Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nuteistojo M. A. O. gynėjos advokatės Angelės Fominienės apeliacinis skundas atmetamas

Nuteistojo M. A. O. gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, duomenis vertino šališkai bei selektyviai ir tik kaltinimo naudai, o atmesdamas nuteistojo ir jo gynybos prašymus, apribojo nuteistojo M. A. O. teisę į gynybą, ir teisingą bylos nagrinėjimą. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020).

Vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, matyti, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus, juos išdėstė nuosprendyje bei jais pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį, liudytojus, perskaitė kaltinamojo ir liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje bei susiejo juos į visumą, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tyrė bei analizavo tiek nuteistąjį M. A. O. teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo M. A. O. parodymų dalį, kurios nepatvirtino kiti byloje esantys įrodymai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad raštu neįteikus išversto pranešimo apie įtarimą bei patikslintų pranešimų apie įtarimą į nuteistajam M. A. O. suprantamą kalbą, taip pat ikiteisminio tyrimo metu neužtikrinus tinkamo vertėjo (vokiečių kalbos vertėjo) paslaugų buvo pažeistos kaltinamo asmens teisė žinoti, kuo jis yra įtariamas, apribota jo teisė į gynybą bei neužtikrintas tinkamas ir sąžiningas procesas. Pasak nuteistojo gynėjos, šie BPK 8 straipsnio, 44 straipsnio 2 ir 7 dalių, 187 straipsnio pažeidimai sukliudė nuteistajam M. A. O. baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo pareikštų kaltinimų (įtarimų) ir tai laikytina esminiu teisės į gynybą pažeidimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba; pagal šio straipsnio 3 dalį asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją. Kaltinamojo (įtariamojo) teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba, įtvirtinta ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte. EŽTT praktikoje nurodoma, kad Konvencijos 6 straipsnis, kaip visuma, garantuoja kaltinamojo teisę veiksmingai dalyvauti baudžiamajame procese. Bendresne prasme tai apima ne tik teisę tiesiogiai dalyvauti procese, bet ir teisę gauti teisinę pagalbą, jei tai būtina, bei veiksmingai sekti proceso eigą. Šios teisės neatsiejamos nuo rungtyniško bylos nagrinėjimo principo ir taip pat gali būti kildinamos iš Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c bei e punktuose numatytų garantijų (pavyzdžiui, EŽTT 2003 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Lagerblom prieš Švediją, peticijos Nr. 26891/95). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkte kaltinamajam, kuris nemoka teismo procese vartojamos kalbos, garantuojama teisė nemokamai naudotis vertėjo pagalba apima visus dokumentus ar pasisakymus baudžiamajame procese, kuriuos kaltinamajam būtina suprasti arba perteikti proceso kalba siekiant pasinaudoti teise į teisingą bylos nagrinėjimą. Tačiau EŽTT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punktą nereikalaujama rašytinio visų įrodymų ir kitų proceso dokumentų vertimo. Teikiama vertėjo pagalba turi būti tokia, kad suteiktų kaltinamajam galimybę susipažinti su jam iškelta byla ir gintis, pateikiant teismui savąją įvykių versiją (pavyzdžiui, EŽTT 1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, par. 74; 2002 m. sausio 24 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Ucak prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44234/98; 2014 gegužės 13 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Příplata prieš Rumuniją, peticijos Nr. 42941/05, par. 93–94). Be kita ko, EŽTT praktikoje nenustatoma Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies e punkto pažeidimo tuo atveju, kai, nors nuteistasis negavo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio vertimo raštu, tačiau yra aišku, jog iš paaiškinimų žodžiu jis suprato nuosprendį ir jo motyvus pakankamai, kad, padedant gynėjui, paduotų apeliacinį skundą dėl bausmės ir daugelio bylos nagrinėjimo bei nuosprendžio aspektų (pvz., Kamasinski prieš Austriją, par. 84–85; taip pat, su atitinkamais pakeitimais, Příplata prieš Rumuniją, par. 93–101).

