebendravo su A. K. ir jo žmona iki gaunat medžiagą. K pas ją nesikreipė. Pakeitus A. K. parodymus, tai vertino kaip neteisėtą poveikį. Apklausos metu jis jai viską paaiškino. Akistatoje buvo tylus. Jis pasakė, kad niekas jo nemušė. Į įtariamąjį nežiūrėjo. Tai vertino kaip galimą poveikį. Po to, A. K. buvo papildomai apklausinėjamas. Jai nekilo abejonės, kad A. K. sako netiesą. Buvo liudytojai, kurie matė įvykį, spyrį į koją. Dėl tyrėjos nušalinimo klausimą sprendžia prokuroras. Su K nebuvo asmeninių ryšių. Pagrindo nusišalinti nuo tyrimo nematė. Įvykio metu A. K. ar buvo blaivas ar ne, nepamenu. Nebuvo iškilę klausimų, kad A. K. buvo sužalotas ne to įvykio metu. Ikiteisminį tyrimą atliko objektyviai ir nešališkai. Ikiteisminis tyrimas buvo baigtas. Gautas nukentėjusiojo prašymas nutraukti tyrimą. Ji su prokuroru derino šį klausimą.

L. R. N. apklaustas teisme parodė, kad G. G. pažįsta. Kitas kaltinamasis pažįstamas po incidento. Tai buvo prieš metus vasarą. Viskas vyko kaltinamojo G teritorijoje. G yra nugriovęs tarp jo ir K buvusią tvorą. Tą rytą K žmona išvažiavo į ekskursiją. Ji buvo jo paprašiusi palesinti viščiukus. Tai buvo po pietų apie 6 valandą. Jis lesino viščiukus. Gale daržo pamatė K. Matė kaip K koja sudavė smūgį. Žmogus buvo apsirengęs juodais drabužiais. K nugriuvo. Jis nuėjo į kiemą. Po kiek laiko, K grįžo į kiemą. Jam buvo praskelta lūpa, sudraskyta „maikutė“, dejavo, kad skauda šoną. Tą vakarą jis į lauką neišėjo. Kas ten vyko nežino. Buvo didelis atstumas. Jis atsitiktinai pamatė smūgį su koja K. Žmogus juodais drabužiais spyrė K. To žmogaus veido nematė. Tai įvyko ties K ir G žemės riba. Spyrė žmogus juodais drabužiais. To žmogaus veido nematė. K jam sakė, kad ėjo dėl tvoros pasikalbėti, o gavo mušti nuo G. Kitą dieną K su žmona išvažiavo iš namų. Grįžęs sakė, kad yra sulaužyti šonkauliai. G dažnai pas K ateidavo. Pokalbių nesiklausė. K jam nesakė apie ką jie kalbėdavo. Pirma kartą tą dieną K sutiko iš ryto. Jis dirbo. K žmona iš vakaro jo paprašė palesinti viščiukus. Iš vakaro buvo susitikęs su K namuose. Su K kartu buvo šventėje. Kartu nuėjo ir kartu grįžo. Alkoholio nei vienas nevartojo. Iš šventės grįžo gal antrą valandą. Jis gyvena pas A. K. vasarnamyje. Tą dieną be jo pas K buvo atėjęs kažkoks žmogus. Nežino, ar jie vartojo alkoholį. Į kambarį pas K neina. Nepastebėjo, ar tą dieną K buvo vartojęs alkoholį. Jis su K nevartojo alkoholio. Tą dieną su K bendravo. N. K. neblaivumo, nebuvo alkoholio kvapo. Jis buvo tada visiškai blaivas. Kai būna jis neblaivus, tai tada mato. Nežino, ar K yra buvęs kada nors sumuštas. Jis pas K gyvena trejus metus. Per tą laiką sumušto K nematė. Atstumas nuo tos vietos, nuo kurios jis pastebėjo įvykį, iki tos vietos, kur buvo sumuštas K, buvo didelis. Trukdė medžių šakos. Matė tik spyrį ir žmogų juodais drabužiais. Toje vietoje matė du žmones. Tuo metu trečio žmogaus nematė. K stovėjo nugara į jį, kitas žmogus – šonu iš dešinės. Spyrė dešine koja kažkur į šoną. K nugriuvo. Nematė, į kurį šoną spyrė. Jis nesikišo į muštynes. Jei būtų turėjęs telefoną, tai būtų skambinęs. Tai buvo jų reikalas, nenori kištis. Eidamas pažiūrėjo į tą pusę, nieko nematė ir nuėjo. Matė spyrį ir K nukrito, paskui nieko nematė. Gal porą minučių tą įvykį matė. Niekas nieko nešaukė. Už pastato galėjo būti kitas žmogus. Nuo tos vietos, kur stovėjo K ir kitas žmogus, kur galėjo pasislėpti kitas žmogus, galėjo būti metro atstumas. Stovėdamas savo vietoje rintinių nematė. Matė, kad ten buvo K atsisukęs į jį nugara. K pažino iš nugaros, drabužių. Nematė kaip nuėjo K į tą vietą. Matė tik kaip jis ten stovėjo. K sakė, kad sumušė G. Jis dejavo, kad skauda šoną ir nuėjo į kambarį. Sakė, kad išgers vaistų ir praeis. K neklausė, kodėl jis neatėjo į pagalbą. K pokalbio su jo žmona tą vakarą negirdėjo. Būsto neturi. Pinigų dar užsidirba papildomai. Būna, kad išvažiuoja giminių aplankyti.

