Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Misiūnaitė-Bashir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aer liber“ ieškinį atsakovei Ryanair DAC, Dublin Office dėl skolos priteisimo (Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūra).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl ginčo skrydžių ieškinyje ieškovė nurodo, kad

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Dėl jurisdikcijos

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Nr. C-204/08). Be to, ieškovui lieka Reglamento nustatyta galimybė kreiptis į atsakovo nuolatinės buvimo vietos teismą. Taigi, vežimo oru atveju prievolės vykdymo vieta laikoma tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta, dėl kurių sudaryta oro vežimo sutartis. Kadangi ši vieta pakankamai susijusi su ginčo esminiais elementais ir dėl to užtikrina glaudų ryšį, kurio siekiama Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 punkte ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte išdėstytomis specialios jurisdikcijos taisyklėmis, tarp oro vežimo sutarties ir jurisdikciją turinčio teismo, ji atitinka glaudaus ryšio principą (2018 m. kovo 7 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-274/16, Nr. C-447/16, Nr. C-448/16). Tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-821-803/2019; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-826-567/2019). Šiame kontekste pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S-757-852/2019, kurioje buvo sprendžiama dėl teismingumo bylos pagal juridinio asmens, įgijusio reikalavimo teisę iš keleivių, ieškinį dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo, konstatavo, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog Lietuva turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo tuo pagrindu, kad prievolės vykdymo vieta (lėktuvo atvykimo vieta) yra Lietuva pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, nėra būtinybės toliau analizuoti apelianto argumentų dėl kitokio ginčo teismingumo, remiantis kitomis teismingumo taisyklėmis (dėl ginčo, kilusio iš vartojimo santykių, ginčo teismingumo pagal juridinio asmens filialo buveinės vietą). Taigi, ieškovė turi teisę savo pasirinkimu kreiptis dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo į atsakovės buveinės, centrinės administracijos arba pagrindinės verslo vietos, lėktuvo išvykimo arba atvykimo vietos valstybės narės teismą. Dėl to nepagrįstu laikytinas atsakovės argumentas, kad ieškovė turi kreiptis į Airijos teismą pagal Sąlygų 2.4 punktą.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 dėl 2018 m. gegužės 27 d. skrydžio FR1502 ir 2018 m. liepos 31 d. skrydžio FR1502 (Oslas – Vilnius) vėlavimo priteisimo. Abiem byloje nagrinėjamais atvejais lėktuvo atvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antros įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės vykdymo vieta. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškinys teismingas Lietuvos teismams ir atitinkamai Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes skrydžiai buvo vykdomi į Vilnių (CPK 30 straipsnio 9 dalis).

Teismas šiame kontekste akcentuoja, kad susitarimo tarp oro vežėjo ir keleivių sąlygos turi būti aiškinamos ne tik kompleksiškai viena su kita, bet visų pirma atsižvelgiant į Reglamento Nr. 261/2004 paskirtį ir tikslus – užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį, visokeriopai atsižvelgiant į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai, t. y. taip, kad nebūtų sudaryti apribojimai, kuriuos draudžia nurodytos Reglamento nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad keleivio vežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju. Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Vertindamas vežimo sutarties sąlygą dėl teismingumo, kasacinis teismas išaiškino, kad vartojimo sutarties sąlyga, nustatanti, jog ginčai, kylantys iš tokios sutarties, sprendžiami vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės valstybės teismuose, apriboja vartotojo pasirinkimą ir įpareigoja jį bylinėtis paslaugos teikėjo valstybės teisme, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nepagrįstai suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingus tokio kreipimosi į teismą kaštus, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos. Tokia vartojimo sutarties sąlyga atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 18 punkte nustatytus požymius ir laikytina nesąžininga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Analogiškai vartojimo sutarties sąlygą dėl jurisdikcijos suteikimo pardavėjo valstybės teismams vertino ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (2000 m. birželio 27 d. sprendimas C-240/98–C-244/98; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas C-243/08). Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, kasacinis teismas sprendė, kad, esant aptartai nesąžininga pripažintai vežimo sutarties sąlygai, bylos teismingumas turi būti nustatomas vadovaujantis atitinkamų teisės aktų, o ne sutarties nuostatomis. Kasacinio teismo išvados nepaneigia atsakovės teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nėra keleivis, o jo teisių perėmėjas pagal reikalavimo perleidimo sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