Vienas iš įtariamojo ar kaltinamojo teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) užtikrinimo aspektų yra susijęs su BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostata, be kitų įtariamojo teisių, nustatančia ir įtariamojo teisę žinoti, kuo jis įtariamas, BPK 22 straipsnio 3 dalimi, nurodančia, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis kaltinamas, ir gauti kaltinamojo akto nuorašą, taip pat BPK 44 straipsnio 7 dalimi, be kita ko, užtikrinančia kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu įtariamo ar kaltinamo asmens teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Šios garantijos įtvirtintos taip pat Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkte, pagal kurį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi būti jam suprantama kalba skubiai ir išsamiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir pagrindą.

Kaip minėta, Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine lietuvių kalba. Tačiau BPK 8 straipsnis nustato procesines garantijas šios kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams: 1) jiems užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Visais šiais atvejais, taip pat susipažindami su bylos medžiaga, proceso dalyviai turi teisę naudotis vertėjo paslaugomis BPK nustatyta tvarka; 2) bylos dokumentai, kurie BPK nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka; 3) lietuvių kalbos nemokančiam nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui ar jo atstovui užtikrinama teisė paduoti skundą ar pareiškimą dėl nusikalstamos veikos gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka, arba užtikrinama teisė naudotis vertėjo paslaugomis pateikiant skundą žodžiu. Šios nuostatos sietinos taip pat su BPK 44 straipsnyje nurodytais asmens teisių apsaugos baudžiamajame procese pagrindais: pagal BPK 44 straipsnio 2, 7 dalis kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat dėl ko jis sulaikomas ar suimamas. Taip pat pažymėtina, kad nurodytos BPK nuostatos yra reikšmingos įgyvendinant Europos Parlamento ir Tarybos 2010 m. spalio 20 d. direktyvą 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (BPK priedo 11 punktas). Taigi vadovaujantis Europos Sąjungos teisėje įtvirtinta Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga, jos turi būti interpretuojamos kiek įmanoma atsižvelgiant į šios direktyvos nuostatas ir tikslus (su atitinkamais pakeitimais žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 16 d. sprendimą Pupino, C-105/03).

Sprendžiant, ar baudžiamojo proceso metu buvo tinkamai užtikrinta asmens teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu, atsižvelgiama į įvairius vertėjo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu aspektus. Pavyzdžiui, nustačius, kad vertėjo dalyvavimas byloje buvo užtikrintas tiek atliekant procesinius veiksmus, tiek ir naudojantis proceso dalyviui suteiktomis teisėmis, konstatuota, kad byloje nebuvo suvaržytos galimybės įstatymo nurodytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-367/2009, Nr. 2K-258/2010, Nr. 2K-7-648/2019). Kartu teismų praktikoje pabrėžiama, kad įtariamojo (kaltinamojo) teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu turi būti reali ir veiksminga, todėl šios teisės įgyvendinimas negali apsiriboti tik vertėjo paskyrimu – tai apima ir tam tikrą kontrolę, ar vertimas yra tinkamas, be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teise į vertėjo pagalbą negali būti piktnaudžiaujama taip vilkinant procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-466/2013).