Liudytojas A. J. apklaustas teisme parodė, kad iš pokalbio žino, kad 2013 m. vasarą K apkaltino G ir jo sūnų, jog sumušė. Lyg buvo konfliktas dėl žemės ribų. K buvo neblaivus, pats skambinėjo, kvietėsi, kad reikia pakalbėti. G sakė, kad jis su sūnumi kaltinamas dėl sumušimo. Jis sakė, kad K pats susižalojo, nes buvo neblaivus, neišlaikė pusiausvyros. Jis galėjo susižaloti į šulinio rintinius jų teritorijoje. Sausio mėnesį buvo pas Gą dėl mašinos remonto. G sakė, kad kažkoks žmogus nori pasikalbėti su juo. Jie kartu privažiavo prie to žmogaus, automobilio durelės buvo pravertos. Tas žmogus G sakė, kad nori nutraukti bylą, bet žmona jį spaudžia. Žmogus sakė, kad jį vėl kviečiasi į policiją, kad tarp jų nieko nebuvo. Įsėdo su G į mašiną važiuoti į Telšius. G paskambino kažkas į telefoną. Jis suprato, kad jam reikia su kažkuo pasikalbėti. Jis sėdėjo keleivio pusėje priekyje. G kalbėjosi su žmogumi. Suprato iš jų pokalbio, kad yra parašytas pareiškimas nutraukti bylą, kad nieko nebuvo. Tačiau tą žmogų vėl kviečia į policiją duoti parodymus. Tą žmogų spaudžia B. Paskui išsiaiškino, kad B yra tyrėja. Suprato, kad K parašė pareiškimą ir norėjo pasipelnyti. G pasakė, jei kviečia ateiti į policiją, tai reikia eiti. Pokalbis truko labai trumpai. G sakė, kad jį kaltina dėl sumušimo.

