- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-1026-480/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05284-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Lina Žemaitienė
- Atsakovas
- Ryanair DAC
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aer Liber“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ryanair DAC apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eE2-4592-717/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Aer Liber“ ieškinį atsakovei Ryanair DAC pagal Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Aer Liber“ kreipėsi į teismą 2007 m. liepos 11 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. užpildžiusi standartinę A ieškinio formą, prašydama 4 800 Eur dydžio skolą, įstatymo numatytas palūkanas nuo 2019 m. kovo 25 d. (nuo kreipimosi į teismą dienos) iki pagrindinės skolos sumokėjimo dienos ir bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 99 Eur žyminis mokestis ir 121 Eur už advokato paslaugas.
2. Ieškinyje nurodė, jog reikalavimo teisių perleidimo sutarčių pagrindu įsigijo reikalavimo teises į atsakovę iš pradinių kreditorių – keleivių, kuriems priklauso kompensacijos už atšauktą skrydį Nr. FR9098 maršrutu Alikantė–Kaunas, turėjusį įvykti 2017 m. spalio 10 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Ryanair DAC atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškiniu, ir prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad skrydis neįvyko dėl aplinkybių, kurių atsakovė negalėjo kontroliuoti, t. y. dėl Prancūzijos oro eismo kontrolės streiko, o atsakovė privalėjo laikytis Eurokontrolės nurodymų, kuri kontroliuoja ir koordinuoja Europos eismą, atsižvelgdama į konkrečių teritorijų apkrovimus, užtikrindama saugų ir efektyvų skrydžių valdymą. Prancūzijos oro eismo kontrolės streiko metu didelė dalis Prancūzijos oro eismo kontrolės per dieną vykdomų dienos skrydžių buvo perkeliami į kaimynines valstybes, tokias kaip Belgija, Šveicarija, Italija ar Ispanija, tačiau dėl to, kad šios oro eismo kontrolės zonos veikia pilnu arba beveik pilnu pajėgumu, papildomi skrydžiai virš jau minėtų kaimyninių valstybių nulėmė didelius vėlavimus taip pat ir kitose, nei Prancūzijos oro eismo zonose. Dėl Prancūzijos oro eismo kontrolės streiko buvo reikalinga imtis ekstraordinarių priemonių, perkeliant orlaivių įgulas į kitas bazes, o taip pat reikalaujant įgulos narius dirbti žymiai ilgiau, nei paprastai. Atsakovė dėl minėtų priežasčių buvo priversta atšaukti FR 9098 skrydį, kad būtų kiek įmanoma sumažinti didžiuliai suplanuotų skrydžių sutrikdymai, kuriuos sąlygojo Prancūzijos oro eismo kontrolės streikas. Pažymėjo, jog dėl Prancūzijos oro eismo kontrolės streiko buvo atšaukta daugybė skrydžių bei daugybė skrydžių vėlavo. Šią poziciją atsakovė įrodinėja skrydžių valdymo kontrolės analitiko L. H. ataskaita bei NOTAM pranešimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 4 800 Eur kompensaciją, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 800 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 898,80 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas konstatavo, kad atsakovė įstatymo nustatyta tvarka nenuginčijo, jog ieškovė su nurodytais keleiviais sudarė reikalavimų į kompensacijas pagal Reglamentą Nr. 261/2004 perleidimo sutartis, ir pažymėjo, kad perleisti reikalavimai nėra neatsiejamai susiję su juos perleidusiais asmenimis, nes Reglamente Nr. 261/2004 įtvirtinta keleivių teisė į kompensaciją yra universali, priklausanti nuo priežasčių, dėl kurių buvo atidėtas ar atšauktas skrydis ir skrydžio atidėjimo ar atšaukimo pasekmių.
6. Kadangi perleidusiems reikalavimus asmenims buvo aiški perleidžiamų reikalavimų kaina (kokią reikalavimų dalį jie prarado, perleisdami reikalavimus), nė vienas iš reikalavimus perleidusių asmenų nebuvo pareiškęs ieškinio dėl reikalavimo perleidimo sandorio nuginčijimo, reikalavimus perleidusieji asmenys turėjo pasirinkimą prarasti dalį kompensacijos, ar patys vykdyti daug sąnaudų reikalaujančias kompensacijų iš atsakovo išreikalavimo procedūras, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo reikalavimo perleidimo sutartis laikyti nesąžiningomis ar pažeidžiančiomis vartotojų interesus.