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam M. A. O. nuo pat jo sulaikymo pradžios buvo užtikrinta teisė turėti vertėją ir duoti parodymus jam suprantama kalba. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu M. A. O., apklausiamas kaip įtariamasis, parodymus davė anglų bei arabų kalbomis, dalyvaujant tų kalbų vertėjams ir jo gynėjui advokatui Vygantui Skladaičiui, turinčiam pareigą imtis priemonių užtikrinti ginamo asmens procesines teises (t. 2, b. l. 57–59, 61, 77–78, 96–98). Tačiau nė viename iš keturių įtariamojo apklausos protokolų nėra užfiksuota, kad nuteistasis M. A. O. minėtų kalbų nesuprato ar kad pageidavo duoti parodymus kita jam suprantama kalba. Liudytojas Z. P., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad atlikdamas procesinius veiksmus su įtariamuoju M. A. O. pirmiausiai išsiaiškino pastarojo gebėjimą bendrauti užsienio kalbomis, o būtent tai, kad įtariamasis M. A. O. suprato ir gebėjo kalbėti angliškai, arabiškai ir vokiškai, todėl atliekant procesinius veiksmus su juo buvo pasitelktas tos kalbos vertėjas, kurią prieš tai buvo nurodęs M. A. O.. Abejonių, kad įtariamasis nesuprato minėtų kalbų, liudytojui Z. P. nekilo, kadangi apklausų metu M. A. O. davė gana išsamius parodymus pagal jam pareikštus įtarimus (t. 4, b. l. 77). Liudytojai valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai N. G. ir M. B. taip pat patvirtino, jog M. A. O. jo sulaikymo metu nurodė, jog gali kalbėti angliškai, vokiškai ir arabiškai. Patys su M. A. O. bendravo anglų kalba, problemų susikalbėti šia kalba su sulaikytuoju liudytojams nekilo (t. 1, b. l. 161–162, 169–170; t. 3, b. l. 26–28, 45–46).

Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu M. A. O., apklausiamas kaip įtariamasis, negalėjo efektyviai išnaudoti teisės į gynybą dėl to, jog jam nebuvo užtikrintas tos kalbos vertėjas, kurią jis suprato geriausiai, t. y. vokiečių kalbos vertėjas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybės, jog nuteistasis M. A. O. neva geriausiai supranta vokiečių kalbą, paaiškėjo tik bylos teisminio nagrinėjimo metu po to, kai M. A. O. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pareiškė, kad anglų ir arabų kalbų nemoka taip gerai, kad galėtų veiksmingai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. Vis dėlto abejones, jog nuteistasis M. A. O. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo tinkamai gintis nuo jam pareikštų įtarimų ir duoti parodymų jam suprantama kalba, pašalina ne tik minėtų liudytojų parodymai, bet ir paties M. A. O. parodymai, iš kurių matyti, kad bylos teisminio nagrinėjimu metu, kuomet jam buvo užtikrintas vokiečių kalbos vertėjas, nuteistasis nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jo apklausose dalyvavo anglų ir arabų kalbų vertėjai. Be to, apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis M. A. O. nors ir teigė, kad angliškai ir arabiškai jis kalba ne taip gerai kaip vokiškai, tačiau patvirtino, kad šias kalbas supranta, nurodydamas, jog arabų kalba yra jo gimtoji kalba, kuria jis iki šiol kalba su savo tėvais, o anglų kalba yra jo antroji užsienio kalba, kurią jis mokėsi šešerius metus (t. 4, b. l. 78). Be to, ir paties M. A. O. rankraštiniai įrašai anglų kalba be rašybos klaidų (t. 2, b. l. 146, 150) patvirtina, kad nuteistasis pakankamai gerai moka ir supranta anglų kalbą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam M. A. O. nebuvo užtikrintas tos kalbos vertėjas, kurią jis suprato. Be to, pats nuteistasis M. A. O. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad jis neturėjo jokių pastabų dėl jo ikiteisminio tyrimo metu apklausose dalyvavusių vertėjų paslaugų (t. 4, b. l. 78). Taigi, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl teisės ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus jam suprantama kalba ir neva tokiu būdu sutrukdant gintis nuo pareikštų įtarimų atmeta kaip negrįstus, kadangi objektyvūs bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis M. A. O. suprato ir galėjo kalbėti ne tik vokiškai, bet ir angliškai bei arabiškai, būtent šių kalbų vertėjai nuteistajam M. A. O. ir buvo užtikrinti ikiteisminio tyrimo metu. Kita vertus, bylos teisminio nagrinėjimo metu nuteistajam išreiškus prašymą parodymus duoti vokiečių kalba, šis prašymas buvo tenkintas ir tolimesnis procesas toliau vyko išimtinai nuteistojo nurodyta jam labiausiai suprantama kalba.