L. S. K apklausta teisme parodė, kad ji dirba mokesčių inspekcijoje. Su kolega atliko operatyvų patikrinimą pas A. K., nes buvo gautas pranešimas dėl nelegalios veiklos. Tikrinimo metu buvo nustatyta, kad A. K. vykdo veiklą, automobilių remontą, nėra įregistravęs veiklos. Buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. A. K. buvo paskirta nuobauda. Jai nebuvo žinoma, kad A. K. verčiasi neteisėta veikla. A. K. anksčiau nepažinojo. Po patikrinimo Tirkšliuose buvo šventė. G. G. yra jos draugas. Ji su G. G. buvo šventėje. A. K. matė juos šventėje. Lyg sekančią dieną buvo išvykusi ir grįžus G sakė, kad neatsigina nuo A. K. telefoninių skambučių. G sakė, kad A. K. skambino gal 5-6 kartus, kvietė susitikti. Gruodžio 13 dieną atėjo pas ją A. K. ir klausė, ar yra G. Ji pakvietė G. G buvo nuvažiavęs pas A. K.. Sakė, kad jis buvo girtas. Sakė, kad K nugriuvo. G nežiūrėjo, kur K nugriuvo. G jai sakė, kad A. K. nesumušė. Jie sakė, kad A. K. buvo visai girtas. Negalėjo prisidegti cigaretės. Jis nukrito. Tarp jų buvo iš ankstesnių laikų konfliktai. Buvo kažkokia tvora. Buvo tvora tarp G ir K teritorijos. G tą tvorą nugriovė. Ginčas dėl tvoros įvyko G įmonės teritorijoje, kur yra G dirbtuvės. G vykdo veiklą Tirkšliuose. Tikslaus adreso nežino. A. K. be verslo liudijimo teikė autoremonto paslaugas klientams. A. K. nebūtinai yra G. G. konkurentas, kad vykdo abu tokią pačią veiklą. A. K. baudą sumokėjo.

Iš byloje esančio protokolo matyti, kad 2013-07-01 buvo užregistruotas A. K. pareiškimas dėl įvykusio įvykio 2014-06-30, apie 16.00 val., Laukų g.4, Tirkšliuose; 2013-07-10 patvirtinta rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį ir suteiktas ikiteisminio tyrimo Nr.73-1-00660-13; (1 t., 5 b. l.); 2013-07-11 užregistruota ikiteisminio tyrimo pradžia pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį ir nurodyti galimi įtariamieji – G. G. ir Ž. G. (1 t., 1 b. l.); 2013-07-11 prokurorė davė pavedimą atlikti ikiteisminį tyrimą Mažeikių rajono policijos komisariatui pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį dėl A. K. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, pateikiant pranešimą apie ikiteisminio tyrimo eigą iki 2013-07-25 (1 t., 4 b. l.).

Iš byloje esančių Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas 2013-09-11 tarnybinio pranešimo matyti, kad ji pranešė, jog atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr.73-1-00660-13 paaiškėjo kitos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 straipsnio 1 dalyje požymiai, kad Ž. G. 2013-06-30, apie 16.00 val., konflikto metu, po tėvo G. G. spyrio A. K. ir jam nugriuvus ant žemės, vieną kartą spyrė A. K. į veidą, paėmęs už kojos dar pusmetrį tempė, padarydamas muštinę apatinės lūpos žaizdą, todėl pradėtinas ikiteisminis tyrimas (1 t., 2 b. l.), 2013-11-08 tarnybinio pranešimo matyti, kad atliekant ikiteisminį tyrimą byloje Nr.73-1-00660-13 paaiškėjo kitos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 233 straipsnio 1 dalyje, požymiai, jog G. G. laikotarpyje nuo 2013-07-12 iki 2013-09-13, paprašė A. K. pakeisti parodymus, kad susižalojo pats, taip siekė paveikti nukentėjusįjį asmenį, kad šis duotų melagingus parodymus (1 t., 3 b. l.).

Iš byloje esančių prokurorės prašymų pratęsti ikiteisminį tyrimą matyti, kad 2014-01-07 buvo pratęstas ikiteisminis tyrimas iki 2014-03-07, o 2014-03-05 pratęstas iki 2014-04-10 (1 t., b. l. 95, 96).

Iš byloje esančio 2013-07-02 įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti Mažeikių r., Tirkšlių mstl., Laukų g. 4, esantis A. K. žemės sklypas ir jo prieigos. Ties sklypo riba yra garažas. Šalia garažo, už A. K. sklypo ribos, palei garažo sieną, yra pralaidų vamzdžiai. Žemės danga-žvyras, vietomis auga piktžolės, tvoros skiriančios sklypus, nėra (1 t., 7-12 b. l.).

