- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-18
- Bylos Nr.
- 2-851-381/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00082-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Artūras Driukas
- Ieškovas
- V. A.
- Atsakovas
- Valstybės įmonė Valstybės žemės fondas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-457-544/2015 buvo atsisakyta priimti ieškovės V. A. ieškinį dėl nuosavybės teisės į žemės sklypus pripažinimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. A. ieškiniu prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 25,3900 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Masiuliškio km, Linkiamiškio kadastrinėje vietovėje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), apibrėžtą riboženkliais nuo Nr. 1 iki Nr. 16, priklausiusį E. P., o išsimokėjimo sutartį Nr. 5155 laikyti nutraukta nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d.
Ieškovė nurodė, kad minėtą žemės sklypą nuosavybės teise iki 2013 m. spalio 16 d. valdė E. P., mirusi 2013 m. spalio 16 d, kuriai nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos 1996 m. vasario 23 d. Panevėžio apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 21-186-5267. Ieškovė mirusios E. P. turtą, dokumentus, turtines teises, kaip įpėdinė, priėmė 2013 m. spalio 16 d. Kadangi ieškovė vedė bendrą ūkį su E. P., todėl turi faktinę valdymo teisę į minėtą žemės sklypą, kurį faktiškai prižiūrėjo, sąžiningai valdė bei naudojasi iki šiol. Ieškovė siekia sutvarkyti nuosavybės teisės dokumentus, tačiau VĮ „Registrų centras“ darbuotojų klaidos trukdo tai padaryti, dėl ko ieškovė priversta kreiptis į teismą dėl turtinių teisių gynimo ir savininkės statuso pripažinimo. VĮ „Registrų centras“ darbuotoja netinkamai interpretavo išsimokėjimo sutartį Nr. 5155, kurią E. P. nutraukė CK 6.217 str. 3 d. pagrindu, ir žemės sklypą perleido UAB „Blindis“. Pažymėjo, jog sutartis Nr. 5155 buvo nutraukta CK 6.217 str. 3 d. pagrindu, nes nebuvo vykdoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės V. A. ieškinį.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CPK 137 str. 2 d. 4 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teisme 2013 m. rugsėjo 23 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-466-368/2013 pagal ieškovės E. P. ieškinį, kuriuo ji prašė: pripažinti 2006 m. rugpjūčio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5155, sudarytą tarp ieškovės E. P. ir atsakovo BUAB „Blindis“, nutraukta nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d.; pripažinti 25,3900 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės nepertraukiamumą E. P. ir įpareigoti VĮ Registrų centras išduoti ieškovei E. P. nuosavybės pažymėjimą į minėtą žemės sklypą, įpareigojant panaikinti UAB „Blindis“ registraciją į žemės sklypą ir kt. Ieškovės ieškinys buvo atmestas. Minėtas teismo sprendimas buvo apskųstas apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-809/2014, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Minėtose bylose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose buvo įvertinti ieškovės argumentai dėl E. P. ir UAB „Blindis“ žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo. Šioje byloje ieškovė, kaip E. P. teisių perėmėja, prašo pripažinti jai nuosavybės teises į minėtą tą patį žemės sklypą, nes buvusi savininkė E. P. nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutraukė neįvykdytą išsimokėjimo sutartį Nr. 5155 su UAB „Blindis“, t. y. tą pačią sutartį, kuria vadovavosi ir kurią prašė pripažinti nutraukta iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir ankstesnėje Šiaulių apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-466-368/2013. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė reiškia tapačius reikalavimus, kurie jau yra išnagrinėti ankstesnėje byloje, pasibaigusioje įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors ieškovė šiame ieškinyje atsakovu nurodo VĮ Valstybės žemės fondą, tačiau sutartiniai teisiniai santykiai dėl reikalavimo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti nutraukta susiklostė tarp šiuo metu jau mirusios E. P. ir UAB „Blindis“, todėl byloje tinkamu atsakovu dėl reikalavimo pripažinti sutartį nutraukta ir tuo pagrindu pripažinti nuosavybės teises V. A., kaip E. P. teisių ir pareigų perėmėjai, ieškinyje nurodytas VĮ Valstybės žemės fondas negali būti.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-702-252/2014, atsisakė priimti ieškovės V. A. ieškinį, kuriuo ji prašė: pripažinti, kad E. P. pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį nutraukė išsimokėjimo sutartį Nr. 5155; įpareigoti atsakovą panaikinti registre Nr. 66/13773 2006 m. rugpjūčio 19 d. įrašą apie UAB „Blindis“ nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą bei pažymėjimą; įpareigoti išduoti E. P. nuosavybės teises į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį pažymėjimą, CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu, konstatavus, jog yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Nr. 2-466-368/2013, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tiek Šiaulių apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-466-368/2013, tiek šios civilinės bylos pagrindinis materialinis reikalavimas pagal savo pradmenis ir esmę yra tas pats: dėl nuosavybės teisės į 25,3900 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą pripažinimo pareiškėjai V. A., kaip mirusios savininkės E. P. teisių ir pareigų perėmėjai, tuo faktiniu pagrindu, kad savininkė E. P. išsimokėjimo sutartį Nr. 5155 nutraukė nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d., todėl UAB „Blindis“ nuosavybės teisės į 25,3900 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą teisėtu pagrindu neįgijo, o po to sekę įvairių tarnybų ir institucijų veiksmai registruojant daiktines teisės minėtam sklypui buvo neteisėti (išvestiniai reikalavimai). Taigi yra faktinis ir teisinis pagrindas atsisakyti priimti ieškinį vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu.