BPK 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bylos dokumentai, kurie šio Kodekso nustatytais atvejais įteikiami įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, taip pat kitiems proceso dalyviams, turi būti raštu išversti į jų gimtąją kalbą arba į kitą kalbą, kurią jie moka. Bylos duomenys patvirtina, kad M. A. O. suprantamos kalbos yra vokiečių, anglų bei arabų. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, M. A. O. 2022 m. liepos 14 d. pranešimo apie įtarimą bei 2022 m. liepos 15 d. ir 2022 m. gruodžio 1 d. patikslintų pranešimų apie įtarimą nuorašai turėjo būti įteikti arba išsiųsti viena iš jam suprantamų vokiečių, anglų arba arabų kalbų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad prieš kiekvieną M. A. O. apklausą ikiteisminio tyrimo metu pareikštų įtarimų turinys, t. y. tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas, buvo išverstas žodžiu dalyvaujant anglų arba arabų kalbų vertėjui bei jo gynėjui, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pranešimas apie įtarimą ir patikslinti pranešimai apie įtarimą būtų raštu išversti į bet kurią M. A. O. suprantamą kalbą ir būtų įteikti šių procesinių dokumentų vertimo nuorašai. Tai teisėjų kolegija vertina kaip BPK 8 straipsnio 5 dalies pažeidimą ir įtariamojo teisių suvaržymą ikiteisminio tyrimo metu, tačiau šis pažeidimas buvo ištaisytas vėlesnio proceso metu ir neturėjo jokios įtakos nei proceso teisingumui visumoje, nei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Kaip minėta, kiekvienoje M. A. O. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo ne tik jam suprantamų anglų arba arabų kalbų vertėjas, bet ir gynėjas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad jį gynęs profesionalus teisininkas ikiteisminio tyrimo metu nepareiškė prašymo dėl pranešimo apie įtarimą ir patikslintų pranešimų apie įtarimą vertimo į vokiečių ar kitą jam suprantamą kalbą nuteistajam įteikimo, taip pat neteikė jokių skundų dėl galimų įtariamojo teisių pažeidimų ar prašymo dėl kito vertėjo dalyvavimo procese, taip pat nepareiškė, kad įtariamasis M. A. O. nesuprato procesinių veiksmų atlikimo esmės. Pats M. A. O. po to, kai pareikšti įtarimai jam buvo išversti žodžiu į jam suprantamą kalbą, nurodė, kad su pareikštais įtariamais jis buvo supažindintas, savo teises suprato, kaltės nepripažino ir davė išsamius, itin detalius parodymus dėl jam pareikštų įtarimų. Taigi nepaisant to, kad M. A. O. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo raštu įteikti minėtų procesinių dokumentų vertimo į vokiečių ar kitą jam suprantamą kalbą nuorašai, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. A. O., dar prieš duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, buvo susipažinęs su pranešimo apie įtarimą ir patikslintų pranešimų apie įtarimą turiniu ir jį suprato. Kita vertus, pranešimas apie įtarimą ir patikslinti pranešimai nors yra vieni iš svarbiausių procesinių dokumentų ikiteisminio tyrimo stadijoje, tačiau ikiteisminio tyrimo stadija šiuo procesiniu sprendimu nebuvo baigta, galutinis kaltinimas yra nurodomas kaltinamajame akte. Būtent šis procesinis dokumentas apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas ir būtent šiuo dokumentu yra baigiamas ikiteisminis tyrimas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis aktas, prieš bylą perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam M. A. O. buvo išverstas raštu į anglų kalbą ir įteiktas jo nuorašas (t. 2, b. l. 159–166, 168–169). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistajam M. A. O. pareiškus prašymą gauti kaltinamojo akto vertimo nuorašą vokiečių kalba, šis prašymas buvo tenkintas ir kaltinamasis aktas buvo išverstas į vokiečių kalbą (t. 3, b. l. 6–14). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis M. A. O. bylos teisminio nagrinėjimo metu nepareiškė, kad kaltinamojo akto vertimas į vokiečių kalbą yra blogos kokybės, ir nurodė, jog kaltinimus suprato. Kaip minėta, toliau bylos teisminio nagrinėjimo procesas vyko M. A. O. užtikrinant vertimą išimtinai tik į vokiečių kalbą. Todėl jo teisės, garantuojamos įstatymo ir pirmiau nurodytų kitų teisės aktų, bylą nagrinėjant teisme nebuvo suvaržytos ir procesas vyko užtikrinant kaltinamojo teisę į procesą suprantama kalba, taigi, byloje susiklosčiusi situacija neturėjo jokios įtakos priimant teismo baigiamąjį aktą ir nesutrukdė nuteistajam apskųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vertinant baudžiamąjį procesą visumoje konstatuotina, kad nuteistojo M. A. O. teisė į procesą suprantama kalba nebuvo pažeista.