7. Teismas konstatavo, kad atsakovės keleiviai dėl atsakovės atšaukto skrydžio turėdami teisę į Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatytas kompensacijas, turi teisę jas perleisti kitiems asmenims (ieškovei).
8. Teismas taip pat konstatavo, kad bylos nagrinėjimui taikomos Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos, numatančios keleivių teisę į kompensaciją už atšauktus skrydžius.
9. Teismas laikė neįrodyta tai, kad ginčo skrydis buvo atšauktas mažiausiai prieš dvi savaites, kad keleiviams buvo pranešta apie atšaukimą ne daugiau kaip prieš dvi savaites ir ne mažiau kaip prieš septynias dienas iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko bei buvo pasiūlyta keliauti kitu maršrutu, išvykstant ne daugiau kaip dviem valandomis anksčiau už numatytą išvykimo laiką ir atvykti į galutinę paskirties vietą mažiau kaip keturiomis valandomis vėliau už tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką, todėl sprendė, kad nėra pagrindo atmesti ieškovės, perėmusios Keleivių reikalavimo teisę, Reglamento Nr. 261/2004 straipsnio 5 straipsnio 1 dalies „c“ punkte nurodytais pagrindais dėl „i“-„iii“ papunkčiuose nurodytų aplinkybių.
10. Kadangi dėl nurodyto streiko nebuvo taikomi apribojimai skrydžiams į Ispaniją ir atsakovė neprivalėjo atšaukti šį skrydį, todėl net nustačius, kad atsakovė nesitikėjo Prancūzijos skrydžių vadovų streiko ir negalėjo jo kontroliuoti, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo išaiškinimus Reglamento Nr. 261/2004 taikymo klausimais, teismas darė išvadą, kad atsakovės nurodytas streikas (oro erdvės laikinas apribojimas) savaime negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, jog ginčo skrydis atidėtas dėl susidariusių ypatingų aplinkybių, dėl kurios keleiviams kompensacija nepriklauso.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovė Ryanair DAC prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) nenurodo sąlygos, jog tuo atveju, jeigu oro vežėjas galėjo numatyti streiką, streikas nebus laikomas ypatinga aplinkybe. Akivaizdu, kad informacija apie streiką gali būti paskelbta iki skrydžio pradžios, todėl oro vežėjas gali numatyti, kad streikas įvyks, tačiau tai negali būti laikoma sąlyga, trukdančia streiką pripažinti ypatinga aplinkybe. Tai neatitinka ESTT formuojamos praktikos, nes ESTT viena iš tokių sąlygų nurodo negalėjimą kontroliuoti šios aplinkybės. Šioje byloje atsakovė įrodinėja, jog ji negalėjo kontroliuoti streiko ir streikas yra nebūdingas atsakovės kaip oro vežėjos įprastai veiklai. Dar daugiau, iš byloje esančių įrodymų, patvirtinančių didžiulį streiko padarinių mastą, aišku, kad oro vežėjas negalėjo numatyti tokių streiko padarinių.
11.2. Byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog Eurokontrolė būtent tam orlaiviui, kuris turėjo vykdyti ginčo skrydį, planuotu laiku nesuteikė atitinkamo laiko skrydžio pakilimui vykdyti dėl Prancūzijos oro kontrolės streiko per Prancūzijos oro erdvę, jį atidėdama daugiau nei 5 valandomis vėliau, o paskui ir visai atšaukdama.
11.3. Teismas nevertino įrodymų, patvirtinančių didžiulį streiko ir jo pasekimų masto, patvirtinančio, kad tai negali būti laikoma oro vežėjo įprastine veiklos rizika. Teismo išvada, jog Prancūzijos oro eismo kontrolės darbuotojų streikas yra įprasta oro vežėjo rizika, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir yra visiškai neteisinga, atsižvelgiant į milžinišką streiko, analizuojamo šioje byloje, mastą.
11.4. Teismas nevertino ir neanalizavo atsakovės byloje išsakytų argumentų bei pateiktų įrodymų, todėl teismo išvados, kad atsakovė neįrodė byloje, jog egzistavo ypatingos aplinkybės, dėl kurių buvo atšauktas ginčo skrydis, yra nepagrįstos ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
11.5. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog apribojami netaikomi skrydžiams iš Ispanijos. Teismo minimame NOTAM pranešime informacijos apie tai, kad apribojimai skrydžiams į Ispaniją netaikomi, nėra, atvirkščiai El Pais internetinio portalo straipsnyje laikraščio publikacijoje nurodoma, jog ypač Alikantė nukentėjo dėl atšauktų skrydžių.