Dėl draudimo perleisti reikalavimo teisę

Atsakovė, prašydama atmesti ieškinį, ginčija ieškovės reikalavimo teisę į atsakovę, remdamasi Sąlygų 15.4 punktu, kuriame įtvirtinta, kad teisės į kompensaciją ar pinigų grąžinimą perleidimas tretiesiems asmenims negalimas; šis draudimas netaikomas tuo atveju, jei teisės perleidimas yra pagrįstas įstatymu. Atsakovės tvirtinimu, tai reiškia, kad šalys sutartyje susitarė dėl reikalavimo perleidimo draudimo ir tai yra leidžiama pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį. Dėl to reikalavimo teisės perleidimo sutartys, sudarytos pažeidžiant keleivių ir atsakovės sudarytą vežimo sutartį, pagal Sąlygas negali būti pagrindas ieškovei gauti keleiviams priklausančias kompensacijas. Teismo vertinimu, šie atsakovės argumentai nesudaro pagrindo abejoti ieškovės turima reikalavimo teise atsakovei pagal reikalavimo perleidimo sutartis ir yra atmestini kaip neatitinkantys Reglamento Nr. 261/2004 tikslo užtikrinti aukštą ir visiems vartotojams vienodą teisių apsaugą skrydžių atidėjimo (ar atšaukimo) atvejais.

Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnyje apibrėžti Reglamento Nr. 261/2004 tikslai ir nurodyta, kad šis Reglamentas Nr. 261/2004 jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014). Minėta, kad Reglamento Nr. 261/2004 preambulės nuostatomis pabrėžiama, kad juo siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir visokeriopai atsižvelgti į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai. Šiame kontekste reikšmingas ir jau minėtas vežimo sutarčių pripažinimas vartojimo sutartimis ir jų sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į tai, kad tokios sutartys įprastai sudaromos prisijungimo būdu, keleiviui sutinkant su standartinės formos sutarties sąlygomis. Taigi, įvertinus nurodytas aplinkybes, Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, pripažintina, kad sutarties sąlygos, kurios panaikina ar suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais, turi būti pripažįstamos bloginančiomis Reglamente įtvirtintą vartotojų apsaugos standartą.

Nagrinėjamu atveju atsakovės nurodytos Sąlygos apsunkina vartotojo (keleivio) galimybę ginti savo pažeistus interesus visomis teisėtomis priemonėmis, nes riboja jo teisę kreiptis pagalbos į asmenis, užsiimančius profesionalių paslaugų, išreikalaujant kompensacijas pagal Reglamentą, teikimu. Teismo įsitikinimu, toks ribojimas yra vartotojų padėties apsunkinimas, turint galvoje jų teisę pasirinkti pirkti kompensacijos išreikalavimo paslaugas, nes šiame procese vartotojas gali susidurti su kalbos barjeru ar specifinių žinių, laiko trūkumu, tam tikromis individualiomis konkretaus asmens savybėmis (pvz., amžiaus kriterijus, lėšų trūkumas kreiptis profesionalios teisinės pagalbos dėl teisės gynimo ir atstovavimo byloje su tarptautiniu elementu, kurioje kompensacijos dydis nėra ženklus). Pagal teisinį reglamentavimą keleiviai yra laisvi pretenzijas bei ieškinius reikšti patys arba pasirinkti būti atstovaujami kitų asmenų ar įmonių, teikiančių profesionalias kompensacijų išieškojimo paslaugas, o ginčo atveju nurodytos Sąlygų nuostatos pažeidžia Reglamento Nr. 261/2004 tikslus ir imperatyvias nuostatas, draudžiančias apriboti ar apsunkinti keleivių teises į kompensaciją pagal Reglamentą (Reglamento Nr. 261/2004 15 straipsnio 1 dalis). Todėl netiesioginis įpareigojimas keleiviui tik pačiam reikšti reikalavimus atsakovui dėl kompensacijos priteisimo teismuose, atsisakymas tenkinti reikalavimą priešingu atveju ir draudimas perleisti reikalavimo teisę po to, kai atsakovui buvo pateikta pretenzija dėl kompensacijos išmokėjimo, teismo vertinimu, yra tokio pobūdžio apribojimas, kurį draudžia nurodytos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos.