Apeliaciniame skunde neginčijamas užsieniečių teisinis statusas Lietuvos Respublikoje ir jų gabenimo faktas, tačiau teigiama, kad M. A. O. jokių neteisėtų veiksmų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalies, 292 straipsnio 2 dalyje, neatliko – jis nesuprato ir negalėjo suprasti, jog jo gabenami užsieniečiai neturi Lietuvos Respublikoje nuolatinės gyvenamosios vietos ar yra neteisėtai perėję valstybės sieną, t. y. negalėjo suprasti ir nesuprato, kad asmenys, įsėdę į jo automobilį, Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo neteisėtai, todėl nuteistojo veiksmuose nesant subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, byla M. A. O. turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.

Pagal BK 292 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį arba neteisėtai valstybės sieną perėjusį tokį užsienietį gabeno ar slėpė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pagal šio straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas minėtus veiksmus atliko dėl savanaudiškų paskatų. BK 292 straipsnyje yra įtvirtintos dvi alternatyvios, tačiau atskirų požymių visuma apibrėžtos nusikalstamų veikų sudėtys. Tai reiškia, kad vienu atveju būtina nustatyti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčio užsieniečio neteisėtą gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kitu atveju būtina nustatyti neteisėtai valstybės sieną perėjusio užsieniečio gabenimo ar slėpimo Lietuvos Respublikos teritorijoje požymius atitinkančias aplinkybes. Šio nusikaltimo objektyviajai pusei įgyvendinti pakanka, kad būtų atliktas bet kuris vienas iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų. Asmens gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje reiškia jau Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai esančio asmens bet kokį pervežimą, pervedimą, perskraidinimą ar kitokį gabenimą. Toks gabenimas yra viena iš nurodytame straipsnyje nustatytų alternatyvių veikų, todėl nebūtina, kad asmuo dalyvautų ir asmens gabenime į Lietuvos Respubliką ar iš jos (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2011, Nr. 2K-21-697/2024, Nr. 2K-55-628/2024). Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji, veika laikoma baigta nuo nurodytų veiksmų ar vieno iš jų padarymo.