Atsiliepimas
11.6. Atsakovė nesutinka su teismo vertinimu, jog net ir nustačius, kad atsakovė negalėjo kontroliuoti streiko, darytina išvada, jog savaime streikas negali būti pakankamas pagrindas atleisti atsakovę nuo atsakomybės. Atsakovė pabrėžia, jog negalėjimas kontroliuoti aplinkybių yra vienas iš kriterijų nustatant oro vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygas.
11.7. Atsakovė ėmėsi visų priemonių, tačiau akivaizdžiai negalėjo išvengti ginčo skrydžio atšaukimo. Atsakovė svarstė alternatyvius maršrutus, tačiau nei vienos realios galimybės nebuvo. Šiuo atveju iš atsakovės negalima reikalauti vykdyti skrydį, kai to ji negali realiai pakeisti ar įtakoti.
11.8. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino atsakovės byloje įrodinėtų aplinkybių, susijusių su keleivių įvykdytų atsakovės Bendrųjų vežimo sąlygų ir nuostatų (toliau – Sąlygos), kurios yra sudėtinė atsakovės ir keleivių sudarytos vežimo sutarties dalis, pažeidimu bei su tuo susijusių pasekmių, todėl padarė klaidingas išvadas byloje, jog ieškovė turi teisę reikalauti kompensacijos iš atsakovės. Ieškovė neturi teisės reikalauti kompensacijos, kadangi keleiviai nesilaikė nustatytos išankstinio kreipimosi į vežėją tvarkos, numatytos Sąlygose.
11.9. Ieškovė neturi teisės reikalauti kompensacijos, kadangi Sąlygos draudžia reikalavimo teisės perleidimą tretiesiems asmenims. Reikalavimo perleidimo sutartys, kuriomis reikšdamas reikalavimą atsakovei byloje rėmėsi ieškovė, buvo sudarytos pažeidžiant keleivių su atsakove sudarytas vežimo sutartis, todėl ir šiuo aspektu negalėjo būti pagrindas teismui priteisti ieškovei keleiviams priklausančias kompensacijas.
11.10. Teismas klaidingai sprendė, kad nėra teisės aktuose nustatytų reikalavimo teisės perleidimo sutarčių negaliojimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kad keleiviai perleido ieškovei realiai neegzistuojančius reikalavimus, konstatuotina, kad ieškovės ir keleivių sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutartys negalioja, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atmesti. Faktiškai keleiviai perleido ieškovei reikalavimą, kurio įgyvendinti yra negalima.
11.11. Toks reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymas, koks yra pateikiamas ieškovės interneto svetainėje, yra ne tik nesąžiningas vartotojų – silpnesnės sutarties šalies atžvilgiu, tačiau ir akivaizdžiai apgaulingas – akivaizdu, kad teismas turėjo aiškintis ir įvertinti keleivių ir ieškovės reikalavimo teisės perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybes.
11.12. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovės argumentų dėl šalių ginčui taikytinos Airijos teisės. Atsakovės Sąlygų 2.4 punkte aiškiai nurodyta, jog vežimo sutarčiai, vežimo nuostatoms ir sąlygoms bei atsakovės taisyklėms taikoma Airijos teisė. Akivaizdu, kad taikytinos teisės nustatymo klausimas turi esminės reikšmės priimant ginčo sprendimą, todėl šį klausimą teismas privalėjo spręsti, tačiau to nepadarė. Vadovaujantis Airijos teise reikalavimo teisės perleidimas yra apskritai neteisėtas, todėl negalėjo būti pagrindu reikšti šį ieškinį atsakovei.
11.13. Ieškovės reikalavimai į kompensaciją pagal Reglamentą Nr. 261/2004 yra perimti iš keleivių – fizinių asmenų, todėl ieškovei priteistinos 5 procentų, o ne 6 procentų dydžio procesinės palūkanos. Pati prievolė cesijos atveju išlieka nepakitusi, o bylos atveju prievolė yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių.