Iš byloje esančios 2013-07-03 specialisto išvados Nr. G 113/13(13) matyti, kad A. K. buvo padaryti sužalojimai: veido ir krūtinės ląstos sumušimai, muštinė apatinės lūpos gleivinės žaizda, kairės pusės V-VI-VII- to šonkaulių lūžiai. Sužalojimai padaryti ne mažiau 2-jų kontaktų su kietais bukais daiktais metu. Šonkaulių lūžiai galėjo gautis nuo smūgių koja. Šonkaulių lūžiai sukelia sveikatos sutrikdymą daugiau negu 10 dienų. Sužalojimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą (1 t., 25 b. l.).

Iš byloje esančios 2013-07-12 specialisto išvados Nr. G 9-113/13(13) matyti, kad krūtinės ląstos sumušimo metu lūžo šonkauliai, jų lūžiai A. K. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Muštinė apatinės lūpos žaizda, atskirai imant, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., 27 b. l.).

Iš byloje esančios 2013-10-07 specialisto išvados Nr. G 10-113/13(13) matyti, kad visi išvardinti specialisto išvadoje Nr. G 113/13(13) sužalojimai padaryti kontaktų su kietu buku daiktu metu, ne mažiau kaip 2 trauminiais poveikiais. Nuo kritimo galėjo gautis sužalojimas veide – muštinė lūpos žaizda, šonkaulių lūžimai gavosi nuo tiesioginio kontakto su kietu buku daiktu metu, ir maža tikimybė, kad lūžimai galėjo gautis kritimo metu (1 t., 30 b. l.).

Iš byloje esančio 2014-02-17 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matyti, kad A. K. pastoviai bendrauja su G. G.. Pokalbių metu kalbama apie tai, kad nereikia keisti duotų parodymų, kad „nebebūtų už ko užsikabinti“, abu kalbėdamiesi sako, jog kuo greičiau viskas pasibaigtų ir byla būtų nutraukta. 2014-02-03 pokalbio su kitu pašnekovu metu A. K. į pašnekovo pastabą, kad A. K. „nagų pats nekišo, o gavo pats“, atsako, kad „na ir kas, geriau daugiau pats iškentėsiu“. To paties pokalbio metu pašnekovas pareiškia, kad „jeigu būtum ėjęs kietai, jis būtų liūdnai nukentėjęs, su seserimi tas pats, su broliu tas pats, o šie su juo nesitaiko“. A. K. į tai atsako, kad nenori pyktis, nes reikia šalia gyventi. 2014-02-04, 8.13 val., A. K. paskambina G. G. ir paklausia, kur jie galėtų susitikti, A. K. nurodo, jog važiuos ten ir pažiūrės, ko ji nori (iš ankstesnių pokalbių turinio matyti, jog A. K. žada vykti apklausai pas tyrėją R). Tada G. G. sako „reikia susitikti biški ir aš papasakočiau, aš situaciją šiek tiek žinau, tu nebijok susitikti“. Vėliau pareiškia, kad reikia susitikti ir apie viską peršnekėti, kad viskas yra normaliai, kad A. K. nepergyventų, tik reikia, kad A. K. pasakytų dar kelis žodžius. Kontrolės metu nustatyta, kad tiek A. K. skambina G. G., tiek G. G. skambina A. K.. Daugumos pokalbių metu yra tariamasi dėl susitikimo, kad būtų galima aptarti, kaip toliau elgtis ir ką sakyti. Pagal kitų pokalbių turinį matyti, kad kalbama apie tai, ką A. K. turėtų sakyti apklausų metu. Iš pokalbių turinio matyti, kad abu asmenys vengia kalbėtis telefonu, dažniausiai susitaria dėl susitikimo vietos. Tolimesnės kontrolės metu, nuo 2014 m. vasario mėn. pradžios (galimai po apklausos pas tyrėją), pastebėta, kad A. K. pradeda vengti pokalbių su G. G.. G. G. A. K. skambina iš skirtingų telefono numerių, tačiau A. K. atsiliepęs nurodo, jog šiuo metu negali kalbėti. 2014-02-10, 18.23 val., A. K. kalbasi su pašnekove, kuri galimai yra jo žmona ar sugyventinė. Pokalbio metu A. K. pasakoja, kad „tas“ skambina iš skirtingų numerių, barškina į langą, tačiau jis jo neįsileidžia, nekalba su juo. Pašnekovė atsako „tai eina vėl tau ką nors pūdrinti“. Pašnekovė nurodo, jog nėra ten su juo ką šnekėti, reikia pasakyti, kad norėjai padėjau, pats įklimpau ir taškas (1 t., 132 b. l.).