Byloje nustatyta, kad 2019 m. birželio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartimis keleiviai E. V., J. R., T. P., V. D. perleido ieškovei reikalavimo teises į kompensacijas (po 250 Eur), atsiradusias pagal Reglamentą Nr. 261/2004, vėlavus 2018 m. gegužės 27 d. skrydžiui Nr. FR1502 maršrutu Oslas-Vilnius, 2019 m. spalio 16 d. reikalavimo perleidimo sutartimi keleivė A. Č. perleido ieškovei reikalavimo teises į 250 Eur kompensaciją, atsiradusią pagal Reglamentą Nr. 261/2004, vėlavus 2018 m. gegužės 27 d. skrydžiui Nr. FR1502 maršrutu Oslas-Vilnius, 2019 m. spalio 22 d. keleiviai S. G., A. J.-G., D. G., G. G., M. G. perleido ieškovei reikalavimo teises į kompensacijas (po 250 Eur), atsiradusias pagal Reglamentą Nr. 261/2004, vėlavus 2018 m. liepos 31 d. skrydžiui Nr. FR1502 maršrutu Oslas-Vilnius.

Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Pagal CK 6.103 straipsnio normą reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie patys reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei. Draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas, arba reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.102 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.102 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas perleisti tokį reikalavimą, dėl kurio negalimas išieškojimas, be kita ko, reiškia ir draudimą perleisti reikalavimą, kurio pradinis kreditorius neturi, arba negaliojantį reikalavimą, nes tokio reikalavimo negalima įgyvendinti. Tai reiškia, kad susitarus dėl to, kas neįmanoma, prievolė negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-288-611/2016).

Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų neįmanoma perleisti aukščiau minėtų reikalavimų. Kaip minėta, pagal reikalavimo perleidimo sutartis pradiniai kreditoriai (keleiviai) perleido ieškovei savo turimas reikalavimo teises į atsakovę, kurias jie įgijo pagal Reglamentą Nr. 261/2004. Reglamento Nr. 261/2004 preambulėje, be kita ko, nurodyta, kad Bendrija turėtų sugriežtinti nustatytus apsaugos standartus, siekiant suteikti keleiviams daugiau teisių ir užtikrinti, kad oro vežėjai vykdytų veiklą suderintomis sąlygomis liberalizuotoje rinkoje. Taigi, Reglamento Nr. 261/2004 tikslas – kompensuoti keleivių patiriamus nepatogumus atidėjus arba atšaukus skrydį, tačiau pati savaime ši aplinkybė neįrodo, kad keleivio teisė reikalauti kompensacijos yra grynai asmeninio pobūdžio. Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktas nustato, kad atšaukus arba atidėjus skrydį, keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis oro vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį. Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnis nustato keleiviams mokėtinų kompensacijų dydžius, priklausomai nuo atidėto arba atšaukto skrydžio atstumo ir vėlavimo laiko. Taigi, kompensacijos dydis nepriklauso nuo keleivio asmeninių savybių, emocinio sukrėtimo, išgyvenimų ar kitų su asmeniu susijusių kriterijų. Prievolė išmokėti keleiviams kompensaciją kyla Reglamente Nr. 261/2004 apibrėžtų objektyvių kriterijų pagrindu. Įvertinęs tai, be kita ko, šios bylos aplinkybes (nebuvimą įrodymų, liudijančių negalimumą perleisti ginčo reikalavimų), teismas neturi pagrindo daryti išvados, jog keleivių teisė į kompensacijas pagal Reglamentą Nr. 261/2004 yra neatsiejamai susijusi su keleivių kaip kreditorių asmeniu, taip pat neturi pagrindo daryti išvados, kad kompensacijos mokėjimas ieškovei, o ne keleiviui, pažeidžia atsakovės teises ar interesus. Priešingai, atsakovė, vengdama sumokėti kompensacijas, elgiasi nesąžiningai ir pažeidžia keleivių teisę savalaikiai gauti kompensaciją už patirtus nepatogumus.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovės teiginiai dėl Sąlygose įtvirtintų apribojimų keleiviams perleisti reikalavimo teisę į kompensaciją ir netiesioginis įpareigojimas keleiviams patiems reikšti ieškinius atsakovei teisme, draudžiant reikalavimo teisių perleidimą, pablogina vartotojo teises, lyginant su nustatytomis Reglamente, apsunkina ir apriboja teisių įgyvendinimą, todėl tokios Sąlygos negali būti priežastis spręsti dėl ieškovės reikalavimo teisės negaliojimo. Tuo labiau, kaip minėta, Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtintu reglamentavimu, priešingai, yra siekiama kuo efektyviau užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir minimalias keleivių teises.