12. Ieškovė UAB „Aer liber“ pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
12.1. Draudimo perleisti reikalavimo teisę, įtvirtinto sutartyje, pažeidimas yra laikomas tik sutarties pažeidimu, tačiau pats savaime šis pažeidimas nereiškia automatinio reikalavimo teisių perleidimo sutarčių negaliojimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir keleivių sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutartys yra sudarytos teisėtai, o pripažinti jas negaliojančiomis remiantis atsakovės Bendrųjų vežimo sąlygų 15.4 punktu, kuris yra pripažintas nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga, nėra teisinio pagrindo, beje, atsakovė tokio reikalavimo nėra pareiškusi, atsakovės nurodomi argumentai dėl reikalavimo perleidimo sutarčių (ne)galiojimo neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai bei nekeičia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
12.2. Reglamentas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato sąlygas, kurioms esant, keleiviai įgyja teisę į atitinkamo dydžio kompensaciją: skrydžio atšaukimas arba vėlavimas daugiau nei 3 valandomis ir ypatingų aplinkybių nebuvimas. Keleiviams (arba ieškovei) įrodžius, kad keleiviai buvo įsigiję atitinkamų skrydžių bilietus, tačiau šie skrydžiai neįvyko, nes buvo atšaukti arba vėlavo daugiau nei 3 valandas, o atsakovei neįrodžius jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių jos prievolė mokėti kompensaciją keleiviams išnyksta, atsakovės prievolė išmokėti keleiviams kompensacijos laikytina galiojančia ir vykdytina, nepriklausomai nuo pačios atsakovės (kaip oro vežėjo) nustatytų papildomų kompensacijų išmokėjimo tvarkos sąlygų, o taip pat nuo keleivių pretenzijų dėl kompensacijų išmokėjimo (ne)pareiškimo oro vežėjui. Keleivių reikalavimo teisės į kompensacijas atsiranda nuo Reglamente nustatytų sąlygų viseto atsiradimo, o ne nuo atskiro pretenzijos pareiškimo oro vežėjui, todėl atsakovės teiginiai apie keleivių perleistas „neegzistuojančias“ reikalavimo teises yra nepagrįsti.
12.3. Pati savaime aplinkybė, kad keleiviai iš pradžių pildo standartines formas, o vėliau ieškovė pateikia pasirašyti reikalavimo perleidimo sutartis, kurias keleiviai pasirašo laisva valia, nereiškia, kad keleiviai yra klaidinami. Viešojoje erdvėje nėra pateikto nei vieno neigiamo atsiliepimo apie ieškovę, teigiančio, kad ieškovė reikalavimo perleidimo sutartis pasirašo panaudodamas apgaulę, todėl atsakovės teiginiai laikytini visiškai deklaratyviais.
12.4. Atsakovė su apeliaciniu skundu pateikė Airijos teismų sprendimus, kuriuose teismai neva konstatavo, kad pagal Airijos teisę, reikalavimo perleidimas yra neteisėtas. Ieškovės manymu, atsakovės pateikti įrodymai anaiptol nepagrindžia šių teiginių.
12.5. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė nurodytą dieną atšaukė ir daugiau savo planuotų skrydžių, kad Prancūzijos oro eismo kontrolės darbuotojų streikas sukėlė itin didelio masto sutrikdymus ir kitų oro vežėjų veiklai, pati savaime neįrodo, kad šis streikas sutrikdė būtent konkretaus ginčo skrydžio įvykdymą, ir kad būtent ginčo skrydis negalėjo vykti kitu maršrutu, arba kad nurodytas streikas užkirto kelią imtis visų būtinų priemonių ir jau pats savaime buvo pakankama priežastimi atšaukti ginčo skrydį.
12.6. Atsakovė galėjo imtis visų priemonių suplanuotam skrydžiui įvykdyti, tame tarpe ir pasirinkdama kitą skrydžio maršrutą. Be to, Prancūzijos skrydžių vadovų streikas nėra „siurprizinė“ aplinkybė, jis tęsiasi ilgą laiką, dėl ko atsakovė, būdama savo srities profesionale, streiką galėjo numatyti bei iš anksto pasiruošti galimiems nesklandumams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
15. Atsakovė Ryanair DAC kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – ieškovės internetinėje svetainėje www.oroskundas.lt pateikiamą informaciją, V. B. (W. B.) teisinę nuomonę dėl Ryanair Bendrųjų vežimo sąlygų 15.2 ir 15.14 straipsnių, Airijos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą, Airijos Apeliacinio Teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą.
16. Ieškovė UAB „Aer liber“ su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė – informaciją iš www.flightradar24.com.
17. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių pateikti nauji įrodymai taip pat gali turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės su apeliaciniu skundu, ieškovės su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus rašytinius įrodymus bei vertina juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).