Iš byloje esančio 2014-02-17 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo matyti, kad kontrolės metu nustatyta, kad G. G. pastoviai bendrauja su A. K., kalbama apie tai, kad nereikia keisti duotų parodymų, kad „nebūtų už ko užsikabinti“, abu sako, jog nori, kad kuo greičiau viskas pasibaigtų ir byla būtų nutraukta. 2014-01-14, 10.57 val., G. G. kalbasi su pašnekove, kuri yra jo žmona arba sugyventinė. Kalbama apie tai, kad asmeniui, kuris vadinamas Zeniumi reikia eiti į policiją. Pašnekovė G. G. klausia „ar apšvietei“, G. G. atsako, kad „o ką jam ten daugiau pasakosi, sakau sakyk, kad ateidavo ir viskas“. G. G. dar pasako, kad jo ten daugiau nieko ir neklaus. 2014-01-15, 8.19 val., G. G. pokalbio su ta pačia pašnekove metu kalba, kad jį sunervino „Zenis“, nes apklausos metu papasakojo, kad lygtai girdėjęs, kad jie ten susimušė. G. G. nurodo pašnekovei, kad jis buvo paaiškinęs Zeniui, kad jis tik matęs, kaip į kiemą atvažiavęs. Iš pokalbio galima suprasti, kad G. G. prieš asmens, kurį vadina Zeniumi, apklausą pastarajam buvo nurodęs ką reikia pasakoti apklausos metu. 2014-02-03, 16.44 val., A. K. paskambina G. G. ir pasakoja apie tai, kad rytoj vyks į policiją, G. G. siūlo A. K. susitikti „peršnekėti viską“. A. K. nurodo, jog jį keikia „bobutė, kad ji viską sužinojo“, tačiau jis nurodo, jog nieko nekeis. A. K. sako, kad yra sugalvojęs kaip motyvuoti, tada G. G. sako, kad nereikia nieko aiškinti, kad reikia sakyti, jog viskas jau paaiškinta. Iš 2014-02-04, 9.58 val., G. G. su savo žmona ar sugyventine metu pasakoja pastarajai, kad buvo susitikęs su juo ir peršnekėjo, kad šis kitaip nežada kalbėti, nurodo pasakęs jam, kad laikytųsi, kad nebūtų nesąmonių. Iš kitų pokalbių turinio matyti, kad G. G. kalba apie A. K.. Šių pokalbių metu kalbama apie tai, kad A. K. yra silpnas, kad jį spaudžia jo žmona ir sesuo. Kontrolės metu nustatyta, kad tiek A. K., tiek G. G. skambina vienas kitam. Daugumos pokalbių metu yra tariamasi dėl susitikimo, kad būtų galima aptarti, kaip toliau elgtis ir ką sakyti (pagal kitų pokalbių turinį matyti, kad kalbama apie tai, ką A. K. turėtų sakyti apklausų metu). Iš pokalbių turinio matyti, kad abu asmenys vengia kalbėtis telefonu, dažniausiai susitaria dėl susitikimo vietos (1 t., 139 b. l.).

Iš byloje esančio G. G. prašymo matyti, kad buvo pareikštas nušalinimas tyrėjai B. R., tačiau 2013-12-18 prokurorės nutarimu jis buvo atmestas (1 t., 102-105 b. l.).

Dėl kaltės pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį, LR BK 233 straipsnio 1 dalį

BPK 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Iš šios normos išplaukia tai, kad baudžiamasis procesas turi būti pradedamas ir vykdomas griežtai laikantis įstatymų reikalavimų.

BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas: 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Šios straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio Kodekso nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas.