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-702-252/2014, buvo pakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-113-241/2015. Lietuvos apeliacinis teismas ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl neturtinės žalos atlyginimo atsisakė priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktą kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui; ieškinio reikalavimus, kuriais ieškovė prašė pripažinti, kad E. P. pagal CK 6.217 straipsnio 3 dalį 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutraukė išsimokėjimo sutartį Nr. 5155, įpareigoti atsakovą panaikinti registre Nr. 66/13773 2006 m. rugpjūčio 19 d. įrašą apie UAB „Blindis“ nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą bei pažymėjimą; įpareigoti išduoti E. P. nuosavybės teises į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtinantį pažymėjimą, atsisakė priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą; ieškinio reikalavimą pripažinti UAB „Blindis“ pirkimų žurnale neapskaitytos operacijos kasos išlaidų orderiais nesusijusios su išsimokėjimo sutartimi Nr. 5155 atsisakė priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį ir perduoti Panevėžio apygardos teismui ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pažeidė ieškovės teises bei garantijas numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra nepagrįsta, nemotyvuota, grįsta hipotetiniais teiginiais, todėl teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Šiaulių apygardos bei Panevėžio apygardos teismuose buvo nagrinėjamas analogiškas ginčas, nes nei ieškinio dalykas, nei atsakovai, nei aplinkybės nėra tapatūs.2014 m. spalio 13 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis neužkerta kelio ieškovei vėl teikti ieškinius teismui ir taip apginti savo teises. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 2.2 dalį, numatančią kad teismo sprendimas negali būti paremtas subjektyvia nuomone, prielaidomis ir spėlionėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apeliantės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, tačiau šios asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos konkretizuojamos ir detalizuojamos civiliniuose, baudžiamuosiuose ir administraciniuose (tiek procesiniuose, tiek tam tikru aspektu ir materialiuosiuose) įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pagal civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad civilinio proceso įstatymo nuostatose nustatyta ieškiniui daug formalių reikalavimų, tačiau iš esmės ieškinį sudaro du pagrindiniai elementai – ieškinio dalykas ir pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013). Pagal CPK 135 str. 1 d. 2 p. ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Ieškovas ieškinyje taip pat turi nurodyti įrodymus, kurie patvirtina faktinį ieškinio pagrindą, juos pridėti prie ieškinio arba nurodyti įrodymų buvimo vietą (CPK 135 str. 1 d. 3 p., 2 d.). Teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014). Teisėjas, priimdamas ieškinio pareiškimą, nustato tik procesinio teisinio pobūdžio faktus, taip pat, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar tinkamai ją įgyvendina. Todėl civilinio proceso įstatyme nenurodoma galimybė atsisakyti priimti pareiškimą dėl materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, pavyzdžiui, nesant ginčo dėl teisės, praleidus ieškinio senaties terminą ir pan. Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių, kurios, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1121/2002).
Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2012).
Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad yra pareikštas tapatus ieškinys, nes nei ginčo šalys, nei ieškinio dalykas, nei ieškinio pagrindas nėra tapatūs. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, visų pirma, sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Sprendžiant, ar ginčo šalys yra tapačios, esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-466-368/2013, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi paliktas nepakeistas, buvo nagrinėjamas E. P. ieškinys, kuriuo ji prašė: pripažinti 2006 m. rugpjūčio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5155, sudarytą ieškovės E. P. ir atsakovo BUAB „Blindis“, nutraukta nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d.; pripažinti 25,3900 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės nepertraukiamumą E. P., įpareigoti Valstybinės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą išduoti ieškovei E. P. nuosavybės pažymėjimą į minėtą žemės sklypą, įpareigojant panaikinti UAB „Blindis“ registraciją į žemės sklypą. Nors nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinio turinio supratimas dėl jos pasirinktos minčių dėstymo raiškos yra apsunkintas, tačiau iš ieškinio galima suprasti, kad ieškovė, kaip E. P. teisių perėmėja, prašo pripažinti nutraukta nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d. tą pačią, kaip ir ankstesnėje byloje prašyta, sutartį bei pripažinti jai nuosavybės teisę į 25,3900 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, t.y. reiškia tapačius reikalavimus, kurie jau yra išnagrinėti nurodytu įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu. Nors ieškovė ieškinyje, dėl kurio priėmimo yra išspręsta skundžiama nutartimi, atsakovu nenurodo UAB „Blindis“, tačiau sutartiniai materialieji teisiniai santykiai dėl ieškovės reikalavimo sutartį pripažinti nutraukta susiklostė būtent tarp E. P. ir UAB „Blindis“, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovu dėl šio reikalavimo VĮ Valstybės žemės fondas negali būti. Todėl vien tai, kad ieškovė nurodė galimai nesusijusį su byla subjektą, šiuo atveju VĮ Valstybės žemės fondą, kaip atsakovą byloje, per se nereiškia, jog ginčo šalys yra netapačios. Ieškovė jokių argumentų ieškinyje, kokie materialieji teisiniai santykiai ją sieja su ieškinyje atsakovu formaliai nurodytu VĮ Valstybės žemės fondu, nenurodė. Tai sudaro pagrindą išvadai, jog ieškiniu įtraukus atsakovu šalį, kuriai ankščiau reikalavimai nebuvo pareikšti, dirbtinai siekiama apeiti draudimą reikšti tapačius reikalavimus.
Antra, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio dalykas yra tapatus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip minėta ankščiau, Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-466-368/2013 buvo nagrinėjamas E. P. ieškinys, kuriuo ji prašė: pripažinti 2006 m. rugpjūčio 8 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5155, sudarytą ieškovės E. P. ir atsakovo BUAB „Blindis“, nutraukta nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d.; pripažinti 25,3900 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės nepertraukiamumą E. P. ir įpareigoti Valstybinės įmonės Registrų centro Panevėžio filialą išduoti ieškovei E. P. nuosavybės pažymėjimą į minėtą žemės sklypą, įpareigojant panaikinti UAB „Blindis“ registraciją į žemės sklypą. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip E. P. teisių perėmėja, prašo pripažinti nutraukta nuo 2007 m. rugpjūčio 24 d. tą pačią, kaip ir ankstesnėje byloje, sutartį ir pripažinti nuosavybės teisę į 25,3900 ha žemės sklypą, esantį Panevėžio r., Linkiamiškio kadastrinėje vietovėje, Masiuliškių k. Taigi, tiek pirmoje byloje, kurioje ieškovė buvo E. P., tiek šioje byloje, ieškinys yra pareikštas dėl tos pačios sutarties pripažinimo nutraukta bei dėl nuosavybės teisių į tą patį žemės sklypą pripažinimo vadovaujantis daiktinės teisės institutu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio dalyko tapatumą, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas dėl šalių pasirinkto ieškinio dalyko (gynybos būdo) tapatumo.
Trečia, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad, kaip ir ankstesnėje byloje, ieškinyje išdėstytos tos pačios aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą. Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinį ieškovė grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis ieškinys buvo grindžiamas civilinėje byloje Nr. 2-466-368/2013, nagrinėtoje Šiaulių apygardos teisme, t.y. kad E. P. 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutraukė išsimokėjimo sutartį Nr. 5155 CK 6.217 str. 3 d. pagrindu, todėl ginčo žemės sklypo, perleisto UAB „Blindis“, nuosavybės teisės, turi būti pripažintos ieškovei.
Kiti apeliantės argumentai neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako.
Dėl nurodytų aplinkybių, skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis, kuria apeliantės ieškinį atsisakyta priimti, yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartį palikti nepakeistą.