18. Byloje kilo ginčas dėl to, ar perėmusiai reikalavimo teisę iš dvylikos keleivių ieškovei UAB „Aer liber“ (toliau – ieškovė) pagrįstai priklauso teisė į kompensaciją pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje įtvirtintus nuostolių kompensavimo dydžius dėl 2017 m. spalio 10 d. atšaukto tiesioginio skrydžio Alikantė (Ispanija)–Kaunas (Lietuva), skrydžio Nr. FR9098.
19. Atsakovė Ryanair DAC (toliau – atsakovė arba apeliantė) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčo skrydžio atšaukimas nebuvo sąlygotas ypatingų aplinkybių. Šiuos ir juos detalizuojančius teiginius teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
20. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2017 m. spalio 10 d. per Prancūzijos oro erdvę turėjusio įvykti tiesioginio skrydžio Alikantė (Ispanija)–Kaunas (Lietuva), skrydžio Nr. FR9098 (toliau – Skrydis) dieną vyko Prancūzijos viešojo sektoriaus darbuotojų streikas ir tuo pagrindu buvo paskelbtas NOTAM pranešimas, kuriame nurodyta sumažinti suplanuotų skrydžių skaičių spalio 10 d. iki 30 proc. Lyon St Exupery oro uoste, Nicoje, Marselyje, Tulūzoje, Bordo regione, Nantes oro uosto platformose (3 punktas). Šio pranešimo 4 punkte nurodyta, jog NOTAM pranešimas netaikomas teritoriniams tranzitiniams skrydžiams (angl. territorial continuity flights), o pranešimo 5 punkte nurodyta, kad priklausomai nuo situacijos gali būti pateikti nauji reikalavimai naujoms programoms neplanuotiems skrydžiams ir kai kurie skrydžiai gali būti uždrausti.
21. Dėl gauto NOTAM pranešimo 2017 m. spalio 10 d. Ryanair atšaukė 344 skrydžius, iš jų 16 skrydžių iš Alikantės Ispanijoje, tarp jų – ir numatytą skrydį maršrutu Alikantė–Kaunas, skrydžio Nr. FR9098.
22. Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad skrydį vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos pagal Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnį, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) aiškindamas šią teisės normą yra nurodęs, kad „ypatingomis aplinkybėmis“, kaip jos suprantamos pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, gali būti laikomi tie įvykiai, kurie dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastai oro vežėjo veiklai ir kurių jis realiai negali kontroliuoti. Šios sąlygos yra kumuliacinės (ESTT 2019 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Nr. C?159/18, 16 punktas; ESTT 2019 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje Nr. C‑501/17, 20 punktas). Galimybės kontroliuoti aplinkybes nebuvimas įrodinėjamas vertinant, ar oro vežėjas ėmėsi situacijai pritaikytų veiksmų panaudodamas visas turimas personalo, materialines ir finansines priemones, kad išvengtų atitinkamo skrydžio atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui dėl tos aplinkybės (ESTT 2019 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Nr. C?159/18, 15 punktas). Tokiu aukščiau nurodytos teisės normos išaiškinimu remiasi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014. Teismų praktika. 2014, 42).
23. Atsižvelgdama į tai (nutarties 22 pastraipa), teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. spalio 10 d. vykęs Prancūzijos viešojo sektoriaus darbuotojų streikas, dėl kurio atsakovė buvo įpareigota 30 proc. sumažinti skrydžių skaičių per Prancūzijos oro erdvę nėra įprastas oro vežėjo veiklai, tačiau šią riziką atsakovė, kaip oro vežėjas, privalėjo įvertinti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Civilinės aviacijos administracija (toliau – CAA), nagrinėdama atšaukto skydžio Nr. FR9099 keleivių skundus, 2018 m. vasario 6 d. rašte Nr. 12R-201 dėl skundo L. A., pateikė išvadą, kad Skrydis nebuvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių, todėl, jos nuomone, vežėja turi sumokėti keleivei pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies „c“ punktą, 7 straipsnio 1 dalies „b“ punktą 400 Eur kompensaciją iki 2018 m. vasario 27 d. Atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kokių priemonių buvo imtasi, kad būtų išvengta skrydžio atšaukimo, t. y. nepateikė duomenų, kad skrydis maršrutu Alikantė–Kaunas negalėjo būti saugiai vykdomas per kitų šalių oro erdvę, nepateikė paaiškinimų, kaip sudaromi Europos skrydžių saugumo organizacijos „Eurocontrol“ skrydžių tvarkaraščiai ir kokios galimybės juos keisti, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pateikti duomenys patvirtina, jog kiti oro vežėjai priėmė sprendimus vykdyti skrydžius per kitų šalių oro erdves dėl to paties Prancūzijos viešojo sektoriaus darbuotojų streiko.