Nuteistasis M. A. O. tyčios požymiui paneigti nurodo tai, kad jo vežti keleiviai jam parodė asmens dokumentus, patvirtindami, jog tai leidimai gyventi Lietuvoje. Būtent tai, kad asmenys turi dokumentus, leidžiančius gyventi Lietuvoje, jam buvo nurodęs ir jo pažįstamas A. M., todėl jam nekilo abejonių, jog jo vežti keturi asmenys Lietuvoje buvo teisėtai. Šiame kontekste pažymėtina, kad pats nuteistasis M. A. O., nors ir būdamas (duomenys neskelbtini) pilietis, tačiau nuo 2011 m. gyvendamas Vokietijoje, Europos Sąjungos valstybėje narėje, turėjo ir galėjo žinoti, jog vykstant į kitą valstybę yra būtina su savimi turėti asmens dokumentą, o ne Europos Sąjungos piliečiams – asmens pasą bei vizą arba leidimą gyventi Europos Sąjungos valstybėje narėje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams sustabdžius automobilį ,,Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas M. A. O. pateikė leidimo gyventi Vokietijoje kortelę, visi kiti keleiviai, Irako Respublikos piliečiai, pateikė arba užsieniečių registracijos pažymėjimus, arba Pabėgėlių priėmimo centro kortelę. Pagal Europos Sąjungos teisės aktus leidimo gyventi Europos Sąjungos kortelė, nepriklausomai nuo valstybės narės, yra patvirtintos, vienodos formos visose valstybėse narėse. Taigi, nuteistasis M. A. O., su savimi turėdamas leidimo gyventi Vokietijoje kortelę, keleiviams, trečiosios valstybės piliečiams, parodžius turėtus dokumentus, turėjo ir galėjo suprasti, jog jų dokumentai akivaizdžiai skiriasi nuo jo turimo. Atsižvelgiant į tai, o taip pat ir įvertindama nuteistojo veiksmų pobūdį visumoje, t. y. aiškiai suprantant, jog savo veiksmais padeda neteisėtai į Lietuvos Respublika patekusiems užsieniečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos į kitą šalį, teisėjų kolegija skundo argumentus, jog nuteistasis M. A. O. nesuprato ir nežinojo, jog minėtus užsieniečius per valstybės sieną gabens neteisėtai, atmeta kaip nepagrįstus.

Liudytoja N. G. patvirtino, kad sulaikius M. A. O., važiuojantį link Lietuvos – Lenkijos Respublikos sienos, vairuotojas jai paaiškino, kad nelegalių migrantų gabenimą organizavo asmuo, vardu A., gyvenantis Vokietijoje (nustatyta, kad tai tas pats asmuo, kurį vėlesnių apklausų metu nuteistasis įvardijo kaip A. M.). Su šiuo asmeniu jis bendraudavo būdamas Vokietijoje. Tris asmenis jis paėmė iš Jonavos ir vieną – iš Marijampolės. Vairuotojas jai paaiškino žinojęs, kad gabens nelegalius migrantus, nurodydamas, jog ir pats buvo nelegaliu migrantu ir taip pateko į Vokietiją. Kadangi jis – studentas ir jam reikėjo pinigų, jis sutiko nuvežti neteisėtai Lietuvoje buvusius migrantus į Varšuvą. Buvo sutaręs, kad už vieno žmogaus nugabenimą jam bus sumokėta po 500 Eur. Kaip suprato, su juo turėjo atsiskaityti jo nurodytas asmuo, vardu A.. Taip pat M. A. O. nurodė, kad nuo vasaros pradžios jis Lietuvoje yra jau ketvirtą kartą ir visus kartus už atlygį vežė migrantus, kurios nuveždavo prie Vokietijos sienos, juos paleisdavo prieš tiltą, kurio kitoje pusėje yra Vokietija. Liudytoja N. G. patvirtino, kad vairuotojas pats nurodė migrantų paėmimo Lietuvoje aplinkybes motyvuodamas tuo, jog nenorėjo turėti jokių reikalų su Vokietijos teisėsauga (t. 1, b. l. 161–162; t. 3, b. l. 26–28). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas M. B., patvirtindamas, kad jis girdėjo, kaip vairuotojas jo kolegei N. G. paaiškino, jog keleivius jis turėjo nugabenti iki Varšuvos už 500 Eur už vieną žmogų. Vairuotojas taip pat paaiškino, kad neteisėtai Lietuvoje buvusių migrantų gabenimą organizavo asmuo, vardu A. ar A., gyvenantis Vokietijoje. Taip pat nurodė, kad į Lietuvą jis atvyko jau ketvirtą kartą ir visus kartus už atlygį vežė migrantus, kurios per Lenkiją nuveždavo prie Vokietijos sienos, juos paleisdavo prieš tiltą, kurio kitoje pusėje yra Vokietija (t. 1, b. l. 169–170; t. 3, b. l. 45–46). Liudytojas J. B. taip pat patvirtino, kad matė ir girdėjo, kaip jo kolegoms vairuotojas M. A. O. kažką pasakojo, t. y. pasakojo, kokiu tikslu atvyko į Lietuvą (t. 1, b. l. 177–178; t. 3, b. l. 26).