Dėl ypatingų aplinkybių ir teisės į kompensaciją

Reglamentas Nr. 261/2004 nustato bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, tarp jų keleivio teisę gauti kompensaciją iš oro vežėjo. Pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies c punktą, atšaukus skrydį, atitinkami keleiviai turi teisę į kompensaciją, kurią skrydį vykdantis vežėjas išmoka pagal 7 straipsnį, išskyrus i-iii punktuose nurodytus atvejus. Pagal Reglamentą Nr. 261/2004 atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams teisės į kompensaciją taikymo tikslais, kai dėl atidėto skrydžio praranda 3 valandas ar daugiau laiko, t. y. kai jie pasiekia galutinę paskirties vietą 3 ar daugiau valandų vėliau. Pagal Reglamento Nr. 261/2004 preambulės 12, 14 punktus, Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį skrydžius vykdančių oro vežėjų prievolės turėtų būti ribojamos arba jiems turėtų būti taikomos išimtys tais atvejais, kai įvykio priežastis yra ypatingos aplinkybės, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Tokios aplinkybės gali susidaryti pirmiausia šiais atvejais: dėl politinio nestabilumo, meteorologinių sąlygų, neleidžiančių vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojaus saugumui, netikėtai atsiradusių skrydžių saugos trūkumų ir streikų, turinčių įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-549/07 yra išaiškinęs, kad ir kitos aplinkybės gali būti laikomos ypatingomis Reglamento 5 straipsnio 3 dalies prasme, jeigu jos susijusios su įvykiu, kuris nėra būdingas normaliai oro vežėjo veiklai ir kurio dėl jo pobūdžio atsiradimo priežasčių negalima realiai valdyti. Kai daroma nuoroda į Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnį, keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją: a) 250 Eur visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju ir b) 400 Eur visų didesnio kaip 1500 kilometrų atstumo Bendrijos vidaus skrydžių ir visų kitų 1500-3500 kilometrų atstumo skrydžių atveju. Nustatant atstumą, pagrindu laikoma paskutinė paskirties vieta, į kurią keleivis dėl atsisakymo vežti arba skrydžio atšaukimo atvyksta vėliau už tvarkaraštyje numatytą laiką (Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalis). Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalyje nurodyti atstumai matuojami pagal ortodrominio maršruto metodą (Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 4 dalis).

Ieškovė, pasisakydama dėl 2018 m. gegužės 27 d. skrydžio FR1502 (Oslas – Vilnius), nurodo, jog keleiviams E. V., J. R., T. P., V. D. ir A. Č. dėl atidėto 2018 m. gegužės 27 d. skrydžio Nr. FR1502 maršrutu Oslas – Vilnius turi būti išmokėta po 250 Eur kompensacija, nes keleiviai į paskirties vietą atvyko daugiau nei 3 valandomis vėliau planuoto laiko, skrydžio atstumas – 1 046 km. Atsakovė neginčija skrydžio vėlavimo daugiau nei 3 valandas fakto, taip pat neginčija ir ieškovės nurodomo skrydžio atstumo, tačiau nesutinka su reikalavimu dėl kompensacijos priteisimo, nurodydama, jog pastarasis skrydis vėlavo dėl ypatingų aplinkybių – šis skrydis buvo atidėtas dėl žaibo smūgio į kuro talpyklą ir, atitinkamai, dėl to oro eismo kontrolės (ATC) vėlai išduoto leidimo skristi, ko atsakovė kontroliuoti negalėjo. Šiems atsikirtimams pagrįsti atsakovė pateikė skrydžių operacijų valdymo analitikės L. H. pareiškimą dėl FR1502 OSL-VNO 27/05/2018, kuriame paaiškinama, jog VNO bazuojamas orlaivis, Boeing 737 800 serijos, registracija EI-EPF, ir įgula buvo suplanuota vykdyti W-sektoriuje FR1501 VNO-OSL, FR1393/1392 OSL-STN ir atgal, FR1502 OSL-VNO, tačiau ginčo orlaivio skrydis FR1393 OSL-STN buvo atidėtas dėl ATC numatyto laiko tarpsnio, išduoto dėl oro sąlygų (perkūnijos) Jungtinėje Karalystėje, o ginčo orlaivio skrydis FR1392 STN-OSL vėl buvo atidėtas dėl ypatingo įvykio – patirto žaibo smūgio į pagrindinį degalų hidrantą aviacijos degalų saugykloje STN. Dėl šios priežasties visas degalų tiekimas STN buvo sustabdytas ir visi orlaiviai negalėjo užsipilti degalų, kai nusileido STN. Kai STN inžinieriai sutaisė degalų hidrantų sistemą, dėl įvykusių delsimų STN skrydžiai toliau smarkiai vėlavo, atsakovė turėjo laukti degalų, o tai ATC laiko tarpsnių vėlavimą.