24. Apeliantė apeliaciniame skunde, iš esmės kaip ir 2020 m. vasario 14 d. rašytiniuose paaiškinimuose, nurodo, kad ji ėmėsi visų priemonių, tačiau akivaizdžiai negalėjo išvengti ginčo skrydžio atšaukimo: nes ginčo skrydis negali būti izoliuotas nuo kitų suplanuotų orlaivio skydžių, numatytų dienos judėjimo plane; nes pilotams ir įgulai pagal Europos Saugos Agentūros patvirtintas taisykles yra numatytas leistinas darbo valandų skaičius; svarstė alternatyvius ginčo skrydžio maršrutus, tačiau nei vienos realios galimybės nebuvo; negalėjo vykdyti skrydžio dėl Eurtokontrolės nurodymų, kuriais suplanuotam skrydžiui buvo suteiktas vėlesnis laikas ir vėliau jis atšauktas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės nurodytos aplinkybės, kurios vertinamos kitų bylos aplinkybių kontekste, teikia pagrindą išvadai, kad skrydžio maršrutu Alikantė–Kaunas FR9098 ALC-KUN atšaukimas dėl 2017 m. spalio 10 d. Prancūzijos viešojo sektoriaus darbuotojų streiko buvo atsakovės darbo organizavimo pasekmė, bet ne aplinkybės, kurių atsakovė visiškai negalėjo kontroliuoti, ir ypatingos aplinkybės, kurios panaikintų atsakovės prievolę mokėti Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta kompensaciją, pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, nenustatytos. Pastebėtina, kad aplinkybės dėl ginčo skrydžio, turėjusio įvykti 2017 m. spalio 10 d. maršrutu Alikantė–Kaunas, pripažintos neypatingomis ir kitose Kauno apygardos teismo išnagrinėtose bylose (civilinės bylos Nr. e2A-2129-260/2018, Nr. e2A-125-773/2020).
25. Kitas apeliantės argumentas, dėl ko ji laiko neteisingu pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra tas, kad ieškovė neturi teisės reikalauti kompensacijos, kadangi atsakovės Bendrosios vežimo sąlygos ir nuostatos (toliau – Sąlygos), kurios yra sudėtinė atsakovės ir keleivių vežimo sutarties dalis, draudžia reikalavimo teisės perleidimą tretiesiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad atsakovės keleiviai dėl atsakovės atšaukto skrydžio turi teisę į Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalyje numatytas kompensacijas. Turėdami šias teises, atsakovės keleiviai turi teisę (CK 6.101–6.110 straipsniai) jas perleisti kitiems asmenims (ieškovei). Atsakovės keleiviai šia teise pasinaudojo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.
26. Sąlygų 15.4 punktas numato, kad teisė į kompensaciją ar pinigų grąžinimą galioja fiziniams asmenims, įtrauktiems į skrydžio registracijos registrą kaip papildomiems keleiviams ir / arba kartu keliaujančių grupių nariams, nepilnamečiams asmenims arba teisiškai nekompetentingiems asmenims ir šių asmenų globėjams. Visais kitais atvejais teisės į kompensaciją ar pinigų grąžinimą perleidimas tretiesiems asmenims negalimas. Teisės perleidimo draudimas netaikomas tuo atveju, jei teisės perleidimas yra pagrįstas įstatymas (pastaba: taip nurodyta Sąlygose).
27. Apeliantės tvirtinimu, keleiviai pažeidė su atsakove sudarytą sutartį ir nepaisydami draudimo, perleido reikalavimo teisę ieškovei, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti priteisti keleiviams priklausančios kompensacijos. Be to, anot apeliantės, keleivis dėl kompensacijos priteisimo privalėjo tiesiogiai kreiptis į atsakovę (Sąlygų 15.2.2 punktas). Apeliantės teigimu, šių Sąlygų nuostatų tikslas yra apsaugoti keleivių interesus, išvengti trečiųjų asmenų pagalbos ir bylinėjimosi išlaidų bei ginčus spręsti taikiai. Teisėjų kolegija su tokia argumentacija nesutinka ir laiko ją nepagrįsta, kadangi ji neatitinka Reglamento Nr. 261/2004 tikslo – aukštos vartotojų teisių apsaugos skrydžių atidėjimo (atšaukimo) atvejais.