BPK 166 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 52 punkte numatyta, kad pradėtą ikiteisminį tyrimą budėtojas ar kitas ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovo paskirtas asmuo užregistruoja ikiteisminių tyrimų registre, 53 punkte numatyta, kad ikiteisminių tyrimų registre įrašomi tokie duomenys: pradėto ikiteisminio tyrimo numeris (suteikimo tvarka nustatyta Nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos instrukcijoje); ikiteisminio tyrimo pradėjimo data; asmens, pranešusio apie nusikalstamą veiką, duomenys (fizinio asmens vardas ir pavardė, kontaktinė informacija arba įmonės, įstaigos, organizacijos pavadinimas ir jos atstovo kontaktinė informacija); ikiteisminio tyrimo pareigūno, pradėjusio ikiteisminį tyrimą, pareigos, vardas ir pavardė; trumpas tiriamos nusikalstamos veikos aprašymas ir jos kvalifikavimas, nurodant BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ir (ar) punktą; gali būti registruojami ir kiti įstaigos veiklai būtini duomenys.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį Ž. G. atžvilgiu pradėtas 2013-09-11 Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas B. R. tarnybiniu pranešimu bei l. e. vyriausiojo tyrėjo pareigas K. Šulco rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau pažeidžiant LR BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimus, šis ikiteisminis tyrimas nebuvo užregistruotas LR Generalinio prokuroro aukščiau minėta nustatyta tvarka ikiteisminių tyrimų registre.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 233 straipsnio 1 dalį G. G. atžvilgiu pradėtas 2013-11-08 Mažeikių rajono policijos komisariato l. e. tyrėjos pareigas B. R. tarnybiniu pranešimu bei vyriausiosios tyrėjos R. B. rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą, net nenurodyta kam pavedama tai daryti, o tai toliau daro l. e. tyrėjos pareigas B.Rumšienė, tačiau pažeidžiant LR BPK 166 straipsnio 3 dalies reikalavimus šis ikiteisminis tyrimas nebuvo užregistruotas LR Generalinio prokuroro aukščiau minėta nustatyta tvarka ikiteisminių tyrimų registre.

Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ 64 punkte numatyta, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo įstaigos vadovas arba įstaigos padalinio vadovas paveda šį tyrimą atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, iki prokuroras priims sprendimą dėl tolesnio tyrimo vietos. Rezoliucijos pavesti atlikti ikiteisminį tyrimą tekstas rašomas esamojo laiko pirmuoju asmeniu, o 65 punkte numatyta, kad apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną raštu pranešama pareiškėjui ir prokurorui. Byloje nėra jokių duomenų, kad apie pradėtus ikiteisminius tyrimus buvo pranešta prokurorui ir prokuroras būtų davęs pavedimą dėl tolesnio tyrimo vietos.

Įrodymų leistinumo kriterijus apibrėžtas BPK 20 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad byloje pažeistos iš esmės LR BPK 166 straipsnio 3 dalies nuostatos, visi surinkti įrodymai yra niekiniai ir todėl yra LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, todėl G. G. pareikšti įtarimai pagal LR BK 233 str. 1 dalį ir Ž. G. pareikšti įtarimai pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį yra neteisėti ir vadovaujantis LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla jų atžvilgiu dėl šių veikų nutrauktina.

Dėl kaltės pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį

G. G. taip pat buvo atiduotas teismui už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą: 2013 m. birželio 30 d., apie 16.00 val., Laukų gatvės 4-to sklypo prieigose, Tirkšlių mstl., Mažeikių r., tarpusavio konflikto metu vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. K. į kairį šoną, padarydamas jam krūtinės ląstos sumušimą, kairės pusės V-VI-VII šonkaulių lūžius, ir taip padarė A. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, t. y. paisydamas įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, ir vertinti juos vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis – pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