Teismo vertinimu, atsakovės pateiktas įrodymas – skrydžių operacijų valdymo analitikės L. H. pareiškimas dėl FR1502 OSL-VNO 27/05/2018, vertinant jį byloje surinktų įrodymų visumoje, nepakankamas konstatuoti, kad 2018 m. gegužės 27 d. skrydis FR1502 (Oslas – Vilnius) vėlavo dėl ypatingų aplinkybių, kurios nebūdingos atsakovės vykdomai veiklai ir jų ji negalėjo kontroliuoti. Be šio įrodymo, į bylą yra pateiktas ir Norvegijos oro skundų nagrinėjimo įstaigos 2019 m. balandžio 30 d. sprendimas. Jame Norvegijos oro skundų nagrinėjimo įstaiga, įvertinusi pastarąjį atsakovės paaiškinimą, kad ginčo skrydžio vėlavimą lėmė sistemos gedimas Londono Stanstedo oro uoste, t. y. vėlavimą sukėlė žaibas, kuris tą dieną smogė į vieną iš degalų hidrantų Londono Stanstedo oro uoste, tai sukėlė atsakovės keleivių vėlavimą, nes tą dieną oro uoste trūko degalų, pažymėjo, kad atsakovė nepaaiškino, kokią įtaką turėjo incidentas Londone vėlavimui maršrutu iš Oslo į Vilnių, taip pat nebuvo pateikta konkreti bei aiški informacija, pavyzdžiui, aiškinamieji žurnalai, kurie galėtų parodyti orlaivio ankstesnius ir planuojamus tos dienos skrydžius, dėl ko padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, kad vėlavimas įvyko dėl ypatingų aplinkybių, kurių nepavyko išvengti, nepaisant visų pagrįstų priemonių ėmimosi. Daryti kitokią išvadą šioje byloje teismas taip pat neturi pagrindo, nes įrodymų, kad oro eismo kontrolė (ATC) vėlavo išduoti laiko tarpsnius ginčo orlaivio vykdytam skrydžiui iš OSL į STN ir iš STN į OSL, atsakovė nepateikė ir šioje byloje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žaibo padariniai Stanstedo oro uoste buvo sutaisyti tą pačią dieną 8 val. 30 min., tuo tarpu skrydis iš STN į OSL įvyko tik 12 val. 10 min., atitinkamai iš OSL į VLN tik 14 val. 59 min. Byloje nėra ginčo, kad lėktuvui nagrinėjamu atveju tiesioginiai gedimai padaryti nebuvo. Įvertinęs tai, teismas, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog 2018 m. gegužės 27 d. skrydis Nr. FR1502 (Oslas – Vilnius) buvo atidėtas dėl ypatingų aplinkybių, todėl ieškovės reikalavimas šioje dalyje tenkinamas – ieškovei priteisiama 1 250 Eur (250 Eur × 5 keleiviai) kompensacija.