28. Reglamento 1 straipsnyje apibrėžti Reglamento tikslai ir nurodyta, kad šis Reglamentas jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai jų skrydis atšaukiamas (b punktas). Kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014). Reglamento Nr. 261/2004 preambulės nuostatomis pabrėžiama, kad siekiama užtikrinti aukštą keleivių apsaugos lygį ir visokeriopai atsižvelgti į vartotojų apsaugos reikalavimus apskritai. Vertintina ir jau minėtas vežimo sutarčių pripažinimas vartojimo sutartimis ir jų sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į tai, kad tokios sutartys įprastai sudaromos prisijungimo būdu, keleiviui sutinkant su standartinės formos sutarties sąlygomis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Reglamente Nr. 261/2004 nustatyto reguliavimo tikslą, paskirtį ir prigimtį, pripažintina, kad sutarties sąlygos, kurios panaikina ar suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais, turi būti pripažįstamos bloginančiomis Reglamente įtvirtintą vartotojų apsaugos standartą.
29. Nagrinėjamu atveju atsakovės nurodytos Sąlygos apsunkina vartotojo (keleivio) galimybę ginti savo pažeistus interesus visomis teisėtomis priemonėmis, nes riboja jo teisę kreiptis pagalbos į profesionaliomis teikiamomis paslaugomis išreikalaujant kompensacijas pagal Reglamentą užsiimančias įmones. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ribojimas yra vartotojų padėties apsunkinimas, turint galvoje jų teisę pasirinkti pirkti kompensacijos išreikalavimo paslaugas, nes šiame procese vartotojas gali susidurti su kalbos barjeru ar / ir specifinių žinių bei laiko trūkumu. Pagal teisinį reglamentavimą keleiviai yra laisvi pretenzijas bei ieškinius reikšti patys arba pasirinkti būti atstovaujami kitų asmenų ar įmonių, teikiančių profesionalias kompensacijų išieškojimo paslaugas, o ginčo atveju nurodytos Sąlygų nuostatos pažeidžia Reglamento Nr. 261/2004 tikslus ir imperatyvias nuostatas, draudžiančias apriboti ar apsunkinti keleivių teises į kompensaciją pagal Reglamentą (Reglamento Nr. 261/2004 15 straipsnio 1 dalis). Todėl keleivio įpareigojimas tiesiogiai pačiam kreiptis į atsakovę dėl kompensacijos ir atsisakymas pripažinti reikalavimą priešingu atveju, yra apribojimas, kurį draudžia nurodytos Reglamento nuostatos.
30. Pažymėtina, kad reikalavimo perleidimo forma atitinka Lietuvos Respublikos įstatymų keliamus reikalavimus. Pagal CK 6.101 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. CK 6.101 straipsnio 3 dalis numato, kad leidžiama perleisti ir būsimą reikalavimą. Šiame kontekste aktualus kasacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014 pateiktas išaiškinimas, jog kompensacijos pagal Reglamento 261/2004 7 straipsnio 1 dalį esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti šiuo Reglamentu siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį. Taigi keleiviams pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priklausanti kompensacija nėra neatsiejamai susijusi su konkrečiu asmeniu, šiuo atveju keleiviu, ir šiuo atveju reikalavimo perleidimo sutartis laikytina teisėta ir atitinkančia įstatymų keliamus reikalavimus (CK 6.101 straipsnis). Be to, reikalavimo perleidimo sutartis nėra nuginčyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, keleiviai, pasinaudodami įstatymuose įtvirtinta teise, teisėtai perleido reikalavimo teisę į kompensaciją pagal Reglamentą Nr. 261/2004.
31. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-378/2020). Todėl teisėjų kolegija nevertina apeliantės su apeliaciniu skundu pateiktų Airijos teismų sprendimų turinio, nes pirmosios instancijos teisme šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos (CPK 312 straipsnis).
32. Analizuodama ir vertindama apeliantės argumentus dėl vežimo sutarčiai ir Sąlygoms taikytinos Airijos teisės (Sąlygų 2.4 punktas), teisėjų kolegija pažymi, kad jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos Europos Sąjungos valstybėms narėms, yra nustatytos Reglamente (ES) Nr. 1215/2012. Pagal bendrąją jurisdikcijos taisyklę, nustatytą Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje, ieškiniai turi būti reiškiami atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Pagal Reglamento 1215/2012 16 punktą, jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, bet ir pagal alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Pagal Reglamento 1215/2012 5 straipsnio 1 dalį asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik pagal specialiosios (alternatyviosios) jurisdikcijos taisykles, nustatytas Reglamento 1215/2012 II skyriaus 2–7 skirsniuose.