2013 m. liepos 1 d. 10.20 val. Mažeikių rajono policijos komisariatui A. K. pateikė pareiškimą apie tai, kad 2013-06-30, apie 16 val. Tirkšlių mst., Laukų g. 4, darže jį sumušė iš matymo pažystamas vyras G. G. su sūnumi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuos veiksmus atliko tyrėja Margarita Šamrova, kuri pagal policijos komisariato informaciją, tą dieną ir dirbo operatyvinėje grupėje. Tačiau nukentėjusysis A. K. teisme nurodė, kad po sužalojimo kitos dienos ryte jis paskambino teismo medicinos ekspertui A. S., kurį gerai pažinojo, nes buvo remontavęs jo automobilį, kuris jam nurodė važiuoti į policiją pas tyrėją Birutę Rumšienę, kuri pasakys ką toliau daryti. Teisme apklausta tyrėja Birutė Rumšienė, paneigė bet kokius artimus ryšius su A. K. šeima, nors ir buvo klasės draugės su jo žmona I. K., ir teigė, kad ikiteisminį tyrimą ji atliko objektyviai bei nešališkai. Į policiją A. K. kreipėsi pirmiau negu į medikus, nes tai patvirtina VšĮ Mažeikių ligoninė įdėtinis lapas į formą Nr. 025-1/a-LK iš kurio matyti, jog A. K. į priėmimo skyrių atvyko 2013 m. liepos 1 d., 11.01 val., nors ir jis ir jo žmona teigė, kad jį kamavo dideli skausmai, skaudėjo šoną, tačiau pirmiau važiavo į policiją. Kas patvirtina, kad tai buvo padaryta po gautų nurodymų iš tyrėjos B. Rumšienės, pas kurią jį nusiuntė ekspertas A. Smalenskas.

Pranešimą dėl ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo Birutė Rumšienė surašė 2013 m. liepos 10 d., nes patvirtina jos ranka įrašyta data po parašu, pats pranešimas įregistruotas liepos 11 d. data, o specialisto A. Smalensko pirmoji išvada dėl A. K. padaryto kūno sužalojimo, surašyta 2013 m. liepos 10 d., policijoje gauta tą pačią dieną, kita specialisto išvada surašyta 2013-07-12, o policijoje gauta tik 2013-07-15, kas patvirtina tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar nežinant koks tiksliai kūno sužalojimas bus konstatuotas A. K..

A. K. pirmosios apklausos metu 2013-07-01 nurodė, jog vienintelį smūgį koja į karį šoną jam sudavė G. G., o pastarojo sūnus Ž. K. nugriuvus paėmė už kojos ir tempė prie „prūdo“ sakydamas, kad nuskandins, vėliau pagrąsino niekam nesakyti. Apklausoje, kurią atliko tyrėja B. Rumšienė, K jau sako, kad Ž. G. jam nukritusiam ant žemės spyrė į veidą ir pramušo lūpą, bėgo kraujas. Iš papildomos to paties specialisto A. Smalensko 2013 m. spalio 7 d. išvados, matyti, jog veide muštinė lūpos žaizda A. K. galėjo gautis nuo kritimo, bet ne nuo smūgio koja. Toje pačioje išvadoje specialistas nurodo, kad yra maža tikimybė, jog šonkaulių lūžimai galėjo gautis kritimo metu, kas patvirtina, kad išvada dėl šonkaulių lūžių nėra kategoriška ir yra maža tikimybė, jog jie galėjo lūžti būtent kitomis aplinkybėmis, apie kurias nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios kalbėjo kaltinamieji, jog A. K. esant neblaiviam, jis nesilaikydamas ant kojų krito ant įvykio vietoje buvusio rentinio (šulinio žiedo) ir taip pats galėjo susižalojo.

L. R. N., kuris vienintelis tiesiogiai matė, kad A. K. spyrė koja vyras apsirengęs juodais rūbais, tačiau kas tas vyras buvo jis nežino. Ar dar buvo kitų žmonių šalia, jis nematė. Teismas kritiškai vertina šio liudytojo parodymus, kuris nepatvirtino, kad smūgį sudavė būtent G. G., be to jis visiškai materialiai priklausomas nuo A. K. šeimos, nes gyvena pas juos ir jų išlaikomas. Šis liudytojas dar paaiškino, kad A. K. įvykio dieną buvo blaivus, o pats A. K. parodė, kad tą dieną buvo po gegužinės ir buvo girtas. A. K. grįžus į namus liudytojas net nepasidomėjo, ar nereikia jam kokios pagalbos, nes tariamai buvo sumuštas, nepasiūlė kreiptis į medikus ar policiją. Teismas nevertina ir liudytojos I. K. parodymų, nes ji yra nukentėjusiojo žmona ir yra suinteresuota bylos baigtimi.