Nors nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai nuteistojo atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, buvo agresyvūs, tačiau šių apeliacinio skundo teiginių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nuteistasis M. A. O. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas eilę kartų, dalyvaujant jo gynėjui. Nė viename apklausos protokole nėra pateikta pastabų ar prašymų ištirti fizinio smurto atvejį. Paleistas iš sulaikymo nuteistasis galėjo nevaržomai kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl fizinio smurto panaudojimo ar kitų pareigūnų neteisėtų veiksmų, tačiau tokių duomenų nėra užfiksuota. Tiek liudytojas J. B., tiek M. B., tiek N. G. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jokių neteisėtų veiksmų, sulaikant asmenį, neatliko ir nematė, kad kas nors būtų vartojęs fizinį smurtą nuteistojo atžvilgiu. Priešingai, visi liudytojai patvirtino, kad nuteistasis buvo nusiteikęs geranoriškai ir pats, niekieno neverčiamas, pasakojo savo atvykimo į Lietuvą aplinkybes (t. 3, b. l. 26–28, 45–46, 26). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paties nuteistojo parodymai šiuo klausimu nebuvo nuoseklūs. Vienų apklausų metu M. A. O. teigė, jog pareigūnai tik buvo agresyviai nusiteikę, kitų apklausų metu nurodė, kad sulaikant buvo naudojamas fizinis smurtas. Taigi, nesant objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl M. A. O. patirto smurto jo sulaikymo metu atmeta kaip nepagrįstus.

Vertinant pareigūnų parodymų patikimumą dėl aplinkybių, kurias jie teigė sužinoję iš paties nuteistojo M. A. O. paaiškinimų jo sulaikymo metu, ne mažiau svarbūs yra nuteistojo tėvo S. A. O parodymai. Liudytojas S. A. O teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2022 m. liepos mėn. viduryje nieko neįtardamas sūnui leido naudotis jam priklausančiu automobiliu „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Po to, kai Lietuvos Respublikos pareigūnai susisiekė su juo dėl Lietuvoje sulaikyto ir saugomo pasienio užkardoje jo automobilio, sūnus jam paaiškino, kad vežė žmones iš vieno taško į kitą ir už tai gavo pinigų. Iš M. A. O. pasakojimų liudytojas suprato, kad yra vienas žmogus Berlyne, jo vardas Abi, ir jis prašė sūnaus vežti žmones Lietuvos Respublikos teritorijoje ar juos atvežti iš Lietuvos Respublikos, patvirtindamas, kad už tai sūnui buvo pervesti 200 Eur į jo sąskaitą (t. 3, b. l. 44–45).

Nuteistasis viso proceso metu neneigė, kad už asmenų pervežimą iš Lietuvos į Vokietiją jo pažįstamas A. M. buvo pažadėjęs piniginį atlygį – 500 Eur sumą, tačiau nuteistojo parodymai dėl jo veikimo motyvacijos nebuvo nuoseklūs. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis M. A. O. teigė, jog ši pinigų suma buvo skirta kelionės išlaidoms padengti, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jam už kiekvieno asmens pergabenimą iš Lietuvos į Vokietiją buvo pažadėta po 100 Eur (t. 2, b. l. 57–60; t. 3, b. l. 64–66). Teisiamojo posėdžio metu nuteistais M. A. O. taip pat patvirtino, jog už nuteistųjų pervežimą jis gavo sutartą atlygį – jam buvo sumokėta 500 Eur suma (t. 3, b. l. 64–66).