33. Nagrinėjamu atveju ieškinys yra pareikštas vadovaujantis specialiosiomis jurisdikcijos taisyklėmis. Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad bylose, kylančiose iš sutarčių, asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą šios normos taikymo praktiką, kiek tai susiję su tiesioginiu skrydžiu, kurį vykdo atitinkamo keleivio sudarytos sutarties šalis, tiek lėktuvo išvykimo, tiek atvykimo vieta turi būti laikoma pagrindinių paslaugų, esančių oro vežimo sutarties dalyku, teikimo vietomis, pateisinančiomis teismo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą dėl kompensacijos pagal šią vežimo sutartį ir Reglamentą Nr. 261/2004, kai ieškovas gali pasirinkti, ar tokį reikalavimą kelti lėktuvo išvykimo, ar atvykimo vietos, dėl kurios susitarta minėtoje sutartyje, valstybės teisme (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 9 d. sprendimas).
34. Pagal kasacinio teismo praktiką, keleivio vežimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, kurios silpnesnioji šalis yra keleivis, esantis akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vežėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-155-916/2017). Keleivio vežimo sutartį kvalifikavus kaip vartojimo, šiai sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė. Tokiu atveju, Sąlygose įtvirtintos nuostatos (2.4 punktas), jog vežimo sutarčiai, vežimo nuostatoms ir sąlygoms bei atsakovės taisyklėms taikoma Airijos teisė, t. y. taikoma vežėjo (stipresniosios sutarties šalies) buveinės teisė, ir taip pažeidžia šalių teisių ir interesų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, laikytinos nesąžiningomis.
35. Nagrinėjamu atveju lėktuvo atvykimo vieta yra Lietuva, todėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrosios įtraukos taikymo prasme Lietuva laikoma prievolės įvykdymo vieta. Nustačius, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką šalių ginčas teismingas Lietuvos teismams, jo nagrinėjimui kompetentingo Lietuvos teismo klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos nacionalinę teisę.
36. Apibendrinant pasakytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė iš atsakovės ieškovei kompensaciją dėl 2017 m. spalio 10 d. atšaukto tiesioginio skrydžio Alikantė (Ispanija)–Kaunas (Lietuva), skrydžio Nr. FR9098.
37. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės materialinį reikalavimą, priteisė iš atsakovės ieškovei ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 800 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
38. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovės apeliacinio skundo argumentams, kad ieškovės reikalavimai į kompensaciją pagal Reglamentą Nr. 261/2004 yra perimti iš keleivių – fizinių asmenų, todėl ieškovei priteistinos 5 procentų, o ne 6 procentų dydžio procesinės palūkanos.
39. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė lieka nepakitusi (CK 6.101 straipsnio 1 ir 2 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. 6 proc. procesinės palūkanos gali būti priteistinos tik tuo atveju, jei abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju prievolė yra kilusi iš vartojimo teisinių santykių, o ieškovės reikalavimai į kompensaciją yra perimti iš keleivių – fizinių asmenų. Dėl šios priežasties ieškovei iš atsakovės yra priteistinos ne 6 procentų, o 5 procentų procesinės palūkanos. Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis), sumažinat priteistas 6 procentų dydžio procesinės palūkanos iki 5 procentų.
40. Kiti (likę) atsakovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išnagrinėjimui. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 43 pastraipa).
41. Iš dalies tenkinus apeliacinį skundą, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).
42. Pažymėtina, kad reikalavimai dėl procesinių palūkanų neapmokestinami žyminiu mokesčiu, todėl nagrinėjamu atveju atsakovė nemokėjo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą šioje reikalavimo dalyje.
43. Atmetus esminę atsakovės apeliacinio skundo dalį ir tik patenkinus reikalavimą sumažinti procesines palūkanas, iš apeliantės ieškovei, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, proporcingai atmestų reikalavimų daliai, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 828 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliantė nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. sprendimą ir 2020 m. kovo 12 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo pakeisti.
Teismo sprendimu ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Aer Liber“ atsakovei Ryanair DAC priteistas 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (4 800 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinti iki 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą (4 800 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistus.
Priteisti iš atsakovės Ryanair DAC, Dublin Office, juridinio asmens kodas 104547, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Aer Liber“, juridinio asmens kodas 304685405, 828 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.