Ikiteisminį tyrimą dėl šio įvykio buvo pavesta atlikti tyrėjai B. R., kuriai buvo pareikštas nušalinimas. Kas patvirtina, kad buvo sukelta abejonių dėl nešališkumo, tačiau ji nušalinta nebuvo.

BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinį nesunkų sveikatos sutrikdymą, kuris apima ir tokį asmens sužalojimą, dėl kurio nukentėjęs asmuo ilgai sirgo. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl įrodinėjant asmens kaltę padarius šį nusikaltimą būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.

Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, teismas daro išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu G. G. spyrė koją A. K., dėl ko A. K. buvo padaryti V-VI-VII šonkaulių lūžiai, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes paties įvykio niekas nematė, o liudytojas R. N. nepatvirtino, kad smūgį sudavė būtent G. G., o kad galėjo susižaloti pats A. K. visiškai netirta, eksperto A. Smalensko trys išvados kategoriškai nepatvirtina, kad nuo G. G. smūgio buvo sulaužyti šonkauliai. Teismas abejoja nukentėjusiojo parodymais, kurie nėra nuoseklūs ir teismas nevertina nukentėjusiojo parodymų surašytų atskiru tekstu, nes juos galimai rašė nė pats, o tik juos pasirašė posėdžio metu advokatui padavus tekstą. Teismui kelia abejones ir eksperto A. Smalensko šališkumas, nes nukentėjęs A. K. pirmiausiai paskambino ekspertui A. Smalenskui, kuris patarė kaip reikia elgtis toliau ir vėliau pats atliko tris tyrimus dėl tam pačiam nukentėjusiajam padarytų sužalojimų.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti); (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007). Šioje byloje teismas daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo imtasi visų įmanomų priemonių abejonėms ir prielaidoms dėl nukentėjusiajam A. K. padaryto sveikatos sutrikdymo aplinkybių nustatymo pašalinti, tačiau jokie objektyvūs bylos duomenys, atlikti nukentėjusiojo, liudytojų, kaltinamojo parodymai, specialisto išvados, kitų veiksmų objektyviai tiesai byloje nustatyti, todėl teismas sprendžia, kad byloje kilusių abejonių ir prielaidų pašalinti nebėra objektyvių galimybių, ir jos vertintinos kaltinamojo G. G. naudai.

Teismas pažymi, kad BPK 301 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Šiuo atveju G. G. įtarimai grindžiami tik nukentėjusiojo parodymais ir specialisto išvadomis, kurios kategoriškai nepatvirtina, kad būtent tariamai nuo G. G. smūgio buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajam A. K., todėl G. G. išteisintinas, nenustačius, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjęs A. K. byloje pareiškė 7000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti priteisiant iš Ž. G. ir 18 000 Lt neturtinei žalai bei 1432,00 Lt turtinei žalai atlyginti solidariai iš G. G. ir Ž. G.. Šiaulių teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė 86,78 Lt civilinį ieškinį už nukentėjusiajam suteiktas gydymo paslaugas.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį civilinį atmeta, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad G. G. išteisintinas, neįrodžius, jog kaltinamasis dalyvavo padarant veiką, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, A. K. ir Valstybinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai atmestini.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 297, 298, 302 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 – 308 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

G. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes neįrodyta, kad dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

G. G. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį, nutraukti (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Ž. G. atžvilgiu baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, nutraukti (BPK 3 str. 1 d. 6 p.).

Nukentėjusiojo A. K. ir Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos civilinius ieškinius atmesti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per nuosprendį priėmusį teismą.