Ieškovė, pasisakydama dėl 2018 m. liepos 31 d. skrydžio FR1502 (Oslas – Vilnius), nurodo, jog keleiviams S. G., A. J.-G., D. G., G. G., M. G. dėl atidėto 2018 m. liepos 31 d. skrydžio Nr. FR1502 maršrutu Oslas – Vilnius turi būti išmokėta po 250 Eur kompensacija, nes keleiviai į paskirties vietą atvyko daugiau nei 3 valandomis vėliau nei buvo planuota, skrydžio atstumas – 1 046 km. Atsakovė neginčijo, kad šio skrydžio keleiviai į paskirties vietą atvyko daugiau nei 3 valandomis vėliau planuoto laiko, skrydžio atstumo ji taip pat neginčijo, jokių ypatingų aplinkybių, dėl ko ji galėtų būti atleista nuo kompensacijos jiems išmokėjimo iš viso nenurodė ir jų neįrodinėjo. Šio skrydžio aplinkybės detalizuotos tik ieškovės pateiktame Norvegijos oro skundų nagrinėjimo įstaigos 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendime, kurio atsakovė taip pat neginčijo. Šiame sprendime nurodyta, jog atsakovė, teigdama, jog ji neturi pareigos mokėti kompensaciją pagal Reglamentą Nr. 261/2004, nurodė, jog 2018 m. liepos 31 d. skrydis FR1502 buvo atidėtas trims valandoms ir septyniomis minutėmis dėl Oro eismo kontrolės centro apribojimų dėl audros su perkūnija Londono Stanstedo oro uoste bei pateikė dokumentus, apibūdinančius oro sąlygas su žaibavimu tą dieną, taip pat ir dienos transporto judėjimo suvestinę, iš kurios matyti, kad orlaivis (skrydis FR1502 iš Oslo į Vilnių) atvyko iš Stanstedo, tačiau Norvegijos oro skundų nagrinėjimo įstaiga konstatavo, jog atsakovė nepateikė pakankamų dokumentų, patvirtinančių, kad vėlavimą lėmė ypatingos aplinkybės: vėlavimo priežastis nebuvo patvirtinta vėlavimo kodu, atsakovės pateiktas METAR pranešimas rodė, kad, blogas oras truko tik labai trumpą laiką – maždaug dvi valandas iki išvykimo, kas įtakos skrydžiui neturėjo (priešingoms išvadoms padaryti įrodymų nepakako). Įrodymų, paneigiančių šiame sprendime padarytas išvadas, byloje nėra. Todėl ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už 2018 m. liepos 31 d. skrydžio FR1502 (Oslas – Vilnius) vėlavimą tenkinamas – ieškovei iš atsakovės priteisiama 1 250 Eur (250 Eur × 5 keleiviai) kompensacija.

Taigi, iš viso ieškovės naudai iš atsakovės priteisiama 2 500 Eur kompensacija (1 250 Eur kompensacija už 2018 m. gegužės 27 d. skrydį Nr. FR1502 (Oslas – Vilnius) + 1 250 Eur kompensacija už 2018 m. liepos 31 d. skrydį Nr. FR1502 (Oslas – Vilnius).

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

Ieškovė reiškia reikalavimą priteisti įstatymines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas vienoje iš bylų tarp tų pačių ginčo dalyvių yra pažymėjęs, kad perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė lieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 ir 2 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. 6 proc. procesinės palūkanos gali būti priteistinos tik tuo atveju, jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju prievolė yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių, o ieškovės reikalavimai į kompensaciją yra perimti iš keleivių – fizinių asmenų. Dėl šios priežasties ieškovei iš atsakovės yra priteisiamos ne 6 procentų, o 5 procentų procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1026-480/2020).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro: 83 Eur žyminis mokestis (28 Eur žyminio mokesčio dalis ieškovei grąžinta 2021 m. sausio 28 d. teismo nutartimi), 121 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą bei 66,31 Eur išlaidos už dokumentų vertimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kadangi ieškovės reikalavimus dalyje dėl 1 200 Eur kompensacijos sumokėjimo už atšauktą 2018 m. rugsėjo 28 d. atsakovės Raynair DAC, Dublin Office skrydį FR2744 (Barselona - Vilnius) teismas 2021 m. kovo 26 d. nutartimi išskyrė į atskirą bylą ir šią išskirtą bylą sustabdė iki bus priimtas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas byloje Mattia Giagio, Anna Saggionetto/Ryanair DAC (byla C-287/20) (civilinės bylos Nr. e2-13725-819/2021), šioje dalyje proporcingai pareikštų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo teismas nesprendžia (28 Eur žyminio mokesčio daliai ir 47,30 Eur advokato pagalbos išlaidų bei vertimo išlaidų), o likusi ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 195,01 Eur (55 Eur žyminis mokestis (83 Eur – 28 Eur) ir 140,01 Eur advokato pagalbos išlaidų bei vertimo išlaidų (121 Eur + 66,31 Eur – 47,30 Eur)), ieškinį tenkinus visiškai, priteisiama iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagrindo spręsti atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą nėra.

Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Aer liber“, juridinio asmens kodas 304685405, iš atsakovės Ryanair DAC, juridinio asmens kodas 104547, 2 500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) kompensaciją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (2 500 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 195,01 Eur (vieno šimto devyniasdešimt penkių eurų 1 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.